Ką Lietuva Pasauliui reiškia

Ypatingas yra Lietuvos likimas. Iškilusi iš praeities tamsos, ji kartą buvo garsiausia viešpatovė Europos rytuose. Tad susidėjusi su Lenkija, ji iš lengvo nyko, kol nepagavo jos rusai ir laikė primynę sunkia savo koja. Ir kuo daugiau pakilo dabarties Daba (Kultūra), tuo daugiau įsigalėjo materinė spėka ir žiaurumas ir tuo mažiau tereiškė Lietuva Žmonijai. Mat, Lietuva nieko to neturi, kas branginama dabarties Daboj. Neturi ji didžių turtų, nėra jai didžių Galių. O toji Daba kaip tik siekė tų dalykų. Todėl ir tegalėjo jos galas būti baisusis Mūsų laikų karas. Jis yra tikriausias materialistiškos Dabos vaisius. O tą Dabą stiprinti, reiškia Žmoniją žudyti. Pirma, žinoma, nukenčia tie, kurie nieko nereiškia tokiai Dabai. Bet ji dabar pati save suėda. Tai yra visai regima. Ir todėl tikra, kad Žmonijai aušta naujas laikas.

Rūpintojėlis ir Vytis – du Lietuvio Dvasios simboliai


Lietuviško charakterio esmė: Mūsų žmoniškumas gaivina Mūsų didvyriškumą, ir Mūsų paprastumas saugo jį nuo viešumos. Paprastas, net šiurkščiai paprastas Lietuvis savo išore, bet žmoniškai šiltas ir drauge didvyriškai kietas savo vidumi. Ir šita išorė ne prieštarauja jo vidui, o kaip tik tarsi kitokia ir negali būti. Yra būtent Žmogui įgimta ne tik blogo gėdytis, bet ir gero – tuo atveju, kai gresia pavojus būti kito dėl to giriamam. Todėl dažnai Žmogus, pačiais jautriausiais momentais greičiau nesąmoningai šiurkštus pasirodys, kad tik per daug atvirai savo širdies neparodytų. Panašiai ir Lietuvio išorinis paprastumas ar net šiurkštumas yra tarsi išraiška tos gilesnės gėdos, kuri verčia Žmogų visada likti intymiai santūrų.

Toksai iškyla Lietuvio vaizdas, kai seki jį istorijoje eitu keliu, vingiuotu laimėjimais ir pralaimėjimais, bet tiesiu lietuviškos širdies žmoniškumu ir lietuviškos Valios ryžtingumu. Paskutinis liudijimas, patvirtinantis šito vaizdo autentiškumą, yra pačios Tautos apie save liudijimas. Turiu mintyje tą nesąmoningą savęs pačios analizę, kurią Tauta vykdo savo kuriamais mintiniais simboliais. Jais Tauta pati išreiškia savo dvasinį veidą – pati pasisako, kas ji yra. Ir būtent dviem pagrindiniais simboliais liudija Lietuvių Tauta savo dvasinį charakterį – Rūpintojėliu ir Vyčiu. Rūpintojėlis – Lietuvio Dvasios žmoniškumo simbolis, Vytis – Lietuvio Dvasios didvyriškumo simbolis. Pirmuoju kalba Lietuvio žmoniška širdis, antruoju – Lietuvio ryžtinga Valia. Rūpintojėliu Lietuvis išreiškia savo skausmą, kad tiek maža Širdies Pasaulyje, Vyčiu – savo ryžtingą Viltį ir tikėjimą Žmogumi. Ir kaip šiedu simboliai vienas antrą papildo? Nebūtų vieno, kaip prarastų savo tikrąją prasmę ir antrasis! Nebūtų Vyčio, tasai pats Rūpintojėlis atrodytų toks užguitas – tiktai vergiškos Dvasios išraiška, tik vergo beviltiško skausmo skundas. Nebūtų Rūpintojėlio, tasai pats Vytis atrodytų toks brutalus – tiktai barbariškos Dvasios kalba, tik plikos jėgos kulto ženklas. Kaip vienas antrą sužmogina! Vytis suteikia Rūpintojėlio bruožams žmoniškos kančios – kovos kančios, o ne tik pasyvaus vergiško skausmo prasmę. O Rūpintojėlis savo ruožtu Vyčio bruožus nušviečia žmoniška šiluma, iš pliko ginklo valdytojo padaro jį Tiesos ir Laisvės riteriu – žmoniškumo riteriu. Abiem kalba Lietuvio Dvasia – ir Rūpintojėliu, ir Vyčiu. Abu jie drauge – šventieji Lietuvio Dvasios ženklai.

Ištrauka iš Juozo Girniaus Knygos "Lietuviškojo charakterio problema"

Lietuvių Tautos misija Pasaulyje

(...) Lietuva pasistengs būti Pasaulyje viena aiškiausiųjų žmoniškumo reiškėjų.(...) Lietuva yra šalis, kurioje Žmogus tikrąjį žmoniškumą labai aukštai stato. Todėl ir galima Lietuvos ateitimi tikėti. Amžinoji Apvaizda yra pasirinkusi Lietuvą aukštam uždaviniui. Kiekvienas Lietuvos Sūnus turėtų tai atjausti ir atitinkamai gyventi. O tik labai norėčiau, kada teks Gyvenimą baigti, būt buvęs Tautoje aiški žmoniškumo apraiška ir tuo kitus tam žadinęs. Aš iš Lietuvių Tautos laukiu, kad ji vykintų Žmogaus ir Tautos Gyvenimo prasmę, tai esti, kad ji siektų tobulesnio žmoniškumo.

Vydūnas

Jonas Gervė apie Žmogaus evoliucijos uždavinius

Žmogus – pilnas šio didžiulio Pasaulio atspindys. Tai, kas Mumyse neatspindėta, to Mūsų Sąmonėje nėra. Kaip Mes atspindime Pasaulį, tokios ir Mūsų pažiūros. Savo mokymų metu J. Gervė siekė, kad Žmonės suprastų paprastą, bet esminę Tiesą: Mes patys kuriame Pasaulį ir save. Patys darome klaidas, patys jas transliuojame laike, patys jas ir taisome. Bet viską darome patys! Niekas Pasaulyje nevyksta ir negali vykti be Mūsų Valios. Bet Mums reikia grįžti prie savo žmogiškųjų šaknų, susigrąžinti genetinę atmintį, reabilituoti Mūsų neribotas galimybes ir svarbiausia – giliai suvokti, kad būtent Žmogus, o niekas kitas, – pati aukščiausia pakopa visos neaprėpiamos Visatos vystymęsi. Šio proceso reikšmės pervertinti tiesiog neįmanoma.

Tėvas - Šeimos stiprybės šaltinis

Tėvas buvo ir yra karys, kuris atiduoda savo Gyvybę už savo Šeimą, Tautos ir Valstybės Laisvę. Jis ir visuomenininkas, kuris dalyvauja aplinkos Kūryboje, politikas, tvarkantis valstybinį Gyvenimą. Kiekvienas Tėvas yra duonos pelnytojas, jaunosios kartos ugdytojas, Šeimos apsauga ir sprendimų autoritetas. Beveik visi žvelgia į savo Tėvą, kaip į besirūpinantį Šeimos pragyvenimu ir savo Vaikų ateities grindėją.

