Vyčio priesakai. Jeigu tu nori pakeisti Pasaulį, mylėk Moterį

Jeigu tu nori pakeisti Pasaulį, mylėk Moterį, mylėk Ją iš tikro.

Rask Tą, kuri prasiskverbia į tavo Sielą taip, kad visa kita netenka reikšmės.

Atidėk šalin savo vertybių sąrašą, priglausk ausį prie Jos širdies ir klausyk.

Klausyk vardus, maldas, kiekvieno gyvo sutvėrimo - sparnuoto, raibo ar pūkuoto, visų požeminių ir povandeninių gyvių - Dainas,

Visa ko žydinčio ir žaliuojančio, visų, kurie dar negimė ir kurie jau mirę…

Klausyk jų sugrįžimo į Vienį, kuris jiems dovanoja Gyvenimą, elegiškų pašlovinimų.

Jeigu tu neišgirdai savo vardo - tu tiesiog klauseisi nepakankamai ilgai…

Jeigu tavo akys neprisipildė ašarų, jeigu tu nenusilenkei Jai,

Tu niekada neliūdėjai, prarasdamas Ją.

Jeigu tu nori pakeisti Pasaulį - mylėk Moterį, vienintelę Moterį, pranokdamas save, savo norus ir išskaičiavimus, pranokdamas savo vyrišką prielankumą jaunystei, Grožiui  ir įvairovei, savo paviršutinišką Laisvės suvokimą.

Mes davėm sau tiek daug pasirinkimų. Mes užmiršome, kad tikroji Laisvė  ateina, kuomet stovi savo Sielos Ugnies centre, kuris visiškai sudegina tavo pasipriešinimą mylėti.

Yra tik viena Deivė.

Aisčių (Baltų) religija

Stipriausia Tautą vienijanti jėga, stipresnė ir už Kalbą, nuo seno yra jos religija. Baltams – anų laikų Aisčiams – ši Tiesa ne mažiau galioja dar ir šiandien. Atsiminkime, kad senovėje Aisčiai buvo artimesnių ir tolimesnių kaimynų laikomi tiesiog religijos skleidėjais. Tačiau į religiją nedera žiūrėti kaip į kokį mokslą, kurį galima perteikti ir kitiems.

Pirmas dalykas – Aisčių religija buvo prosenovinė. Tai reiškia, kad religija čia buvo „Tautos visuminės Dvasios objektyvus atvaizdas“ (dr. R. Eisleris, Filosofijos sąvokų žodynas).

Taip suprasta religija irgi turi didelę reikšmę visam Žmonių Gyvenimui. Pagal religiją jie formuoja savo gyvenseną. Todėl visoms Aisčių giminėms aukščiausias autoritetas buvo išmintingasis religijos skelbėjas. Tai buvo kunigaikštis tikrąja šio Žodžio prasme. Tik vėliau dėl laiko reikalavimų atsirado ir pasaulietinės valdžios kunigaikščiai.

Antrosios Lietuvos idėja Kazio Pakšto darbuose

         

Iškilusis Lietuvių mokslininkas geografas, geopolitikas, visuomenininkas Kazys Pakštas pagarsėjo daugeliu įdomių idėjų, sumanymų, toli siekiančių projektų. Bene pats kontraversiškiausias K. Pakšto kūrybinio palikimo klausimas – antrosios, atsarginės, Lietuvos idėja.

Visą Gyvenimą K. Pakštas puoselėjo idėją grąžinti Lietuvių Tautai kadaise jos turėtą didybę ir Garbę, atkakliai ragino visuomenę pasukti Lietuvos Gyvenimo laikrodį 100 metų į priekį. Numatė būdus sunkiai atgautai nepriklausomybei išsaugoti: kelti Kultūrą, mokslą, meną, literatūrą, puoselėti moralę ir sveikatingumą, ugdyti iniciatyvą, veiklumą, demokratiją, stiprintis prie Jūros. Siekiant ugdyti intelektualumą, skatino įvairiausių pasaulėžiūrų Lietuvius bendradarbiauti, įgyvendinti kultūrinę autonomiją, politinę toleranciją. Atkakliai rengė Tautą gresiančiam naujam priklausymui nuo agresyvių išorinių jėgų, nepriklausomybės netekčiai. Pasinėręs į geopolitines studijas, mokslininkas nuo 1927 m. vasaros aiškino, rašė, teigė, kad Lietuvių Kultūros ir net Tautos padėtis prie Baltijos Jūros yra labai nesaugi. 1928 m. vasario 16 d. proga kalbėdamas Virbalio muitinės salėje (kalbą 1928 m. paskelbė Židinys, vėliau ji buvo išleista atskira brošiūra Iš praėjusio dešimtmečio į ateinantį) teigė: „Kai Šveicariją ir Afganistaną charakterizuojame aukštais kalnais, Italiją – meno Kūriniais, Suomiją – ežerais, tai Lietuvą reikėtų pavadinti kraštu, kuriame labai pavojinga gyventi mažai Tautai“. Svarbių Europos arterijų sankirtoje esanti, trijų didelių Tautų – dviejų slaviškų ir gausių germanų – apsupta Lietuva pasmerkta nuolatiniams išoriniams pavojams.

