Ką Lietuva Pasauliui reiškia

Ypatingas yra Lietuvos likimas. Iškilusi iš praeities tamsos, ji kartą buvo garsiausia viešpatovė Europos rytuose. Tad susidėjusi su Lenkija, ji iš lengvo nyko, kol nepagavo jos rusai ir laikė primynę sunkia savo koja. Ir kuo daugiau pakilo dabarties Daba (Kultūra), tuo daugiau įsigalėjo materinė spėka ir žiaurumas ir tuo mažiau tereiškė Lietuva Žmonijai. Mat, Lietuva nieko to neturi, kas branginama dabarties Daboj. Neturi ji didžių turtų, nėra jai didžių Galių. O toji Daba kaip tik siekė tų dalykų. Todėl ir tegalėjo jos galas būti baisusis Mūsų laikų karas. Jis yra tikriausias materialistiškos Dabos vaisius. O tą Dabą stiprinti, reiškia Žmoniją žudyti. Pirma, žinoma, nukenčia tie, kurie nieko nereiškia tokiai Dabai. Bet ji dabar pati save suėda. Tai yra visai regima. Ir todėl tikra, kad Žmonijai aušta naujas laikas.

Lietuvių Tautos misija Pasaulyje

(...) Lietuva pasistengs būti Pasaulyje viena aiškiausiųjų žmoniškumo reiškėjų.(...) Lietuva yra šalis, kurioje Žmogus tikrąjį žmoniškumą labai aukštai stato. Todėl ir galima Lietuvos ateitimi tikėti. Amžinoji Apvaizda yra pasirinkusi Lietuvą aukštam uždaviniui. Kiekvienas Lietuvos Sūnus turėtų tai atjausti ir atitinkamai gyventi. O tik labai norėčiau, kada teks Gyvenimą baigti, būt buvęs Tautoje aiški žmoniškumo apraiška ir tuo kitus tam žadinęs. Aš iš Lietuvių Tautos laukiu, kad ji vykintų Žmogaus ir Tautos Gyvenimo prasmę, tai esti, kad ji siektų tobulesnio žmoniškumo.

Vydūnas

Ateities kilpos

Ateitis, atrodytų, yra utopinis horizontas, tolstantis, kuo labiau artėjame jo link. Tačiau tiek daug veiklos inicijuojama būtent ateities vardan: žiniasklaidos linksniuojama nykstančios Lietuvių Tautos ir Kalbos hipotezė turi prasmės ne kaip dabartinis reiškinys, bet kaip ateities grėsmė. Merginos raginamos gimdyti dabar, o ne kai joms bus keturiasdešimt penkeri (tai ne tik genetinė, bet ir kohortos logika). Ir gramatinės skvarmos turi būti teisingos kasdien ir kiekvieną dieną, o ne rytoj ir ne poryt. Ateitis brutaliai įsiveržia į dabartį nepalikdama alternatyvaus pasirinkimo šiandien.

 

Ateitis kupina paradoksų. Tik pagalvok: ateitis, kuriai ruošiamės ir tarnaujame dabar, priklauso ne Mums. O tie, kurie turi daugiau ateities, šiandien neturi sprendimo teisės: dabartiniai dešimtmečiai turi mažiausiai penkiasdešimčia ateities metų daugiau negu dabartiniai šešiasdešimtmečiai. Ateitį lemia tie, kurie jos turi mažiausiai.

Lietuvos ateities suklestėjimo sąlyga

Norint būti tobulam ir kūrybingam, reikia teisingai suvokti ateitį. Pirmiausiai reikia suvokti, kad kuo toliau einame į ateitį, tuo labiau artėjame prie Dievo, tačiau taip yra lik paviršutiniame žmogiškame lygmenyje. O vidujai Mes Dievą visuomet nešiojamės savyje. Todėl svarbiausias orientyras turi būti ne į ateitį, o į Dievą Mumyse, tai yra į beribę Meilę be jokių pretenzijų.