Šeima yra Tautos, Valstybės ir visuomenės pagrindas, nes čia prasideda tikrasis auklėjimas visuomeniniam Gyvenimui ir pilietiniam atsakingumui. Jeigu Motina yra ta, kuri sujungia Šeimos narius į nesuardomą vienumą, tai Tėvas yra toji jėga, kuri duoda ištvermę prieš visokius Gyvenimo išbandymus. 

Darniam Šeimos Gyvenimui, pilnaverčiam Vaikų auklėjimui Tėvo niekas negali pakeisti, nes niekas negali atstoti tėviškos atsakomybės, kuri kyla iš prigimties tampant Tėvu. Tėvas turi jausti atsakingumą už Šeimą ir Vaikų ateitį, ir juo gyventi. Gyvenimas - nuolatinės pastangos siekti gėrio ir kasdienis rūpestis kurti maloningą Vaikų Gyvenimą. Čia ir yra didžioji Tėvo atsakomybė - Vaikai mokosi iš jo ir kuria kartu su juo.

Origenas apie širdies gelmes

Gerk Vandenį iš savo talpyklos, – tyrą Vandenį iš savo šaltinio. Tu, klausytojau, stenkis turėti savą talpyklą ir savo šaltinį, kad paėmęs Šventraščio Knygą, suprastum, ko pasimokei bažnyčioje. Stenkis ir pats atsigerti iš savo dvasinio šaltinio.
Tavo viduje yra gyvojo Vandens versmė, racionalaus suvokimo, neišsenkančios gyslos bei gaivinančios vagos, jei tik jų dar neužpylė Žemės ir atliekos. Stenkis kasti savo Žemę ir valyti šiukšles, tai yra savo Dvasią, siek iš širdies pašalinti dykinėjimą ir vangumą.

Maksas Plankas apie dieviškąją Matricą

Labai seniai Mūsų Pasaulis buvo visiškai kitoks, nei dabar jį matome. Žmonių būta daug mažiau ir jie gyveno arčiau Gamtos, mokėjo lietaus, augalų ir Didžiojo Kūrėjo Kalbas. Jie netgi galėjo susikalbėti su žvaigždėmis ir Dangaus gyventojais. Jie suvokė, kad Gyvybė yra šventa ir kyla iš Motinos Žemės bei Tėvo Dangaus sąjungos. Tais laikais vyravo Darna ir Žmonės buvo laimingi. Tačiau tada kažin kas nutiko… Niekas tikrai nežino priežasties, bet Žmonės pamažu užmiršo, kas jie tokie. Jie jautėsi vis atskiresni nuo Žemės, atskiresni vieni nuo kitų ir net nuo savo Kūrėjo. Lyg pasiklydę jie bastėsi po Gyvenimą neturėdami jokio tikslo, nejausdami vienovės su aplinka. Šis atskirumas paskatino juos manyti, jog norėdami išlikti šiame Pasaulyje jie privalo kovoti su kitais Žmonėmis ir gintis nuo tų pačių jėgų, kurios suteikė jiems Gyvybę. Jie nutolo nuo savo vidinio Pasaulio, o nuo išorinio Pasaulio ėmė gintis…
Visa materija atsiranda ir egzistuoja tik veikiant tam tikrai jėgai. Mums nelieka nieko kita, tik manyti, kad už šios jėgos slypi sąmoningas ir nuovokus Protas. Šis Protas yra visos materijos Matrica.

Ateities kilpos

Ateitis, atrodytų, yra utopinis horizontas, tolstantis, kuo labiau artėjame jo link. Tačiau tiek daug veiklos inicijuojama būtent ateities vardan: žiniasklaidos linksniuojama nykstančios Lietuvių Tautos ir Kalbos hipotezė turi prasmės ne kaip dabartinis reiškinys, bet kaip ateities grėsmė. Merginos raginamos gimdyti dabar, o ne kai joms bus keturiasdešimt penkeri (tai ne tik genetinė, bet ir kohortos logika). Ir gramatinės skvarmos turi būti teisingos kasdien ir kiekvieną dieną, o ne rytoj ir ne poryt. Ateitis brutaliai įsiveržia į dabartį nepalikdama alternatyvaus pasirinkimo šiandien.
 
Ateitis kupina paradoksų. Tik pagalvok: ateitis, kuriai ruošiamės ir tarnaujame dabar, priklauso ne Mums. O tie, kurie turi daugiau ateities, šiandien neturi sprendimo teisės: dabartiniai dešimtmečiai turi mažiausiai penkiasdešimčia ateities metų daugiau negu dabartiniai šešiasdešimtmečiai. Ateitį lemia tie, kurie jos turi mažiausiai.

Deng Ming-Dao apie Gyvenimo pilnatvę

Niekas neturi teisės menkinti kito Žmogaus įsitikinimus. Nė viena dvasinio lavinimosi kryptis nėra viršesnė už kitas. Kiekvienas turime laikytis tokios filosofijos ir tokių tobulinimosi būdų, kurie Mums atrodo veiksmingiausi. Turime būti laimingi atradę savo kelią ir padėti tiems, kurie juo susidomi, bet nė vienas neturime menkinti kitų pasirinkimo.

Mes visi stengiamės užkopti į dvasinio brandumo viršūnę. Yra daug tinkamų kelių pasiekti aukščiausią jos tašką. Žinoma, vaizdas ir takas kiekvienoje kalno pusėje bus skirtingas, bet viršūnė visiems kopiantiems ta pati, nesvarbu, iš kurios pusės priartėtume. Daugelis kelių veda į viršūnę, bet ten pateksi tik sutelkęs visą save.

Kad ir koks būtų kelias, svarbu eiti juo užtikrintai. Kol kiekvienas savaip kopiame ir siekiame žmogiškosios dvasingumo viršūnės, jaučiame Gyvenimo pilnatvę. Ir visi Mus skiriantys ginčai apie įvairių religijų pranašumus darosi beprasmiški.

Ištrauka iš Knygos Deng Ming-Dao "365 Dao"

Tūkstančio piliakalnių šalis

Dvasinę Gyvybę Tautai ir Valstybei teikiantys šaltiniai čia pat, šalia Mūsų. Nedovanotinai užmiršti, barbariškai apaugę krūmais, avietynais ir dilgynėmis. 

Lietuva – piliakalnių šalis. Vien Mūsų Valstybės teritorijoje jų priskaičiuojama virš pusantro tūkstančio. Daugybė jų pasilikę Baltarusijoje, Augustavo-Suvalkų krašte (Lenkija), Kaliningrado srityje (Rusija). Piliakalniai pilti dar iki Kristaus amžiaus. Bet jų – nedaug. Pagrindinis jų tinklas ėmė plėstis po Baltų religinės reformos, VII-XI šimtmečiais. 

Nuklydęs nuo autostradų ir keliaudamas jaukiais vieškeliais, sustok prie pakelėje pasitaikiusio piliakalnio. Nepagailėk keliolikos minučių ir, užlipęs ant jo, parymok. Pajausi Protėvių Dvasios alsavimą, išgyvensi susiliejimą su Gamtos viešpatija... O jeigu dar pasklaidysi 2005 metais išleistą piliakalniams skirtą trijų tomų atlasą, įsitikinsi, kad dauguma jų buvo supilti ritualinėms apeigoms, kaip sakrali vietinės bendruomenės susirinkimo vieta. Tai buvo Šventyklos po atviru Dangumi. Su Pasaulio Kūrėju, su Gamta Mūsų Protėviai bendravo, išgyveno tiesiogiai, neslegiami mūro sienų. 
 
