Jeigu norime savarankiškai gyventi ir tvarkytis, turime sukurti Mūsų Kultūros tradicijas ir poreikius atitinkančią švietimo sistemą, kur kiekviena grandis tikslingai būtų suderinta su kitomis, kur ugdytojas ir ugdomasis gebėtų suvokti savojo krašto poreikius ir savo paties Pareigas ir gebėjimus. Tą laikotarpį išgyveno Nepriklausoma Lietuva. Ji siuntė Žmones pasimokyti ir pasidairyti į kitas šalis, kvietėsi patarėjų (pvz., suomį prof. Niemį), dėstytojų. Sunkus buvo metas. Ne lengvesnė padėtis ir dabar. Tiesa, turime kur kas daugiau inteligentijos, daugiau visų sričių patyrusių Žmonių, bet ir švietimo sistema, ir gyvenimo poreikiai kur kas sudėtingesni, o čia dar kaip rūdys įsiėdę inercija, vergiškumas, pažeistas dorovinis daugelio Mūsų pagrindas. Užsisklendėme siauroje specializacijoje, nematydami daugybės visuomenės negalavimų – taip buvo lengviau gyventi. Ne veltui šiandien rašoma, kad turime gydančių specialistų, o trūksta gydytojų, turime gerų Mokytojų dalykininkų, o trūksta pedagogų. Štai ir klausimas, kokia turi būti įvairių pakopų Mokyklų sistemos struktūra, kad visa sistema efektyviai, darniai veiktų?
