Kalbėdami apie užjūrio kolonijas, turtus nešusias turtingiausiomis tapusioms Europos Valstybėms, užmirštame, kad šalia Ispanijos, Didžiosios Britanijos, Prancūzijos ar Olandijos visada galima paminėti ir Lietuvą.
Jeigu kada dar kartą skaitysite Danieliaus Defo aprašytus Robinzono Kruzo nuotykius negyvenamoje saloje, tai atminkite, kad realus minėtos salos prototipas kolonizavimo amžiais buvo tiesiogiai susijęs su Abiejų Tautų Respublika (ATR) ir Lietuva.
Po 1558–1582 metais vykusio Livonijos karo Livoniją pasidalijo Abiejų Tautų Respublika ir Rusija. ATR atiteko pietvakarinė dabartinės Estijos bei šiaurės rytų dabartinės Latvijos dalis (Padauguvos hercogystė). Šiaurinė dalis atiteko Rusijai. Tuo tarpu teritorija, plytėjusi tarpvakarinio Dauguvos upės kranto ir Baltijos jūros, tapo naujos Kuršo ir Žiemgalos kunigaikštystės teritorija. Kunigaikštystė tapo Abiejų Tautų Respublikos bendro valdovo vasalu. Pirmuoju Kurliandijos kunigaikščiu tapo paskutinis Livonijos ordino magistras Gotthardas Kettleris (G.Ketleris).
Gothardo anūkas Jacobas Kettleris (Jokūbas Ketleris) tapo Kuršo sėkmės simboliu. Daug keliavęs po Vakarų Europą Jacobas tapo aktyviu merkantilizmo propaguotoju. Kurše smarkiai buvo plėtojamos metalo apdirbimo ir laivų statybos tradicijos. Tuo pat metu buvo atvežtos priemonės parako gamybai. Būtent Jacobas sukūrė prekybinį laivyną, kurio pagrindiniais uostais tapo Ventspilis ir Liepoja. Naujosios galimybės sukūrė prekybinius maršrutus su Didžiąja Britanija, Prancūzija, Nyderlandais, Portugalija ir kitomis XVII amžiuje aktyviai prekiavusiomis šalimis.
Kuršo laivyno jėgą atspindi ne tik tai, kad savo piko metu 61 karo laive iš viso buvo net 1461 pabūklai. Gerokai aiškesnis palyginimas yra toks: tai atitiko pusę 1588-aisiais ispanų turėtos „Nenugalimosios armdos” ir sudarė apie 37 procentus Kromvelio karališkojo laivyno1650-aisiais.
Kolonijos Afrikoje ir Amerikoje
Aktyvi prekybinė veikla ir stipri karinės jūrų flotilės Galia atvėrė kelius kolonizacijai. Jau 1637 metais kunigaikštystės laivai Tobage (Karibų jūros pietryčiuose stūksanti sala) pabandė įkurti koloniją, kurioje buvo
212 gyventojų. Anksčiau čia gyvavusią Olandijos koloniją vos prieš keletą mėnesių buvo sunaikinę ispanai. Deja, pirmasis mėginimas nepasisekė. Antrasis, įvykęs 1639-aisiais, taip pat baigėsi be rezultatų. Dar po trejų metų kapitono Caroono (Karūno) vadovaujami 300 persikėlėlių pabandė įsikurti šiaurinėje salos dalyje šalia Kurliandijos įlankos, tačiau netrukus juos išvijo vietiniai salos gyventojai.
Aktyvi prekybinė veikla ir stipri karinės jūrų flotilės Galia atvėrė kelius kolonizacijai. Jau 1637 metais kunigaikštystės laivai Tobage (Karibų jūros pietryčiuose stūksanti sala) pabandė įkurti koloniją, kurioje buvo
212 gyventojų. Anksčiau čia gyvavusią Olandijos koloniją vos prieš keletą mėnesių buvo sunaikinę ispanai. Deja, pirmasis mėginimas nepasisekė. Antrasis, įvykęs 1639-aisiais, taip pat baigėsi be rezultatų. Dar po trejų metų kapitono Caroono (Karūno) vadovaujami 300 persikėlėlių pabandė įsikurti šiaurinėje salos dalyje šalia Kurliandijos įlankos, tačiau netrukus juos išvijo vietiniai salos gyventojai.
Vis dėlto 1651 metais kunigaikštystės pastangas vainikavo sėkmė ir ji įkūrė pirmąją savo koloniją – Afrikoje, dabartinės Gambijos teritorijoje – ir ją pavadino Kuršo Gambija. Gambijos upės žiotyse Šv.Andriaus (angl. St.Andrew) saloje įsikūrusi pirmoji kolonija buvo pavadinta kunigaikščio garbei – Jacob Fort, Šv. Marijos (angl. St.Mary) saloje – Fort Bayona (davusi pradžią dabartinei Gambijos sostinei Banjul), o šiauriniame
Gambijos upės krante – Fort Jillifree (dabar –Juffurreh).
Gambijos upės krante – Fort Jillifree (dabar –Juffurreh).