Iš istorijos šaltinių žinome: po hunų atsibastymo (III-IV a.) dalis Mūsų giminaičių Baltų užsikrėtė nomadine (klajokline) Dvasia. V-VI a. Ištuštėjo pietinių galindų, sūduvių Žemės. Ženkli jų dalis patraukė į Europą, į tuomet dar egzistavusią Romos imperiją. Mūsų Protėviai susigriebė: Tėvynė privalėjo įgyti konkretesnius fizinius kontūrus ir dvasinės Kultūros akcentus. Prisiminta nuo seno piltų piliakalnių idėja. Štai ir prasidėjo palyginus spartus jų tinklo audimas! Pririšęs kaimo bendruomenes prie gimtosios Žemės, konkretizavęs Tėviškės pajautą. Dar daugiau... Piliakalnių tinklas išreiškė ne tik kokybinius pokyčius Baltų apgyvendintame regione. Jis davė impulsą gimti politinei nacijai – Lietuvių Tautai. O ji vėliau savo sparnus išskleidė iki didžiulės imperijos susiformavimo.

Darnos Žmonės

Darnos Žmonės vadovaujasi sava patirtimi, o ne visuomenės nuomonėmis ar nurodymais. Jie mato, kaip juda Žvaigždės bei planetos. Stebi, kaip pučia vėjas. Kaip keičiasi metų laikai. Junta Žemės sukimąsi. Geria oro gaivumą. Skanauja Vandens tyrumą. Mato, ką veikia žvėrys bei paukščiai. Girdi Medžių garsus. Tyrinėja Žmonių Gyvenimą. Skaito Akmenų raštą. Atmena, kaip iškildavo ir smukdavo civilizacijos bei Kultūros. Mėgaujasi maisto ir gėrimų teikiamais malonumais. Su džiaugsmu kasa laukus. Neskuba stoti į konfliktą. Visaip remia Taiką. Mąsto apie tylą. Gydo vaistažolėmis. Skamba sykiu su dievirpa. Tapo, davę Valią vaizduotei. Pastangas deda tikslingai. Mankštinasi, kad neprarastų vikrumo. Skaičiuoja tai, kas nesuskaičiuojama.
Kukliai pripažįsta savo trūkumus. Susijaudina iki virpulio, patyrę didybę. Nepamiršta mirties. Džiūgauja dėl naujai gimusios Gyvybės. Palaiko Draugus. Atgauna jėgas vienatvėje. Dirba savo rankomis. Keliauja savo kojomis.

Sun Tzu apie tikruosius nugalėtojus

Nugalėtojai pirma laimi, paskui eina į karą, tuo tarpu pralaimėjusieji pirma eina į karą, o tik tada siekia nugalėti.[..]
[..] Tas, kuris žino, kada kovoti, o kada ne, bus nugalėtojas.

Ištrauka iš Sun Tzu "Karo menas"

Lietuviškas Ačiū ir jo kilmė

Kiekviena Tauta dėkoja savaip. Anglosaksų Kultūroje, dėkojant yra pranešama tik tiek, kad apie tave pagalvoju: danke, thank you. Prancūzai sako merci ir tai yra prekybinė, merkantilizmo sąvoka, suprask – esu tau skolingas. Mes sakome „Ačiū“, o pagal Vydūną tai yra jo girdėtas senasis „atjaučiu“ (..."minėtinas dėkui. Jis girdėtas lenkams kalbant, bet lenkai jį pasiėmė iš vokiečių Kalbos, vokiečiai sako: Danke. O šis Žodis išvestas iš žodžio ,,denken”, vadinas, mąstyti, numanyti. Ir taip nuvokiama, kas norėta pasakyti vartojant žodį ,,danken”, būtent: Aš aiškiai suprantu, kas gera man įrodoma.
Maždaug prie 50 metų, keliaudamas traukiniu iš Tilžės Klaipėdon, gelbėjau Kūgelių stotyje labai silpnai senutei iškelti iš traukinio jos mažą vaikutį ir jo daiktelius. Ir senutė man tiesdama savo ranką sakė: Koks jūs meilingas! Koks meilingas! Atjaučiu! Atjaučiu! O tai man vis prisimena, kad girdžiu sakant: Ačiū, lyg tas žodis butų sutrumpinimas žodžio ,,atjaučiu”, kurs pasako, kaip Žmogus pasitinka jam pareikštą gera..." - ištrauka iš Vydūno "Raštai. III tomas)

Mes nežadame pagalvoti, kad gal kada, kas nors Mums ką nors primins. Mes neprekiaujame padėkomis. Mes iš širdies jaučiame.

Rugsėjo 22-oji - Rudens Lygė

Laiko ratas, ištirpdęs ledo rūmų spindesį, išbarstęs pavasario sodų žydėjimą, kieton saujon surinkęs vasaros šilumą, trumpam stabteli prie pilnos rudens kraitės – meto, kai susilygina diena su naktimi. Rugsėjo 22 – oji – ne vien Rudens lygiadienis, bet ir Baltų Vienybės diena. Ko gero, nedera manyti, kad tai, jog Tautų, nuo seno gyvenusių pagal Gamtos ritmą, Vienybės diena ir Rudens Lygė – ta pati diena, – paprasčiausias atsitiktinumas. Nuo seno itin glaudus Žmogaus ir Gamtos ryšys, deja, technokratijos Pasaulyje nustumtas į antrąjį planą, tokiomis dienomis verčia atsigręžti į praeitį, iš naujo permąstyti save, ryšį su savo šaknimis, kad kasdieniame gyvenime būtų daugiau dvasinės Ramybės, vidinės ir išorinės Darnos.   

Rugsėjo 22-osios akcentai: Baltų Vienybė ir Rudens Lygė, po kurio – ėjimas į mirties Žemę (Marą), trumpėjant dienai, ilgėjant nakčiai, apleidžiant šilumai, artėjant šalčiui. Kaip tai siejasi? Senovėje buvo gyvenama pagal Saulės ir Mėnulio kalendorius – juk Mūsų Tautos – žemdirbių Tautos, tad ir metuose buvo du ryškūs svarbūs etapai, pagal kuriuos sukosi ir visas Žmogaus Gyvenimas. Tokiu būdu naujieji metai prasidėdavo įžanga į vasarą, šiltąjį, Saulės globojamą laikotarpį, kada Gyvybė veši, tarpsta, brandina vaisius. Antrasis etapas, prasidedantis sulig rudens lygiadieniu, siejamas su Mėnuliu. Rudens lygiadienis – įžengimas į vėlių metą, siejamą su Vėlinėmis, vėlių globėju Vėlinu (Velinu), tai laikas, kai Medžiams numetus lapus visa Gyvybė lieka po velėna. Ne atsitiktinai čia susiduriame su bendrašakniais žodžiais: vėl/vel šaknis (Vėlinės, Velinas, velėna…) – tai ir žodelis „vėl“, reiškiantis pasikartojimą (beje, pasikartojimo motyvas užkoduotas ir Velykų pavadinime). „

Rudens Lygė – astronominio rudens pradžia, laikas, kai diena susilygina su naktimi, po kurio naktys jau pradeda ilgėti. Tai atsisveikinimas su Saule ir jos šiluma, tai ėjimas į žiemą –  metą, atspindintį laikiną Gamtos mirtį ir trumpalaikį blogio jėgų triumfą, tai kovos su tamsos jėgomis laikas, kai būtina pasirinkti, kurioje pusėje liksi – šviesos ar tamsos. Štai kodėl nuo seno Rudens lygiadienio apeigos prasidėdavo ėjimu pro simbolinius vartus: už jų reikia palikti viską, kas bloga, atsikratyti praeities balastu ir, Vandeniu apsišlaksčius rankas bei veidą,  įeiti su pozityviomis mintimis, Ramybe širdyje.

