Vilius Orvidas apie amžinybę ir Gyvybę

Pasilieka tik tikrosios vertybės. Pasilieka siekimas amžinybės, kad neprisirištum prie Žemės. Kad būtum Žemėj šeimininkas, bet tiktai laikinas. Bet jie, kai stato ką nors – rodos, kad amžinai gyvens. O čia mes esam tremtiniai ir laikinai tik gyvenam. Vieną mirksnį. Nes amžinybė yra begalybė ir nuostabus dalykas yra. Dėl to ir visa ta Žemė mūsų – eina į katastrofą. Dėl to, kad užsiteršėm Vandenį, užsiteršėm orą. Mes išnaudojom viską. Ogi viskas gyva yra – ir Medžiai gyvi, ir Vanduo gyvas. Gyvybė yra… Jei ją užterši, tai mūsų gyslomis teka užterštas kraujas.

Arvydas Šliogeris apie pavyzdinių Žmonių kritinės masės būtinumą

..Jokia bendruomenė negali normaliai egzistuoti ir tikėtis išlikti, jeigu neturi dviejų pamatinių dalykų: nerašyto Garbės kodekso (ne vadinamųjų įstatymų ir teisės kodeksų) ir kritinės masės Žmonių, šį Garbės kodeksą įkūnijančių, saugančių ir ginančių savo laikysena, elgesiu ir kalbėsena. Graikai tokius Žmones vadino aristos, romėnai nobiliais, patricijais, kitos Tautos kitaip, bet be išimties galioja tokia taisyklė: jeigu sunaikinama, savaime nunyksta arba išsigimsta tokių pavyzdinių Žmonių kritinė masė, bendruomenė pasmerkta žlugti..

Andriaus Mamontovo mintys apie alkoholio pasekmes

Alkoholis yra vis dar didžiulė problema, viena didžiausių. Mes daug kalbam apie tai, kaip reikia saugoti Šeimą ir panašiai. Ir kažkodėl matome grėsmes visur kitur, bet nematome, kad pagrindinė grėsmė Šeimai yra alkoholizmas, alkoholis, svaigalai. Yra dalis Žmonių, kurie jau suvokia tai kaip blogį, jie gyvena blaiviai. Ir aš manau, kad Mes turim apie tai kalbėti, turim šviesti Žmones, turime pasakoti apie pasekmes, nes dažnai Žmonės susižavi romantiška alkoholio vartojimo puse. Tuo, kad gali būti apsvaigęs, linksmas ir bendraujantis, bet dažnai nesuvokiamos yra viso to pasekmės. 
Visos mintys čia: http://www.youtube.com/watch?v=IpR030YQ7L0

Vydūnas apie tikybą ir Tautos atsigavimą

Mūsų laiku Lietuvių Tauta žymiai atsigauna. Ir tūli spėja, kad kiekviena atsigaunanti Tauta grįžta prie senovės tikybos. Vienok visuomet negrįžtama prie buvusių formų. Grįžtama (einama) vien prie Dvasios. Krikščionybė yra visa persunkta senovės Šviesos tikybos. Ir grįžimas senovės tikybon tegali reikšti aukštesnį šių dienų „tikybos“ išmanymą. Niekuomet nereikėtų griauti, kas kitam šventa. Visur reikia stengtis išvysti tą vieną visais amžiais apsireiškiančią Didybę ir Šventybę. Tuomet ji pastoja pavienio Žmogaus ir Tautos galybe ir atsigavimo Galia. Nyks tuomet visi bandymai naikinti vienas kitą ir atsiras vis daugiau tarpimo ir augimo. Kiekvienas ir visa Tauta pastos aukuras, kur švies ramioji gaivinančioji ir laiminančioji Amžinoji Ugnis.