Jeigu religinio filosofinio auklėjimo ar intuicijos dėka Žmogus elgiasi teisingai, tai kontaktas su ateitimi didėja ir smarkiai išauga galimybė daryti poveikį aplinkiniam Pasauliui, nes nuo ateities Mes priklausome daugiau, negu nuo dabarties. Tokiais atvejais visi troškimai pradeda pildytis, ir tai vadinama laimingu likimu. Didėja mūsų tobulumas, intelektas ir gabumai, galimybė kurti, Vaikus gimdyti.

Vaižgantas apie Lietuvos Dvasios pajėgas

Ar daug jų, tų Dvasios pajėgų? Tikrai to dar niekas nežino. Lietuvis tik nusimano pilnas jų esąs, kaip nusimano savo Žemės viduriuose esant visokios gėrybės, metalų, mineralų. Lietuvos Dvasia, kaip ir jos prigimtis, ligi šiol visa ko terodė po truputį. Betgi rodė! Seniau iš pasirodymo spręsta ir apie turinį. Nugis niekas nebetiki tiek to ir teesant. Jei Lietuvos Siela-mintis jau davė politikų, mokslininkų, žodžio ir plastikos dailininkų, – tai jų gali ir daugiau duoti. Ir tikrai. Šalia šimto jau visuomenei žinomų vardų, antra tiek dygsta jos akyse ir tarpsta, lyg augmens, pavasario Saulei pakaitinus ir pašvietus: visi drūtais, stambiais, plačiais lapais, visi tirštai žalios spalvos. Vilties žalumo.

Romumas ir dialektinio mąstymo sistema kaip Žmonijos ateities garantas

Žmogaus mąstymas visuomet buvo dialektinis procesas, tačiau priešybių įtampos laipsnis kiekvienu laikotarpiu skyrėsi. Žmogus arba nepriimdavo situacijos visais savo klodais, arba išpažindavo bet kokios situacijos priėmimą. Kokiu būdu buvo pasiekiamas dialektinis mąstymas? Žmogui nuo vaikystės buvo diegiamos Tiesos, orientuojančios jo dvasines struktūras. Mylėk Dievą, o viskas, kas žemiška - nuodėminga. Sudavė per vieną skruostą, atsuk ir kitą, tai yra, Žmogus buvo auklėjamas kiekvieną situaciją priimti kaip Dievo duotą. Žmogus augo ir pradėdavo suprasti, kad taip elgiantis kažką sukurti ar ką nors pasiekti neįmanoma, ir prieidavo išvados, kad reikia situacijos nepriimti ir jai nepaklusti. Susiklostė lyg ir keista padėtis. Religija kvietė paklusti ir būti romiems, ir nuo vaikystės tai buvo diegiama, o Žmonės elgėsi priešingai, ir tarsi visi buvo patenkinti. Tai ir kūrė dialektinės pasaulėžiūros pagrindą. Žmogus iš inercijos savo subtiliose dvasinėse struktūrose buvo linkęs priimti situaciją, o iš aplinkos semiama gyvenimiška patirtis jį vertė elgtis priešingai. Taigi, nors dialektinio mąstymo modelio nebuvo, pati situacija buvo dialektinė.

Vizija ir ekonominė-socialinė programa "Lietuva - žaliasis Baltijos briliantas"

afro.blogas.lt nuotrauka: http://goo.gl/JmSH5F

Lietuvos Žemė Darnoje su Žmogumi.

Žemė <-> Žmogus.

Ji susideda 3 didelių elementų:

- ekonominė veikla; 

- gyvenamoji aplinka;

- švietimas;

Tezės:

- ekologinis (biodinaminis);

- atsinaujinantis (renewable);

- save išsilaikantis (self sustainable);

Toliau šios dvi dalys skirstosi, smulkinasi į smulkesnes dalis.

Ekonominė dalis smulkinasi pakopiškai:

1 - pirminis žemės ūkis arba auginimo stadija;

2 - ž/ū produkcijos pirminis perdirbimas prie derliaus vietose prie ūkių;

3 - giluminis tolimesnis perdirbimas daug fazių į gylį, kiek leidžia inovacijos ir technologijos;

4 - marketingas;

Oskaras Milašius apie Lietuvių Kalbą, tautosaką ir mitologiją

Lietuviai valstiečiai, nors jau ir praslinko daugiau negu dvidešimt tūkstančių metų, dar tebekalba šventąja brahmanų Kalba, lietuviškose Dainose dar tebegyvena pirmykščių arijų Pasaulio Siela, rytmetinę žvaigždę Lietuviai dar tebevadina Aušrine, kaip kitados asirai. Lietuvių Kalba, tautosaka, mitologija – tai raktas į visos Europos praeitį.