Omramas Mikaelis Aivanhovas apie tylos kelią

Yra Žmonių, kurie, regis skleidžia savo vidinį klegesį. Net jei jie nieko nedaro ir nekalba, iš jų sklinda kurtinamas triukšmas. Bet pasitaiko sutikti ir tokių – deja, labai retai – kurie atrodo įsisupę į tylą. Net kai jie kalba, iš jų sklinda tyla. Taip, nes tyla yra vidinio Gyvenimo savybė. Ir jūs nesugebėsite manęs suprasti, jei jums nepavyks bent kelias minutes likti tikroje tyloje... labai tikėtina, kad tokios būsenos patyrę dar nebuvote.

Kaip klystame manydami, kad tyla – tai būtinai dykuma, tuštuma, bet kokios veiklos ir bet kokios Kūrybos nebuvimas, žodžiu, nebūtis. Iš tikrųjų tyla būna įvairi, ir apibendrintai galima tarti, kad yra dvi jos rūšys: mirties tyla ir aukštesniojo Gyvenimo tyla. Kaip tik apie pastarąją čia Mes kalbame bei stengiamės suprasti. Ši tyla – ne inercija, o Darbas, intensyvi veikla, vykstanti tikros Darnos aplinkoje. Tai nėra tuštuma, nėra nebūtis, o atvirkščiai – pilnatvė, kurią patiria Žmonės, jungiami didelės Meilės ir taip stipriai ką nors išgyvenantys, kad negali to išreikšti nei judesiais, nei Žodžiais.

Vydūno atsakymai. Kas tai yra Meilė? Ir iš ko ji kyla prie jaunųjų?

Paprastai vadinama Meile, kas vien tėra įsigeidimas, kurs berods dažniausiai randasi prie jaunųjų. Dalykas toks. Žmogus yra sudėtinis daiktas. Jis pats yra Siela. Iš tos pareina žinojimas, kurs apsireiškia sprendimu -esmi. Siela gyvena dvilinkoj, būtent minčių ir geismų-jausmų-ūpų drobėj. O visam tam apreikšti, Siela naudojasi kūnu, kurs visai dar savaip gyvena. Todėl ir nieko nežinome apie tai, kas jame nusiduoda, kaip valgiai suvartojami, kaip kūnas auga ir t.t. Kūnas apreiškia savo esybę vyriausiai dvejais dalykais: jis "nori" didėti ir "nori" daugintis. Šitas pastarasis jo "noras" atsiranda, jam pasiekus tikrą išaugimo laipsnį. Kūno noras, arba geriau - linkimas, sukelia jausmus. Tuomet Žmogus mano esąs gyvesnis. Tokiu būdu yra pamatinis jo esybės linkimas. Iš to pasidaro jam smagumas. Jis tad nori to jausmų sukilimo. Ir pasiduoda kūno linkimui daugintis. Tuomet tūli kalba apie Meilę. Bet nėra tame nieko daugiau, kaip kūno apsireiškimas, nuo kurio paprastai Žmogus dar nemoka atsiskirti. Šis kūno apsireiškimas sukelia jausmus, didesnį Gyvybės numanymą ir todėl jaunu du lipšniai su viens kitu apsieina. viens antram sužadina, kas kitokiu būdu negali būti sužadinama. Bet kuomet Žmogus išmoksta sukelti pačios visumos pamato Galias savo Sieloj, tuomet jis įgyja visai neapsiaurinamą Gyvybės jausmą. Tame jausme jis numano, jog visi yra tos pačios kilmės, visi pareina iš to vieno vienumo, ir todėl yra visi viena Vienybė. Tuomet jis nieko nenori iš kitų, bet vien jiems nudalinti šitą savo Gyvybės pilnumą. O tai yra Meilė. Ją galima ir vadinti Vienybės žinojimu. Ji nesiranda tik tarp jaunųjų, bet gali apsireikšti tarp visų.

Naujojo amžiaus Moteris

Moters ir Žemės ryšys yra didžiulis. Žemė – didelė Moteris ir visų mūsų Motina. Ji yra gyva. Apie tai kalba senųjų civilizacijų ir Tautų mitai, o jie yra kuo tikriausia sakytinės istorijos bei Išminties forma. Žinome graikų Deivę Gają – Žemę, beje, kuo tikriausiu lietuvišku vardu. Juk mūsų Kalboje yra žodis „gajus“ (stiprus), „atgaja“ (atžala), o pati Gaja, gajumas – tai Galia ir jėga. Ši Galia ir jėga yra moteriška, jin prigimties. Būtent šios Galios dabar reikia Pasauliui, kad įsivyrautų Darna. Čia labai svarbus moteriškumo vaidmuo. Kaip mes suvokiame Moterį, kaip Moterys suvokia pačios save, ką Mes su tuo moteriškumu darome, kaip su juo elgiamės? Ar visi – tiek Vyrai, tiek Moterys – deramai įvertiname moteriškumo Galią ir prasmę? Juk didžioji moteriškos energijos prasmė – puoselėti, auginti, teikti globą, gaubti švelnumu ir stiprybe, kad galėtų išaugti kai kas nuostabaus, dieviško.

Naujojo amžiaus Moteris turi atsitiesti, rasti savyje orumo ir Pagarbos savo būtent moteriškai prigimčiai, ir kaip ta gėlė po žiemos iškelti akis į Saulę – į Sąmonės Šviesą, į Meilę.

