VISUOMENĖ

Visuomenės sąranga

Mūsų protėviai, betarpiškai bendraudami su Gamta, stebėdami ją, rinko ir kaupė Išmintį, perduodami ją iš lūpų į lūpas. Mūsuose gyvuoja amžių patikrinta ir iš mūsų krašto darbščiųjų bitelių nusižiūrėta bendruomeninė sąranga, susidedanti iš 4 ardų (sluoksnių). Pačios Gamtos išbandyta ir laiko patikrinimą praėjusi ši sankloda visuomet nešė santarvę ir sutarimą mūsų krašte.

Lietuvoje yra keturi visuomenės ardai (sluoksniai): išminčiai (intelektualinis-dvasinis visuomenės potencialas, esantis viršūnėje - Mokytojai, dvasininkai, šventikai), Vyčiai (administratoriai, vadovai, valdančiųjų, karžygių, karių, tvarkdarių sluoksnis), šeimininkai ( tarpininkai, pirkliai, prekybininkai, ūkininkai, verslininkai ir pan.), darbininkai (amatininkai, valstiečiai, samdiniai, menininkai ir t.t.). Taip skirstėsi visuomenė gilioje senovėje, nepaisant įvairių aplinkybių, sąlygų, tą Patirtį ir Žinojimą naudojame ir mes. Kiekvienas visuomenės narys žino, kuriam ardui priklauso pagal savo dvasines savybes bei vertybes ir stengiasi kiek įmanoma geriau atlikti savo prigimtines Pareigas. Todėl Išminčiai pas mus moko vaikus, konsultuoja ir pataria valdantiesiems, nurodo gaires ir skatina Tautos Dvasią. Iškėlę Dvasią virš  kūno ir materijos, visuomet tyri, dvasingi ir blaivūs, jie skatina ir ragina tautiečius eiti „vien takais Dorybės“. Išminties paieškos ir Dvasios tobulėjimas – pagrindinis jų gyvenimo tikslas, jų pagrindinė savybė - Dora. Ir nors jų nedaug, visi įsiklauso ir vertina jų pasakytą Žodį bei atliktą Darbą. Visi prisimena ir itin gerbia žymiausią mūsų Tautos Išminčių Vydūną, kurio Dvasia ir palikti priesakai iki šiol įkvepia ir nukreipia teisingu keliu.

Išminčių patarimų kaip visuomet prireikia Lietuvos Vyčiams, kurie tvarko, administruoja ir valdo mūsų Valstybę. Jie mokantys kovoti, nesitaikstantys su neteisybe, rūstūs ir kilnūs, reiklūs, išskirtinai pareigingi, taurūs ir toliaregiai. Kaip pagrindinį savo gyvenimo tikslą iškėlę kovojimą su neteisybe, šie iškilūs Lietuvos Žmonės savo veikloje daugiausia vadovaujasi aistra, tai Vyčių pagrindinė savybė, kuri būtina atliekant savas Pareigas Tautai. Su giliausia pagarba Lietuvoje menami iškilūs Valstybės Kūrėjai-Vyčiai Vytenis, Gediminas, Kęstutis, jie – Tautos žiedas ir įkvepiantis pavyzdys ateities Vyčiams. Pasaulyje dauguma žmonių žino Lietuvą kaip Vyčių kraštą – šalį, kurią tvarko išmintingi ir taurūs  Žmonės.


Gėrybes ir gerbūvį Lietuvai kuria šeimininkų ardo atstovai. Tai neabejotinai gausiausias mūsų visuomenės sluoksnis, todėl ir mūsų Valstybė žinoma kaip turtinga šalis, nes joje turtus kaupia ir gerus darbus atlieka Lietuvos šeimininkai. Mūsų šeimininkai – veiklūs, iniciatyvūs, išradingi Kūrėjai, be kurių neįsivaizduojama šalies gerovė ir klestėjimas. Paskirdami savo gyvenimą darnios Šeimos puoselėjimui ir pridėtinės vertės sau, Šeimai, Giminei, Tautai kūrimui, šeimininkai gyvena išdidžiai, oriai ir pasiturinčiai, jų pagrindinė savybė – išdidumas. Pasaulyje mes ir žinomi kaip išdidi, turtinga šalis daugiausia Lietuvos šeimininkų dėka. Šeimininkų Šeimos stiprios, darnios, daugiavaikės, nereta Šeima augina 5 ir daugiau vaikų, užtikrindama saugų ir sotų Valstybės žmonių gyvenimą.


Visus būtinus darbus atlieka mūsų darbščiosios bitelės – darbininkų ardo atstovai. Valstybės ūkis negyvuotų be šių be galo darbščių, savo amatą įvaldžiusių ir tvirtų savo įsitikinimuose žmonių. Infrastruktūra, žemės ūkis, pramonė ir visa paslaugų sfera kuriama ir vystoma daugiausia šių darbo žmonių dėka. Siekdami savo gyvenime pirmiausia kūniškųjų poreikių užtikrinimo, darbininkai šio tikslo siekia lietuviško užsispyrimo vedini, tai pagrindinė jų savybė, tai darbštūs, sėslūs ir kantrūs mūsų tautiečiai. Ne be reikalo darbštumas –  išskirtinė mūsų krašto Žmonių savybė, kurią nuolat pabrėžia visi, apsilankantys mūsų šalyje. Visi keturi visuomenės ardai yra atviri, t. y. bet kada panorėjęs, sutinkamai su savo dvasinėmis savybėmis ir vertybėmis, lietuvis gali tapti kito ardo atstovu, tai jo asmeninio pasirinkimo ir Valios reikalas. Tai šventa kiekvieno lietuvio teisė, į kurią netgi Dievai nesikiša. Tačiau lietuvis gerbia Protėvių priesakus ir žino, kad „geriau pusėtinai atlikti savo Pareigą, negu puikiai svetimą“. Todėl visomis išgalėmis stengiasi atlikti būtent to ardo Pareigas, kuris labiausiai ir geriausiai atitinka jo būdą nusakančias savybes, nes suvokia, kad taip bus geriausia ir naudingiausia jam pačiam ir visuomenei. Lietuva per daug maža šalis ir jai per daug didelė prabanga, jei jos piliečiai neišnaudos savo galimybių geriausiai, o per gyvenimą keliaus klaidžiodami ir klaidingo pasirinkimo vedini. Tą suprasdama, Visuomenė nuo mažumės įpratinta ir skatinama išnaudoti geriausias savo savybes, suvokiant šios sanklodos naudą sau asmeniškai, Šeimai ir visai Tautos gerovei.

Tokios sanklodos privalumų išaiškinimas yra kiekvienos Šeimos tėvų bei Mokytojų Pareiga, todėl mūsuose jau prieš baigdamas mokyklą, jaunas žmogus žino, kurioje srityje save realizuoti ir nesiblaškant „dirbti Lietuvos naudai ir Žmonių gėrybei“. Tik tokioje visuomenėje kiekvienas jos narys tobulėja sparčiausiai, užtikrindamas darnų Tautos organizmo veikimą. Mūsų visuomenė darni tik todėl, kad kiekvienas ardas atlieka savo prigimtines Pareigas, o ne stengiasi būti lygūs ar atlikti kitų Pareigas. Galbūt todėl Darna - mūsų krašto sinonimas pasaulyje.

Darnos Žmonės.

Pasitelkus ezoterinę Darnos Žmonių visuomenės apibūdinimo potekstę, jai artimiausia būtų Dž. R.R. Tolkino kūriniuose aprašytoji elfų padermė. Jie - geresnės, žmoniškesnės, tauresnės žmonijos rasė, išreikškianti geresnės Žmonijos, tokia, kokia ji galėtų ir derėtų būti, lūkestį. Darnos Žmones per šią prizmę galima apibūdinti taip:

Jų vertybės: Dora, Darna, kilnumas, ištikimybė, taurumas, grožis, drąsa, stiprybė.
Jie kitiems atrodo paslaptingi, didingi, gražūs, dori.
Jie turi tam tikrų gebėjimų ir galių, kuriuos norėtų turėti dauguma Žmonijos, ir per juos atsiskleidžia tokio turėjimo grožis, pavojai ir sielvartas.
Jiems daug dirbti, kad pragyventų, nereikia, todėl nemažai laiko jie gali skirti menui ar mokslui.
Gyventi tame pačiame Miške kelis tūkstantmečius galima tik tuo atveju, jei Giria bus neniokojama, gerbiama. Jie taip ir elgiasi, nors, esant reikalui, kerta Medžius ir medžioja. Nemaža jų vegetarai.
Jie turi ydų bei silpnybių, tačiau visgi yra Doros būtybės.
Pas Juos nėra jokių kulto apraiškų – tik vakarinės giesmės, dvelkiančios sakralumu, bet panašesnės į poeziją, o ne į maldavimą.
Jie mėgsta puotas, tačiau sugeba gerai kautis.
Jie gražiausi iš žemiškųjų būtybių, aukšto ūgio, stiprūs, grakštūs.
Jų balsai melodingesni nei kitų.
Jų Dvasia daug geriau valdo kūną nei kitų Žmonių.
Jie gali daug ištvermingiau siekti tikslo, ilgai kentėti stiprų fizinį skausmą, pagyti po sužeidimų, nuo kurių žūtų kiti žmonės, neserga. Jie atstovauja meniniam, estetiniam ir grynajam moksliniam žmoniškosios prigimties aspektams, pakylėtiems į aukštesnį lygmenį, nei iš tikrųjų matoma Žmonėse;
Jie gerai sutaria su gyvūnais, naudodamiesi Žiniomis ir Kalba.
Jų gyvenvietės – maži miesteliai ir sodybų dariniai. Šie miestai estetiniu ir švaros požiūriais nepalyginamai tobulesni už dabartinius ar viduramžių Žmonių miestus. Jie net pertvarkydami savo aplinką išlaiko darnius santykius su ja.
Jų Vyrai ir Moterys suvokiami kaip lygūs ir lygiateisiai.
Jie dažnai gamina muzikos instrumentus ir kuria muziką, paprastai jie – poetai, kalbų tyrėjai ir žodžių išradinėtojai, miškininkai.
Jie neretai paklūsta ne besąlygiškiems įstatymams, o sveikam protui.
Jų bendruomenėse įsišakniję seni papročiai bei apeigų tradicijos.
Jie atstovauja romantiką, mistiką, gamtosaugą ir grynąjį bei taikomąjį meną.
Jų pasaulėjauta gali pasireikšti polinkiu nagrinėti globalines teorijas, netgi mistines, kurti, bei pasaulėžiūros sistema, neapsiribojančia vienu mokymu, tarkim, krikščionybe.
Žmonės sulaikę kvapą žvelgia į švytinčius Juos, o Jie tokie turbūt jau tūkstančius metų.
Jiems būdingas kūrybiškumas ir siekis tirti pasaulį. Jie mažiau nei kiti žmonės domisi savimi ir labiau įsigilina į nagrinėjamus reiškinius.
Jiems būdinga ir intuicija, ir skeptiškumas, ir gebėjimas analizuoti, ir matyti visumą.
Jie – ne tik meninio, bet ir grynojo mokslinio požiūrio atstovai. Todėl jiems būdinga abiejų smegenų pusrutulių veiklos harmonija, ir modelio, ir eksperimento svarbos suvokimas.
Jie nebūtinai visą laik kuria ar veikia ką nors kita. Jie gali žengti žydinčion pievon ir kone pamiršti savo žygio tikslą, gali valandas sustingę žvelgti į mylimosios akis.
Jie gali dainuoti taip, kad kiti išvys savo akimis tai, apie ką dainuojama.
Pomirtinis Gyvenimas Jiems nėra sfera, apie kurią niekas nieko nežino, o tik kažkuo tiki. Jie žino, kad mirusieji sugrįžta, jų išmintingieji gali paaiškinti Jiems, kas vyksta, kai pastarieji netenka kūnų.
Esminiai žmonių religiniai ir filosofiniai klausimai Jiems nėra nei religiniai, nei filosofiniai, jie savaime suprantami.
Visata Jiems tokia suprantama, jog nėra reikalo filosofuoti.

1 komentaras:

Kemblys rašė...

Sveikas gyva Raimundai,

Aprašei savo įsivaizduojamą VALSTYBINĘ visuomenę ir dar teigi, kad tokia buvo gilioje senovėje. Nesuvoki GENTINĖS visuomenės, rimta spraga pasaulėžiūroje. Patarčiau ištrinti šį straipsnį.

Lik sveikas