Rudens Lygė – tai ir Pasaulio sukūrimo atkartojimas, įprasminantis egzistuojančių priešybių (diena – naktis, tamsa – Šviesa, netgi metų laikai, anot senovės Baltų, du: Gaja (Gyvybės klestėjimo, šviesiųjų jėgų metas) – Mara (Gyvybės apmirimo, tamsiųjų jėgų metas) Darną Pasaulyje. Nuo šiol jau einame į Marą, kur viešpataus tamsos jėgos. Einant į Marą, reikia apsivalyti: mirčiai atiduoti tai, kas jau atgyveno, tapo nereikalinga našta, trukdančia veržimuisi į priekį, stabdančia gyvybines jėgas. Tai susikaupimo, pabuvimo su savimi metas, kai atsikračius vidiniu balastu kaupiamos jėgos naujam startui, kuris ateis laiko ratui vėl pasisukus. Taip gyvena Gamta, taip ir Žmogaus Gyvenimas surėdytas… 

Lietuvos ateities suklestėjimo sąlyga

Norint būti tobulam ir kūrybingam, reikia teisingai suvokti ateitį. Pirmiausiai reikia suvokti, kad kuo toliau einame į ateitį, tuo labiau artėjame prie Dievo, tačiau taip yra lik paviršutiniame žmogiškame lygmenyje. O vidujai Mes Dievą visuomet nešiojamės savyje. Todėl svarbiausias orientyras turi būti ne į ateitį, o į Dievą Mumyse, tai yra į beribę Meilę be jokių pretenzijų.

Jeigu religinio filosofinio auklėjimo ar intuicijos dėka Žmogus elgiasi teisingai, tai kontaktas su ateitimi didėja ir smarkiai išauga galimybė daryti poveikį aplinkiniam Pasauliui, nes nuo ateities Mes priklausome daugiau, negu nuo dabarties. Tokiais atvejais visi troškimai pradeda pildytis, ir tai vadinama laimingu likimu. Didėja mūsų tobulumas, intelektas ir gabumai, galimybė kurti, Vaikus gimdyti.

Vaižgantas apie Lietuvos Dvasios pajėgas

Ar daug jų, tų Dvasios pajėgų? Tikrai to dar niekas nežino. Lietuvis tik nusimano pilnas jų esąs, kaip nusimano savo Žemės viduriuose esant visokios gėrybės, metalų, mineralų. Lietuvos Dvasia, kaip ir jos prigimtis, ligi šiol visa ko terodė po truputį. Betgi rodė! Seniau iš pasirodymo spręsta ir apie turinį. Nugis niekas nebetiki tiek to ir teesant. Jei Lietuvos Siela-mintis jau davė politikų, mokslininkų, žodžio ir plastikos dailininkų, – tai jų gali ir daugiau duoti. Ir tikrai. Šalia šimto jau visuomenei žinomų vardų, antra tiek dygsta jos akyse ir tarpsta, lyg augmens, pavasario Saulei pakaitinus ir pašvietus: visi drūtais, stambiais, plačiais lapais, visi tirštai žalios spalvos. Vilties žalumo.

Fizikinio vakuumo teorija. Neišvengiamas mokslo ir religijos suartėjimas

Reliatyvumo teorijos autorius A.Einšteinas iki pat savo Gyvenimo pabaigos 1955 m. bandė išspręsti labai sudėtingą uždavinį - išvesti vieningojo lauko lygtis. Deja, nesėkmingai. Einšteinas žinojo, ko siekia. Sėkmės atveju iš gautų lygčių būtų įmanoma išvesti visus žinomus fizikos dėsnius, o gal ir dar nežinomus mokslui.

Vieninguoju lauku fizikai vadina tuštumą - visko, kas pasireiškia materialia forma, sumą. Panašiai būna sudėjus visų spalvų Šviesos spindulius - gaunama natūrali (balta) Šviesa, kuri jokios spalvos jau nebeturi. Vieningasis laukas vadinamas ir kitais vardais, pvz., Didysis susivienijimas, Supergravitacija. Iki XX a. pabaigos šį kietą teorinės fizikos riešutą krimto daugelis Pasaulio mokslininkų. 1979 m. praskriejo pirmoji kregždė: S.Vainbergui, Š.Glešou ir A.Salamui buvo paskirta fizikos Nobelio premija už elementariųjų dalelių ir elektromagnetinės sąveikos vieningąją teoriją. Bet iki Didžiojo susivienijimo buvo dar toloka, nes nuošalyje liko dar dvi Gamtos sąveikos - gravitacinė ir branduolinė.

9-ni Lietuvos dėsniai. Stasio Šilingo testamentas Lietuvai

Tauta pasiekia, ko trokšta, kai gali sujungti saviškius ir pakreipti jų jausmą, mintį ir Valią viena linkme. Tauta laimi, kai vieningai vykdo savo sprendimus ir savo Žodį pasako laiku.    
Tautos sprendimai seka pribrendusia joje idėja, bet reikia lūpų, kurios ją pasakytų, – prinokęs vaisius laiku nenuskintas nyksta, – reikia veiksmų, kuriais idėja būtų vykdoma. Kai nėra lūpų Tautos Gyvybės Žodžiui tarti, kai trūksta Tautos Dvasios prisisunkusios vadovybės reikalingam veiksmui padaryti, Tauta merdi.   

Reikia ugdyti savo Tautos Galią – medžiaginę, dvasinę, politinę, teisinę, dorinę… Reikia visą savo Gyvenimą pajungti šitiems didiesiems siekiams. Kaip testamentą Lietuvai skelbiu devynius dėsnius, kurie eina iš ilgaamžio Lietuvių Tautos patyrimo, Laimėje ir nelaimėje įgyto, ir kurie laikytini Lietuvių Tautos ir Lietuvos Valstybės Gyvenimo pačiu pamatu.    

Pirmas dėsnis.
Lietuvių Tauta, gaivinama savo neišsenkamų kūrybinių versmių, kurios yra tiek davusios Pasauliui ir tiek yra Pasaulį veikusios, siekia gyventi ir veikti aukščiausiu Kultūros lygiu ir kurti savą lietuvišką lobyną, kuris šviestų visuotinėje Žmonijos Kultūroje.  

Romumas ir dialektinio mąstymo sistema kaip Žmonijos ateities garantas

Žmogaus mąstymas visuomet buvo dialektinis procesas, tačiau priešybių įtampos laipsnis kiekvienu laikotarpiu skyrėsi. Žmogus arba nepriimdavo situacijos visais savo klodais, arba išpažindavo bet kokios situacijos priėmimą. Kokiu būdu buvo pasiekiamas dialektinis mąstymas? Žmogui nuo vaikystės buvo diegiamos Tiesos, orientuojančios jo dvasines struktūras. Mylėk Dievą, o viskas, kas žemiška - nuodėminga. Sudavė per vieną skruostą, atsuk ir kitą, tai yra, Žmogus buvo auklėjamas kiekvieną situaciją priimti kaip Dievo duotą. Žmogus augo ir pradėdavo suprasti, kad taip elgiantis kažką sukurti ar ką nors pasiekti neįmanoma, ir prieidavo išvados, kad reikia situacijos nepriimti ir jai nepaklusti. Susiklostė lyg ir keista padėtis. Religija kvietė paklusti ir būti romiems, ir nuo vaikystės tai buvo diegiama, o Žmonės elgėsi priešingai, ir tarsi visi buvo patenkinti. Tai ir kūrė dialektinės pasaulėžiūros pagrindą. Žmogus iš inercijos savo subtiliose dvasinėse struktūrose buvo linkęs priimti situaciją, o iš aplinkos semiama gyvenimiška patirtis jį vertė elgtis priešingai. Taigi, nors dialektinio mąstymo modelio nebuvo, pati situacija buvo dialektinė.