Broliška Kaukazo šalis - Gruzija (Sakartvelo)


Apie Gruzijos vardą

Gruzinai save vadina sakartvelais, savo šalį - Sakartvelo. Pavadinimas kilo iš pavadinimo centrinės karalystės - Kartli, reiškia "taip pat ir Kartli". Mums įprastas vardas "Gruzija" atėjo per rusų pirklius. Pasakojama, kad atplaukę rusų pirkliai laivu ir paklausę vietinių, kas jie tokie - pastarieji turkiškai atsakę, kad krovikai, taip atsirado šalies pavadinimas, kuris iš rusų kalbos atkeliavo ir į lietuvių kalbą. Anglų kalboje šalis žinoma kaip "Georgia" (pagal globėją šv. Jurgį), o tai paieškos sistemose sudaro daug nepatogumų - tokia valstija yra JAV.
Gruzijos vyriausybė kreipėsi į šalis, kurios naudoja pavadinimą "Gruzija", siūlydama pakeisti į Georgiją (gruzinus turėtume vadinti georginais). Valstybinė lietuvių kalbos komisija rekomendavo jo nekeisti. Georginai gan keistai skamba, bet manau, kad Sakartvelo ir sakartvelai būtų gražūs pavadinimai.

Truputis istorijos

Raimundas Bakutis. Referendumo iniciatyvos Šviesoje

Liko mažiau nei savaitė iki parašų rinkimo referendumui surengti pabaigos. Svarbiausia, lemiama savaitė. Jau dabar iniciatoriai teigia, kad esame arti 300 000 parašų ribos (kas iš tikro yra pats didžiausias stebuklas), reikalingos, kad būtų skelbiama Tautos Valia svarbiausiais krašto klausimais - dėl Žemės, jos gelmių turtų valdymo ir teisių, šalies valdysenos. Tai pirmas atvejis mūsų Tautos istorijoje, kai pati Tauta, sava iniciatyva "iš apačios" stoja į kovą už savo ateitį tokiu būdu. Taip pat pirmas, kuomet pergalė yra išties labai reali. Niekas tuo jau neabejoja, Žmonės PATIKĖJO. Patikėjo, kad dar gali patys imtis iniciatyvos ir kažką pakeisti. Dešimtmečiais glūdėjusi Lietuvio Valia ir Galia išsiveržė ir pasireiškė tauriausiais pavidalais.

Lietuviai suprato, sąmoningai ar pasąmoningai, jog šis referendumas - lemiamas atspirties taškas, lemsiantis jų Gyvenimus ateityje šiame chaotiškame laikmetyje įvairiausio pobūdžio ir intensyvumo grėsmių akivaizdoje. Galbūt paskutinis bandymas iš esmės pakeisti tragišką Valstybės būklę. Suvokdami tai, Žmonės savanoriškai išėjo į gatves, šįkart ne į Girias ir ne su ginklu ir šaudmenimis, o su parašų lapu ir tušinuku, apsiginklavę lietuvišku nuoširdumu ir šypsena. Tai jie, šiuolaikiniai Vyčiai, nepatingėjo išeiti iš savo komforto zonos, apšiltintų butų, atstovėti patyčių kultūros atstovų dergimąsi, oriai pakentė absoliučią informacinę blokadą, paskutiniu metu netgi melą ir įvairias provokacijas, kantriai ir bičiuliškai kryptingai veikė, it nektarą po truputį rinkdami kiekvieną parašėlį - Tautos Valią.

Lietuviška savimonė ir Kalbos reikšmė Antano Maceinos filosofijoje

A. Maceina yra vienas iškiliausių Lietuvių mąstytojų. Jo kūrybinis palikimas – apie dvi dešimtys Knygų ir šimtai straipsnių – yra didžiulis indėlis į Lietuvių Tautos minties lobyną. A. Maceinos Kelias prasidėjo kunigų seminarijoje, tačiau tapo filosofu. Jis dėstė ne tik prieškariniame Kauno Vytauto Didžiojo universitete, bet, karo nublokštas, ir tuometinės Vakarų Vokietijos Freiburgo bei Miunsterio universitetuose. Ten A. Maceina dėstė rusų ir tarybinę filosofiją, o vėliau ir religijos filosofiją. Tačiau kai buvo švenčiamas jo šešiasdešimtmetis, apie jo kūrybą rašę kritikai taip ir nesugebėjo A. Maceinos raštų priskirti kuriai nors filosofinei mokyklai ar krypčiai. Maceina yra per daug savitas, kad jį būtų galima priskirti kuriai nors filosofinei srovei, įsprausti į gatavus rėmus. Maceina ir tremtyje išliko savitas mąstytojas ir savo inramąstymu išreiškė Lietuvių savimonei būdingus bruožus. Turiu mintyje ne šiuolaikinio, bet to Llietuvio, kuris dar prieš šimtą metų oriai arė Lietuvos Žemę. 

