Vydūnas apie Šeimą ir Tautą

Iš pat pradžios, kuomet tik Žmogus atranda Žmoną, iš kurios jam pareina gaivinimas, gyvumo sukėlimo akstinai, jis pats jam nežinioms vedamas teikti, duoti, pasidalinti. Vos iškilęs iš pradinės Žmogaus būties, jis santykyj su Žmona tampa teikiančiu. Jo vidus ne tiktai ima, traukia savęspi, bet ir duodasi. Pats prityrimas tarsi sukelia davimą, dosnumą. Juo daugiau Žmogus duoda iš savo turto, juo daugiau jis gauna ir gali imtis.

Gana dažnai, ypačiai gyvenant Šeimoje, atsiranda proga, kad Žmogus negali kitaip kaip gelbėti, paguosti, rūpintis, su kitais pasilinksminti. Visa tai yra davimas. Ir Žmogus pamiršta save gana dažnai visiškai. Neima jis tiek, kiek jis duoda. Jame vien tarias: tu turi. O jis supranta, jog taip yra ir geriausia. Vargsta ir kenčia - kitų dėlei. Ir žinodamas jiems geriau, jis džiaugiasi. Pamiršta visai svetnaudybę.

Jau beveik gyvena anapus jos. Berods tai bus pirmiau tik akies mirksniai. Bet tiejie gal ilgiau nusitęsti. Ištęsia juos Šeimos ryšiai. O dar daugiau ilgina juos Giminės ir Tautos reikmenės.

Keturi sargybiniai prie vartų į Laisvę

Prie visų vartų į Laisvės karalystę ("mokšą") stovi keturi sargybiniai. Tai savikontrolė, ieškojimo Dvasia, pasitenkinimas ir gera draugija. Išmintingas ieškotojas turi uoliai stengtis įgyti pastarųjų Draugystę - arba bent vieno iš jų.
<...>
Kuomet protas yra ramus, švarus, laisvas nuo iliuzijų ir haliucinacijų, nesusipainiojęs ir be troškimų, tuomet jis nieko nesiilgi ir nieko neatmeta. Tai yra savitvarda arba proto nugalėjimas - vienas iš keturių išsilaisvinimo vartus saugančių sargybinių, kuriuos minėjau anksčiau.
<...>
Savikontrolė - tai geriausias vaistas nuo visų fizinių ir psichinių ligų. Kai Žmogus valdo savo protą, net maistas atrodo skanesnis, o kai trūksta savitvardos - ir maistas apkarsta. Sielvartas nepasiekia Žmogaus, kurį saugo savikontrolės šarvai. Tas Žmogus, kuris net ir girdėdamas, liesdamas, regėdamas, uostydamas ir ragaudamas, nepaisant to, ar jam tai malonu, ar nelabai, nepuola nei žavėtis, nei nusivilti - jis yra įvadęs savikontrolę. Tas, kuris žvelgia į visus sutvėrimus vienodai ir kontroliuoja malonumo bei skausmo pojūčius, - toks Žmogus valdo save. Tas, kuris gyvendamas tarp kitų, nepasiduoda jų įtakai, kuris nejaučia susižavėjimo ar pasibjaurėjimo taip, lyg gyventų sapnuodamas, - toks Žmogus save kontroliuoja.
<...>

Vytautas Petkevičius apie Lietuvių Dabą Pasaulio kontekste

alkas.lt nuotrauka http://goo.gl/T4w1uq
http://goo.gl/T4w1uqDainų dainavimas ir tautinių rūbų dėvėjimas – tai dar ne atgimimas. Laimės ne tie, kurie daugiau Dainų žinos ar ginklų turės, o tie, kas bus dvasingesni, išspręs Kūrybos problemas visose srityse. Tuomet išgyvensime dar tūkstančius metų. Tačiau, kaip matote, Mes politizuojamės, bet nedabėjam. Yra teorija, kad šita civilizacija pasmerkta žūti, nes nebegali reprodukuoti aukštos Dvasios Dabos. Daiktas tampa religija, o Žmogus nuvertinamas, Dvasios poreikiams nebelieka laiko. Mes vis norime būti dideli bet kurioje srityje, tik ne dvasinėje, bėda tūno Mūsų mąstyme – Mes vis delsiame ir visur smarkiai pavėluojame, o tuomet pradedam skubėti. lr pralošiam. Kalbame apie tautinę Mokyklą, bet, mielieji, ar kuris žinome, kas tai yra? Separatizmas – visų Dabų kapai, Mes negalėsime išlikti, užsidarę savyje. [..]

[..] Dvasingas Žmogus sugebės atskirti, kas yra gera, kas bloga, kas jam tinka, o kas – ne. Būkime kantrūs ir nesikarščiuodami atsirinkime, nemanykime, kad Daba Mums pakenks. K. Donelaitis parašė “Metus”, naudodamasis Homero hegzametru, jam nepakenkė lotynų, graikų studijos.

Serafimas Sarovskis apie tikrąją Viltį

Visi, tvirtai besiviliantys Dievu, iškyla iki Jo ir nušvinta amžinos Šviesos švytėjimu.


Jeigu Žmogus pernelyg nesirūpina savimi vardan Dievo Meilės ir Dorybės, žinodamas, kad Dievas rūpinasi juo - tokia Viltis yra tikra ir išmintinga. O jeigu Žmogus rūpinasi savo reikalais ir kreipiasi į Dievą Malda tik tuomet, kai jau apninka neišvengiamos bėdos, ir savo jėgomis jau negalėdamas pakeisti nieko, pradeda viltis Dievo pagalbos - tokia Viltis sumaištinga ir klaidinga. Tikroji Viltis ieško vienintelės Dievo karalystės ir yra užtikrinta, kad visa, kas žemiška ir būtina dėl šio laikino Gyvenimo, neabejotinai bus duota. Širdis negali būti Taikoje, kol nesiekia šios Vilties. Ji nuramina ir įlieja džiaugsmo. Apie šią Viltį bylojo visi švenčiausi asmenys.  


Telegonijos efektas arba nekaltybės reikšmė

Kaip merginų nekaltybė įtakoja Tautos genofondą? Mūsų Protėviai nemokėjo moksliškai paaiškinti šio klausimo, bet jie iš praktikos žinojo, kokius netikusius Vaikus gimdo laisvo elgesio Moterys. Jos buvo laikomos netinkamomis vedybiniam Gyvenimui. 
Genofondo priklausomumą nuo Moters Dorovės paaiškino genetikai, atradę, kad svarbiausias faktorius, apsprendžiantis, kokie bus palikuonys, yra pirmasis Vyras Moters Gyvenime. Būtent nuo jo, o ne nuo Vaikų Tėvo, priklauso kiekvienos Moters genofondas, nežiūrint, kada ir nuo ko ji gimdys. Būtent jis, atėmęs nekaltybę, tampa kaip ir visų būsimų Moters Vaikų geniniu Tėvu. 

Konfucijus apie Doros paskleidimą Valstybėje

Senovėje, norėdami Dangaus paskliautėje paskleisti spindulingąją Doros malonę, pirmiau įvesdavo Tvarką savoje Valstybėje; norėdami įvesti Tvarką savoje Valstybėje, pirmiau atkurdavo santykius savo Šeimoje; norėdami atkurti santykius savo Šeimoje, pirmiau tobulino savąją esybę; norėdami tobulinti savąją esybę, pirmiau išgrynindavo savąją širdį; norėdami išgryninti savo širdį, pirmiau praskaidrindavo savąsias mintis; norėdami praskaidrinti savąsias mintis, pirmiau siekdavo žinojimo pilnatvės. Žinojimo pilnatvė pasiekiama, matant daiktus tokius, kokie jie yra.

Jonas Gervė ir jo Žemės bei Žmogaus evoliucijos teorija

Rusijoje gyvenęs ir dirbęs Lietuvių mokslininkas akademikas Jonas Gervė (1939-2003 m.) prieš keturis dešimtmečius iškėlė sau užduotį – sujungti visą Žmonijos dvasinį ir mokslinį palikimą į vieningą dialektinę koncepciją. Vieninga Jono Gervės dialektinė koncepcija apima bendrinius Visatos sąrangos principus ir, anot jo paties, suteikia aiškų supratimą apie Žmogaus ir Gamtos sąveiką bei evoliuciją. Visa informacija, kurią akademikas surinko per savo Darbo karjerą yra kruopščiai patikrinta ir ištirta remiantis fizikos, chemijos, matematikos dėsniais. Šio naujo mokslo pamatams sukurti prireikė 12 metų. 

Jonas Gervė buvo trijų tarptautinių akademijų – Informatizavimo, Energinių informacinių mokslų ir Nepriklausomų ekspertų – narys. Tačiau pačiam mokslininkui – kukliam, paprastam, išmintingam ir unikalių savybių turinčiam Žmogui – nereikėjo nei mokslo laipsnių, nei vardų. Jo tikslas – gyventi Žemėje kartu su tokiais, kaip ir jis: laisvais, gražiais ir laimingais Žmonėmis. Ko reikia Žmogui, kad jis būtų laimingas? Štai J. Gervės atsakymas: „Mes laisvi, gražūs ir laimingi tik tuomet, kai  atsiskleidžia visos savybės, kuriomis Mus apdovanojo Gamta.“ 

Vydūnas apie Lietuvių Sąmonę

Tik vienu būdu galima Žmones gelbėti, kurie nori pareiti į šviesesnę Sąmonę, o krypsta į kitas Tautas. Reikia pačiam tiek aukštai Dvasioje ir Doroje kilti, kiek tiktai galima, ir savo Dvasios Gyvybę lietuvišku būdu apreikšti. Tuomet bus ir kitiems kuo augintis pasiliekant savo Tautoj. Tada galima ir Žmones raginti tuo naudotis savo kilimui ir raginti juos pasilikti Lietuviais.

Nelengvas tai dalykas ir vos ne vos pradėtas. Ir beveik tik vieno ir antro pilnai sąmoningai. Todėl dar pirm kelių metų geso tūliems Meilė Tėvynei ir Tautai, geso žmoniškasis pasijautimas. Todėl tūli apleido Tėvų kraštą ir traukė į tolimas šalis. Jų vietas užėmė kitataučiai. Su tais Namie pasilikę Lietuviai susigiminiavo ir liovėsi buvę Lietuviais.

Stasys Tamulaitis apie Lietuvių Tautos didvyriškumą

http://www.musuodiseja.lt/kelione-lietuvoje/192 nuotrauka
Norim ar nenorim, bet atėjo laikai, kada iš Mūsų reikalaujama ne kardo smūgių tvirtumo, o dvasinio-dabinio didvyriškumo. Šis reikalavimas yra pagrindinis Lietuvių Tautos Gyvatos laidas. Apie tai turėtų nuolat pamąstyti Mūsų šviesuoliai-inteligentai, nes jie yra pavyzdys kitiems. Kas yra didvyriškumas? Didvyriškumas - tai didesnis ar mažesnis atsižadėjimas savęs, vardan siekiamų aukštesnių Gyvenimo tikslų. Savo ruožtu be aukštesnių Gyvenimo tikslų ir Tauta, ir Žmonija yra žuvusi. Viskas, kas Tautoje ar Žmonijoje pasiekta reikšmingesnio, pasiekta per didvyriškumą. 

"Lietuva, Tėvyne Mūsų, tu Didvyrių Žeme!"... Būdami Didvyrių Žemės ainiai, nelikime patys smulkūs, irzlūs ir egoistiškai nusiteikę nykštukai, iešką tik kasdieninių malonumų ir patogumų. Per šiokį ar tokį atsižadėjimą savęs ir per aukštesnių vertybių puoselėjimą (Šeimoje, visuomenėje, privačiame Gyvenime) įprasminkime ir savo asmeninį Žmogaus Gyvenimą, ir didį šventą Aisčio-Lietuvio vardą! 

Bhagavad Gita apie visuomenės Doros svarbą

Dori Žmonės - pagrindinis visuomenės Gyvenimo Taikos, klestėjimo ir dvasinės pažangos variklis <...> religiniai principai sumanyti taip, kad gyventojų daugumą sudarytų dorieji - kas lemia visų Valstybės ar bendruomenės narių dvasinę pažangą. 

Visuomenės Dora priklauso nuo jos moteriškosios dalies skaistumo ir ištikimybės. Vaikai labai lengvai pasiduoda blogai įtakai, lengvai paslysta ir Moterys. Todėl ir Vaikams, ir Moterims reikalinga vyresniųjų Šeimos narių globa. Įtraukus Moterį į plačią religinę veiklą, ji nesvetimaus <...> Neatsakingi Vyrai irgi provokuoja visuomenės palaidumą. Tuo būdu Žmoniją užplūsta netikę Vaikai, keliantys karų bei epidemijų pavojų.

Oskaras Milašius apie Lietuvių Kalbą, tautosaką ir mitologiją

Lietuviai valstiečiai, nors jau ir praslinko daugiau negu dvidešimt tūkstančių metų, dar tebekalba šventąja brahmanų Kalba, lietuviškose Dainose dar tebegyvena pirmykščių arijų Pasaulio Siela, rytmetinę žvaigždę Lietuviai dar tebevadina Aušrine, kaip kitados asirai. Lietuvių Kalba, tautosaka, mitologija – tai raktas į visos Europos praeitį.

Omramas Mikaelis Aivanhovas apie Gėrį ir blogį

http://www.efoto.lt/node/329260 nuotrauka
Gėris yra amžinasis, kūrybinis, galingas principas, tai pats Dievas… nors iš tikrųjų Dievas yra aukščiau Gėrio. (…) Gėris yra Dievo pasireiškimas, o blogis – Gėrio atlieka, tai, kas nerado sau vietos kosminėje Darnoje. Taigi, niekada negalima blogio sulyginti su Gėriu, jis nėra amžinas kaip Gėris, neturi Galios, Gausos. Todėl klysta tie, kurie mano, kad Gėris ir blogis yra vienodos Galios esybės, besigrumiančios ir nepajėgiančios viena kitos nugalėti. Blogis, aš jau tai sakiau, yra Gėrio likutis, nuosėdos; jį galima palyginti su medžiaga, kuri lieka, kai iš rožių ar kitokių gėlių žiedlapių išsunkiama kvintesencija, medžiaga, kuri, negalėdama būti išvalyta, neturi savybės atspindėti dieviškumą.

Lapkričio 29-oji – Tautos Telkties diena

Kai už lango jau žemė nuklota švelniu šerkšnu ir žiema girgždėdama atrieda į Mūsų Namus, prisimename praeitus metus ir būtent lapkričio 29–ąją dieną. Tą dieną buvo surinktas reikiamas balsų kiekis inicijuoti pirmajam – tikrajam Tautos referendumui. Šią dieną įamžinti ir paminėti nusprendė aktyvus visuomenės veikėjas, tinklaraščio „Darnos Didvalstybės“ Kūrėjas ir autorius Raimundas Bakutis. Kalbame su juo.
Visai neseniai veidaknygėje pasirodė Jūsų organizuojamas renginys „Lapkričio 29-oji – Tautos Telkties diena“. Kaip kilo šis sumanymas?
Mintis paminėti šia dieną kilo lygiai prieš metus. Tuomet po nežmoniškų Tautos pastangų ir tokių pat valdančiųjų pastangų sužlugdyti parašų dėl referendumo surinkimą, vis dėl to pavyko surinkti daugiau nei 320 000 reikiamų piliečių parašų. Tai buvo pirmasis Tautos istorijoje referendumas, kurį inicijavo pati Tauta. Ne vienam man šis įvykis buvo tikras stebuklas, sušildęs Sielą ir suteikęs bent trumpam Vilties spindulį, kad Mūsų Tauta vis tik geba, reikalui esant, susitelkti. Ji pranešė, kad dar gyva. Mačiau ir jaučiau kitų Žmonių džiaugsmą, pakylėjimą, kuris buvo panašus į tą, išgyventą 1989 – 1990–aisiais. Tai buvo diena, kuomet Tauta pati ėmėsi spręsti gyvybiškus jai klausimus. Todėl lapkričio 29-oji buvo tikroji Tautos Telktis, ta kibirkštis, kurią, manau, reikia ir būtina pažymėti. Oriai, kilniai, tauriai.

Mirča Elijadė (Mircea Eliade) apie istorijos kūrimą

Kuo jis [Žmogus] darosi šiuolaikiškesnis, t.y. kuo bejėgiškesnis istorijos baisumų akivaizdoje, tuo mažiau turi šansų pats kurti istoriją. Nes ta istorija arba vyksta pati savaime (kaip veiksmų, įvykdytų praeityje <...> atgasis), arba leidžiasi kuriama vis mažesnio skaičiaus Žmonių, kurie <...> turi pakankamai priemonių priversti kiekvieną individą justi tos istorijos padarinius.

Lietuvių moralinis kodeksas, bičiulystė ir pagalbinės giminystės struktūra

Visiems turbūt dar ir šiandien žinoma, kad „prie bičių – Vyrų darbas“, kad bitininkauti gali tik Vyrai ir tik suaugę Žmonės. – Užsiiminėti bitėmis – tai tas pats, kaip ir užsiiminėti Moterimis, – manė senovės graikai, panašiai greičiausiai galvojo ir Mūsų Lietuviai.
Kad šis konstatavimas nereiškia vien tik socialinio Darbo pasiskirstymo tarp Vyrų ir Moterų, rodo itin taiklūs Juozo Petrulio vesti apklausinėjimai Merkinės ir Dubingių apylinkėse. Jie atskleidžia naują, bent Mūsų iki šiol dar niekur nepastebėtą, socialinį bitininkystės aspektą: „Praeityje ir kone iki pastarojo laikotarpio beveik visi bitininkai būdavo iš Šeimų, kuriose augo keli Broliai. Bitininkaudavęs paprastai antrasis“ – tokias kuklias išvadas, neieškodamas apibendrinimo, padaro Mūsų tautosakininkas.

Stasys Raštikis apie Lietuvių Tautą

Aš tikiu Šeimos Galybe Tautos ir Valstybės Gyvenime. Jokia Mokykla, jokios, net geriausios, organizacijos ir jokie auklėtojai negali turėti tiek įtakos Vaikui ir jaunuoliui, kiek turi geras Tėvas ir gera Motina. Aš netikiu, kad galėtų būti gerų Tėvų blogi Vaikai. O jei retkarčiais taip ir pasitaiko, tai į tai tenka žiūrėti kaip į išimtis, nes ir geri Tėvai kai kada gali padaryti vieną kitą klaidą. Tai  yra žmogiška ir nesugriauna principo, kad pagrindinis visos Tautos moralinių jėgų šaltinis yra gera Šeima.

Man imponuoja Lietuvos istorija. Aš stengiuosi matyti Mūsų praeities įvykius tokius, kokie jie yra buvę realybėje, be pagražinimų ir be piktos kritikos. Mane džiugina Lietuvos laimėjimai ir jaudina jos nelaimės. Į praeities įvykius aš žiūriu ne kaip į medžiagą Mūsų ginčams dabartyje ir ateityje, bet kaip į praktiškus pavyzdžius ir pamokymus dabarčiai ir ypač ateičiai. Gerbdamas Lietuvos praeitį ir tos praeities Mūsų Tautos veikėjus, aš stengiuosi suprasti juos tokius, kokie jie iš tikrųjų yra buvę. Aš nebijau kalbėti apie jų nuopelnus ir klaidas, tačiau visada su tinkama Pagarba visiems savo Tautos patriotams.

Dobilas Kirvelis apie sąlygas žaliosios Lietuvos atsiradimui

Kad Lietuva būtų „žalia“, Lietuvos Žmogus privalo Gamtą, ypač Gyvąją Gamtą matyti, ne kaip Žmogaus-plėšrūno auką, bet kaip kasdienio Gyvenimo partnerį, privalo su ja sietis ne konkurentiniais ar plėšrūniškais, bet, kas yra būtina - kooperaciniais ryšiais: „Žmogus padeda Gamtai – Gamta atsilygina - tarnauja Žmogui“. Kad tai būtų įgyvendinta - visų pirma tokie pat santykiai turi būti įgyvendinti ir tarp pačių Žmonių – tarp jų vyrautų ne plėšrūniški, ne konkurentiniai, bet partneriniai kooperatyviniai ryšiai: „Aš padedu tau, tu padedi man, Mums visiems vadovaujantis bendru etiniu principu – Gamta ir Žmogus joje yra pati didžiausia vertybė, o materialiosios vertybės (materialusis turtas, pinigai) niekada negali būti svarbiau už Žmogų ir Gamtą“. Visuomenė, kuri materialųjį turtą iškelia virš Žmogaus ir Gamtos tampa amoralia visuomene, ji save naikina ir yra pasmerkta išnykti. (I. Kanto etinio imperatyvo – neokantinės etikos variacija).

Vydūnas apie svarbiausią Žmogaus uždavinį Gyvenime

Žmogus iš viso, kas regimai apsireiškia, yra artimiausias Pasaulio Priežasčiai. Jis yra tarsi pirmutinis jos įrankis Gamtos Gyvenime. Per jį veikia visi kiti žemesni Gamtos skyriai. O tam veikimui jis neturėtų priešintis.

Savo prigimtyj jis suglaudžia visus Gamtos skyrius. Be to, jis nuolatinėje santaroj stovi su tais. Todėl jam, kaip aukštesniam, pridera Gamtoj vadovauti. Arba kitaip sakant: Žmogaus prigimtis yra Gamtos dalelė, tam kartui jam paduota. Toji nuolatai minčių, geismų, Gyvybės ir materės srityse labai smulkiomis dalimis grįžta Gamton ir iš jos vėl naujėja. O šitą nykstančią ir atsigaunančią prigimtį Žmogus turi suvaldyti tarnybai tam, kas aukšta, taip kad judėjimas, šviesybė iš giliausių Gyvybės gelmių galėtų ja apsireikšti.

Rods nėra taip, kad be Žmogaus Aukštoji Pasaulio Priežastis nepasiektų regimosios Gamtos. Ji apsireiškia jau matere. Apsisako ja aiškiai, kad Ji „yra“. O augmenija ji prataria visai ypatingu būdu. Nėra Žmogaus, kurs nebūtų pajautęs Grožybės, kuri kyla tarsi iš amžinybės bedugnių ir žiedeliais bei tųjų kvapais, pavidalais bei varsais, augmenų žalumu bei gaivumu apsireiškia. Tik ji lyg labai toli stovi už to, kas regima.

Unikali Paulavos (Pavlovo) Respublika XVIIIa. Lietuvoje - demokratiško valdymo pavyzdys

Eugenijaus Onaičio nuotrauka iš http://goo.gl/ir4ykj
Netoli Vilniaus, prie Turgelių XVIII-jame amžiuje (nuo 1769 iki 1795 metų) gyvavo unikali Paulavos (Pavlovo) Respublika. Respubliką savo dvare įkūrė social-fantazuotojas Povilas Ksaveras Bžostovskis. Ją sudarė Merkinės dvaras (34 valstiečių ūkiai), sujungtas su Turgelių palivarku (iš viso 78 valakai, apie 1640 ha). Valdė prezidentas (pats dvaro savininkas) ir valstiečių seimas, turėjo savą miliciją ir net savus pinigus. 


Povilo Ksavero Bžostovskio Gyvenimas ir veikla


P. K. Bžostovskis (1739-1827) buvo Turgelių parapijos klebonas, mokslo mylėtojas, literatas, vertėjas, filantropas ir nacionalinio meno mecenatas, rašytojas. Didžiosios Kunigaikštystės referendorius, Stanislovo Augusto laikų Respublikos epochos valstiečių santykių reformatorius, nuolatinių studijų ir akademinių konsultacijų valstiečiams pradininkas, Mokyklos valstiečių Vaikams steigėjas, Pavlovo Respublikos įkūrėjas.

21 Žmogaus savybė, sudarančios Žinojimą

Vedų Išmintis labai aiškiai Mums sako, kokios Žmogaus savybės sudaro Žinojimą ir kuo tai skiriasi nuo paprasčiausio informuotumo. Tų savybių lygiai 21 ir tik šiomis savybėmis, pasak Vedų, pasižymintį Žmogų galime vadinti išties žinančiu. 

1. Kuklumas. Žmogus neturi siekti, kad jį pripažintų ir garbintų. Ir netgi tuo atveju, jei Žmogus pasiekė gan aukštą dvasinį lygmenį, o tiksliau, būtent dėl šio pasiekimo, jo savivertė turi būti atitinkamai nuosaiki. Daugeliui Žmonių puikybė buvo ir yra neįveikiamu barjeru dvasinio augimo Kelyje, vedančiu į nuopolį ir pačių geriausių ketinimų žlugimą;


2. Nuolankumas;


3. Prievartos atsisakymas. Reiškia, kad kiekvienas Žmogus jokiomis aplinkybėmis neturi būti kitų gyvų sutvėrimų kančių priežastis;


4. Pakantumas. Reiškia, kad Žmogus turi sugebėti atsilaikyti savo įgeidžiams ir norams, tvirtai pakęsti įvairius neramumus ir išbandymus, kuriuos sukelia nepalankios aplinkybės, Gamtos reiškiniai ir priešiškai nusiteikę sutvėrimai;

Gintaras kaip pinigas

Nuotrauka http://on.lt/gintaras
Yra įvairių nuomonių, ar numizmatikoje pinigais turėtų būti laikomos kriauklės, sraigės, kabliukai žuvims gaudyti, žiedai, kriauklelių vėriniai, gintaras, porcelianas ir popieriniai pinigai. „De gustibus non est disputandum“ – todėl šio klausimo čia nesvarstysiu. Vis dėlto atrodo, kad beveik visi numizmatai domisi bet kokiais daiktais, kurie yra ar buvo naudojami kaip mainų priemonė.

Kone kiekvienas Amerikos numizmatas savo spintoje turi keletą pavyzdžių kriauklelių vėrinių arba „dentalia pretiosum“, indėnų naudotų ne vien kaip papuošalai, bet ir kaip pinigų pakaitalai.

Kai kurie Europos numizmatai savo spintose laiko keistus senos odos gabalus, viduramžiais naudotus vietoj pinigų Vakarų Rusijoje. Esama daugybės kitų vietinių mainų priemonių, jau žinomų numizmatikos Pasaulyje.

Mikalojus Konstantinas Čiurlionis ir jo magiškas Pasaulis

Kiek iš 100 Žmonių galėtų pasakyti, kas yra Čiurlionis? Keturi penki? O gal dar mažiau, jei kalbėsime ne tik apie Lietuvą. M. K. Čiurlionis turėjo burtininko, mago, aiškiaregio, žiniuonio gebėjimų, todėl visiškai suprantama, kad akademinės kvalifikacijos visiškai yra per menkos vertinant šio genijaus Kūrybą. Sąvoka „tamsieji menai ir mokslai“ daugeliui kelia mistines asociacijas, bet iš tikrųjų tai apima visas būrimo ir pranašavimo būdų technikas. Vis dėlto „tamsiųjų mokslo menų“ sąvoka dažniausiai vartojama, kai paslaptingos technikos padeda įgyvendinti užsibrėžtus ar pageidaujamus tikslus. 

Čiurlionio ketinimas panaudojant savo kūrybines Žinias susieti Žemės planetą su Aukščiausiąja Tvarka rodo, kad jis norėjo, kad Žemėje būtų taip, kaip Danguje. Seniausios magijos apraiškų aptinkama ne tik senovės Egipte, indų Vedose, Baltų tradicijose, bet ir krikščionybėje. Akivaizdu, kad M. K. Čiurlionis visą Gyvenimą domėjosi kaimo magijos ritualais. Tai jį skatino ne tik aplinka, sodyba Gamtos prieglobstyje, bet ir aukštosios Mokyklos absolvento diplomas. Daugumas Čiurlionio paveikslų yra tarsi besitęsiantys Šviesos ir tamsos magijos ritualai. Mes dažnai labai toli ieškome to, kas tiesiog greta.

Kristijono Donelaičio Žmogaus elgesio kodeksas

Kiekvienam daryti gera
Savo Darbu ir Žodžiu,
Visad elgtis taip, kaip dera,
Ir garbingas būt geidžiu.

Nekerštauti niekada,
Gyvo padaro gailėti,
Dievą, Žžmones jo mylėti
Mano priedermė šventa.

Joga Vasišta apie Vienį ir dualumą

Kai širdies lotosas išsiskleidžia, protas funkcionuoja, kai susiskleidžia - protas nustoja veikęs. Kol protas veikia kūne, kūnas gyvena, kai jis nustoja veikęs, kūnas miršta. Proto judėjimas gali sustoti dėl vidinio konflikto tarp nešvaros ir bundančios Sąmonės. Jeigu širdis kupina tik tyrų polinkių, visi konfliktai dingsta, įsivyrauja Darna, o Žmogus išsilaisvina ir ilgai gyvena. Kita vertus, kai protas nustoja funkcionavęs, kūnas miršta, o subtilusis kūnas išsirenka sau kitą kūną, tinkamą paslėptų polinkių įsigyvendinimui. Dėl šių polinkių protas su naujuoju subtiliu kūnu užmezga naujus ryšius, pamiršęs tikrąją tyro suvokimo prigimtį. Kadangi Sąmonė beribė ir visur esanti, protas taip pat keliauja visur. Individuali Sąmonė kūnus atranda ir pameta taip pat, kaip Medžiai atsiaugina naujus lapus ir numeta senuosius. Išmintingi Vyrai nekreipia dėmesio į tokius pokyčius.

Sąmoningumas, gyvasis Tikėjimas ir religija pagal Vydūną

Vargu ar gali daug ką paaiškinti, jei Mes kokį nors vieną religinį mokymą laikome teisingu. Labai dažnai toks Tikėjimas yra sąmoningumo išsižadėjimas. 

Tokio Tikėjimo, kai jis tik vienas laikomas teisingu, vidinis poveikis yra kenksmingesnis, negu nuodijimasis nikotinu ar alkoholiu, negu vergavimas instinktams, geismams ar aistroms. Jis temdo sąmoningumą, kaip ir kiekvienas kitas melas, kuris slopina vidinį žinojimą. 


Tikėjimas turėtų būti tvirtas Sąmonės atsivėrimas Sielai, kreipimasis į Didįjį Slėpinį, kuriame ir glūdi Žmogaus esmė.


Tada Žmogus patiria Dievą lyg pritraukdamas jį. Visa Meilė, kurios palaimą Vaikas patiria iš Tėvų, o Žmogus iš įvairių asmenų, turėtų būti suvokiama kaip dieviškumas. Tačiau Meilę taip suvokti padeda tai, kas kyla iš Žmogaus Sielos gelmių.


 Toks Tikėjimas subrandina tą Gyvenimo būdą, kuris atsparus viskam, kas galėtų aptemdyti šviesėjantį sąmoningumą, kas yra netyra ir kenkia kūnui bei Sielai, kas smukdo Žmogų. Per tokį Tikėjimą Žmogus tampa tikrai doras, orus, galima sakyti, tikrai pamaldus. Tai gyvasis Tikėjimas, nuolatinis ryšys su didžiąja Būties slaptimi – Dievu.


Vien gyvasis Tikėjimas įgalina tikrąjį pamaldumą. Juo atsiskleidžia sąmoningumas, leidžiantis Žmogui patirti, kad jis yra dievybėje. Kaip tik tai ir yra religija.


Parengta pagal Vydūno Knygą "Vydūnas. Žvilgsnis į Gyvenimo gelmes I. Gyvenimas – kelionė tobuluman"

Jonas Matuza. Kodėl nekvepia Medžiai?

Gyvybė | espaceutopia.wordpress.com nuotr.
Aš, kaip ir mano Protėviai pagonys, tikiu, kad Žemė – gyva. Ji suvokia. Ji jaučia ne tik gerą ir blogą Žmonijos elgesį savo atžvilgiu, bet net atskiras atskirų Žmonių mintis. Ji jaučia besiplečiančią Meilę sau per nuoširdų Žmonių rūpestį savo Giminės sodybomis, nuosavais Žemės lopinėliais, sodais, kuriuose Vyrai ir Moterys, Tėvai ir Vaikai, Seneliai ir anūkai prisiliečia prie planetos su geromis mintimis, su nuoširdžiu jausmu esybei, kurią tiek laiko ir tiek Žmonių laikė paprasčiausiu purvu. Ji jaučia kiekvieną draugišką jai prisilietimą. Kaip ir kiekvieną nedraugišką.
Kaip mane anksčiau galėjo kažkas taip supainioti, jog buvau pamiršęs esąs Žemės Vaikas? Kad pamiršau, kaip ją gerbė mano Protėviai, bendravę su planeta kaip su mieliausiu, artimiausiu asmeniu?
Ir kas būtų, jei staiga Žmonės atsitokėtų iš bedieviškos hipnozės ir prisimintų, kad kiekvienas itin trumpalaikį džiaugsmą suteikiantis blizgutis yra padarytas iš artimiausios Mums Dieviškos būtybės kūno ir kraujo?  Atsitokėtų ir liautųsi elgtis, lyg tie išprotėję kosmonautai, ardantys savo erdvėlaivį, kad iš spalvotų lempučių ir laidelių pasidarytų sau karolius? Bent pradėtų galvoti apie tai…

Seneka apie laimingą Gyvenimą

Galione, Broli, visi trokšta laimingai gyventi, bet dauguma miglotai įsivaizduoja, kas sudaro laimingo Gyvenimo esmę. Pasiekti Laimę nėra lengva todėl, kad išklydęs iš kelio Žmogus tuo greičiau nuo jos tolsta, kuo atkakliau į ją veržiasi; žengiant priešinga kryptimi, pats skubėjimas kaltas dėl didėjančio atstumo. Taigi pirmiausia reikia numatyti sieksimą tikslą, paskui pasidairyti priemonių jam kuo greičiausiai įgyvendinti. Jau kelyje (jei tik pasirinksime teisingą) suprasime, kaip toli kasdien nueiname ir kiek priartėjame prie būsenos, į kurią šaukia įgimtas troškimas. 

Kai be vadovo šen bei ten klaidžiojame, atsiliepdami į balsus ir šauksmus, kviečiančius eiti į skirtingas puses, Gyvenimas pražūva klajonėse, o juk jis būtų per trumpas net tada, jei dieną naktį rūpintumės Dvasios tobulinimu. Taigi turint patyrusį, pažįstantį tą sritį, į kurią žengiame, vedlį, reikia nuspręsti, ko siekti ir kaip; mat čia ne tokios sąlygos, kaip paprastose kelionėse, kur galima rasti kokį takelį ar nenuklysti, pasiklausus gyventojų. Čia dažniausiai apgauna visų pamėgtas arba labiausiai išvažinėtas vieškelis. 

Eduardas Turauskas apie Kultūrą ir Lietuvių Tautos silpnybes bei stiprybes

Svarbu pabrėžti, kad Kultūra - tai harmonija, Darna, pusiausvyra. Todėl pagrįstai kalbama apie proto, jausmų, Dvasios Kultūrą. Pagal S.Šalkauskį, kultūringas Žmogus - tai pilnutinis Žmogus; lapidariškai gi kalbant, galima būtų pasakyti: Kultūra - tai Žmogus; koks Žmogus, tokia ir Tautos Kultūra.

Lietuvių Tauta
Kaip kiekviena, taip ir Mūsoji turi savo teigiamų ir neigiamų bruožų. Vargu ar galima abejoti, kad teigiamieji aiškiai nusveria. Prie Mūsų Tautos silpnybių galima priskaityti istorinės patirties įrodytą jos "atvirumą" kitų Tautų įtakoms ir gana greitą "persisunkimą" jomis. Nutauto Prūsų, Jotvingių ir kt. Giminės. Nutauto beveik visa bajorija. Nutauto milijonas išeivių, pirmoj eilėj, Amerikoje. Bet ir šią neigiamybę atsveria teigiamybė - "zoologinio nacionalizmo" neprigijimas Lietuvių Tautoje. Vokiečių ir rusų per amžius engtas Lietuvis nejaučia aklos bei beatodairinės neapykantos tų Tautų atžvilgiu ir pasilieka pajėgus jų Kultūroje atsirinkti apskritai žmogiškas - amžinas vertybes. O tai jau yra labai aukštos dvasinės ir visažmogiškos Kultūros pažymys, kurio galėtų Mums pavydėti ne viena didelė Tauta. Tikriausiai todėl S.Šalkauskis svajojo ir rašė (specialiai savo veikale "Sur les confins de deux mondes")  apie Lietuvių Tautos sugebėjimą ir paskirtį sintetinti Rytų ir Vakarų Kultūras.

Ištrauka iš Juozo Prunskio Knygos "Mano pasaulėžiūra"

Dvyliktainė - tobulesnė skaičiavimo sistema matematiniu požiūriu

Dešimtainė skaičiavimo sistema įsigalėjo toli gražu ne iš karto. Daugelis Tautų įvairiais istorijos periodais vartojo kitokias skaičiavimo sistemas. Pavyzdžiui, pirma senovės egiptiečių naudota skaičiavimo sistema buvo dvyliktainė. Todėl jie dieną ir naktį padalino po dvylika valandų. Kadangi dienos ilgumas keičiasi, jie kiekvienam sezonui nustatydavo dienos ir nakties valandų ilgius. Dvidešimt keturios valandos paroje išliko ir iki Mūsų dienų. 

Skaičius „dvylika“ buvo pamėgtas daugelio Tautų. Atsirado jis, greičiausiai, kaip intarpas tarp „trijų ritmo“ ir „keturių ritmo“. Be to, turint dvyliktainę skaičiavimo sistemą, labai patogu joje išreikšti trupmenas. Galbūt dėl šios priežasties jis turėjo didelę reikšmę senovės Romoje. Iš ten kartu su lotynų Kalba paplito po visą Europą. Taip pat dvyliktainės sistemos atsiradimas siejamas su skaičiavimu pirštais. Keturi rankos pirštai (išskyrus nykštį) turi 12 pirštikaulių. Liečiant kiekvieną pirštikaulį paeiliui, suskaičiuojama nuo 1 iki12. Po to 12 tampa aukštesniojo skyriaus vienetu ir t. t. Šnekamojoje kalboje dar ir dabar populiairi dvyliktainė sistema: vietoj dvylikos dažnai sakomas tuzinas. Dauguma daiktų (peiliai, šakutės, lėkštės, nosinės, ir kt. ) skaičiuojama tuzinais, o ne dešimtimis. (Prisiminkime, pavyzdžiui, kad servizas paprastai būna 12 arba 6 asmenims ir retai 10 arba 5). Dabar labai retas Žodis grosas reiškia tuziną tuzinų. Prieš keletą dešimčių metų jis buvo paplitęs, ypač prekyboje. Dvyliktainės skaičiavimo liekanų yra anglų matų (1 pėda =12 colių) ir pinigų (1 šilingas 12 pensų) sistemose.

Kazys Bradūnas Karaliui Gediminui apie Taiką (iš poezijos rinkinio "Pokalbiai su Karalium")

Palauk, Valdove, neskubėki – 
Pirmiau Taika su savimi ir su savais, 
Pirmiau su Saule, su Žeme kalbėki, 
Su debesiu, su plaukiančiais javais, 
Su savo širdimi, su Mūsų menkumu – 
Ir jauski, kaip ramu... 

Pažvelk – 
Žvaigždynais dengiasi Dangaus pašlaitės, 
Ir tulpių taurės sklidinos rasų... 
Kas ten kalnely? Negi Donelaitis 
Pakilęs klausosi pavasario garsų?.. 

Tai ta akimirka, kur liko amžinai – 
Tu jos nepažinai. 
Nereikia Taikai kažin ko didingo, 
Nei purpuro apsiausto, 
Nei sidabruoto žalvario sagties, 
Taika ateina, atsisėda – ir laiminga, 
Padėjus galvą ant peties... 

Pagrindinė sąlyga Tautos Laisvei įgyti

Žiūrint į Tautą kaip į vieną visumą, ji suprantama kaip tam tikra žmogiško gyvumo-auguma (organizmas). Jos nariai ir nareliai kuriasi, tarpsta, bręsta ir po visa to vėl pranyksta. Naujos kartos kylą į Tautos gyvenimą tarp subrendusių kartų, o senosios iš jo dingsta. Gerai ją stebint, aiškėja, kad ta visuma yra Gamtos dalykas. 

Gamtoje žinoma augmenija su savo gyvumu.O tas gyvumas su savo ypatumu pasireiškia ir Žmogaus kūno Gyvenime. Bet kiekvieno Žmogaus žmogystoje yra numanyt ir gyvališkumas. Vienok prasiskverbia pro visa tai žmogiškumas. Žmogiškasis gyvumas siekia užviršyti visą gyvymą, kokio ypatumo jis ir nebūtų Žmogaus asmenyje ir asmenybėje. Vis dėlto visa Gyvybė, kaip ir žmogiškumas, yra tikras slėpinys. Jis kyla iš visai nenuvokiamo didelio Slėpinio, kurs yra pradas viso to, kas apreiškia ir sudaro Visatą. Labai pastebėtina, kad žmogiškesnis gyvumas yra ypatingas kiekvienoje Tautoje, nors žmoniškoji esmė tegali būt suprantama kaip visur ta pati. Skirtumui daug reiškia jau gyvenamoji šalis. Kaip augmenys ir gyvuliai geriausiai tarpsta tam tikrame krašte, taip ir Žmonės. Jų kūnas bet ir visa jų žmogysta veikiama aplinkos ir labai ypatingai Žemės magnetizmo. Iškilę iš gimtojo krašto Žmonės jaučia lyg kiek gyvumo netenka ir ilgisi savo Tėvynės. Bet kiekvieno Žmogaus žmogysta ir veikiama jo esmės. Ji yra jos kilmė. Ji kūrėsi, Gamtos jėgoms veikiant, žemiškajame Gyvenime sau apstabą, kūną ir vidinį gyvumą. O jeigu žmoniškoji esmė įstengia kuo aiškiau apsireikšti, Žmogus tiki galįs gyventi visiškai savaip. Jis nusimano esąs savo žmogystoje ta Galia, kuri visus jos apsireiškimus nustato kaip jų viešpats. Kalbama apie tai, kad Žmogus esąs laisvas, esąs laisvos esybės. Taip ir Tautos kalba apie Laisvę, jeigu kiekvienos Tautos Žmonės gali gyventi savo būdu, santykius tarp jų tvarkyti atitinkant savo ypatumus, ir visą savo Gyvenimą nustatyti, kaip jai tai rodo ir geriausiai būtų. Taip gyvendama Tauta amžiais ir pakinta. Patirtys yra nuolat kitokios ir taip veikia Žmones, iššaukia pasikeičiančius atsiliepimus. 

Jonas Trinkūnas apie Baltų Švenčių sąsajas su Gamta

Man atrodo, jog praeityje tokia Gamtos, klimato įvairovė Lietuviams darė gerą poveikį, nes ir pasaulėžiūrą, Pasaulio supratimą padėjo glaudžiai sieti su Gamta. Juk, pavyzdžiui, nepaprastai malonu išvysti, kaip, visa, kas žiemą atrodė numirę, sušalę, pavasarį prisikelia. Ir toliau tie stebuklai nesibaigia, o plėtojasi: Gamta sužaliuoja, suklesti. Tas klestėjimas viršūnę pasiekia birželio pabaigoje. O Mūsų kalendorinės Šventės kaip tik tuos visus natūralius pokyčius primena ir įprasmina. Matyt, Gamta visais laikais labai palankiai veikė Mūsų senąją baltiškąją Kultūrą, civilizaciją. Manau, jog iš tikrųjų pačios svarbiausios idėjos apie Pasaulį, Žmogaus vietą jame, turėjo kilti kaip tik čia, šiame krašte prie Baltijos. Nemanau, jog svarbiausios idėjos atsirado kur nors dykumoje ar ten, kur visą laiką – sniegas ir ledas. Čia, kur yra visa Gamtos įvairovė, tos idėjos natūraliai turėjo susiformuoti. Juk Gamtos numirimas, atgimimas, prisikėlimas Žmogui tarsi primena jo paties Gyvenimą, nes jis visa tai – jaunystę, brendimą, senatvę, mirtį – mato vykstant Gamtoje. Todėl su Gamta tarsi susitapatina, taigi tiesiog geriau supranta ir Pasaulį, ir save. Kiek domiuosi, gilinuosi į senąją baltiškąją tradiciją, Baltų Kultūrą, vis labiau įsitikinu, jog visko savo Gyvenime Mūsų Protėviai mokėsi iš Didžiosios Mokytojos – Gamtos.[..]

Plotino (Plotinus) būties teorija

Plotino būties teorija – grynas mitas, tačiau kritiška ir labai darni. Tai jos didžiausi privalumai. 

Visas būties turinys prasideda antgamtiniu, pojūčiais nefiksuojamu ir Žmogaus protu nepasiekiamu dievišku principu. Būties principas - kaip dieviška trejybė, kurios sandai nėra lygiaverčiai kaip krikščionių Viešpatyje. Ta trejybė yra Vienis, „Nūs“ (dvasia, protas) ir Siela . Jeigu būtų tik Vienis, Mes apie pasaulėtvarką nieko nežinotume. Protui jis neprieinamas, todėl ir nepaaiškinamas. Jis kartais vadinamas Dievu, kartais Gėriu. Tai jėga, peržengianti būties ribas, nors kartu tai ir pati būtis. Taigi Vienis yra daugiau nei Visybė, nes jis peržengia „visko“ ribas. Jis yra visur, todėl jam nereikia ateiti. Kadangi Vienio mūsų protas negali apibūdinti, tai apie jį Tiesos daugiau patirsime tylėdami. 

Žaltys, Vandens religija ir Lietuvos vardo kilmė


Lietuvos vardas glaudžiai susijęs su keliais svarbiais poetiniais-mitologiniais provaizdžiais, lemiančiais ne tik Valstybės ir joje gyvenančios Tautos vardą, bet ir šios Tautos charakterį, vidinį psichologinį klimatą, kitaip tariant, šie provaizdžiai yra giliausieji archetipai, glūdintys kiekvieno Lietuvio pasąmonėje. Glaustai aptarsime tris iš svarbiausiųjų provaizdžių: Žaltį, Putą ir Velnią.

Mes keliame hipotezę, kad senovės Lietuvių (šiuo atveju – bent kol kas – neliečiame terminijos, susijusios su pavadinimais Aisčiai, Baltai, taip pat tik lyginamuoju aspektu paliesime Latvius ir Prūsus) religija iki vadinamosios Sovijaus reformos buvo kitokia, kur kas archaiškesnė, nei manyta. Kaip ir daugelis seniausiųjų Pasaulio religijų, aprašytų tūkstančiuose Knygų, pirmoji Lietuvių religija buvo totemizmas. Tai patvirtina gausybė mokslininkų ir filosofų, pradedant Vydūnu, baigiant XX-XXI a. tyrinėtojais. Kokie buvo pagrindiniai Lietuvių toteminės religijos totemai? Manome, kad pagrindinis ir svarbiausias jų buvo dvigubas Žalčio / Gyvatės totemas. Kodėl dvigubas? Žaltys simbolizavo teigiamąją roplio pusę, Gyvatė – neigiamąją, tačiau kartu jie sudarė neatskiriamą diadą.

Žalčio fenomenas plačiai aprašytas pasakos „Eglė žalčių karalienė“ tyrinėjimuose, kuriuose ypač pasistūmėjo G. Beresnevičius, L. Sauka, B. Kerbelytė ir dar daug mokslininkų.

L. Sauka įrodė, kad ši pasaka egzistuoja ir kitose Tautose, taigi „lietuviškasis“ Žalčio archetipas visai nėra „lietuviškas“ – jis globalus, apimantis iš esmės viso Pasaulio geografiją.

B. Kerbelytė pripažino G. Beresnevičiaus įžvalgą, kad „Eglė žalčių karalienė“ nėra tiesiog pasaka, o teogoninis mitas, etiologinė sakmė, t. y. itin svarbus tekstas apie Pasaulio (ir Lietuvos) sukūrimą.

Dao filosofija apie Saulę ir Galią

Kartą Išminčiai ištiesė rankas į šalis ir taip jas laikė, netardami nė Žodžio. Suglumę mokiniai tol spoksojo į išskėstas rankas, kol anie ėmė juoktis. Svarbu buvo ne rankos, o tai, ką jos simbolizavo. Tačiau mokiniai neįminė mįslės, ir galiausiai Mokytojai paaiškino: kairioji ranka reiškia Saulę, dešinioji - Mėnulį.

Išminčiai norėjo atkreipti jų dėmesį į Saulę, kuri spinduliuoja Mums Šviesą ir šilumą, į jos apvalumą, ir sakė, kad Saulės Galia - tai energija, sklindanti iš jos centro.

Jie šnekėjo apie žemdirbius, gyvenančius "su Saule". Saulė turi tiek energijos, kad nors kelias minutes gavę jos Šviesos, suskanta dygti grūdai. Jos Gyvybės Galia sunokina ištisus laukus visoje Žemėje. Todėl žemdirbiai taikosi prie Saulės tekėjimo ir laidos, dienas sėjai ar derliui imti skaičiuoja nuo lygiadienio ar saulėgrįžos. Jie žino, kad Jūroms, Girioms ir vėjams Gyvybę įkvepia Saulė. Ir visa ta Galia sklinda iš jos  vidurio.

Senolių pavyzdžiu galime vadovautis ir šiandien. Mes net geriau žinome tai, ką jie nujautė: kad Saulė yra mūsiškės planetų sistemos centras, kad visą kaitrą ir Šviesą spinduliuoja jos branduolys. Ir savo Gyvenimui galime imti pavyzdį iš Saulės - rasti Mūsų pačių centrą, Mūsų Galios šaltinį ir tapti nuo nieko nepriklausomi. Kiekvienas galime stengtis šviesti kaip Saulė ir nesidrovėti savo talentų. Kai padedame kitiems, galime būti nešališki kaip Saulė ir tiesti pagalbos ranką visiems aplinkui. Jei taip elgtųsi kiekvienas, Gėrio spinduliai tikrai nušviestų visus.

Kanapės senovės Lietuvoje


Ne tik Kūčių stalo, bet ir viso šio tamsiojo metų laikotarpio tradicinis Lietuvių maistas gelbėjo Žmones nuo Saulės trūkumo, sklaidė niūrią nuotaiką, stiprino organizmą, saugojo nuo depresijos. Būtent tokiomis maistinėmis savybėmis pasižymi ir kanapės, kurios pastaruoju metu Lietuvoje beveik išnyko. Tradicinėje Lietuvių virtuvėje jau nuo lapkričio pabaigos iki Kalėdų (kaip, beje, ir visus metus) vyravo tik tam tikras, sezoninis, maistas. Kūčios labiausiai išlaikiusios šio laikotarpio valgių sezoniškumą. Paisyti maisto sezoniškumo labai svarbu. Nereikia ir negalima tų pačių produktų vartoti visus metus, tada jie bus veiksmingesni. Pavyzdžiui, medų šaukštais kasdien kabinam, cukrų juo pakeičiam, o paskui stebimės, kad susirgus negydo. Kaip gydys, jei organizmas jau būna per daug jo gavęs, pripratęs.

Latvijoje nedraudžia
Kaip tik šiuo tamsiuoju metų laiku Lietuviai nuo seno gardino maistą kanapių sėklomis. Nieko bloga nepamanykite, sėklos neturi narkotinių medžiagų. Be to, marihuaninės kanapės - visai kita rūšis. Mes visai be reikalo iš kanapių padarėme baubą. Latviai niekada nebuvo uždraudę jų auginti. Lietuviai irgi dėl narkotinių medžiagų niekada jų nevartojo, niekas to net nežinojo ir neakcentavo. Moksliškai pasižiūrėjus į kanapes tampa aišku, kodėl jos nuo seno buvo taip vertinamos. Tai vienos maistingiausių sėklų Pasaulyje. Jos turi kur kas daugiau baltymų ir amino rūgščių nei grūdinės Kultūros.

Rudens virsmas. Ilgės ir Vėlinės

Rudenį, artėjant Ilgėms ir Vėlinėms, nejučia aplanko mintis apie mirtį. Gal todėl, kad apmiršta Gamta ir viskas aplinkui pasikeičia – pasikeičia augalija, persimaino Oras. Lygiai taip mainosi ir Žmogaus nusiteikimas... Aplanko mintys, kad panašiai kaip ir Gamta bei Oras, keičiasi ir Žmogaus Gyvenimas... Ateis laikas, ir reikės mirti kūnui, o Sielai tikriausiai labai pasikeisti.

Kitimas niekada nevyksta be kančios, be skausmo. Suprantama, kad kančios nujautimas neramina Žmogų, bet be kančios negimsta nieko naujo ir tikrai vertingo. Mirti yra nelengva. Tai slėpiningas Gyvenimo dėsnis, kuriam paklūsta visa, kas Žemėje gyva. Būtent Gyvenimo dėsnis, nes būtis mirtimi nepasibaigia – baigiasi tik žemiškas jos tarpsnis. Žmogus ne laidojamas, o tik palydimas. Ar ne teisingiau, artėjant Ilgių Šventėms, mąstyt ne tik apie mirtį, bet ir apie naują Gyvenimą? Koks Mūsų Gyvenimo tikslas? Kaip turime gyventi, kad Gyvenimas iš tiesų būtų vertas Žmogaus vardo? Į šiuos klausimus atsakoma įvairiai. Galbūt Gyvenimas yra Mokykla, kurioje Mes visi mokomės... Mokomės teisingai atsakyti į Mums pateiktus klausimus... Jeigu taip, tai ar netiktų uždegti žvakę ne tik mirusiųjų atminimui, bet – simboliškai – ir sau...

Konfucijus apie Darną

Jei Gamta Žmoguje įveiks Dabą (Kultūrą) – gausis laukinis. Jei Daba įveiks Gamtą – gausis knyginių Žinių kaupiklis. Tik tas, kuriame Gamta ir Daba pusiausvyroje, gali tapti Išminčiumi. [..]

[..] Darna – tai kelias, kuriuo turi eiti šio Pasaulio Žmonės. Kai pavyksta pasiekti vidurio ir Darnos būklę, Gamtoje įsiviešpatauja Tvarka ir viskas pražįsta.

Vedos apie tikrąjį ir netikrąjį ego


Žmogaus egoizmas būna dvejopas: netikras ir tikrasis. Netikras ego -jėga, talpinanti savyje savanaudiškus Žmogaus norus. Tai reiškia, kad asmuo vertina save labiau nei kitus. Egoizmas slopina Žmogaus gyvybinę energiją, jausmus, protą ir įsiskverbia labai giliai, iki pat Sąmonės. Todėl suvokti savo egoistinius polinkius yra labai sunku. Tai gali padaryti tik išties nuolankus Žmogus. 
 
Yra dar tikrasis ego, kuris
reiškia nesitapatinimą su savo kūnu. Juk Mūsų tikrasis Aš - ne kas kita, kaip Dvasia - savarankiška, savaime švytinti Aukščiausiojo dalelė, lygi jam savo savybėmis, bet ne Galia. Pasak Protėvių, tikrasis ego reiškia gyventi dėl kitų, viską daryti be savininkiškumo motyvų, t.y. nenorėti nieko sau, o tarnauti Žmonėms ir Aukščiausiajam. Tai pavyksta tiems, kurie išvystė savo gerąsias charakterio savybes, kurios pajėgios nugalėti egoizmą visose Gyvenimo sferose.

Gunaras Kakaras apie Šeimos ir Mokyklos išskirtinę reikšmę

Pasakysiu tai, ką visi žinome, ką labai taikliai pasakė de Sent-Egziuperi – visi Mes atėjome iš savo vaikystės. Iš vaikystės, kur bausmė už melą ar kitą prasižengimą taps neužmirštama visą Gyvenimą, kur vakarais į miegą nuneš Tėtės ar Mamos sekama pasaka, kur Tiesos, užuojautos, gailestingumo, Meilės ir teisingumo įtvirtinti stulpai bus tarsi vartai išeinant į Mokyklą, į gatvę, į Knygų Pasaulį, į margą, Gėriu ir blogiu nuspalvintą kasdienybę. 


Šeimos problema sunki, skaudi ir tikrai ne per rytdieną spręstina.[..] Aš nekompetentingas nurodyti čia kokias nors konkrečias veikimo gaires, tačiau kiekvieną  besikuriančią Šeimą turėtų pasiekti Šeimos bendražmogiškų vertybių pradžiamokslis. Šiame pradžiamokslyje būtų ypatingai akcentuotas Vaikų auklėjimas, darbinis užimtumas ir, kas labai svarbu, emocinio intelekto ugdymas.  Manau Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos pagrindinis uždavinys būtų, pasitelkus aukšto lygio ekspertus, sociologus, psichologus, kitų šalių patirtį, paruošti konkrečių veiksmų ilgalaikę programą skirtą Šeimoms, kurios neatidėliotinas įgyvendinimas, nuolat ją koreguojant ir tobulinant, vestų lietuvišką Šeimą į bendražmogiškų vertybių erdvę – taurios ir pilnavertės vaikystės  erdvę, iš kurios išeitų atgimusios Lietuvos žemdirbiai, Mokytojai, verslininkai, teisėjai ir prokurorai, valdininkai ir politikai, premjerai ir prezidentai.

Atjauta - aukščiausia Meilės skvarma

Nors Meilės tema atspindėta daugybėje Kūrinių, niekas per visą istoriją dar nepateikė įtikinamo ir neginčijamo Meilės apibrėžimo, kuris išreikštų pačią jos esmę. Galbūt taip yra todėl, kad Meilė turi daugiau nei vieną aspektą ir egzistuoja skirtingos Meilės skvarmos.
 
Viena Meilės skarma yra Meilė tarp dviejų ar daugiau Žmonių, tarp Žmonių ir gyvūnų, tarp Žmonių ir augalų. Ji užsimezga kaip savitarpio santykiai tarp bet kokio skaičiaus būtybių. Tačiau tokia Meilė pati savaime egzistuoti negali. Kad tokia Meilė galėtų egzistuoti, turi būti bent du Žmonės ar kitos būtybės – jos tą Meilę viena kitai duos ir viena iš kitos priims. Tačiau tokia santykinė Meilė nėra vienintelė Meilės skvarma. Dar yra Meilė, kuri pati skleidžia spindulius ryto Saulėje. Ta Meilė smarkiai pranoksta Meilę tarp Žmonių, gyvūnų ir augalų, pranoksta Meilę, kurią Mes skiriame kokiems nors objektams. Koks šios Meilės bruožas ją daro didesnę už paprastą Meilę? Mes ją vadiname Dievo Meile, bet ji turi dar vieną vardą. Tas vardas – Atjauta. Atjauta yra daugiau nei paprasta Meilė. Deimantas spindi ne todėl, kad tikėtųsi už tai gauti atlygį – jis tiesiog amžinai skleidžia savo švytėjimą. Tas pasakytina ir apie aukštesniąją Meilės skvarmą, kuri yra žinoma kaip Atjauta. Tai besąlyginė Meilė, kuri niekada nesiliauja davusi. Atjauta vertinga pati savaime, jos vertė nepriklauso nuo to, ar yra kas nors, kas tą Atjautą patiria. Šiuo atžvilgiu Atjauta pranoksta paprastą Meilę. Meilė perauga į Atjautą tada, kai Žmogus skleidžią tą Meilę pačia savo egzistencija, pačiu buvimu. Tokia Meilė simbolizuoja būseną, artimą Dievui. Dievas pačia savo egzistencija teikia Meilę visoms būtybėms. Atjauta yra daugiau nei tarp Žmonių užsimezgusi Meilė, ji simbolizuoja aukščiausią tikslą, kurį Mes galime pasiekti. 

Sveikatos ir Tikybos sąryšis pagal Vydūną


Žmogus yra sveikas, kai jo asmenybėje palaikoma Darna ir jo esmė, kai jo Dvasia-Siela gali netrukdomai reikštis ir dalyvauti dieviškoje Kūryboje. Žmogui netvarkant savo Gyvenimo iš vidaus, asmenybės Darna sutrikdoma pažmoniškumo jėgų: reiškiasi liga, krinka asmens, Šeimos, Tautos ir visos Žmonijos gyvenimas. Patiriamos kančios žadina žmonišką esmę ir skatina žmoniškumo Galias. Bundanti Sąmonė numano savo kilmę ir į ją kreipiasi savo širdies Galia, Vydūno vadinama Tikėjimu. Visumos Priežasties išvydimas ir patyrimas vadinamas gyvąja Tikyba. Ji yra svarbiausia sąlyga šviesiam žmoniškumui reikštis ir tuo Žmogaus bei Žmonijos Gyvenimo Darnai kurti.

Johanas Volfgangas Gėtė apie elgesį su kitais Žmonėmis


Jeigu matote Žmones tokius, kokie jie yra, su visais jų trūkumais ir ydomis, niekada nepadarysite jų geresnių. Bet jeigu elgiatės su jais kaip su idealiais Žmonėmis, pakeliate juos į aukštumą, kurioje norite juos matyti.

Žemė – gyvas organizmas

Laikas jau kitaip suprasti gyvojo organizmo sąvoką, kuri suformuluota remiantis vien tik Žmogaus psichologija. Kol kas Mes gyvąja Gamta, o juo labiau protinga, laikėme tik tas organizuotos materijos skvarmas (formas), kurios savo savybėmis panašios į Žmonių ir gyvūnijos Pasaulius.
Gamtos objektų, kurie žymiai skiriasi savo dydžiu, energijos vartojimu, gyvenimo trukme, apykaitos procesų greičiu, „gyvai ir protingai“ materijai nebuvome linkę priskirti. Toks „homocentrizmas“ atvedė mokslą į Gamtos dėsnių pažinimo aklavietę.
Ši problema ypatingai aktuali Žmonijos ir planetos tarpusavio ryšyje. Žmonija, kuri labiau linkusi rūpintis ne Gyvenimu, o buitimi, gyvenanti „čia ir dabar“, beatodairiškai ir planingai naikina natūraliąją Gamtą, planetos natūralios „anatomijos“ elementus keisdama jai nepriimtinais ir žalingais pakaitalais.

Indoeuropiečiai ir jų prokalbė

Prieš šešetą–aštuonetą tūkstančių metų dar nebuvo nei Lietuvių, nei Latvių, nei rusų, nei lenkų, nei vokiečių, nei daugelio kitų Tautų. Tuomet egzistavo indoeuropiečių protautė, iš kurios ilgainiui atsirado daugelis dabartinių Europos ir Azijos Tautų, priklausančių gausiai indoeuropiečių Šeimai ir sudarančių dabar kone pusę visos Žmonijos. 

Jeigu senų senovėje buvo indoeuropiečių protautė, tai, savaime suprantama, turėjo būti ir indoeuropiečių prokalbė, kuria jie susikalbėdavo. Šia prokalbe kadaise šnekėjo visų indoeuropiečių 
protėviai. Atskiros ide. Kalbos atsirado po labai sudėtingo anos prokalbės skaidymosi. Tuos laikus, kai dar nebuvo atskirų ide. kalbų, vadiname indoeuropiečių prokalbės arba indoeuropiečių kalbinės 
bendrystės laikais. Ilgainiui ide. prokalbė pradėjo kisti. Yra daug priežasčių, lemiančių Kalbų kitimą. Pirmiausia minėtinos visuomeninės priežastys. Anot A. Mejė, ryšys tarp visuomenės vystymosi 
tempų ir Kalbos raidos tempų yra labai glaudus. Kalbų vystymąsi veikia įcentrinės ir išcentrinės jėgos. Įcentrinės jėgos – tai Žmonių konservatizmas, geros susisiekimo sąlygos, padedančios bendrauti, bendra teritorija, bendra Kultūra, sava Valstybė, bendras ekonominis Gyvenimas, bendrinė (literatūrinė) Kalba, raštas, Knygos...

Vydūno laiškai skautams. Žmogus ir laikas

Žmogaus ir Laiko Lenktynės
Dabartyje Žmones labai skubrūs. Laikas jiems nuostabiai greitai prašoksta. Tiek daug visa - ko reikia atlikti, o norėta visa – kuo ir pasigerėti. Visokie Darbai turi būti daromi kuo greitiausiai, visokie žygiai reikalauja didiausio skubumo, kad atsitinka visokios nelaimės. Pasinaudojama tam visokiomis priemonėmis. Jomis galima greitiau visa – ką pasidirbti, trumpu laiku savo tikslus. Reikiant kur – nors netgi labai toli nukilti, tam labai gerai padeda traukinys, o dar smagiau sauvežis, automobilis. Visa tai bet pralenkia kelionės su lėktuviu. Trumpu laiku galima net apskristi visą žemės rutulį. Visa to seniau nebuvo. Laikas buvo Žmonėms ramus ir kantrus. Ir nevargino Žmonių kaip šiandien. Dabar atrodo, kaip kad jis nuolatai rėktų: „Skubinkis! Aš tik greitesniu!“ O Žmogui paklausiant, jam ir erdvė lyg kitokia pasidaro. Nebėra ji tokia plati ir nenugalima. Net gi didelė toluma lyg susmunka. Savo greitumu laikas ją išdildo, Žmogų sviesdamas per jį. Apie visa tai pamąstius, sukyla klausimas, kas laikas, kas erdvė ištikrųjų. Šv. Augustinas manė, kad Dievas juodu pirmiau sukūręs, o tada tik Pasaulį. O garsusis mąstytojas I. Kant‘as skelbė, kad laikas, erdvė ir priežastybė esą Žmogaus Dvasios pažvalgos apstabai. Vadinas, Žmogus galįs ką – nors sužinoti ir išmanyti tiktai laiko, erdvės ir priežasties patyrimo apstabinimu.

Ekhartas Tolė (Eckhart Tolle) apie tylą ir Ramybę

Daugiau dėmesio skirkite tylai, o ne garsui. Įsiklausydami į išorinę tylą, sukuriame vidinę tylą, nes nutyla protas. Taip atsiveria vartai.


Kiekvienas garsas gimsta iš tylos, miršta tyloje, o per visą savo buvimą jis yra supamas tylos. Tyla sudaro sąlygas būti garsui. Ji yra neatsiejama, nors ir neišreikšta kiekvieno garso, kiekvienos muzikinės gaidos, Dainos, Žodžio dalis. Neišreikštumas yra mano tariamuose Žodžiuose kaip tyla. Todėl kartais sakoma, kad niekas šiame Pasaulyje taip neprimena Dievo, kaip tyla. Turite tik skirti jai dėmesio. Net kalbėdami sąmoningai girdėkite tarpus tarp Žodžių, trumpus atokvėpio mirksnius tarp sakinių. Jei taip darysite, jumyse gausės Ramybės. Nes neįmanoma skirti dėmesio tylai prieš tai nenurimus viduje. Tyla išorėje, tyla viduje.

Tauta kaip dvasinė bendruomenė

Nors ir atremta i biologinį pagrindą, Tauta nėra tik kraujo bendruomenė. Kaip Žmogus yra daugiau negu tik Gamtos padaras, taip ir Tauta. Būdama žmogiškoji bendruomenė, Tauta visų pirma yra dvasinė bendruomenė, tuo pačiu — ne prigimties, o Kultūros dalykas. Kultūra yra tasai pagrindas, kuris atitinkamą bendruomenę sutelkia į Tautą.

Patinka ar nepatinka, bet taip yra: kadangi Tauta visų pirma yra dvasinė bendruomenė, jai priklausoma ne paprastu kilmės faktu, o vidiniu į ją įaugimu. Ir būtent, įaugama į Tautą ne kitaip, kaip įaugant į jos Kultūrą. Kultūra yra Tautos Siela. Gimsta Žmogus Tėvų Tautoje, bet į kurią Tautą jis įsijungs, priklauso nuo to, kurios Tautos Kultūrą jis įsisavina. Gali būti nesigėdima savo kilmės, leidžiama savimi didžiuotis tiems, kurie nori, net simpatizuojama Tėvų Tautai, bet, kartą įaugus į svetimą Tautą, nebebus dėl Tėvų Tautos kenčiama ir kovojama, nes ji bebus tik Tėvų Tauta, nebe sava Tauta.