Gyvybės nepriklausomumas ir neliečiamumas

Žmogaus Gyvybė nedisponuotina ir nežeistina, nes ji yra šventa iš prigimties. Tai pripažįsta kiekvienas sveikas protas nepriklausomai nuo religijos. Žmogus privalo pripažinti neįkainojamą Dievo Kūrėjo ir Tėvo padovanotos Gyvybės vertę ir prisiimti atsakomybę. Dievas skelbia, kad jis yra absoliutus Žmogaus, sukurto pagal Jo paveikslą ir panašumą, Gyvybės Viešpats (Pr 1, 26-28), todėl Žmogus negali daryti su ja ką sumanęs. Žmogaus Gyvybė ir mirtis yra Dievo rankose ir Galioje. Kviesdamas Žmogų tapti dieviškojo viešpatavimo Pasaulyje dalyviu, Dievas duoda jam užduotį: ginti ir stiprinti Gyvybę, reikšti jai Pagarbą ir Meilę.
Vaiko pradėjimas turi būti abipusiško atsidavimo vaisius, sukurtas santuokiniame akte, kur Kūrėjo, kuris yra Meilė, veikloje sutuoktiniai bendradarbiauja kaip tarnai, bet ne kaip šeimininkai. Šeima labiau negu kokia kita bendruomenė yra terpė, kurioje Žmogus turi būti priimtas dėl savęs paties, nesavanaudiškai save atiduodamas.

Blaivybė kaip Tautos ateities sėkmės garantas

..Žymiausias yra alkoholis. Daug jau daroma, kad jis būtų šalinamas. Vis dėlto jis stipriai dar vartojamas. Ir bus geriamas, kol žymesnieji Tautos Žmonės to nesiliaus. Todėl neturėtų nė vienas Žmogus, kurs girtauja, užimti valdžiavoje nors ir tik prasto valdininko vietą. Mokytojas, gydytojas, teisėjas ir kunigas turėtų iš vietos būti paleidžiami, jeigu girtautų. Bet tie, kurie valdžios pirmoj vietoj stovi, neturėtų niekumet alkoholio vartoti. Valdžios Žmonės turėtų būti visumet blaivūs ir nepajudinami kaip Žemės ašigalio žvaigždė. Jie turėtų visiems būti patikimi. O alkoholis ne tiktai kvailina Žmogų, jo smegenis sustingindamas, bet padaro jį ir ūpingą, o tokiu Žmogumi negalima niekumet pasitikėt. Lygiu būdu kenksmingas yra tabakas. Jo vartojimas pasidaro tikra liga. Užėjusi ant Žmonių kaip kokia pikta Dvasia, juos ir nuodija, kol nubengia...

..Juk neapsakomas yra nuostolis ir blogumas, kurį sukuria alkoholis, tabakas ir kiti svaigalai. Kiek nelaimių, kiek ligų, kiek skausmų, kiek vargų sudaro tie nuodai! Ne vien tai, kad Tautos turtas eikvojamas perkant iš svetur visokių gėralų, bet Žmonės menkinami, silpninami, kvailinami ir žudomi. Todėl ir visur, kur Tauta išmintingųjų yra valdoma, pasistengia šį blogumą iš Tautos Gyvenimo išrauti. O po neilgo laiko visos valdžios bus priverstos uždrausti svaigalų vartojimą...
...Tirdami traukinių, automobilių ir kitų mašinų nelaimes, nustembame, kad dažniausiai jų priežastis yra alkoholis ar kiti svaigalai. Mašinos tegali būti valdomos blaivaus Žmogaus. Todėl valdžios turės reikalauti ir iš valdininkų, iš automobilių vežėjų visiško blaivumo. Kurs negali gyventi be alkoholio, negali būti valdininku ir automobilių vežėju...

Dao filosofija apie tikrąjį Žmogiškumą

Visi dideli dalykai prasideda nuo mažų, tad ir Mūsų tikrasis žmogiškumas prasideda minties Laisvėje, kurios ketinimuose ir veiksmuose atsiskleidžia tikrasis Mūsų vidinis turinys ir jo gyvuliška arba Dieviška vertė. Tikrasis Žmogiskumas yra ne įgyta profesija ar elgesio modelio (veido) parinkimas norint įtikti, tikrasis Žmogiskumo buvimas ar nebuvimas atsiskleidžia kasdieniniame Gyvenime prieš Žmoną, Vaikus (ar vienuoliškoje bendrijoje)  ir labiausiai likus vienam pačiam su savimi.

Tomas Girdzijauskas apie Pagarbą Motinai ir Tėvui

Lietuvių asmeninis santykis su savo Tėvais turi radikaliai keistis į gerą pusę. Labai svarbus Žmogaus Gyvenimo sėkmės faktorius yra santykis su Tėvais: Motina ir Tėvu. Tėvas lemia dangišką, dvasinį, mentalinį aspektą. Motina lemia žemišką, materialų, fizinės Sveikatos aspektą.
Mintyse ir Motinai ir Tėvui būtina visą Gyvenimą dėkoti vien už tai, kad tave (Mus) pagimdė. Ir net mintyse (vidiniame dialoge) nereikšti net mažiausių pretenzijų Tėvams, o tik dėkoti, dėkoti, dėkoti. Ir ne mūsų reikalas, kokios yra jų asmenybės/charakteriai - Mes net mintyse neturime teisės jų teisti. Bendraujant su Tėvais būtina rodyti didžiulę Pagarbą - kalbėti ne kaip su sau lygia, bet kaip su aukštesnio rango būtybe. 

Urantijos Knyga apie Širdį ir protą

Labai dažnai jūs painiojate Sielą-Širdį ir protą, manydami, kad Žmogus, atsisakęs savojo proto vedimo ir atsidavęs Širdies, arba Sielos, vadovavimui tampa neprotingu. Jūs imate tuščiai švaistyti energiją ir įrodinėti, kad Žmogaus protas yra pats svarbiausias normalaus Žmogaus savojo aš komponentas, kad be proto jis nebetenka savosios asmenybės kasdienio ir normalaus pasireiškimo.

Jūs turite atskirti du esminius dalykus – proto netekimą ligos ar nepaprasto Gyvenimo sukrėtimo atveju, ir žmogiškojo proto pakeitimą aukštesniu Sielos-Širdies vadovavimu. Kada jūs atsiduodate aukštesniam vedimui už savo gyvulinio ir genetinio paveldėjimo protą, tada jūsų protas įgauna daug gilesnių ir skvarbesnių aspektų, kurių gyvulinis Žmogaus protas iš viso neturi. Jūs tampate dar protingesni negu buvote iki tol, nors jokių Knygų neskaitėte, kaip savo protą lavinti. Tiesiog jūs, kiekvienas, patys atsivėrę Tėvui ir dar labiau užmezgę gyvą ryšį su gyvuoju Tėvu, esančiu jau dabar jūsų, kiekvieno, viduje, jūs ir atveriate daug aukštesnius savojo proto imlumo virpesius, kurie gali iš gilesniuose pasąmonės ir viršsąmonės kloduose esamų Tėvo Dvasios, Minties Derintojo, jums perduodamų, skleidžiamų paties aukščiausiojo dažnumo virpesių, pasiimti vis didesnį ir didesnį kiekį ir vis išmintingesnės ir išmintingesnės informacijos.