Dainius Razauskas apie Laisvę ir Kalbą

Kalbėti svetimais Žodžiais, vadi­nas, mąstyti svetimomis mintimis, atsiduoti svetimai galvosenai, svetimai pasaulėžiūrai ir, iš esmės, svetimai Valiai. Jeigu mūsų įvertinimus, sprendimus ir galiausiai poelgius per aklai išpažįstamą primestą pasaulėžiūrą tvarko svetima Valia, tai Mes nė negyvename savo gyvenimo, bet esame tarsi svetimo kūno ląstelės, svetimų tikslų priemonės, būtent vergai. Žmogaus vergystė ar Laisvė visuomet atsispindi jo Kalboje, ir pagal Žmogaus Kalbą visuomet įmanoma atsekti, kam jis vergauja arba nusilenkia. Apie tai galima spręsti iš tam tikrų kertinių sąvokų, be kurių Žmogus nebeįstengia reikšti savo min­čių, apskritai galvoti, suvokti Pasaulio anei susivokti pats, kurių nepajėgia išversti, išskaidyti, išvesti iš kitų, o į kurias tik visu svoriu remiasi. Tokios sąvokos, jeigu jos nėra gyvo pažinimo vaisius ir nėra užaugusios iš savosios Kalbos, tampa vergijos pasaitėliais, nematomais latakais, kuriais slapta nuteka svetur mūsų Dvasia ir Gyvybės Galios.

Vydūnas apie svajonių virtimą galybėmis

Labai žymiai dvasinės Žmogaus Galios pradeda augti, kad Žmogus savo mintimis, savo manymu, toliau ir savo palinkimais neveja tikslų, kurie vien tarnauja siauram asmens Gyvenimui, bet kad jis siekia platesnių ir aukštesnių tikslų, kad jam nerūpi tiek jo asmens reikalai, kiek jo Giminės, Tautos, pagaliau visos Žmonijos klausimai.

Tuomet svajonės virsta idealais, tampa galybėmis. Žmogus nebestovi sau vienas - menkas prieš visą tikrenybę, bet jis su dvasiniu savo būviu yra susiliejęs su visu dvasiniu Visumos turiniu. Jis siekia su savo asmenybe visų esamų tikrenybių tikslo.

Ir nebeveikia tada, kaip jį varo pageidimai, jausmai, troškimai, bet jis veikia sekdamas didžiuosius Pasaulio Gyvenimo dėsnius. Nebelieka jis sau vienas šalia visos esamybės, bet jis gyvena Vienybėj su ja. Jaučiasi gyvu jos nariu ir gyva jos Galia. Ir nebeplaukia jo omenyj svajonės, kaip debesėlės, kurios ir menkiausio vėjelio nupučiamos tai šen, tai ten, bet jos lekia kaip tiesūs galybės ir Šviesos spinduliai ar šoviniai. Yra jos lyg įtrauktos į ypatingą Galių srovę ir neša nuostabius jų reiškinius su savim. Su platesniais ir aukštesniais tikslais auga ir visos viso psichinio Žmogaus Gyvenimo galybės. Žmogus gyvas nebe svajonėmis prieš vis` tikrenybę, bet dvasinės tikrenybės Galių srityje. Ir visi jo Gyvybės reiškiniai pareina iš tikrenybių pagrindo.

Tokiam Gyvybės laipsniui pasiekti yra ypatingas dar Žmogaus pasistengimas reikalingas.

Pagarba Dao filosofijoje

Visa, ką Mes darome, turėtų būti persmelkta Pagarbos, ir Žmonėms gali pasirodyti, kad pradėti dera būtent nuo tokio požiūrio. Bet ne. Pagarba ateina tik per patirtį ir atidą. Tik tuomet, kai besaikė veikla įgrysta, galime pamąstyti apie Pagarbą.

Tie iš mūsų, kurie kontempliuodami žvelgia į Pasaulį, greit patiria didžios nuostabos jausmą. Žvaigždynų tobulumas, kalnų ir krioklių Grožis, gaivumo teikiantis tyras oras sukelia mums šventiškų jausmų. Ir savo Gyvenime kiekvieną dieną turime kurti ir rūpintis tvarka. Jauskime atsakomybę ir drauge stebėkimės visu tuo, ką patiriame ir sužinome.

Tapytojas parimsta virš tuščio popieriaus lapo. Ir jam ne taip svarbu būsimas piešinys, kaip ši akimirka, kai visi daiktai dar sustingusios potencijos būsenos. Ar bus sukurta kažkas nuostabaus, ar išeis kažkas negrabaus? Iškilmingas apsisprendimas padaryti iš turimos medžiagos ką nors vertinga ir yra Pagarba.

Ką Indija duoda man, tau, Lietuvai, Pasauliui?

Dėl daugelio priežasčių Indija yra paslaptinga šalis. Kartais pagrįstai, o kartais iš nežinojimo ji dangstoma mistikos šydu. Žmoniškosios minties kristalai Himalajuose, per tūkstančius metų gludinti, virto brangiausiais deimantais. Jie kiekvienai Žmonių kartai sužėri vis nauja Šviesa. Nuo seniausių laikų iki mūsų dienų semtis Išminties Žmonės traukdavo į kalnus, į Rytus. Teigiama, jog ir Kristus keliavo po Indiją, Himalajus. Indija bene vienintelė šalis, išlaikiusi savo Kultūrą, kai visas kitas senovės civilizacijas Pasaulis seniai prarado. Keista, tačiau su Indija vienaip ar kitaip bando giminiuotis geras tuntas Tautų, Valstybių, ieškodamos sąsajų Kultūroje, kitose srityse. Savos Vakarų Kultūros terpėje subrendusiai Sielai nelengva perprasti Indijos meną, muziką, šokį. Be loginio, išprotauto supratimo, būtina turėti savyje intuityvinio pažinimo pradmenų. Rytų filosofijos, etikos, Dievo paieškos mums visiems artimos. Kitaip tarus, norint bent šiek tiek priartėti prie Indijos, reikia žiūrėti Vaiko akimis, jausti taip, kaip jis jaučia. Vakarai palyginti vėlokai – tik XVIII amžiuje „atrado“ Indiją, joje išsaugotą Žmogaus Dvasios pažinimo lobyną. Kalbėti galima apie Lietuvos ir Indijos bendras šaknis:

Lietuvos DK geopolitinis vaidmuo XVa.

Vilniaus kaip antrojo Kijevo perspektyva buvo istorinė alternatyva faktiškai realizuotam Maskvos kaip trečiosios Romos imperiniam projektui. LDK XVa. antroje pusėje nesugebėjo išsaugoti nuo žlugimo Rytų Europos tarptautinės sistemos, bet vis dėlto tapo net trijų modernių Tautų lopšiu, tokiu būdu suvaidindama šio regiono istorijoje vaidmenį, analogišką tam, kuris Vakarų Europoje teko Frankų imperijai.

Ištrauka iš Zenono Norkaus Knygos "Nepasiskelbusioji imperija"

Vilius Orvidas apie Ramybės atsiradimą

Turi dirbti ne Tautai, ne Žmogui, bet Dievui - kad per jį susijungtų Žmonija, nuskaidrėtų. Tada atsiranda Ramybė, tokiu atveju nebeveikia nei apkalbos, niekas. Jos tavęs nepažeidžia, jos net pasitarnauja per Dievą.

Joga Vasišta apie savęs suvokimą

Išminčiaus prigimtis netrokšta pojūčių, kuriems pasiekti reikalingos pastangos. Jis tenkinasi tuo, kas jau yra. Tas, kuris bet kokiu įmanomu būdu pajėgia sustabdyti protą nuo veržimosi į jutiminių malonumų paieškas, išsigelbėja nuo mirties neišmanymo vandenyne. Daugiau neapgausi Žmogaus, kuris suvokė savo Vienybę su Visata ir pakilo virš troškimo ir bjaurėjimosi.

Todėl suvok, kad tikrasis Aš, arba beribė Sąmonė, persmelkia viską, ji yra anapus realumo ir nerealumo. Todėl nieko nei griebkis, nei atsisakyk - ar tai būtų vidiniai ar išoriniai dalykai. Išminčius, kuris suvokė savo tikrąją prigimtį, išsilaisvina iš bet kokių proto puošybos elementų ar apribojimų. Jis prilygsta Dangui ar erdvei, kuri visiškai laisva nuo joje vykstančių įvykių taršos.

Vydūno atsakymai. Kaip reikėtų Žmogui maitintis?

Taip klausimas turėčiau apie tai plačiai rašyti ir gal padarysiu tai kiek vėliau. Tuo tarpu reiks tenkintis trumpomis pastabomis. Pirma reikia žinoti, kad senoji teorija apie didįjį baltymo saiką (80 lig 120g į dieną) yra pražūtinga. O tai netgi tūli gydytojai dar nežino. Toliau ir garsioji kalorijų teorija yra tik dalinai tesinga. Ja sekdamas, kita ko neatbodamas, Žmogus negali išlikti sveikas. O ir tai dar nežino tūli mokslininkai. Dabar kalbama apie papildomąjį maistą, apie vitaminus ir kitus dalykus. Bet kokiu būdu labai sunku visa sužinoti, kas sveikam mitimui reikalinga. Iš tikrųjų kiekvienas Žmogus minta savo būdu. Todėl būtina išaugint aiškų instinktą, reiškia, vengti visa, kas jį bukina ir žudo, ir pasistengt jam duoti pirmenybę pasirenkant valgį. Žudo instinktą visokie gardumynai, saldumynai, alkoholiniai gėrimai,alus, degtinė, vynas, toliau ir kava, kakava ir t.t. Miniau neduokime mažiems kūdikiams tokių dalykų! Ir netikėkite, kas sakytų mokslo Žmogus, jog minimi daiktai Žmogui nekenkia. Jis yra nežinėlis. Sveikas instinktas kita ką sako. Ir kiaušiniai bei mėsa yra mažiems Vaikams labai žalingi. Neturintiems 7 metų nereikėtų jų duoti. Kenksminga yra ir per daug sūdyti valgį. Taip nežudžius instinkto, galima jo atsiklausti tapus alkanu. Reikia tam visai ramiai bandyti atjausti, kas rodosi tuo laiku skaniausia. Tat tai valgytina.

Apie valgį sakysiu šita. Reikėtų, jeigu tik galima, vengti mėsos ir maitintis augmenimis ir jų vaisiais. Nors kiek pamąstydami numanysime, kad mėsos valgymas yra barbariškumas, nekultūra. Bet jeigu jau mėsos valgoma, tai patartina valgyti 6 lig 7 kart tiek bulvių bei daržovių nei mėsos. Tiems, kurie mėsos nevalgo, patartina valgius kiek tik galint įvairinti. Tik netinka vaisių bei daržovių ir bulvių kartu valgyti. Vaisiai sutinka su javų valgiais, miltais, Duona ir t.t. Bet mitimui yra svarbūs visi šie valgiai. Duona turėtų būti stambi. Ragaišių reikėtų valgyti tik retkarčiais. O visuomet - 6 kart tiek vaisių, negu Duonos, žirnių ir panašių daiktų.