Apsisprendimą Dievo atžvilgiu Maceina laiko giliausiu bei svarbiausiu Žmogaus apmatu. Nuo jo priklauso Žmogaus dvasinė ir kūno Sveikata.

Jonušas Radvila (1612-1655). Lietuvos Šeimininkas iš liūtų giminės.

Ar šiai dienai turime panašaus kalibro verslo ir politikos Žmonių, Šeimininkų iš didžiosios raidės?

J.Radvilos kultūrinė veikla 
Jonušas Radvila buvo kariūnas, tikriausiai tai jam buvo atėję su genais, nes jo tėvas bei senelis buvo etmonai. Taip pat jis ženkliai prisidėjo ir prie kultūrinės šalies veiklos. Jis organizavo didžiausio XVII a. lietuvių kalba išleisto lietuviško leidinio leidybą "Knyga nobažnystės krikščioniškos".

1651 m. būtent į Kėdainius iš Dancigo buvo pakviestas garsus spaustuvininkas Joachimas Jurgis Rhetas. Prie gimnazijos įkurta jo spaustuvė 1653 m. išspausdino daugiausiai kėdainiečių autorių parengtą veikalą "Knyga nobažnystės krikščioniškos". Tai buvo didžiausias XVII a. lietuviškas leidinys (682 psl.), ir vienintelė lietuviška knyga XVII a. išleista ne Vilniuje ar Karaliaučiuje, o periferijoje. Knygą leidimui parengė ne tik reformatų kunigai -Samuelis Tomaševskis, Jonas Božimovskis ir Samuelis Minvydas, bet ir pasaulietis - reformatas - kapitalistas, Kėdainių burmistras Steponas Jaugelis Telega, parašęs eiliuotą panegiriką J. Radvilai bei išvertęs psalmes į lietuvių kalbą. Dėl šių eilių jis yra laikomas vienu iš miestietiškosios poezijos pradininkų Lietuvoje. Įdomu tai, kad iš keturių knygos autorių du - Samuelis Tamoševskis ir Jonas Božimovskis - buvo lenkai. Šis faktas byloja apie gana lietuvišką to meto Kėdainių ir LDK reformatų bažnyčios aplinką.

Jonas Šliūpas. Lietuvių-Latvių Vienybės ir bendros Valstybės idėja



Jonas Šliūpas (1861–1944) Lietuvos istorijoje pirmiausia iškyla kaip vienas iš lietuvių tautinio atgimimo veikėjų, Aušros leidėjų. Jo vardas siejamas ir su lietuviško socializmo, ir laisvamanybės idėjomis. Jo biografija raiškiai ženklinta ir lietuvių-latvių vienybės idėja. Šliūpas buvo nuoseklus ir aktyvus lietuvių-latvių vienybės idėjos skelbėjas – tai yra pažymėję tiek jo biografai (B ū t ė n a s 2004; J a k š t a s 1996), tiek visi dėmesingiau tyrinėję lietuvių ir latvių santykius (B u tk u s 1993). Nežiūrint to, dėmesingesnio ir nuoseklesnio žvilgsnio Šliūpo populiarinta lietuvių-latvių vienybės idėja, jos genezė, kurti bendros Lietuvos–Latvijos valstybės projektai taip ir nesulaukė.

Šliūpo lietuvių-latvių vienybės idėja užsimezgė šiam mokantis Mintaujos gimnazijoje. Jis buvo tarp pirmųjų lietuvių valstiečių sūnų, XIX a. peržengusių šios gimnazijos slenkstį. Dauguma gimnazistų buvo miestelėnų vokiečių vaikai. Mokėsi, suprantama, ir latviai – tuo metu gimnaziją lankė būsimas Latvijos prezidentas Janis Čakstė. Šliūpo teigimu, lietuviai ir latviai moksleiviai laikėsi veik atskirai ir artimesnio tarpusavio bendravimo nebuvo – jo žodžiais tariant, „latvių draugijų buvo nemaža, tai visa latviškoji jaunuomenė speitėsi aplink jas ar apie latvių laikraščius“ (Šliūpas 1927, 27). Išties buvo daugiau to, kas lietuvius ir latvius skyrė, nei vienijo – priklausomybė skirtingoms, ne itin draugiškai viena kitos atžvilgiu nusistačiusioms, religinėms konfesijoms, toli gražu dar neaiški pačių lietuvių moksleivių tautinė tapatybė – Šliūpo kartoje lietuviška tapatybė dar tik budo.

Mahatma Gandis apie istoriją ir Tiesą

"Paprastai, kai man liūdna, aš nagrinėju istoriją. Kiek benagrinėju, istorijos bėgyje visuomet laimėdavo Tiesa ir Meilė. Prisiminkite tai sunkią akimirką."

Simonas Daukantas – Lietuvių Tautos Herodotas

„Iš seno mylimas, mūsų Herodotas“, – skaitydamas S. Daukanto (1793–1864) kūrinius ir jais žavėdamasis skambiai jį  pavadino jo amžininkas, iškilus kultūrininkas, publicistas, kalbininkas Mikalojus Akelaitis, trumpa fraze nusakydamas didžiojo Tautos istoriko Gyvenimo Kelią.

Geoistorinės įdomybės. Eurazijos ciklai: 800 metų logika

Ši logika - tai  maždaug kas 800 metų vykstantys didieji Tautų judėjimai Eurazijoje iš Rytų į Vakarus ir atvirkščiai. Jie vyksta švytuoklės principu. Įdomu ir tai, kad šių ciklų viduryje įvykdavo didžiuliai ir rimti socialiniai-ekonominiai pokyčiai: iškildavo naujos imperijos, naujos socialinės-ekonominės sistemos.

XIII-XIIa. pr.m.e. savo vežimuose į Vakarus iš Centrinės Eurazijos pajudėjo indoeuropiečiai, mūsų Protėviai. 

Po 800 metų (IVa. pr.m.e.) į Rytus plūstelėjo Aleksandro Makedoniečio kariauna, 

Protėvių Išmintis: "Laistykime Medžio šaknis"

Nelaistykite lapų ant Medžio ar jo stiebo, laistykite šaknis - tuomet ir stiebui, ir lapams - viasam Medžiui - bus gerai. Daugybė Žmonių, valdovų, lyderių labiau prisirišę prie lapų nei prie šaknų, todėl, nepaisant galingo srauto Vandens, išpilamo ant lapų, visas Medis džiūsta nuo drėgmės trūkumo.. Jei laistysite tik lapus ar stiebą, kurį laiką jūsų lapeliui bus gerai, tačiau palaipsniui Medis nunyks, su tuo ir jūsų lapelis. Jei laistysite Medžio šaknis, anksčiau ar vėliau VISAS jo dalis pasieks gaivinanti Vandens Gyvata.

Vydūno filosofijos pagrindai

"Vydūnas neturėjo tikslo būti filosofu, nepretendavo pateikti originalios filosofinės sistemos. Filosofu jis tapo kurdamas, jo požiūriu, Tautai priimtiną, optimalų Gyvenimo modelį, jį grįsdamas savo Dvasiai artimomis filosofinėmis koncepcijomis iš Pasaulio Išminties bei stengdamasis jį pritaikyti savo krašto aktualijoms. Savo filosofijos veikalais, kuriuos, be daugybės periodikoje skelbtų straipsnių, sudaro 12 knygų, Vydūnas panašus ne tiek į griežtai logiškai motyvuotas koncepcijas kūrusį XX amžiaus filosofą, kiek į senovės Išminčių, norėjusį savo Tautos Žmonėms įkvėpti Tikėjimą tuo, kuo pats šventai tikėjo. Filosofija turėjo tarnauti kaip Tautos dvasinio šviesinimo priemonė."
Išsamiai apie tai čia: http://vydunodraugija.lt/2009/08/filosfijos-pagrindai/