Transprofesionalizmas - ateities kūrybinės visuomenės iškilimo garantas

Pridėti antraštę

Mūsų laikais, jaunų Žmonių patirtis ir Žinios, gautos aukštosiose mokyklose, labai greitai išsenka, ir būna sunku sužinoti būtinus dalykus ir šią dieną atitinkančias Žinias iš tradicinių informacijos šaltinių. Šiandien būti tiesiog profesionalu, t.y. Žmogumi, kuo giliausiai išmanančiu ir turinčiu Žinių savo srityje, jau visiškai nepakanka. Profesionalios veiklos požiūriu specializacija palaipsniui, bet nenumaldomai užleidžia vietą universalumui - transprofesionalizmui. 

Transprofesionalizmo susiformavimo prielaidos

Britų socialinis istorikas Haroldas Perkinas sukūrė "profesinės revoliucijos" teoriją. Pasak šios teorijos, tokia revoliucija tampa globalaus masto profesionalios visuomenės formavimo pagrindu. Naujųjų laikų istorijoje Perkinas išskiria tris profesines revoliucijas. Pirmosios metu atsiranda laisvosios profesijos, atsiradusios privačios nuosavybės, atviros paslaugų ir prekių rinkos, profesionalių bendruomenių ir asmeninio potencialo kaip socialinio kapitalo vystymo pagrindu. Tokios socialinės modernizacijos rezultate kyla pirmosios buržuazinės revoliucijos. 

Lietuvos vizija "Dovana Žemei". Lietuva po 20 metų

Ateikite ir imkite mane,
Aš Jums Gyvenimo vartus atkėliau.
Esu tikrai kiekviename:
Esu Žmogus, Žmona ir mažas kūdikėlis.
Esu Aš Tėvas, laikas, Dzūkija;
Esu Sūnus, Dukra ir Motinėlė;
Esu plasnojanti šviesi Svaja;
Esu Tauta, kur šiandieną atsikėlė.

Esu Taika, kūryba, obuoliai;
Šermukšnių kekės – dvasingumas.
Esu iš naujo gimę Sukiniai;
Ir Dieviškas aukštaitiškas dosnumas.

Esu Sidabro juosta lygumoj;
Esu žemaitiškas budrumas.
Esu Aš Radvilų pily šventoj;
Dabar Esu kūrybinis bendrumas.


TYLA. Sidabrinis žvaigždžių mirgėjimas, švelnumo kupina tyla.
Nuo augalų sklindantys aromatai, pirkia šiaudiniu stogu, rąstai, žievė. Saulė leidžiasi atviroje verandoje...
Esu Moteris. Širdyje ramuma, palaima. Atsiveria gelmės. Žvelgiu į ateitį, išgyvenu ją savyje. Įsisąmoninu, kad tai realu, paprasta. Kad tai duotybė. Įėjau į šią būseną per pilnatvę, suvokimą, kad dalyvauju Gyvenimo kūrime. Kad viskas amžina, kad ateitis - tai Mes patys, Mūsų svajonės, norai, sapnai, džiaugsmai, reakcijos, veikla. Kai suvokiau tai, kilo didžiulis dėkingumas Kūrėjui, didžiulis noras padovanoti ateičiai, Visatai, Žemei, Žmonijai, Lietuvai kažką labai labai gero, tyro, džiugaus ir šviesaus. Padovanoti Savo Sūnui, Jo Tėvui, Sau, Giminei, kaimynams, tiems, kurie ateis. Įkvėpimas netilpo manyje, jis augo, plėtėsi, apimdamas, Namus, sodybą, gyvenvietę, šalį, Žemę... Tada supratau, kad ribų nėra, nes Žemė apvali ir mano dėkingumo, Laimės, Meilės bangos nuskriejo į Visatą, į beribius tolius...