Toliau labai svarbu, kad visa, kas gali būt valgoma nevirta ir neturėtų būti verdama. Jeigu daržovės verdamos, nereikėtų jas nuplikinus Vandenį išpilti. O bulvės turėtų būti verdamos ant garo, kad jų sultys neišmirktų, bet jose pasiliktų.

Pagaliau reikalinga visuomet valgį gerai kramtyti, kiekvienas kąsnis turi burnoj būt sutirpęs, kol nenuryjamas. Ypačiai ligoniui tai atbotina. Jeigu valgyti nieko negali, jau užtenka, kad valgį sukramtydami jį ragauja.

Karaliaučius - galimos ateities Baltoslavijos širdis

Po Kaliningrado pamatais – ir Baltų mitologinio Pasaulio Medžio šaknys. Nesupuvusios, gyvos, krutančios. Vien ko verta Tvankstės kalva, Prūsų tvirtovės vieta, kur buvo pastatyti, o po septynių šimtmečių ir prasmego garsieji teutonų statyti Karalių rūmai! Čia – mistinė vieta, nes teutonai, germanai, vokiečiai ir net sovietai nesugebėjo išdeginti šaknų nei Ugnimi, nei plienu. Stojęs ant šios Žemės pajunti, kaip sukruta tavyje mitinės jėgos.

       Šiaip ar taip, Kaliningrado sritis yra įdomiausia vieta šiuolaikinėje Europoje. Lietuviui su lenku nė važiuoti toli nereikia – kelk koją per sieną, ir tu spąstuose. Gyvenimas čia vis dar mažiau spalvotas (Vaiko Žodžiai, pasakyti prieš dešimtmetį: „Mama, čia viskas kaip pas mus, tik nespalvota“), tačiau galingesnis nei Lietuvoje. Todėl nereikia pasiduoti depresijai – ji atitolins mus nuo tikrovės. Sąmonės ir pasąmonės maišalynė – Darbas ne iš lengvųjų, bet dirbkime jį.

       Dar neseniai Kaliningrado srityje, labiausiai „vakarietiškoje“ TSRS imperijos dalyje, buvo kuriama „vieninga tarybinė liaudis“. Eksperimentas pavyko geriau nei kurioje kitoje vietoje ar respublikoje. Ir kaip manote? – šiandien neša nuostabius vaisius! Europoje nėra kito tokio kompaktiško politinio vieneto, kuriame susirėmę alkūnėmis per 100 Tautų išgyventų vieningą dvasinę revoliuciją. Negana to, ši revoliucija vyksta be rimtų politinių konfliktų ar, neduok Dieve, terorizmo akcijų. Čia užraugtas naujas, taikingas genius loci katilas, čia lydoma naujoji Baltoslavija. Kiekviena imigrantų banga (jų per pastarąjį dešimtmetį daugiau nei šimtas tūkstančių), kiekviena atsikėlėlių Šeima per kelerius metus gali tapti bendruomenės dalimi, o aktyvesni Vyrai metasi į verslą ir vietos Dūmą, miesto Tarybą – ir gana sėkmingai. Tokia Baltoslavijos demokratija.

Blynai – archaiškiausias ir sakrališkiausias Lietuvių valgis

Baltai žinojo, kad blynams kepti pirmiausia reikia pasigaminti iš miltų blendinį. „Blendinys“ – ko gero yra pats seniausias indoeuropiečių kulinarinis terminas. Vieni tik Lietuviai, kaip seniausia indoeuropiečių Tauta, tebemoka blendinį gamintis ir vis dar tebenaudoja šį terminą tiesiogiai, t. y. blynų kepimui.

Kitos indoeuropiečių Tautos, ypač žymiai jaunesnės už Baltus, pav., anglai taip pat naudoja Žodį „blend“, tačiau jis jau reiškia „mišinį“. Žodį „blynas“ miltiniams kepiniams vadinti naudoja ir rusai, lenkai, čekai; vokiečiuose „blynas“ pakito į „Die Pflinse“, „Blinze“, norveguose „pannekake“, angluose į „pancake“, prancūzuose į “crepe“, italuose „frittela“ ir pan.

Iš Lietuvių savo miltiniais valgiais labiausiai garsėja aukštaičiai ir daugelį jų gaminamų valgių perėmė lenkai, ukrainiečiai, gudai ir rusai, pavyzdžiui, ukrainiečiai iš aukštaičių išmoko gaminti „vareniki“, t.y. šaltanosius iš mėlynių ir vyšnių, (rusai „пельмени“ ne tik gamybą, bet ir pavadinimą perėmė iš komių), lenkai iš aukštaičių išmoko gamintis „nalesniki“, t.y. blynelius, tačiau blynelius jie gaminasi iš „ciasto nalesnikove“.

Kas yra blynai?

Platonas apie Laisvę

Platonui Laisvė yra Žmogaus Sielos Laisvė nuo vergavimo įgeidžiams ir žemoms aistroms. Laisvė - tai savitvarda arba savivalda, žemesniųjų potraukių pajungimas kilnesniems tikslams ir visų tikslų pajungimas aukščiausiajam Gėriui. Panašiai ir Aristoteliui Laisvė yra gebėjimas vadovautis tokiais tikslais, kurių objektyvią vertę pripažįsta protas, ir ji turi tiek vertės., kiek padeda realizuoti Žmogaus prigimčiai deramą tobulumą. Tobulumo siekis yra Gėris ne todėl, kad jį pasirenkame; priešingai, mūsų pasirinkimai yra geri, jeigu jie padeda tą tobulumą realizuoti. Klasikinė Laisvė galima tik ten, kur protas nevergauja aistroms, kur jis yra jų šeimininkas, o ne pastumdėlis.

Ištrauka iš Algirdo Degučio Knygos "Kaip galima liberalizmo tironija"

Lietuvių Tautos uždavinys ir Pareigos Pasauliui

Lietuvių Tauta yra Kūrybos Darbui reikalinga. O taip tik dabar. Tą reikėtų visai aiškiai atjausti ir suprasti. Ir neturėtų nei vienas pasibijoti, kad ji žus, kad kitos Tautos ją galės kuomet nors praryti. Bet reikėtų ir antrą dalyką pamatyti. Lietuvių Tauta turi uždavinį. Ir tik spręsdama tąjį, ji išliks, ji bus Kūrybos saugojama ir tvirtinama. Lietuvių Tauta turi žmoniškumą auginti prigimtu ypatingumu. Tuomet ji išliks, kadangi ji sprendžia savo uždavinį ir vis daugiau reiškia Tautų santykiuose.

Berods ji yra maža. Todėl į ją ir visai neatsižiūrėta iki šiol. Todėl ji tūlų Europos galingųjų ir buvo pasmerkta naikinimui. Bet, kaip jau sakėme, apsireiškė tuo nesveikas, menkas Žmonių protas. Tauta yra pirm viso Dvasios Gyvybė. O toji negali būti nei didžia, nei maža. Jos apsireiškimas nėra ribotas. Ir tegali būti kliudomas kilnesnės Dvasios Galių.

Leičiai - Lietuvos tautovardžio davėjai

Leičiai - 1) XIIIa. vidurio - XVIa. pirmosios pusės Lietuvos didžiojo kunigaikščio tarnybinių Žmonių sluoksnis. Jų buvo Vilniaus ir Trakų vaivadijų valdovo kiemuose (dvaruose). Leičiai turėjo tėvoninę Žemę, ėjo pas didįjį kunigaikštį tarnybą: šėrė jo žirgus, mokėjo pinigines duokles, patarnaudavo per karo žygius. Kai kurių dvarų dokumentuose ši tarnyba vadinama lietuviškąja. XIIIa. leičiai dažnai buvo kariai kolonistai. Jie patys save išlaikydavo, prie didžiojo kunigaikščio valdų prijungtose Žemėse įtvirtindavo jo valdžią. Dažnai atlikdavo karių, manoma, ir muitų rinkėjų Pareigas, todėl valdovų buvo vertinami ir globojami. Tik sustiprėjus bajorijai, labiau išplėtojus LDK administraciją, leičių tarnyba valdovui tapo nebereikalinga. XVIa. 4-6 dešimtmečiais leičiai greitai sunyko - buvo paversti paprastais valstiečiais. Manoma, dalis jų dar XIVa. tapo bajorais.

Vydūno atsakymai. Kas Žmogui tikrai naudinga?

Savo naudą kiekvienas supranta, koks jis yra. Godusis matys naudą piniguose, regimuose turtuose, ištvirkėlis - visame, kas patenkys jo geidulius. Aukščiausioji girtuoklio nauda bus degtinė arba alus bei vynas, ėdiko - kepsnys ir šiaip kokie neva gardūs valgiai, puikautojo - žymus naujas apsitaisymas. Tam, kurs Garbės trokšta, bus nauda Žmonių pagyrimas, kuris geidžia kitus valdyti - tokia padėtis, kurioj visi jo klausys. Aukščiausioji menininko nauda bus galėjimas idėjas apreikšti, mokslininko - įvairius Gyvenimo reiškinius ir santykius suprasti ir t.t. Apskritai sakant, atskiro Žmogaus nauda bus tai, kas dera jo asmenybei žadinti ir gaivinti. Norint tikrąją ir aukščiausiąją Žmogaus naudą suprasti, reikia atsižiūrėti į tai, kas jam pirm viso reikalinga, jeib savo esimo tikslą pasiekti galėtų. O tas tikslas gali būti tiktai šis, kad Žmogus savo Gyvenimu kas dieną vis aiškiau apreikštų, kas gražu, teisu ir gera, vienu Žodžiu, kas yra Žmogaus asmens prasmė, kas yra jo didybė šiame Pasaulyje. Tuo žvilgsniu naudingiausieji dalykai yra mokslas, menas ir Dora. Jei apreiškia Žmogų, kurie jo atspindinys, ir vėl jais žadinamas Žmogaus asmenybės pradas.

Lietuvis išrado unikalią kelių sankryžą "Pinavia"

Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos Inžinerinės vadybos katedros lektorius Stanislovas Buteliauskas iš Kuveito inovacijų ir išradimų parodos parsivežė aukso medalį, kuriuo buvo apdovanotas už unikalios kelių sankryžos „Pinavia“ išradimą.

„Pinavia“ – tai unikalus 2 lygių kelių mazgas – vienintelė Pasaulyje sankryža, kuri leidžia valdyti transporto srautus ir efektyviai išnaudoti laisvą vidaus plotą. „Pinavia“ pasižymi saugumu, nes eismo srautai nesikerta, nereikia keisti eismo juostų ir galima važiuoti pastoviu greičiu.

Tokį didelį pralaidumą ir saugumą kaip „Pinavia“ užtikrina ir jau žinomos keturių lygių sankryžos, tačiau jos dvigubai brangesnės, darko architektūrą ir kelia taršą į 24–30 metrų aukštį.

Skaistos ir Rasos Šventės sąryšis bei "nokti-nykti" dėsnis Lietuvių Kalboje

Mūsų Kalboje galioja įstabus dėsningumas: visi lietuviški vešlumą - brandą reiškiantys Žodžiai turi savo dvynius-priešpiešas: nokti-nykti, tarpti-tirpti, kūpėti-keipti, lapoti-leipti, gyvėti-geibti, kermėti, (vešėti)-kirmyti, kusti (gyvėti)-kūsti (liesėti), dygti-daigoti (naikinti), stiebtis, stypti-stipti, žydėti-žiedėti (džiūti), krešėti (žydėti)-kriošti, vešėti-vysti, želti-žilti. Labai svarbu, kad šis dėsningumas ("nokti-nykti" dėsnis), kurio kitose indoeuropiečių Kalbose yra išlikę tik fragmentai, nuolaužos, Lietuvių Kalboje galioja absoliučiai, t.y. be jokių išimčių - nerasime nė vieno kupojimą, vešėjimą reiškiančio Žodžio be savo priešpriešos - skaitytojas tai gali patikrinti. Šitai dar kartą rodo Lietuvių (Baltų) Kalbos skirtybę nuo visų kitų ide. Kalbų Darnos-chaoso, centro-periferijos prasme.

Vydūno atsakymai. Kas Žmogų aukština - Dora ar Išmintis?

Abi yra lygios vertybės Žmogaus, arba, sakysime aiškiau, žmoniškumo žymiai. Apie Dorą kalbama žiūrint į Žmogaus Valią ir jos apsireiškimą, būtent į Žmogaus pasielgimą ir veikimą. Išmintis yra Žmogaus manymo Šviesa. Išmintingas Žmogus bus visuomet ir doras. O doras Žmogus ir išmintingas. Tik Išminčiai apsireikšti reikalingos kitos sąlygos negu Dorai. Yra Žmonės, kurie maža teprivalo norėti ir veikti, bet daug manyti, ir antraip. Iš to išeina nelygus aukštumas tų žmoniškumo žymių. Bet doras Darbas visuomet augina Išmintį, o Išmintis verčia Žmogų prie doro veikimo.

Esėjų evangelija apie Motiną Žemę, gyvąjį įstatymą ir Meilę

Aš sakau jums tikrą Tiesą, Žmogus yra žemiškosios Motinos Sūnus ir būtent iš Jos Žmogaus Sūnus gauna visą savo kūną, kaip ir naujagimio kūnas gimsta iš jo Motinos sterblės. Tikrai sakau jums, jūs esate viena su žemiškąja Motina - Ji jumyse, jūs Joje. Iš Jos jūs gimėte, Joje gyvenate ir į Ją vėl grįšite. Todėl laikykitės Jos įstatymų, nes tiktai tas, kuris garbina savo žemiškąją Motiną ir laikosi Jos įstatymų, gali ilgai gyventi ir būti laimingas, nes jūsų kvėpavimas yra Jos kvėpavimas, jūsų kraujas - Jos kraujas, jūsų kaulai - Jos kaulai, jūsų kūnas - Jos kūnas, jūsų viduriai - Jos viduriai, jūsų akys ir ausys yra Jos akys ir ausys. - Tikrai sakau jums, jei nesilaikote nors vieno iš šių įstatymų, jei darot žalą nors vienam savo kūno nariui - žūsit savo baisiose ligose, bus raudojimas ir dantų griežimas. Sakau jums, jei nesilaikysite savo Motinos įstatymų, tai jokiu būdu neišvengsite mirties. Tą, kuris laikosi Motinos įstatymų, pati Motina palaikys. Ji išgydys visas jo ligas ir visada jis bus sveikas. Ji duos jam ilgą gyvenimą ir apsaugos nuo visų ligų, Ugnies, Vandens ir nuodingų gyvačių, nes Motina jus pagimdė ir palaiko jūsų Gyvybę. Ji davė jums kūną ir tik Ji gali jį pagydyti. Laimingas tas, kuris myli savo Motiną ir kuris taikiai prigludo prie Jos krūtinės, nes Motina myli jus net ir tada, kai jūs nuo jos nusigręžiate. Ir jei jūs į Ja atsigręšite, Ji mylės jus dar daug labiau. Tikrai sakau jums, neapsakomai didelė Jos Meilė, aukštesnė už aukščiausias kalnų viršūnes, gilesnė už giliausias Jūrų gelmes. Ir tų, kurie myli savo Motiną, Ji niekada nepalieka. Kaip višta gina savo viščiukus, liūtė - savo liūtukus, motina - savo kūdikį, taip ir Žemė Motina saugo Žmogaus Sūnų nuo pavojų ir bet kurio blogio.

Motinos vardo kilmė Lietuvių Kalboje

Vaikas sumanė gražiausius Pasaulyje Žodžius - Mama, Tėtė.

Motinos vardo istorija siekia tūkstantmečius. Visose indoeuropiečių Kalbose šis Žodis skamba veik vienodai. O kaip jis radosi? Kalbininkai sako, kad tai - Vaikų sukurtas Žodis, vadinamas lalvortas. Tik vėliau Žodis Mama buvo išplėstas, įformintas priesaga -ter-, kurią yra išlaikiusios kitos Kalbos, pavyzdžiui, lotynų mater, vokiečių Muter, anglų mother... Lietuvių Kalboje šis Žodis kiek pakeitė savo pavidalą: greta vaikiškojo "Mama" sakome "Motina", nes kadaise prie senesnio "motė" pridėjome mažybinę maloninę priesagą -in-. Negana to, senoji "motė" skilo į du Žodžius - "Motina" ir "Moteris". Mat Lietuviams svarbiausia moteriškumo savybė buvo motinystė. Moters varde yra užkoduota motinystė, net jei Moteris ir nėra Mama. Taip nėra nutikę nei vienoje kitoje Kalboje - Motinai ir Moteriai pavadinti kitos Tautos vartoja skirtingus Žodžius: Latvių "mate" ir "sieva", rusų "matj" ir "ženščina", lotynų "mater" ir "femina", anglų "mother" ir "woman"...

Lietuviai gražiai sako apie Motiną:

Konfucijus apie teisingą elgesį

M.K. Čiurlionis
 "Tiesa"

Kalbėdamas dorai ir atvirai, būdamas sąžiningas ir pareigingas tu net su laukiniais sugyvensi.
Jeigu tavo Žodžiai bus neatviri ir negarbingi, jei būsi nesąžiningas ir nepareigingas - tada ir su artimaisiais nesugyvensi.

Priešais save regėk Žodžius: atvirumas, Dora, Sąžinė, Pareiga - kaip vežėjas mato pakinkytus arklius. Sėdėdamas vežime regėk tuos Žodžius, tarsi jie būtų užrašyti ant ratų skersinio. Tada elgsiesi teisingai.

Vydūno atsakymai. Ar vesti, ar nevesti?

Daug apie tai reikėtų sakyti. Tik čia nėra gana tam vietos. Žmogui visuomet reikia daryti, kas svarbu. Tik ne kiekvienas žino, kas svarbu. Dar tūlas dalykas vienam svarbus, antram visai nesvarbus. Man pačiam atrodo, kad apsivadimas yra vienas svarbiausiųjų Žmogaus Gyvenimo dalykų. Matyti tai jau iš to, kad apsivedusiuoju visą amžių draugiškai gyvena, kad juodu tarsi viena Gyvybė yra, kad juodu gali būti gimdytojais. Visuomet tas, kuriuo kitas susieina, gali jam derėti ir geram ir piktam. Dar daugiau tas, su kuriuo gyveni aukščiausioj draugijoj! Labai daug naudos, bet ir nuostolio gali dygti iš apsivedimo. Tūli ieško naudos paviršutinišku būdu. Nori "turtingais" pastoti. Kiti vėl apsiveda, kad tik būtų jiems kūniško smagumo, gal dar ir ko daugiau. Visa tai nesvaebu. svarbu tik tat yra, kad vienas turėtųiš kito doriškos naudos. Kad vienas būtų kitam geriausias paveikslas visame, kas gražu, meilinga, prakilnu, skaistu, teisu ir t.t. O pagaliaus iš apsivedusiųjų turi gimti nauja Žmonių karta. Tik nėra svarbu, kad apsivedusieji vien gimdytų, kaip tūli mano, bet kad jie gimdytų sveikus, dorus kūdikius ir juos augintų su pasišventimu. tokius kūdikius galima gimdyti. Bet patys gimdytojai turi būti sveiki ir dori. Tokiems Tėvams niekuomet negema kitokie Vaikai. Kur taip kartias rodos, čia tikrai yra apsirikimas; Tėvai nėra buvę sveiki ir dori. Sveikata ir Dora nėra skiriami nuo viens antro.

Todėl kad norima žmoniškai, doriškai augti ir gal dar sveikus Vaikus auginti, reikia būtinai apsivesti, jei ko kito norima - ne. Bet tūliems ir be apsivedimo galima dvasiškai tarpti, jiems apsivedimas būtų dar gal kenksmingas.

Kelias į Tautą yra per širdį

Visų pasisavinama ir visų išlaikoma tautinė Lietuvių Kultūra bus tas šaltinis, kuris gaivins ir stiprins tautinę Sąmonę ir Dvasią. Arba atvirkščiai - tautiškai Mes mirsime. Mane slegiamai veikia vienas faktas: gyvoji tautinė Dvasia šimtmečiais laikėsi po šiaudiniu stogu, bet ji greitai miršta milijoninių rūmų šešėliuose. Santykius su savo Tauta grindžiu ne protiniais argumentais. Kas jų ieško Tėvynės Meilei - neras, kad ir kaip gudrautų. Protas visada pasisakys už priklausymą didelei, galingai, turtingai ir kultūringai Tautai: platesnės perspektyvos, didesnės galimybės. Ir Dievui taip pat vis tiek, kokia Kalba į jį kreipsies - lotyniškai, angliškai, lenkiškai, lietuviškai. Tad Kelias į Tautą yra per Širdį.

Stasys Barzdukas