Darnos Žmogaus priesakai

Vertink visa tai, ką šiandien turi, ir dėkok Kūrėjui už visa.
Paleisk tai, prie ko laikaisi prisirišęs – leisk jam ir sau srovėje laisvai tekėti.
Pakelk akis į Dangų, pažvelk į Saulę.
Leisk visiems būti tokiems, kokie jie yra.
Gerbk kiekvieną kitą.
Švęsk mažyčius kasdienybės sakramentus.
Mokykis būti čia ir dabar.
Ryžkis išeiti iš komforto ribų – pažink platesnius vandenis.
Atsakyk į kvietimą tylai.
Sugrįžk į uostą, į Ramybės centrą.
Leiskis būti nustebintas – pastebėk stebuklus įprastose vietose.
Niekas nevyksta veltui – įžvelk sau žinutę.
Priimk kitą besąlygiškai, be išankstinio nusistatymo.
Nekaltink ir neteisk kito – užjausk.
Atleisk – sau ir visiems.
Pasitikėk Visata, aukštesne už visa Valia.
Atsiduok.
Priimk viską, kas yra Tavyje, apkabindamas.
Elkis taip, kad savo elgesiu, mintimis, Žodžiais ir veiksmais, nekenktum kitam.
Laimink visa, kas gyva ir negyva aplink Tave.
Pakalbink Akmenį, Jūrą, skruzdę, Medį.
Pamyluok Motiną Gamtą.
Gavęs duok, davęs priimk.
Susigrąžink savo Galią.
Išvalyk ir sustiprink save meditacijoje ar Maldoje.
Valdyk savo protą, nesileisk būti proto valdomu.
Kvėpuok giliai, ramiai, tolygiai.
Būk sąžiningas, savo ir kitų atžvilgiu.
Gerbk Tavyje esantį Dieviškumą – Dievo ir Deivės įsikūnijimą Tavy ir jo išraišką per Tave.
Būk kantrus, mokykis laukti.
Gyvenk taip, kaip Tu jauti, net jei kitaip visuomenėje yra įprasta arba kitaip buvai mokomas.
Ugdyk save kasdien.

Tėvas Stanislovas apie dvi Žmonių grupes

Amžių amžiais buvo ir, matyt, bus dvi Žmonių grupės. Vienų veidai bus nuolat pakelti į Dangų, antrieji iš jų juoksis, šaipysis, vadins svajotojais. Tie, kurie moka išlaikyti pakeltas galvas, yra tartum Šviesos laidininkai į šią pilką ir nuobodžią Žemę. Dievas nuolat siunčia savo Šviesą į Žemę, bet maža laidininkų, maža pakeltų galvų ir Širdžių.

Lietuvio sugalvotas energetiškai nepriklausomas pastatas-miestas Jūroje

Rido Matonio išradimą drąsiai galima statyti į vieną lentyną su pasaulinio garso idėjomis, kurias kartas nuo karto mėgsta pareikšti ne tik išradingieji japonai, bet ir kiti novatoriai, mąstantys apie ateities technologijas.
Ką gi siūlo Lietuvos išradėjas? Naujasis išradimas susijęs su netoli kranto arba atviroje Jūroje ar vandenyne įrengiamais pastatais bei įrenginiais, skirtais elektros gamybai iš Vandens judėjimo, tokio kaip vandenynų ir Jūrų srovės, bangavimas, potvyniai ir pan. Konkrečiai šis išradimas susijęs su vandenyne stovinčiais pastatais, kurie dalį pastato viduje suvartojamos energijos pasigamina sąveikaudami su minėtais aplinkos poveikiais - srovėmis, bangomis ir potvyniais.
Autoriaus patente rašoma, jog svarbiu energijos gavybos šaltiniu tampa atsinaujinantys energijos šaltiniai. Labai paplitusi elektros energijos gamyba naudojant Saules, vėjo, geoterminė, upių Vandens tekėjimo energijos rūšis. Tačiau labai mažai tyrinėta sritis yra energijos gamyba iš Jūrų ir vandenynų Vandens judėjimo. Tokie reiškiniai kaip povandeninės srovės, bangavimas ir potvyniai, kurių metu Vandens lygis kartais pakyla net keletą metrų, tampa dar viena atsinaujinančios energijos rūšimi. Žinoma nemažai išradimų, kuriuose aprašytos įvairios povandeninės turbinos, kuriose judančio Vandens energija yra paverčiama elektros arba kitų rūšių energija.

Mahatma Gandi apie Žmogaus Pareigą

Kas įgyjama mylint, lieka visiems laikams. Tai, kas įgyjama nekenčiant, Gyvenime tampa našta, nes tai padaugina neapykantą. Žmogaus Pareiga - mažinti neapykantą ir skleisti Meilę. 

Meilė Lukšienė apie tautinės Mokyklos kūrimą

Visi suvokiame, kad kelias į suverenumą eina ne vien per ekonomiką bei politiką, bet ir per Žmogų. Esminis Jo pasikeitimas, pribrendimas Laisvei, demokratijai. Jo dorovinis lygmuo. Jo nuovokumas apie savosios Kultūros visumos raidos kryptis ir santykį su Pasauliu, jo kūrybiškumas ir angažuotumas Tautos ir Žmonijos reikalams yra būtinoji sąlyga bendram tikslui pasiekti. Tokį Žmogų galime išsiugdyti sutelktinėmis Mokyklos ir visuomenės (kartu su Šeima) pastangomis. Šių veiksnių neįmanoma vienų nuo kitų atskirti.

Jeigu norime savarankiškai gyventi ir tvarkytis, turime sukurti Mūsų Kultūros tradicijas ir poreikius atitinkančią švietimo sistemą, kur kiekviena grandis tikslingai būtų suderinta su kitomis, kur ugdytojas ir ugdomasis gebėtų suvokti savojo krašto poreikius ir savo paties Pareigas ir gebėjimus. Tą laikotarpį išgyveno Nepriklausoma Lietuva. Ji siuntė Žmones pasimokyti ir pasidairyti į kitas šalis, kvietėsi patarėjų (pvz., suomį prof. Niemį), dėstytojų. Sunkus buvo metas. Ne lengvesnė padėtis ir dabar. Tiesa, turime kur kas daugiau inteligentijos, daugiau visų sričių patyrusių Žmonių, bet ir švietimo sistema, ir gyvenimo poreikiai kur kas sudėtingesni, o čia dar kaip rūdys įsiėdę inercija, vergiškumas, pažeistas dorovinis daugelio Mūsų pagrindas. Užsisklendėme siauroje specializacijoje, nematydami daugybės visuomenės negalavimų – taip buvo lengviau gyventi. Ne veltui šiandien rašoma, kad turime gydančių specialistų, o trūksta gydytojų, turime gerų Mokytojų dalykininkų, o trūksta pedagogų. Štai ir klausimas, kokia turi būti įvairių pakopų Mokyklų sistemos struktūra, kad visa sistema efektyviai, darniai veiktų?