Neilgai trukus – 1654 metais – Kuršo kolonizatoriai įkūrė dar vieną sėkmingą koloniją, tačiau jau išbandytoje kitoje Atlanto vandenyno pusėje – toje pačioje Tobago saloje. Būtent ši sala tapo realiu Robinzono Kruzo istorijos prototipu. Su tiems laikams milžinišku 45 patrankų laivu „Das Wappen der Herzogin von Kurland” atplaukęs kapitonas Willemas Mollensas (Vilemas Molensas)1654-ųjų gegužės 20-ąją salą pavadino Naujuoju Kuršu. Salos pietvakariuose įkurtame forte įsikūrė 25 valdininkai, 124
kareiviai ir aštuoniasdešimt kolonistų Šeimų.
kareiviai ir aštuoniasdešimt kolonistų Šeimų.
Jekabforts apylinkėse įsikūręs miestelis gavo Jekaba pilseta pavadinimą. Vėliau anglų kalbos įtaka darė savo, todėl dabar dažniausiai fortas vadinamas Fort James, o miestelis – Jamestown. Nėra visiškai aišku, kuriuo metu buvo suteikti kiti vardai, tačiau istorijai liko tokie vietovių pavadinimai kaip Didžioji Kuršo įlanka (angl.Great Courland Bay), Kuršo turtas (angl.Courland Estate), Naujoji Jelgava (angl.New Jelgave),
Liepojos įlanka (angl.Liepaja Bay) ar Mažoji Kuršo įlanka (angl.Little Courland Bay). Jau pirmaisiais kolonistų Gyvenimo metais saloje buvo pastatyta evangelikų liuteronų bažnyčia.
Liepojos įlanka (angl.Liepaja Bay) ar Mažoji Kuršo įlanka (angl.Little Courland Bay). Jau pirmaisiais kolonistų Gyvenimo metais saloje buvo pastatyta evangelikų liuteronų bažnyčia.
Kuršas iš kolonijų plukdydavo daug prekių – iš Afrikos kolonijų pelną garantavo gyvūnų kaulai (dramblio, raganosio ir kt.), auksas, kailiai, prieskoniai. Tuo tarpu Tobago kolonijos pelną garantavo cukrus, tabakas, kava, prieskoniai.
„Tvanas” nuplovė visus
Nors 1655–1660 metais vykęs ATR karas su Švedija ir Rusija buvo vaizdžiai pavadintas „tvanu”, tačiau po jo LDK ir Lenkija dar sugebėjo atgauti turėtas pozicijas. Tuo tarpu kunigaikščio Jacobo Kettlerio lemtis buvo prastesnė. Jau 1658 m. kunigaikštis tapo švedų kariuomenės nelaisviu. Suprantama, didelės
metropolijos sunkumai neleido gana daug politinio ir finansinio dėmesio skirti kolonijų plėtrai, todėl per šį trumpą laikotarpį abi kolonijas perėmė Olandijos kolonistai, prekybos laivynas ir gamybiniai pajėgumai
sunaikinti. Nors Jacobui valdymo pabaigoje pavyko trumpam susigrąžinti Tobago, tačiau nei atkuriamas laivynas, nei gamybiniai pajėgumai niekada nebepasiekė Galios, turėtos iki 1655-ųjų. Kolonijų istorija baigėsi po kunigaikščio mirties 1682-aisiais, kai Frydrikui Kazimierui perėmus kunigaikštystę mažėjančios pajamos privertė Tobago parduoti britų kolonistams.
Nors 1655–1660 metais vykęs ATR karas su Švedija ir Rusija buvo vaizdžiai pavadintas „tvanu”, tačiau po jo LDK ir Lenkija dar sugebėjo atgauti turėtas pozicijas. Tuo tarpu kunigaikščio Jacobo Kettlerio lemtis buvo prastesnė. Jau 1658 m. kunigaikštis tapo švedų kariuomenės nelaisviu. Suprantama, didelės
metropolijos sunkumai neleido gana daug politinio ir finansinio dėmesio skirti kolonijų plėtrai, todėl per šį trumpą laikotarpį abi kolonijas perėmė Olandijos kolonistai, prekybos laivynas ir gamybiniai pajėgumai
sunaikinti. Nors Jacobui valdymo pabaigoje pavyko trumpam susigrąžinti Tobago, tačiau nei atkuriamas laivynas, nei gamybiniai pajėgumai niekada nebepasiekė Galios, turėtos iki 1655-ųjų. Kolonijų istorija baigėsi po kunigaikščio mirties 1682-aisiais, kai Frydrikui Kazimierui perėmus kunigaikštystę mažėjančios pajamos privertė Tobago parduoti britų kolonistams.
Kuršo, o tiksliau – Jacobo Ketlerio istorija – tai puikus pavyzdys, kaip nykštukinė kunigaikštystė (minėtų ekspedicijos narių skaičius sudarydavo iki 1 proc. (!) visų gyventojų) tinkamu momentu savo iniciatyva gali prilygti didžiausioms Valstybėms. Belieka retoriškai paklausti, kuo galėjo baigtis kuršių kelionės, jeigu XVII
amžiaus viduryje Abiejų Tautų Respublika būtų išvengusi švediškų ambicijų turinčio valdovo ir pražūtingo karo dviem frontais – prieš Rusiją ir Švediją.
amžiaus viduryje Abiejų Tautų Respublika būtų išvengusi švediškų ambicijų turinčio valdovo ir pražūtingo karo dviem frontais – prieš Rusiją ir Švediją.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą