Tūkstančio piliakalnių šalis

Dvasinę Gyvybę Tautai ir Valstybei teikiantys šaltiniai čia pat, šalia Mūsų. Nedovanotinai užmiršti, barbariškai apaugę krūmais, avietynais ir dilgynėmis. 

Lietuva – piliakalnių šalis. Vien Mūsų Valstybės teritorijoje jų priskaičiuojama virš pusantro tūkstančio. Daugybė jų pasilikę Baltarusijoje, Augustavo-Suvalkų krašte (Lenkija), Kaliningrado srityje (Rusija). Piliakalniai pilti dar iki Kristaus amžiaus. Bet jų – nedaug. Pagrindinis jų tinklas ėmė plėstis po Baltų religinės reformos, VII-XI šimtmečiais. 

Nuklydęs nuo autostradų ir keliaudamas jaukiais vieškeliais, sustok prie pakelėje pasitaikiusio piliakalnio. Nepagailėk keliolikos minučių ir, užlipęs ant jo, parymok. Pajausi Protėvių Dvasios alsavimą, išgyvensi susiliejimą su Gamtos viešpatija... O jeigu dar pasklaidysi 2005 metais išleistą piliakalniams skirtą trijų tomų atlasą, įsitikinsi, kad dauguma jų buvo supilti ritualinėms apeigoms, kaip sakrali vietinės bendruomenės susirinkimo vieta. Tai buvo Šventyklos po atviru Dangumi. Su Pasaulio Kūrėju, su Gamta Mūsų Protėviai bendravo, išgyveno tiesiogiai, neslegiami mūro sienų. 

 

Iš istorijos šaltinių žinome: po hunų atsibastymo (III-IV a.) dalis Mūsų giminaičių Baltų užsikrėtė nomadine (klajokline) Dvasia. V-VI a. Ištuštėjo pietinių galindų, sūduvių Žemės. Ženkli jų dalis patraukė į Europą, į tuomet dar egzistavusią Romos imperiją. Mūsų Protėviai susigriebė: Tėvynė privalėjo įgyti konkretesnius fizinius kontūrus ir dvasinės Kultūros akcentus. Prisiminta nuo seno piltų piliakalnių idėja. Štai ir prasidėjo palyginus spartus jų tinklo audimas! Pririšęs kaimo bendruomenes prie gimtosios Žemės, konkretizavęs Tėviškės pajautą. Dar daugiau... Piliakalnių tinklas išreiškė ne tik kokybinius pokyčius Baltų apgyvendintame regione. Jis davė impulsą gimti politinei nacijai – Lietuvių Tautai. O ji vėliau savo sparnus išskleidė iki didžiulės imperijos susiformavimo.

Parengta pagal www.zarasai.lt/.../news_zrs_657_Straipsnis%20apie%20piliakalnius.docx

Lietuviškas Ačiū ir jo kilmė

Kiekviena Tauta dėkoja savaip. Anglosaksų Kultūroje, dėkojant yra pranešama tik tiek, kad apie tave pagalvoju: danke, thank you. Prancūzai sako merci ir tai yra prekybinė, merkantilizmo sąvoka, suprask – esu tau skolingas. Mes sakome „Ačiū“, o pagal Vydūną tai yra jo girdėtas senasis „atjaučiu“ (..."minėtinas dėkui. Jis girdėtas lenkams kalbant, bet lenkai jį pasiėmė iš vokiečių Kalbos, vokiečiai sako: Danke. O šis Žodis išvestas iš žodžio ,,denken”, vadinas, mąstyti, numanyti. Ir taip nuvokiama, kas norėta pasakyti vartojant žodį ,,danken”, būtent: Aš aiškiai suprantu, kas gera man įrodoma.

Maždaug prie 50 metų, keliaudamas traukiniu iš Tilžės Klaipėdon, gelbėjau Kūgelių stotyje labai silpnai senutei iškelti iš traukinio jos mažą vaikutį ir jo daiktelius. Ir senutė man tiesdama savo ranką sakė: Koks jūs meilingas! Koks meilingas! Atjaučiu! Atjaučiu! O tai man vis prisimena, kad girdžiu sakant: Ačiū, lyg tas žodis butų sutrumpinimas žodžio ,,atjaučiu”, kurs pasako, kaip Žmogus pasitinka jam pareikštą gera..." - ištrauka iš Vydūno "Raštai. III tomas)

Mes nežadame pagalvoti, kad gal kada, kas nors Mums ką nors primins. Mes neprekiaujame padėkomis. Mes iš širdies jaučiame.

Rugsėjo 22-oji - Rudens Lygė

Laiko ratas, ištirpdęs ledo rūmų spindesį, išbarstęs pavasario sodų žydėjimą, kieton saujon surinkęs vasaros šilumą, trumpam stabteli prie pilnos rudens kraitės – meto, kai susilygina diena su naktimi. Rugsėjo 22 – oji – ne vien Rudens lygiadienis, bet ir Baltų Vienybės diena. Ko gero, nedera manyti, kad tai, jog Tautų, nuo seno gyvenusių pagal Gamtos ritmą, Vienybės diena ir Rudens Lygė – ta pati diena, – paprasčiausias atsitiktinumas. Nuo seno itin glaudus Žmogaus ir Gamtos ryšys, deja, technokratijos Pasaulyje nustumtas į antrąjį planą, tokiomis dienomis verčia atsigręžti į praeitį, iš naujo permąstyti save, ryšį su savo šaknimis, kad kasdieniame gyvenime būtų daugiau dvasinės Ramybės, vidinės ir išorinės Darnos.   

Rugsėjo 22-osios akcentai: Baltų Vienybė ir Rudens Lygė, po kurio – ėjimas į mirties Žemę (Marą), trumpėjant dienai, ilgėjant nakčiai, apleidžiant šilumai, artėjant šalčiui. Kaip tai siejasi? Senovėje buvo gyvenama pagal Saulės ir Mėnulio kalendorius – juk Mūsų Tautos – žemdirbių Tautos, tad ir metuose buvo du ryškūs svarbūs etapai, pagal kuriuos sukosi ir visas Žmogaus Gyvenimas. Tokiu būdu naujieji metai prasidėdavo įžanga į vasarą, šiltąjį, Saulės globojamą laikotarpį, kada Gyvybė veši, tarpsta, brandina vaisius. Antrasis etapas, prasidedantis sulig rudens lygiadieniu, siejamas su Mėnuliu. Rudens lygiadienis – įžengimas į vėlių metą, siejamą su Vėlinėmis, vėlių globėju Vėlinu (Velinu), tai laikas, kai Medžiams numetus lapus visa Gyvybė lieka po velėna. Ne atsitiktinai čia susiduriame su bendrašakniais žodžiais: vėl/vel šaknis (Vėlinės, Velinas, velėna…) – tai ir žodelis „vėl“, reiškiantis pasikartojimą (beje, pasikartojimo motyvas užkoduotas ir Velykų pavadinime). „

Rudens Lygė – astronominio rudens pradžia, laikas, kai diena susilygina su naktimi, po kurio naktys jau pradeda ilgėti. Tai atsisveikinimas su Saule ir jos šiluma, tai ėjimas į žiemą –  metą, atspindintį laikiną Gamtos mirtį ir trumpalaikį blogio jėgų triumfą, tai kovos su tamsos jėgomis laikas, kai būtina pasirinkti, kurioje pusėje liksi – šviesos ar tamsos. Štai kodėl nuo seno Rudens lygiadienio apeigos prasidėdavo ėjimu pro simbolinius vartus: už jų reikia palikti viską, kas bloga, atsikratyti praeities balastu ir, Vandeniu apsišlaksčius rankas bei veidą,  įeiti su pozityviomis mintimis, Ramybe širdyje.

Rudens Lygė – tai ir Pasaulio sukūrimo atkartojimas, įprasminantis egzistuojančių priešybių (diena – naktis, tamsa – Šviesa, netgi metų laikai, anot senovės Baltų, du: Gaja (Gyvybės klestėjimo, šviesiųjų jėgų metas) – Mara (Gyvybės apmirimo, tamsiųjų jėgų metas) Darną Pasaulyje. Nuo šiol jau einame į Marą, kur viešpataus tamsos jėgos. Einant į Marą, reikia apsivalyti: mirčiai atiduoti tai, kas jau atgyveno, tapo nereikalinga našta, trukdančia veržimuisi į priekį, stabdančia gyvybines jėgas. Tai susikaupimo, pabuvimo su savimi metas, kai atsikračius vidiniu balastu kaupiamos jėgos naujam startui, kuris ateis laiko ratui vėl pasisukus. Taip gyvena Gamta, taip ir Žmogaus Gyvenimas surėdytas… 

Parengta pagal http://mususavaite.lt/zengiant-pro-simbolinius-rudens-lygiadienio-vartus/