Audronė Ilgevičienė apie Aisčių Tautos prisikėlimą

Žuvusiųjų pasiaukojimas vardan didingo Aisčių kelio, vardan Taikos ir Meilės, vardan Tautos Laisvės, mirtimi užantspauduotas, didžiulę jėgą turėjo. Ta jėga nuo šiol šiuose Vandenyse liks. Joks laikas negalės tos jėgos išsklaidyti. Todėl tie, kurie prie šių Vandenų gyvens ir Aisčiais save laikys, įgis tą jėgą, jeigu savo širdyse Motinos Meilę ir Taiką atras. Jie įgis tą jėgą, jeigu savo Tautos Laisvė jiems brangesnė už Gyvybę bus, todėl jie jos, Tėvo Valią pasitelkę, apginti stos. Visų narsiųjų Aisčių didžiavyrių jėga ir išmintingųjų Senolių ir Žynių, visais laikais gyvenusių, Išmintis įeis tada į juos ir kiks tam, kad Tautą prikeltų, kad jos Žmones nuo žiaurios, o gal patogios nelaisvės apgintų.

Tačiau įvyks tai tik su tais, kurie Aisčių Dvasia patikės. Tokie laisvi ir neįveikiami bus. Tik dvasia tikintis ir laisvas Žmogus gali kitus paskatinti patikėti Dvasia ir parodyti kelią į Laisvę.

Oskaras Milašius. "Lituanie"

Tos Žemės vardas – Lietuva – užvaldė mano protą ir jausmus.
Aš trokštu jums atskleisti ją.
Ateikit! Dvasioje nuvesiu Jus į svečią kraštą, ūkanotą, glūdų, šnarantį…
Suvasnokime sparnais – aure, jau skrendame per šalį, kur kiekvienas daiktas turi blausią atminimų spalvą.
Apgaubia mus Vandens lelijų kvapas, plėkstančių Miškų garai…
Tai Lietuva, la Lituanie, Gedimino ir Jogailos Žemė.
Atsiveria Mums susimąsčiusi šalis, kurios vėsi, dulsva padangė turi visą pirmapradės Giminės gaivumą. Ji nepažįsta prabangos liūdnos – subręsti.
Po septynių žiemos mėnesių letargo ji, nubudus, šoktelia nuo pavasario staigios grožybės, o rugsėjo vidury nauji atolai, netgi vasaros nedavę, juodvarnių kranksmais vėl skelbia ilgą žiemą.
Tada lietuviškųjų vasarų medaus kvapsnis užleidžia vietą rudeniniam dvelksmui, kuris yra lyg Siela Lietuvos,-
Saldrūgštis kvapas, nelyginant išvirtusio karšinčiaus Medžio, samana užkloto, ar griuvėsių po lietaus, kai vasara jau baigias.
Balzgana Šviesa dūluoja klony, o šėma migla nugulus ant Miškų,
Tylų Saulės veidą niaukia įkyrių minčių nykumas.
Nors dar nesnigo, paplukusiuos keliuos ratus pakeičia rogės,
Nuo upės smelkias per laukus linų markos tvaikai.
Galop iškrinta lapkričio sniegai, o vakarais sarginiai šunes vėl užtraukia savo begalinę šneką su vilkais iš seno Miško, skendinčio rūkuos.

Gustavas Lebonas (Gustave Le Bon) apie idealo svarbą Tautai

Minia nustos būti barbariška tik tada, kai po ilgų pastangų ir nuolatinių karų bei perversmų įgis idealą. Nesvarbu kokį; ar tai būtų Romos kultas, Atėnų Galia, ar Alacho Pergalė, jo užteks visiems rasės individams, siekiantiems jausmų ir minčių Vienybės.

Tada jau gali gimti nauja civilizacija su savo santvarka, Tikėjimu ir menais. Rasė sekdama savo idealą pamažu įgis visas savybes, kurios jai suteikia Šviesos, Galios ir didybės.

Be abejonės, tam tikromis akimirkomis ji vis dar bus minia, bet po kintančiais minios požymiais slūgsos tvirtas pagrindas, rasės Siela, kuri Tautai suteikia pastovumo ir pergali atsitiktinumą.

