9-ni Lietuvos dėsniai. Stasio Šilingo testamentas Lietuvai

Tauta pasiekia, ko trokšta, kai gali sujungti saviškius ir pakreipti jų jausmą, mintį ir Valią viena linkme. Tauta laimi, kai vieningai vykdo savo sprendimus ir savo Žodį pasako laiku.    
Tautos sprendimai seka pribrendusia joje idėja, bet reikia lūpų, kurios ją pasakytų, – prinokęs vaisius laiku nenuskintas nyksta, – reikia veiksmų, kuriais idėja būtų vykdoma. Kai nėra lūpų Tautos Gyvybės Žodžiui tarti, kai trūksta Tautos Dvasios prisisunkusios vadovybės reikalingam veiksmui padaryti, Tauta merdi.   

Reikia ugdyti savo Tautos Galią – medžiaginę, dvasinę, politinę, teisinę, dorinę… Reikia visą savo Gyvenimą pajungti šitiems didiesiems siekiams. Kaip testamentą Lietuvai skelbiu devynius dėsnius, kurie eina iš ilgaamžio Lietuvių Tautos patyrimo, Laimėje ir nelaimėje įgyto, ir kurie laikytini Lietuvių Tautos ir Lietuvos Valstybės Gyvenimo pačiu pamatu.    

Pirmas dėsnis.
Lietuvių Tauta, gaivinama savo neišsenkamų kūrybinių versmių, kurios yra tiek davusios Pasauliui ir tiek yra Pasaulį veikusios, siekia gyventi ir veikti aukščiausiu Kultūros lygiu ir kurti savą lietuvišką lobyną, kuris šviestų visuotinėje Žmonijos Kultūroje.  

Romumas ir dialektinio mąstymo sistema kaip Žmonijos ateities garantas

Žmogaus mąstymas visuomet buvo dialektinis procesas, tačiau priešybių įtampos laipsnis kiekvienu laikotarpiu skyrėsi. Žmogus arba nepriimdavo situacijos visais savo klodais, arba išpažindavo bet kokios situacijos priėmimą. Kokiu būdu buvo pasiekiamas dialektinis mąstymas? Žmogui nuo vaikystės buvo diegiamos Tiesos, orientuojančios jo dvasines struktūras. Mylėk Dievą, o viskas, kas žemiška - nuodėminga. Sudavė per vieną skruostą, atsuk ir kitą, tai yra, Žmogus buvo auklėjamas kiekvieną situaciją priimti kaip Dievo duotą. Žmogus augo ir pradėdavo suprasti, kad taip elgiantis kažką sukurti ar ką nors pasiekti neįmanoma, ir prieidavo išvados, kad reikia situacijos nepriimti ir jai nepaklusti. Susiklostė lyg ir keista padėtis. Religija kvietė paklusti ir būti romiems, ir nuo vaikystės tai buvo diegiama, o Žmonės elgėsi priešingai, ir tarsi visi buvo patenkinti. Tai ir kūrė dialektinės pasaulėžiūros pagrindą. Žmogus iš inercijos savo subtiliose dvasinėse struktūrose buvo linkęs priimti situaciją, o iš aplinkos semiama gyvenimiška patirtis jį vertė elgtis priešingai. Taigi, nors dialektinio mąstymo modelio nebuvo, pati situacija buvo dialektinė.

Gyvybės nepriklausomumas ir neliečiamumas

Žmogaus Gyvybė nedisponuotina ir nežeistina, nes ji yra šventa iš prigimties. Tai pripažįsta kiekvienas sveikas protas nepriklausomai nuo religijos. Žmogus privalo pripažinti neįkainojamą Dievo Kūrėjo ir Tėvo padovanotos Gyvybės vertę ir prisiimti atsakomybę. Dievas skelbia, kad jis yra absoliutus Žmogaus, sukurto pagal Jo paveikslą ir panašumą, Gyvybės Viešpats (Pr 1, 26-28), todėl Žmogus negali daryti su ja ką sumanęs. Žmogaus Gyvybė ir mirtis yra Dievo rankose ir Galioje. Kviesdamas Žmogų tapti dieviškojo viešpatavimo Pasaulyje dalyviu, Dievas duoda jam užduotį: ginti ir stiprinti Gyvybę, reikšti jai Pagarbą ir Meilę.
Vaiko pradėjimas turi būti abipusiško atsidavimo vaisius, sukurtas santuokiniame akte, kur Kūrėjo, kuris yra Meilė, veikloje sutuoktiniai bendradarbiauja kaip tarnai, bet ne kaip šeimininkai. Šeima labiau negu kokia kita bendruomenė yra terpė, kurioje Žmogus turi būti priimtas dėl savęs paties, nesavanaudiškai save atiduodamas.