Gintaras Beresnevičius apie lietuvišką Dainą ir Rūpintojėlio provaizdį

Dainavimas Lietuvių tradicijoje, matyt, kaip ir dažnoje yra irgi nuasmeninantis, tačiau pakylėjantis kitokiu būdu; meditacija yra dainavimas, nes, drįsčiau tarti, didžioji Lietuvių Dainų dalis yra besiužetė, tai rodo ir epo nebuvimas, o apdainuojami dalykai dažniausiai skirti sukelti tam tikrai specifinei būsenai (arba jai išreikšti) - tai gali būti sielvartas, vargas, vaizdeliai apie dvarus ir kalnus, marias ir Vandenis, tačiau siužetų juose maža. Ištuštėjimas - yra Dainų užduotis ir tada, kai sunkiai dirbama (šienapjūtės Dainos), ir kai verkiama jaunų dienelių vestuvių Dainose - Dainos padeda atsikratyti įtampos, fizinės ar emocinės, ir perkrauti ją į Dainų, kaip sakytume, „lyrinį herojų", savotišką dainininko antrininką, į kurį sukaupus neigiamas ar varganas emocijas, galima sumažinti savąsias. Kita vertus, Dainos yra artimos ir giedojimui, giedamosioms Maldoms.

Vytautas Petkevičius apie Lietuvių Dabą Pasaulio kontekste

alkas.lt nuotrauka http://goo.gl/T4w1uq

http://goo.gl/T4w1uqDainų dainavimas ir tautinių rūbų dėvėjimas – tai dar ne atgimimas. Laimės ne tie, kurie daugiau Dainų žinos ar ginklų turės, o tie, kas bus dvasingesni, išspręs Kūrybos problemas visose srityse. Tuomet išgyvensime dar tūkstančius metų. Tačiau, kaip matote, Mes politizuojamės, bet nedabėjam. Yra teorija, kad šita civilizacija pasmerkta žūti, nes nebegali reprodukuoti aukštos Dvasios Dabos. Daiktas tampa religija, o Žmogus nuvertinamas, Dvasios poreikiams nebelieka laiko. Mes vis norime būti dideli bet kurioje srityje, tik ne dvasinėje, bėda tūno Mūsų mąstyme – Mes vis delsiame ir visur smarkiai pavėluojame, o tuomet pradedam skubėti. lr pralošiam. Kalbame apie tautinę Mokyklą, bet, mielieji, ar kuris žinome, kas tai yra? Separatizmas – visų Dabų kapai, Mes negalėsime išlikti, užsidarę savyje. [..]

[..] Dvasingas Žmogus sugebės atskirti, kas yra gera, kas bloga, kas jam tinka, o kas – ne. Būkime kantrūs ir nesikarščiuodami atsirinkime, nemanykime, kad Daba Mums pakenks. K. Donelaitis parašė “Metus”, naudodamasis Homero hegzametru, jam nepakenkė lotynų, graikų studijos.

Kazys Bradūnas Karaliui Gediminui apie Taiką (iš poezijos rinkinio "Pokalbiai su Karalium")

Palauk, Valdove, neskubėki – 
Pirmiau Taika su savimi ir su savais, 
Pirmiau su Saule, su Žeme kalbėki, 
Su debesiu, su plaukiančiais javais, 
Su savo širdimi, su Mūsų menkumu – 
Ir jauski, kaip ramu... 

Pažvelk – 
Žvaigždynais dengiasi Dangaus pašlaitės, 
Ir tulpių taurės sklidinos rasų... 
Kas ten kalnely? Negi Donelaitis 
Pakilęs klausosi pavasario garsų?.. 

Tai ta akimirka, kur liko amžinai – 
Tu jos nepažinai. 
Nereikia Taikai kažin ko didingo, 
Nei purpuro apsiausto, 
Nei sidabruoto žalvario sagties, 
Taika ateina, atsisėda – ir laiminga, 
Padėjus galvą ant peties... 

Jonas Trinkūnas apie Baltų Švenčių sąsajas su Gamta

Man atrodo, jog praeityje tokia Gamtos, klimato įvairovė Lietuviams darė gerą poveikį, nes ir pasaulėžiūrą, Pasaulio supratimą padėjo glaudžiai sieti su Gamta. Juk, pavyzdžiui, nepaprastai malonu išvysti, kaip, visa, kas žiemą atrodė numirę, sušalę, pavasarį prisikelia. Ir toliau tie stebuklai nesibaigia, o plėtojasi: Gamta sužaliuoja, suklesti. Tas klestėjimas viršūnę pasiekia birželio pabaigoje. O Mūsų kalendorinės Šventės kaip tik tuos visus natūralius pokyčius primena ir įprasmina. Matyt, Gamta visais laikais labai palankiai veikė Mūsų senąją baltiškąją Kultūrą, civilizaciją. Manau, jog iš tikrųjų pačios svarbiausios idėjos apie Pasaulį, Žmogaus vietą jame, turėjo kilti kaip tik čia, šiame krašte prie Baltijos. Nemanau, jog svarbiausios idėjos atsirado kur nors dykumoje ar ten, kur visą laiką – sniegas ir ledas. Čia, kur yra visa Gamtos įvairovė, tos idėjos natūraliai turėjo susiformuoti. Juk Gamtos numirimas, atgimimas, prisikėlimas Žmogui tarsi primena jo paties Gyvenimą, nes jis visa tai – jaunystę, brendimą, senatvę, mirtį – mato vykstant Gamtoje. Todėl su Gamta tarsi susitapatina, taigi tiesiog geriau supranta ir Pasaulį, ir save. Kiek domiuosi, gilinuosi į senąją baltiškąją tradiciją, Baltų Kultūrą, vis labiau įsitikinu, jog visko savo Gyvenime Mūsų Protėviai mokėsi iš Didžiosios Mokytojos – Gamtos.[..]