Vydūnas apie Tautos Vaikų uždavinį

..Tautos Vaikai turi savo uždavinius. Savaime jie vieną sprendžia. Užgimę jie savinasi Tautos Gyvatos turinį. Bet neužtenka to. Jie jį turi ir didinti. Savaime jie gamina Vaikus panašius į save. Ir tuo kraują kelia tolyn į naujus laikus. Bet ir to neužtenka.

Tautos Gyvata yra gyvas psichinis pasaulis. Tasai turi turtėti, turi svarbėti, turi daugiau veikti Žmonijoj ir visame Pasaulyje. Eina šišion kalba apie Kultūrą, apie Kalbą, Kalbos turtus, apie Tautos Žmonių įpročius ir būdus, apie jų Sielos apsireiškimus, apie žmoniškumo antspaudą Tautos Gyvenimo skritulyj.

Ir pagaliau reikėtų dar šitą pastebėti. Žmogus yra aukšto sąmoningumo laipsnio asmenybė. Ir jis turėtų savo Gyvenimo uždavinį vykdyti su visu atsidėjimu ir su paties pasiryžimu.

Tai kaip tik pridera jo luomui tarp viso, kas Pasaulyje esti. O jeigu Tauta yra galimybė Žmonėms gyventi ir Žmonėmis būti, tad jis savo pasiryžimu iš tos galimybės turėtų padaryt sąlygą ir tikrai tinkamą priemonę, kuri kiekvienam Tautos Vaikui derėtų aukščiausiajam savo žmoniškumui apreikšti.

Septyni Vinco Kudirkos priesakai ainiams

1. Iš praeities Tavo sūnūs Te stiprybę semia (Pradžia: šaknų puoselėjimas, atmintis);
2. Tegul Tavo vaikai eina Vien takais dorybės (Dora, tyrumas, saviaukla);
3. Tegul dirba Tavo naudai Ir žmonių gėrybei (Besąlyginė tarnystė Gimtinei);
4. Tegul Saulė Lietuvos Tamsumas prašalina (Atsigręžimas į Šviesą, Tikėjimas);
5. Ir Šviesa, ir Tiesa Mūs žingsnius telydi (Ėjimas su Šviesa ir Tiesa);
6. Tegul Meilė Lietuvos Dega Mūsų širdyse (Besąlyginė Meilė);
7. Vardan tos Lietuvos Vienybė težydi (Pabaiga: bendras rezultatas per Vienybę).

Sergejaus Lazarevo Karmos teorija apie Meilę, dvasingumą, Sveikatą ir Šeimą

Kosmosas. Priežastis-pasekmė
  1. Visata yra sukurta iš Meilės, ir joje viskas yra Viena. Čia viskas susiję, todėl viskam yra priežastys ir viskam yra pasekmės. Viskas eina ciklais ir viskas pulsuoja. Vyksta nuolatinis subtilių struktūrų virsmas mažiau subtiliomis ir atvirkščiai. Šiuo metu materialioje plotmėje Mūsų Visata plečiasi. Tačiau pačioj subtiliausioje plotmėje niekada neišėjo iš Taško. Jame visos priežastys ir visos pasekmės visada yra ir visada bus suglaudintos į viena.

Gintaras Beresnevičius apie lietuvišką Dainą ir Rūpintojėlio provaizdį

Dainavimas Lietuvių tradicijoje, matyt, kaip ir dažnoje yra irgi nuasmeninantis, tačiau pakylėjantis kitokiu būdu; meditacija yra dainavimas, nes, drįsčiau tarti, didžioji Lietuvių Dainų dalis yra besiužetė, tai rodo ir epo nebuvimas, o apdainuojami dalykai dažniausiai skirti sukelti tam tikrai specifinei būsenai (arba jai išreikšti) - tai gali būti sielvartas, vargas, vaizdeliai apie dvarus ir kalnus, marias ir Vandenis, tačiau siužetų juose maža. Ištuštėjimas - yra Dainų užduotis ir tada, kai sunkiai dirbama (šienapjūtės Dainos), ir kai verkiama jaunų dienelių vestuvių Dainose - Dainos padeda atsikratyti įtampos, fizinės ar emocinės, ir perkrauti ją į Dainų, kaip sakytume, „lyrinį herojų", savotišką dainininko antrininką, į kurį sukaupus neigiamas ar varganas emocijas, galima sumažinti savąsias. Kita vertus, Dainos yra artimos ir giedojimui, giedamosioms Maldoms.

Vizija ir ekonominė-socialinė programa "Lietuva - žaliasis Baltijos briliantas"


afro.blogas.lt nuotrauka: http://goo.gl/JmSH5F
Lietuvos Žemė Darnoje su Žmogumi.
Žemė <-> Žmogus.


Ji susideda 3 didelių elementų:

- ekonominė veikla; 
- gyvenamoji aplinka;
- švietimas;



Tezės:

- ekologinis (biodinaminis);
- atsinaujinantis (renewable);
- save išsilaikantis (self sustainable);


Toliau šios dvi dalys skirstosi, smulkinasi į smulkesnes dalis.

Ekonominė dalis smulkinasi pakopiškai:

1 - pirminis žemės ūkis arba auginimo stadija;
2 - ž/ū produkcijos pirminis perdirbimas prie derliaus vietose prie ūkių;
3 - giluminis tolimesnis perdirbimas daug fazių į gylį, kiek leidžia inovacijos ir technologijos;
4 - marketingas;

Būk kaip Vanduo

Senovės kinų filosofijos Dao sekėjai teigia, jog darniai sugyventi su savo vidiniu Pasauliu ir Pasauliu apskritai, pasiekti savo troškimų ir poreikių pusiausvyrą, kurti taikų Pasaulį savyje ir aplink save, - įmanoma: tereikia nesusipriešinti su savimi ir kitais.
"Išminčius praktikuojasi neveikdamas", - mokė Laodzi, senovės Kinijos filosofas, vienas iš daoizmo pradininkų (VI - V a. pr. m. e.).
Vakarų skeptikai dažnai sako, kad Dao filosofija "judėti nejudant" reiškia nuolaidžiavimą sau, inertiškumą, tačiau išties čia kalbama apie neforsavimą, nesusipriešinimą su pačiu savimi ir kitais. Svarbu apsisaugoti nuo iliuzijos, kad permainos gali būti "pagal užsakymą", kontroliuojamos ir valdomos. Nori nenori, jos neišvengiamos, nes visi Mes plaukiame laivu, kuris neturi savo uosto. Tai didysis Gamtos ciklas, kuris vadinasi Kelias. Gyvenimas cikliškas, o realybė nestabili. Išmintis - tai sąmoningai leisti tėkmei pagauti tave, leistis nešamam, gyventi Darnoje su šia audringa srove, kurios priešybės jau neneigia viena kitos.

Dainiaus Razausko laiškas sutrikusiam Lietuviui, kaip susigrąžinti Gyvenimą, Laimę ir Tėvynę

<...> Kilnios Giminės sūnau, nebijok!
Stok už savo širdį, išsitiesk, pakelk akis ir nieko nebijok!
Ir neklausyk daugiau, kas tau ką sako, o tik savo širdies. Neklausyk buvusių Draugų, jei ims tave šiepti, – anokie tuomet tai Draugai! Neklausyk žurnalistų, kunigų nei ekstrasensų – tik savo širdies. Ji, tavo širdis, vienintelė žino.
Jei suabejosi, atsikelk trečią nakties, atsisėsk, o jei visai pasiklydai – atsiklaupk priešais savo širdį ir sudėk prieš ją visas savo mintis, visus jausmus, visas viltis ir nuogąstavimus, visus įmantrius išvedžiojimus, kurių prisiskaitei ar prisiklausei, visus kaltinimus, kuriais tave gal apsvaidė. Ir patylėk. Širdis žinos.
Vos gimęs Vaikas dar nemoka vaikščioti, taip ir tu, radęs Gyvenimą, kurį laiką keturiom repečkosi, šlitinėsi lyg girtas ir išdarinėsi visokias kvailystes. Bet ar gimęs Vaikas turi kitą pasirinkimą, nei drįsti ir palengva išmokti?

Vienybės ir Meilės siekio svarba

Kai Žmogus veržiasi į Vienybę, Meilę, stengiasi vykdyti aukščiausius dėsnius, jis ima sparčiai dvasiškai augti ir jo biolauko struktūros darnėja. Tai ir yra jo apsauga, jo imunitetas ir Sveikata, jo palikuonių ir artimųjų laiminga ateitis. O jeigu Žmogus agresyvus, egoistiškas, piktas, jis palaiko naikinimo programą, kurios užuomazga slypi kažkur jo biolauke, tai dar labiau ardo jo dvasines savybes ir veda į išsigimimą. Kaip sako bažnyčia, jeigu Žmogus neina link Dievo, jis eina link šėtono.

Kadangi bet koks Mūsų poelgis fiksuojamas informaciniame lauke ir veikia Mūsų elgesį ir likimą, visa, kas nukreipta prieš Meilės ir Vienybės dėsnius, atitraukia Mus nuo Visatos, provokuoja naikinimo programų vystymąsi ir stiprėjimą. Todėl netgi atsitiktinis poelgis gali turėti įtakos Mūsų likimui. Visa etikos prasmė - nekaupti negatyvios karmos, kuri, sulaukusi tam tikro momento, staigiai suaktyvės ir ims naikinti Mus ir Mūsų Vaikus.


Ištrauka iš Sergejaus Lazarevo Knygos "Karmos diagnostika"

Omramas Mikaelis Aivenchovas apie paprastų Darbų jėgą

Žmonės mano priartėsią prie Dievo, jei melsis ir medituos. Nieko panašaus. Net dvasinis Darbas taptų proziškas ir nuobodus, jei nesiektume idealo. Ir priešingai, į patį paprasčiausią Darbą įdėdami dievišką idėją, jį sudvasinate. Dvasingas Žmogus žino, kaip visa, ką jis daro, panaudoti, kad užmegztų ryšį su Dievu ir pasiektų Darną. 

Albertas Einšteinas apie Žmogų ir Atjautą

Žmogus – tai dalis visumos, kurią vadiname Visata, ir yra apribotas laiko bei erdvės. Save, savo mintis ir jausmus jis suvokia atskirai nuo visumos – savotiškos savo Sąmonės optinės apgaulės. Ši apgaulė – lyg tam tikra mūsų norų apribojimo, prisirišimo prie nedidelio ir netoli mūsų esančio Žmonių skaičiaus prizmė. Mūsų užduotis yra iš tos priklausomybės išsilaisvinti taip, kad Atjauta pasiektų visas gyvas būtybes ir visą prigimties Grožį.

Jonas Beržanskis apie Lietuvių Tikėjimą

Žmogus yra tik menka Gamtos dalelė, ir ta dalelė džiaugiasi, matydama visą Gamtą, su kuria ji yra amžina visu savo kūnu <...> Tas tai įgimtas džiaugsmas ir įgimta baimė jį nustoti ir yra senovės Lietuvių Tikėjimas.

Darnių Vyro ir Moters santykių įtaka Taikai bei Laisvei

Nuotrauka iš http://goo.gl/hBlO8C
Didžioji Deiva ir Tėvas per Vyrą ir Moterį Žemėje apsijungia, kad per juos gyventų, Vaikus gimdytų ir Dangų Žemėje savo Darbais kurtų. Dabar suprantu, kad tiktai patys Žmonės Žemėje tiek Dangaus karalystę įsteigti, tiek Žemę tamsos debesimis apleisti gali. Skirtingi Žmonės Žemėje gyvena, skirtingų siekių vedini. Skirtingi Vyrai ir skirtingos Moterys. Atskirai paėmus kiekvienas savą jėgą turi, tačiau kartu apsijungę tą jėgą sustiprina, todėl daugiau padaryti gali.

Moteris Meile stipri, o Vyras - Valia. Abu juos bendras Tikėjimas, iš kurio savi tikslai gimsta, sustiprina ir dar labiau apjungia, Vieniu padarydamas. Moteriai lyg Deivai Žemėje esančiai, Meilę ir Taiką kurti lemta, Vyrams vis apie jas primenant, kad savo kovose nepasimirštų. Vyras greitas kovoms, tačiau jis lyg Tėvas - Moters kuriamą Taiką ir Meilę sužiūrėti, gerbti ir saugoti ir nuo tamsos užmačių ginti turėtų. Tada karų nebūtų. Tikėjimas Deiva ir Tėvu žemiškiems Vyrui ir Moteriai Dvasios galybę suteikia. Netikėjimas jais Dvasios lobių atverti negali. Jais netikintys nesupranta Taikos, todėl prieš kitus ranką kelia. Tada Vyras Moters negerbti ima, nes Taikos negerbia. Todėl svarbu, kad abu tikėtų. Jei vienas tikės, o kitas - ne, nieko iš tokios sąjungos nebus, nes neturės ji Dvasios jėgos, kančia ji gali tapti porai ir jos Vaikams. 

Michailas Ščetininas apie Vaikų auklėjimą

..Mes apskritai stengiamės amžiaus sąvoka nesinaudoti. Tai labai svarbu. Atkreipkite dėmesį, - čia Mokytojai ir mokiniai tartum lygūs. Teisybė, šita grupė - ypatinga. Čia yra tie, kurie negalėjo dalyvauti namo statyboje. Jiems yra iškelta užduotis: išmokti dešimtmetės Mokyklos matematikos kursą, kad paskui galėtų perduoti savo Žinias šiuo metu dirbantiems statyboje. Ir iš tiesų taip bus. Todėl, kad jų protuose kuriasi tarpusavy suderintų elementų integracijos sistema. Žmonijos atminty tebėra išlikęs Visatos sąrangos žinojimas ir gyvavimo būdai kosmoso erdvėje. Todėl yra labai svarbu neįsileisti minties, kad Vaikai ko nors nežino. Jei kuris aiškintojas įsileis tokią mintį, jo mokiniai nieko ir nežinos.


Svarbiausia aiškintojui - susisieti su mokiniu užduočių sprendimo ryšiais, tada mokymasis eis savaime, reikės tik nesukoncentruoti dėmesio į mokymą, į įsiminimą, nė minties tokios neįsileisti, kad kažkas kažką moko. Atlikdami bendrą Darbą, jie nustoja jautę, kuris iš jų mokinys, o kuris - Mokytojas. Sprendžiant uždavinius įgyjamos būtinos Žinios, teisingiau sakant, ne įgyjamos, o tik prisimenamos. Tai refleksinis lankas, - prisimenate Pavlovo bandymus, - reakcijos stimulas. Jeigu tai būtina - aš sprendžiu. Labai svarbu, kad tai, ką jie daro, turėtų tiesioginį ryšį su juos supančiais Žmonėmis.