Arvydas Juozaitis apie latvių - Dainos - Kultūrą

"Nes Daina stipresnė už Mirtį. Kur Daina, ten ir Laimė - aukso raidėmis įrašė latviai į Tautos himną; Tėvynė ten, kur Laimė žydi, kur dainuojama... Visraktis į latvio Sielą - Daina. Dainuok, ir 1988-1990m. revoliucija nugalės" (ištrauka iš A.Juozaičio Knygos "Ryga - niekieno civilizacija")

Raimundas Bakutis. Lietuvos sprendimas žūstančio kapitalizmo akivaizdoje

Ką ir besakyti, gyvename išties labai sudėtingu laikotarpiu, bet tuo pat ir neįtikėtinai įdomiu. Tokiu metu galima pastebėti ir tiesiog nežmoniškos degradacijos pavyzdžių (juvenalinė justicija, vaikų-gėjų festivaliai, pedofilų partijos), ypatingai rafinuotų ir ištobulintų manipuliacijų Žmogaus Sąmone (šiuolaikinė TV, spauda, švietimo sistema), invazijų į psichiką ir pan. Tačiau matome ir neįtikėtinų mokslo atradimų, naujausių technologijų proveržį, vis didėjantį susidomėjimą dvasinėmis praktikomis. Kaip sako Vedų raštai, tokiu laikmečiu mūsų evoliucija vyksta pačiu sparčiausiu tempu, nes per trumpą laiko tarpsnį išgyvenama ir išmokstama, praeinama daugybė ekstremalių išgyvenimų, situacijų, aplinkybių, sunkumų. Tokiose sąlygose grūdinama Sąmonė, gimstama visiškai naujos kokybės Žmogumi ir, kaip sakoma, tikriausiai patys Dievai pavydi mums šio chaotiško, beprotiškai besivystančio laikmečio, kuomet neišvengiamai aiškėja Tiesa, iš nieko sparčiai galima virsti viskuo ir pan.

Apie Protėvius

Lietuvių Protėvių akibrokštai : Virš dviejų šimtų metų visos Europos jauni, šlovės ištroškę riteriai plūsta čia, pamirkyti kalaviją lietuviškame kraujuje. Per metus po kartą-du-tris niokoja, degina, plėšia, žudo, tiesiog medžioja, kaip jiems sako, atsilikėlius pagonis. Bet čia iš kažkur vis atsiranda kariai - jauni Vyrai, puikiai jojantys ant arklių, įgudę kautis būriu ir vienas prieš vieną, nebijantys Mirties, bet jos ir netrokštantys, kryžiuočiams pasitraukus, ariantys laukus, dainuojantys Dainas, keliantys vestuves, mokantys savo Vaikus, ir besiruošiantys į keršto žygį. Iš kur jie, kaip jie neišnyksta, neišsilaksto, nemiršta badu. Kaip jie sugeba taip staigiai įspėti vieni kitus, pasislėpti su visa manta, seniais, Moterim, Vaikais, kada jie mokosi, kuo viliasi ir kuo pasilkliauja, kad nepalūžta, pakyla iš išdegintos Žemės ir vėl soja į kovą metai iš metų, dešimtmečiai po dešimtmečių, šimtmečiai po šimtmečių. Ir vis dainuoja, dainuoja, dainuoja. Ir vis iš širdies - į širdį. Nei našlaičių, nei internatų, nei senelių prieglaudų, nei sodros, nei pensijos. O jie vis kyla, vis dainuoja, vis lekia ant žirgų. Jie. Duonos augintojai ir valgytojai. Dainuojanti Lietuva. Ar mes - jų palikuonys?

Lietuvos ateitis JAV, Rusijos ir ES akimis

"Who rules East Europe commands the Heartland;
who rules the Heartland commands the World-Island;
who rules the World-Island controls the world." (H.Makinderis, 1919m.)