Žaltys, Vandens religija ir Lietuvos vardo kilmė

Lietuvos vardas glaudžiai susijęs su keliais svarbiais poetiniais-mitologiniais provaizdžiais, lemiančiais ne tik Valstybės ir joje gyvenančios Tautos vardą, bet ir šios Tautos charakterį, vidinį psichologinį klimatą, kitaip tariant, šie provaizdžiai yra giliausieji archetipai, glūdintys kiekvieno Lietuvio pasąmonėje. Glaustai aptarsime tris iš svarbiausiųjų provaizdžių: Žaltį, Putą ir Velnią.

Mes keliame hipotezę, kad senovės Lietuvių (šiuo atveju – bent kol kas – neliečiame terminijos, susijusios su pavadinimais Aisčiai, Baltai, taip pat tik lyginamuoju aspektu paliesime Latvius ir Prūsus) religija iki vadinamosios Sovijaus reformos buvo kitokia, kur kas archaiškesnė, nei manyta. Kaip ir daugelis seniausiųjų Pasaulio religijų, aprašytų tūkstančiuose Knygų, pirmoji Lietuvių religija buvo totemizmas. Tai patvirtina gausybė mokslininkų ir filosofų, pradedant Vydūnu, baigiant XX-XXI a. tyrinėtojais. Kokie buvo pagrindiniai Lietuvių toteminės religijos totemai? Manome, kad pagrindinis ir svarbiausias jų buvo dvigubas Žalčio / Gyvatės totemas. Kodėl dvigubas? Žaltys simbolizavo teigiamąją roplio pusę, Gyvatė – neigiamąją, tačiau kartu jie sudarė neatskiriamą diadą.

Žalčio fenomenas plačiai aprašytas pasakos „Eglė žalčių karalienė“ tyrinėjimuose, kuriuose ypač pasistūmėjo G. Beresnevičius, L. Sauka, B. Kerbelytė ir dar daug mokslininkų.

L. Sauka įrodė, kad ši pasaka egzistuoja ir kitose Tautose, taigi „lietuviškasis“ Žalčio archetipas visai nėra „lietuviškas“ – jis globalus, apimantis iš esmės viso Pasaulio geografiją.

B. Kerbelytė pripažino G. Beresnevičiaus įžvalgą, kad „Eglė žalčių karalienė“ nėra tiesiog pasaka, o teogoninis mitas, etiologinė sakmė, t. y. itin svarbus tekstas apie Pasaulio (ir Lietuvos) sukūrimą.

Kanapės senovės Lietuvoje

Ne tik Kūčių stalo, bet ir viso šio tamsiojo metų laikotarpio tradicinis Lietuvių maistas gelbėjo Žmones nuo Saulės trūkumo, sklaidė niūrią nuotaiką, stiprino organizmą, saugojo nuo depresijos. Būtent tokiomis maistinėmis savybėmis pasižymi ir kanapės, kurios pastaruoju metu Lietuvoje beveik išnyko. Tradicinėje Lietuvių virtuvėje jau nuo lapkričio pabaigos iki Kalėdų (kaip, beje, ir visus metus) vyravo tik tam tikras, sezoninis, maistas. Kūčios labiausiai išlaikiusios šio laikotarpio valgių sezoniškumą. Paisyti maisto sezoniškumo labai svarbu. Nereikia ir negalima tų pačių produktų vartoti visus metus, tada jie bus veiksmingesni. Pavyzdžiui, medų šaukštais kasdien kabinam, cukrų juo pakeičiam, o paskui stebimės, kad susirgus negydo. Kaip gydys, jei organizmas jau būna per daug jo gavęs, pripratęs.

Latvijoje nedraudžia

Kaip tik šiuo tamsiuoju metų laiku Lietuviai nuo seno gardino maistą kanapių sėklomis. Nieko bloga nepamanykite, sėklos neturi narkotinių medžiagų. Be to, marihuaninės kanapės - visai kita rūšis. Mes visai be reikalo iš kanapių padarėme baubą. Latviai niekada nebuvo uždraudę jų auginti. Lietuviai irgi dėl narkotinių medžiagų niekada jų nevartojo, niekas to net nežinojo ir neakcentavo. Moksliškai pasižiūrėjus į kanapes tampa aišku, kodėl jos nuo seno buvo taip vertinamos. Tai vienos maistingiausių sėklų Pasaulyje. Jos turi kur kas daugiau baltymų ir amino rūgščių nei grūdinės Kultūros.

Rudens virsmas. Ilgės ir Vėlinės

Rudenį, artėjant Ilgėms ir Vėlinėms, nejučia aplanko mintis apie mirtį. Gal todėl, kad apmiršta Gamta ir viskas aplinkui pasikeičia – pasikeičia augalija, persimaino Oras. Lygiai taip mainosi ir Žmogaus nusiteikimas... Aplanko mintys, kad panašiai kaip ir Gamta bei Oras, keičiasi ir Žmogaus Gyvenimas... Ateis laikas, ir reikės mirti kūnui, o Sielai tikriausiai labai pasikeisti.

Kitimas niekada nevyksta be kančios, be skausmo. Suprantama, kad kančios nujautimas neramina Žmogų, bet be kančios negimsta nieko naujo ir tikrai vertingo. Mirti yra nelengva. Tai slėpiningas Gyvenimo dėsnis, kuriam paklūsta visa, kas Žemėje gyva. Būtent Gyvenimo dėsnis, nes būtis mirtimi nepasibaigia – baigiasi tik žemiškas jos tarpsnis. Žmogus ne laidojamas, o tik palydimas. Ar ne teisingiau, artėjant Ilgių Šventėms, mąstyt ne tik apie mirtį, bet ir apie naują Gyvenimą? Koks Mūsų Gyvenimo tikslas? Kaip turime gyventi, kad Gyvenimas iš tiesų būtų vertas Žmogaus vardo? Į šiuos klausimus atsakoma įvairiai. Galbūt Gyvenimas yra Mokykla, kurioje Mes visi mokomės... Mokomės teisingai atsakyti į Mums pateiktus klausimus... Jeigu taip, tai ar netiktų uždegti žvakę ne tik mirusiųjų atminimui, bet – simboliškai – ir sau...

Tauta kaip dvasinė bendruomenė

Nors ir atremta i biologinį pagrindą, Tauta nėra tik kraujo bendruomenė. Kaip Žmogus yra daugiau negu tik Gamtos padaras, taip ir Tauta. Būdama žmogiškoji bendruomenė, Tauta visų pirma yra dvasinė bendruomenė, tuo pačiu — ne prigimties, o Kultūros dalykas. Kultūra yra tasai pagrindas, kuris atitinkamą bendruomenę sutelkia į Tautą.

Patinka ar nepatinka, bet taip yra: kadangi Tauta visų pirma yra dvasinė bendruomenė, jai priklausoma ne paprastu kilmės faktu, o vidiniu į ją įaugimu. Ir būtent, įaugama į Tautą ne kitaip, kaip įaugant į jos Kultūrą. Kultūra yra Tautos Siela. Gimsta Žmogus Tėvų Tautoje, bet į kurią Tautą jis įsijungs, priklauso nuo to, kurios Tautos Kultūrą jis įsisavina. Gali būti nesigėdima savo kilmės, leidžiama savimi didžiuotis tiems, kurie nori, net simpatizuojama Tėvų Tautai, bet, kartą įaugus į svetimą Tautą, nebebus dėl Tėvų Tautos kenčiama ir kovojama, nes ji bebus tik Tėvų Tauta, nebe sava Tauta.

Aleksandras Žarskus apie Kultūros, religijos ar civilizacijos pirminį pamatą

Kodėl Lietuvių valstiečių Vaikai iš karto nuo žagrės tapdavo inteligentais, šviesuoliais, eruditais, tuo tarpu kai Prancūzijoje tokį lygį pasiekdavo tik per tris kartas? Vėlgi atsakymas tas pats – dėka sudrausmintos ir perkeistos gyvybinės energijos. Tai ką jau pamiršome, pa­ste­bė­jo ki­ta­tau­čiai. Pamoks­li­nin­kas iš Ber­ly­no D. Je­ni­šas (1799 m.) K. G. Mil­kaus žo­dy­no pra­tar­mė­je ra­šė, kad Lie­tu­vių Mo­te­rys ir mer­gi­nos nuo se­no itin gi­ria­mos už skais­ty­bę, ir joms da­ro Gar­bę, kad jų Kalbo­je nė­ra Žodžio, reiš­kian­čio ne­iš­ti­ki­my­bę. To­dėl šeš­tas Die­vo įsa­ky­mas, ku­rį Mes šian­dien ver­čia­me Ne­pa­leis­tu­vauk, kaip pa­ste­bi D. Je­ni­šas, ga­li bū­ti iš­vers­tas tik ap­ra­šy­mu. Pvz., M. Maž­vy­do ka­te­kiz­me (1547 m.) 6-is Die­vo įsa­ky­mas iš­vers­tas Ne­iš­ža­ki sve­ti­mos Mo­ters; M. Pet­ke­vi­čiaus ka­te­kiz­me (1598 m.) – Su sve­ti­ma ne­gy­ven­si.

Nors tai gana akivaizdūs dalykai, tačiau jie ignoruojami. Dažniausiai viską lemia įsitikinimai ir ideologija. [..] 

[..] Išvada labai paprasta – norint ką nors pasiekti, reikia save apriboti, suvaržyti, pasiaukoti. Gyvenimas nuolatos ją patvirtina. Ji tinka ir atskiram asmeniui, ir visuomenei. Kiekviena Kultūra, religija ar civilizacija prasideda nuo draudimų. Religijų, kuriose gausu draudimų, paskirtis – būti nukreiptoms į Žmonijos išsaugojimą ir vystymąsi. Ir atvirkščiai: kai draudimai naikinami – prasideda išsigimimas ir neišvengiama griūtis.

Parengta pagal http://alkas.lt/2012/06/25/a-zarskus-civilizacija-seksas-ir-islikimas/

Ajerai Kuršių maisto gaminimo tradicijose

Botanikai tikina, kad ajeras nėra reliktinis Lietuvos augalas; jį, greičiausiai, į Lietuvą bus atvežę Lietuvos, Krymo arba Artimųjų Rytų pirkliai. Pirmą kartą apie ajerą Lietuvos rašytiniuose šaltiniuose užsimenama Vilniaus Domininkonų vienuolyno inventorinėse Knygose. 1514 m. inventorinėje Knygoje užrašyta, kad kovo mėnesį iš totoriaus pirklio buvo pirkti du maišai ajero šaknų. Ajero šakniastiebiai Lietuvos vienuolynuose buvo vartojami apetitui sužadinti, likerių ir trauktinių paskaninimui, bei konditerijos gaminių gardinimui. Kai kuriuose Lietuvos dvaruose archimagyrai [Lietuvos karalių, kunigaikščių, didikų ir bajorų rūmų ir dvarų virtuvėse dirbdavo vien tik Vyrai, kuriuos, norint atskirti nuo prastuomenės valgio gamintojų, vadindavo magyrais arba archimagyrais (nuo graikiško žodžio mageiros – virėjas)] ajeru dar gardindavo laukinius Vandens paukščius – gulbes, laukius ir Vandens višteles, šakniastiebių milteliais arba ajerų aliejumi aromatizuodavo kremus, pudingus, kitokius kepinius, dėdavo į kompotus. Tarkuoto ajero būtinų būtiniausiai dėdavo į krienus, patiekiamus prie įdarytos žuvies – karpio, lydekos ar sterko, – štai kodėl garbūs užsienio svečiai negalėdavo atsivalgyti šitaip paruoštos žuvies, spėdavo ir negalėdavo atspėti to nepakartojamai gardaus ir gaivaus skonio...

Bendruomeniškumo svarba tautinei Kultūrai

Tauta reiškia istoriškai susiformavusią, natūralią Žmonių bendruomeninio sugyvenimo, Kultūros kūrimo ir jos „vartojimo“ formą, tiksliau – autentiškumu išsiskiriančią tų formų visumą. Tai aksioma, apie kurią tarsi ir nebūtų reikalo atskirai kalbėti. Vis dėlto silpstant natūraliam, dvasine Kultūra pagrįstam bendruomeniniam sugyvenimui, pasirodo, ši problema įgauna naujų, aktualizuojančių spalvų. Bendruomeniškumą galėtume suprasti dar ir kaip Žmonių gyvensenos, elgsenos būdą, kaip natūralias, vidines Žmogaus Galias ir savybes. 

Bendruomeniškumas Mums svarbus kaip priemonė, galinti užkirsti kelią dezintegracijai, susiskaldymui, fragmentacijai ir susvetimėjimui – reiškiniams, kurie savaime plūsta įvairiais kanalais ir formomis. Argi nematome, kad kaimynas nebesutaria su kaimynu, kad Tėvas nebesusikalba su Vaiku, Žmona – su Vyru? Nesusikalba ir mokiniai klasėje, politikas su politiku...

Medžių mitologizavimas tradicinėje Lietuvių Kultūroje

Viena svarbiausių liaudiškų Tikėjimų ir papročių funkcijų – ugdyti ekologinės elgsenos nuostatas. Žemdirbiškoje Baltų Bendruomenėje vyravusi ciklinė laiko samprata sudarė prielaidas susiformuoti tausojantiems Žmogaus veiksmams gamtinės aplinkos atžvilgiu. Neveltui priežodis sako:„Kiekvienas Vyras turi pasodinti Medį, išauginti Sūnų, pastatyti namą. “Liaudiškoji patirtis gali būti įdomi, naudinga ir šiandien – kaip subtilus metodas įtvirtinant darnius Žmogaus ir Gamtos santykius, suteikiant jiems Doros ir moralės normų pavidalą. Tai išsakyta tautosakos Kūriniais ir tautodailės įvaizdžiais, o visos kalendorinės Šventės yra kuo glaudžiausiai susijusios su fenologiniais reiškiniais. Mitologiniai personažai, senojo Tikėjimo Dievai ir dievybės – tai Gamtos Galios, išreikštos personifikuotai. Į Dievus prosenovės Žmonės kreipdavosi alkavietėse. Tai šventos giraitės, gražiai ar net keistai nuaugę pavieniai Medžiai, dideli Akmenys, šaltiniai ir verdenės, kalneliai ir ežero salos.

Stasys Šalkauskis apie Mūsų Kultūros ir ateities pamatą

Pasakysiu ir apie tikriausią Mūsų būsimojo Darbo įrankį. Jis galima išreikšti dvejais Žodžiais – tautinis protinimas. Tautinėje Mūsų Kultūroje esama net tam tikro pamato: yra tai… rūtų darželis. Čia turime ieškoti tikro Mūsų prisikėlimo pradžios. Jei išlikome kiek gyvi per paskutinius amžius, tik vien todėl, kad turėjome savo rūtų darželį. Ir ateityje ne Žemės platumu, ne tvirtovių stiprumu ir ne turtų gausumu gyvi būsime. Mes būsime gyvi, turtingi ir tvirti, kol turėsime savo rūtų darželį, nes čia tikras Gyvybės šaltinis — Doros brangumynas. Jis Mums apsako, jog tik Doros skaistybėje esama Laisvės, jog Grožyje tikras Žmogaus džiaugsmas ir jog Dora ir dailė – tai viena. Juk ir Mūsų atgimimui auštant
Iš rūtų darželio
Saulelė užtekėjo,
O iš vainikėlio
Spindulėliai ėjo.

Taigi pritaikyti visą Mūsų auklėjimą prie šito aukšto idealo, pasodinti visur, kur galima, rūtų darželį ir ugdyti jame geriausias tautines gėles – štai tinkamas naujiems Mūsų pedagogams uždavinys. Nuo jo vykdymo pareina visa Mūsų ateitis: jei jo nepajėgsime įvykdyti, neišvysime tikro nepriklausomos Lietuvos prisikėlimo…

Ištrauka iš Stasio Šalkauskio laiško kunigui J. Tumui- Vaižgantui

Jonas Trinkūnas apie Baltų šventraštį

Daina Baltijos Tautoms visada buvo svarbiausia dvasinės raiškos priemonė. Baltai, kaip Dainų Kultūros Tautos, turi savo šventraštį – Dainas. Mūsų giminaičių arijų „Avestoje“ vartojamas Žodis „daena“, kaip ir Daina, – vienos kilmės, jo prasmė – „Tikėjimas, vidinė esmė ir dvasinis Aš“. Daina gaivina Žmogaus esmę, rodo esmės Gyvybę. Ir seni, ir jauni, Vyrai ir Moterys, visi dainavo dirbdami, linksmindamiesi, liūdėdami. Viena karta kitai perdavinėjo Dainą lyg brangiausią turtą, lyg amžinąją Ugnį. Gamta, Dievai, Žmogus suaugę į vieną būties audinį. S.Daukantas rašė: „Kiekvienas žino, jog Tautos, gyvendamos vienoje vietoje nuo neatmenamų amžių, taip tenai išsikeri, jog kalnai, upės, lieknai ir visas kraštas, kuriame Žmonės ir jų Dievai gyvena, yra mažne, sakau, ne vien su tikyba sukibę, bet ir su Žmogaus būdu taip stipriai suaugę, jog tenai kas žemingas, o kas dievingas yra, nebegali išskirti.“

Ištrauka iš Jono Trinkūno Knygos "Baltų Tikėjimas"

Lietuvių Dainų Dvasia ir charakteris

Daina Lietuvių Tautos Gyvenime yra visur ir visada esanti palydovė. Nėra svarbesnių Darbo sričių ar Gyvenimo momentų, kurie būtų pergyvenami be Dainos. Lietuvių Daina nėra tai koks koncertinis dalykas, kurį vieni gali dainuoti, o kiti klausytis. Lietuvių Daina yra dainuojama visų, nes ji yra Lietuvių Sielos reiškimosi skvarma (forma). Dėl to Lietuvių Dainos nėra vien senovės palikimas. Daugelis vakarų Europos Tautų liaudies Dainų daugiau nebekuria, tačiau Lietuvių Tautoje ta Kūryba ir šiandien tebėra gyva. Ji reiškiasi partizanų ir kitokiomis Dainomis.