Geopolitiniuose didžiųjų žaidėjų žaidimuose Lietuvai numatytas mainų objekto ir skeveldrų zonos (nuotraukoje ši zona tarp mėlynosios ir rudosios linijų) statusas ir vaidmuo. Taip teigia Lietuvos analitikų suformuluotos įžvalgos dėl svetimų Valstybių strategijų Lietuvos atžvilgiu (2006m.): "Lietuva, siekdama išvengti didžiųjų Valstybių Galios pusiausvyros žaidimo apraiškų, galinčių VĖL ją paversti mainų objektu, turi kurti efektyvų regioninės atsvaros mechanizmą, galintį susilpninti (neutralizuoti) globalaus geopolitinio lygmens galimų pokyčių neigiamus padarinius valstybės nacionaliniam saugumui. Taigi, vertinant pagal Lietuvos Valstybės santykinės politinės autonomijos išsaugojimo kriterijų, pavojingiausia Lietuvai – tapti mainų objektu, nes tai galiausiai lemia provincijos likimą. Užkirsti kelią tokioms Lietuvos „perspektyvoms“ galima darant įtaką didžiųjų Valstybių geopolitiniams kodams, kad Lietuvai juose būtų skiriamos geopolitinės sąsajos arba barjero (placdarmo) funkcijos, kurias reikia stengtis aktyviai vykdyti."

Giria – mūsų Protėvynė

Europos pirmykščio miško ribos - baltų Protėvynė
Nedaug Tautų gali šitaip pasakyti – kad gyvena ten, kur gimė („kur radosi, ten glūdi“ Vaižgantas). Daugelis Tautų gimė vienur, o apsigyveno kitur, o yra ir tokių, kurios nežino, kur ir kada gimė. Kai iš Europos šiaurės atsitraukė paskutiniai ledynai, kai jos lygumos vėl apaugo Giria, toje Girioje gimėme ir mes – Baltai, aisčiai. Ši Giria – mūsų Gimtinė, mūsų prigimtoji būtovė. Joje tebegyvename ir dabar, bet jau mentaline prasme, nes tūkstantmečiai negalėjo praeiti be pėdsakų, nepalikti įspaudo tiek fizinėje, tiek dvasinėje genetikoje. Gal giliausiai lietuvišką–baltišką gyvenseną yra apibūdinęs Vaižgantas: „Glūdėti – bene bus pats tinkamiausias terminas Lietuvių būdui išreikšti; tam būdui, kurs ir dabar labai sunkiai, pamažu keičiasi“.

Giria
Dar Antanas Maceina yra sakęs: „Mes esame Miško Tauta, todėl Gamtos ritmas mums yra savas. Jis apsprendžia mūsų vidaus gyve­nimą ir mūsų kūrybą. Savo viduje mes esame išlaikę tą pirmykštį Gamtos nekaltumą…“.

Valentinas Mikelėnas apie teisės fetišizavimą

"Teismų teisės kuriamoji funkcija kai kuriose Valstybėse yra tokia akivaizdi ir agresyviai aktyvi, jog su nerimu imta kalbėti apie tai, kad teismai tapo pačia pavojingiausia Valstybės valdžios šaka.." 
"..Tačiau teisė, kaip ir kiekvienas socialinis instrumentas, o dar paprasčiau - kaip bet kuris praktinis įrankis, gali būti naudojama ir geriems, ir blogiems tikslams. Dailidė gali kirviu suręsti dailų rąstinį namą, nusikaltėliui kirvis - plėšimo ir žudymo įrankis. Taip ir teisė - su jos pagalba galima ir kurti, bet galima ir griauti.." 
"..net iš aukštų tribūnų nesidrovima (matyt,nesuvokiant, kas kalbama) deklaruoti, kad viskas yra teisinga, jeigu yra atlikta pagal galiojančią pozityviąją teisę. Tačiau tai - tik formalusis teisingumas.." 