Lietuvių Daina nėra nei poezija, nei dievirpa (muzika), bet sujungia abu šiuos dalykus kartu. Lietuvių Dainos tekstai ir melodija paprastai gimsta tuo pačiu kūrybiniu momentu. Dainoj Kūrėjas yra kartu poetas ir dievirpys (muzikas). Lietuvių Daina paliudija pirminę poezijos ir dievirpos Vienybę. Tuo būdu kaip tiktai pasireiškia dainuojančio Žmogaus arba dainuojančios Tautos santykis su būtimi. Vaizduojamasis menas reiškia tam tikrą atstumą nuo būties. Dailininkas yra kritiškas aplinkos atžvilgiu. Jis jaučiasi esąs ne būtyje, bet virš būties. Jis sąmoningai pergyvena savo atskirumą Pasauly. Tuo tarpu dievirpa šitą atskirumą panaikina. Dainavimu pasireiškia pirmykštis Sielos ir Pasaulio vieningumas. Dėl to dainuojanti Tauta, kaip pvz. Lietuviai, ieško, kad ji nėra kritiškai nusiteikusi būties atžvilgiu, bet ją betarpiškai pergyvena kaip savo Tėvynę, kurioj visi gyvena sandoroj. Bet tai yra ženklas, kad Tauta tebegyvena priešfilosofinį tarpsnį, nors jau ir seniai pasiekusi aukštos Kultūros laipsnį. Dainuojanti Tauta reiškia tokį tolimos praeities tarpsni, kada Žmogaus Dvasios raida nėra dar kritiškai pasireiškusi, nes "mąstymas ir dainavimas nepakenčia vienas kito".

Pasaka apie Šviesos Žmones

Kadaise gyveno Šviesos Žmonės. Saulės Sūnūs ir Dukterys. Jie gyvavo kurdami laimingą Gyvenimą. Visata skambėjo jų juoku, o aidas atsimušęs Danguje grįždavo Žemėn Laisvės, Grožio Sielos sąskambiais.

Kartą užtemo akis skleidusi Šviesą ir patapo liūdna ir šalta, niūru ir keista. Tai slaptumas įsibrovė Sielon. Kiekvienam pradėjo rodytis Tiesa kitaip, negu buvo. Kažkas tikėjo, kad jo Tiesa geresnė už kaimyno. Tada ginčijosi, įrodinėjo, pyko ir dar giliau slėpė Šviesą – Tiesą, kad tik pats (pati) ją turėtų ir džiaugtųsi. Geso Ugnis skleidusi Šviesą ir šilumą. Šalo širdys, šalo rankos. Nustojo dalinusios glamones ir Duoną. Vis dažniau sugriebdavo Akmenį, kuriuo užsimodavo.

Talkos - lietuviška Darbo skvarma (forma)

Angliškai working bees. Vokiškai gemeinsame Arbeit. Rusiškai toloka. Ukrainietiškai toloka. Baltarusiškai talaká.

Talkos yra Darbo organizavimo forma, paremta nemokama kaimynų tarpusavio pagalba. Išlikusios kaip pirmykščio bendruomeninio Darbo tradicija kaime, talkos būdingos ir kaimyninėms Tautoms. Pagrindinis talkų tikslas – nudirbti skubius ir didesnius darbus, kai nepakanka valstiečio ir jo Šeimos narių arba Darbo pobūdis reikalauja daugiau Darbo rankų. Pagrindiniai talkų organizatoriai buvo ūkių šeimininkai, tačiau kartais ateiti pagalbon galėjo kaimynų ar net kaimo bendruomenės iniciatyva. Viduriniais amžiais LDK talkos pateko į feodalinio prievartinio Darbo sistemą ir istoriniuose šaltiniuose minimos nuo XIII a. Įsigalint baudžiavai talkos tapo valstiečių sunkiausių ir skubiausių Darbų feodaline prievole dvarui per darbymetį. Darbui skirtų dienų skaičius ir Darbo turinys bei pobūdis dvarui kito kartu su feodalinio ūkio raida ir talkos gyvavo iki baudžiavos panaikinimo 1861 m.