Gintaras Beresnevičius apie japonų šintoizmo ir baltų religijos sąryšį

Japonų šintoizmas yra archajiška religija, kuri išsilaiko iki šių dienų; ji modernizuota, lengvai adaptuota, bet jos ištakos ir vaizdiniai, simboliai yra gana neblogai žinomi ir išlikę. Šintoizmas atmena visą savo tradiciją ir kaitą. Šintoizmas – tai etninė religija; tam tikra prasme jos išsilaikymas mus žavi, bet ir stebina kaip anachronizmas, nes esame įpratę, kad pasaulyje vyrauja toli gražu ne etninės, o vadinamosios didžiosios religijos. Etninės suvokiamos kaip izoliuotos, "atsilikusios", atmestos į civilizacijos pakraštį su bušmenais, Australijos čiabuviais, irokėzais ir jų egzotiškomis religijomis.

Tačiau nei aborigenai, nei irokėzai nesukūrė valstybės. Japonų šintoizmas – etninė religija, ne gentinė. Tai didelis skirtumas. Šintoizmas kaip etninė religija yra tautos, sukūrusios valstybingumą, religija. Šiuo metu jis sinkretiškai susipynęs su budizmu ir konfucianizmu, bet gyvuoja ganėtinai autonomiškai; įtakos ir šaknys dar gerai atsekamos ir ta ar kita sinkretizmo paskatinta inovacija puikiai datuojama. Šintoizmas yra etninė religija, turinti valstybinės religijos statusą. Tai maždaug tas pats, jei lietuvių religinė sistema būtų išsilaikiusi iki šių dienų drauge su valstybine nepertraukiama tradicija. Todėl šintoizmas mums ir įdomus. Kita vertus, kai kurie jo vaizdiniai ir ritualai sutampa su baltiškų religijų elementais, ir dar daugiau – kai kuriuos jų paaiškina ir atskirus mums žinomus faktus susieja į visumą. 

Jurgis Gliauda-Gliaudys apie Lietuvių Tautos misiją ir idealizmo nemarumą

Kalbėti apie idealą reikia juo labiausiai tada, kada apie jį nekalbama, kada kalbėti apie jį nėra madoj.

Idealo siekiu yra persunkta mūsų skaisčioji Kultūra, tas gražus ir kuklus įnašas į visuotinąją Žmonijos Kultūrą. Laisvė, humanizmas, Tėvynės Meilė, aukos prasmė, Tikėjimas anapus žėrėjimu - tai kertiniai mūsų Kultūros rūmo akmenys. Nepaprasta Tautos praeitis iš
augino mus tikinčius idealu ir kovojančius dėl idealo. Tenesuteršia to dvasinio prakilnumo kasdienybės verpetai. Tik betarpiame ryšyje su savo Tautos istorija Mes esame vydūniškieji sau Žmonės.

Kelių šimtmečių siautulyje Lietuvių Tauta patyrė aibes neteisės ir smurto. Tai išaugino Lietuvį kovotoju dėl idealo. Visi mūsų praeities ir Kultūros Kūrėjai per siektinus idealus suvokė savo Tautos misiją - būti iškilia gaire tarp kitų. Idealo siekime Mes sugebame jo visuotinumą sujungti su lietuviškumu...>

V.Bagdonavičius. Ar priimtina mūsų klausai vydūniškoji gaida?

"Suėjus pirmosios Nepriklauso­mybės penkmečiui, Vydūnas pa­skelbė didelį straipsnį „Tautos laisvė ir reikšmė“. Jame rašė:„…skaidriosios akys mato, kad mūsų tauta tėra nepriklausoma ir laisva gyvenimo paviršiaus da­lykuose. Ir jos mato, kad ir tai laisvei gresia pavojus, kadangi ki­tos, būtent esmingosios, laisvės nė­ra. Ir todėl labai svarbu, kad pra­dėtume jos ieškoti, kad pasisteng­tume, jei ją įgijus“ 

Plačiau apie tai čia: http://alkas.lt/2011/02/08/v-bagdovnavicius-ar-priimtina-musu-klausai-vyduniskoji-gaida/

Gamtinė žemdirbystė

Tai žemdirbystė, kuriai nereikia cheminių trąšų, pesticidų ir kitokių nuodų, kuriais nuodijama Gamta ir Žmonių organizmai. Tai žemdirbystė, kurios produktai negriauna, o atvirkščiai - atstato Žmogaus Sveikatą.

Plačiau apie tai čia: www.gerazemdirbyste.lt