Tačiau laikas, atlikęs Kūrybos misiją, pradeda griaunamąjį Darbą, kurio neišvengia nei Dievai, nei Žmonės. Tam tikrą Galios ir tobulėjimo pakopą pasiekusi civilizacija nustoja augti ir nuo šio akimirksnio ji pasmerkta greitai silpti. Sparčiai artėja civilizacijos senatvė.

Šiuo neišvengiamu tarpsniu idealas, palaikantis rasės Sielą, visada nusilpsta. Idealui blėstant, suyra visi religiniai, politiniai ir socialiniai dariniai, kuriuos jis buvo įkvėpęs.

Monumentas „Pasaulio Lietuvių Vienybės karūna“

Lietuvių Tautos pamatų kertiniai Akmenys – gimtoji Kalba, Tikėjimas, istorinė atmintis, tautinės tradicijos, Kūryba ir Vienybė. Tautos istorinio Kelio ir kūrybinių Galių viršūnė – Lietuvos Valstybė, kurios atkūrimo šimtmečio jubiliejui ir skiriame šį monumentalų paminklą – PASAULIO LIETUVIŲ VIENYBĖS KARŪNA. Šis paminklas savo simboliais išreiškia Pasaulio Lietuvių Vienybės idėją, susitelkimą nepriklausomai Lietuvos Valstybei išsaugoti ir sustiprinti. Pagrindinis paminklo siluetas primena karūną, o idėjinę esmę išreiškia iš gilios praeities kilę baltų Kultūros ženklai ir simboliai.

Unikalus lietuviškas parkas visai Šeimai "SAULĖS SODAI"

SODŲ POREIKIS, PAGRINDIMAS

Susilpnėjęs Šeimos institucijos vaidmuo, gilėjančios Vaikų psichologinės problemos, pilietinis bei dvasinis nebrandumas, agresija ir nusivylimas, nepasitikėjimas savimi – tai svarbiausi klausimai, į kuriuos iniciatorių grupė atkreipia dėmesį ir siūlo kuo greičiau juos spręsti.

Tam tikslui iniciatoriai siūlo viešojoje erdvėje sukurti „SAULĖS SODUS“ – unikalų, neįprastą parką, paremtą Lietuvių mitologija, pasakomis ir papročiais.

„SAULĖS SODAI“ – tai įvairiausių pramogų edukacinės erdvės – SODAI – visai Šeimai, kur pramogaudami Vaikai su Tėvais ne tik pajustų sportinį bei estetinį malonumą, bet įgytų gilių tautosakos, mitologijos žinių, skatinančių kūrybiškumą, savosios vertės pojūtį, sąžiningumą, tautinę savimonę ir t. t. Pramogaujant šie dalykai būtų skiepijami ne tiesmukai, bet subtiliai, pasąmonės lygmeniu, todėl išliekantis poveikis būtų ilgalaikis.  

Apie Protėvius

Lietuvių Protėvių akibrokštai : Virš dviejų šimtų metų visos Europos jauni, šlovės ištroškę riteriai plūsta čia, pamirkyti kalaviją lietuviškame kraujuje. Per metus po kartą-du-tris niokoja, degina, plėšia, žudo, tiesiog medžioja, kaip jiems sako, atsilikėlius pagonis. Bet čia iš kažkur vis atsiranda kariai - jauni Vyrai, puikiai jojantys ant arklių, įgudę kautis būriu ir vienas prieš vieną, nebijantys Mirties, bet jos ir netrokštantys, kryžiuočiams pasitraukus, ariantys laukus, dainuojantys Dainas, keliantys vestuves, mokantys savo Vaikus, ir besiruošiantys į keršto žygį. Iš kur jie, kaip jie neišnyksta, neišsilaksto, nemiršta badu. Kaip jie sugeba taip staigiai įspėti vieni kitus, pasislėpti su visa manta, seniais, Moterim, Vaikais, kada jie mokosi, kuo viliasi ir kuo pasilkliauja, kad nepalūžta, pakyla iš išdegintos Žemės ir vėl soja į kovą metai iš metų, dešimtmečiai po dešimtmečių, šimtmečiai po šimtmečių. Ir vis dainuoja, dainuoja, dainuoja. Ir vis iš širdies - į širdį. Nei našlaičių, nei internatų, nei senelių prieglaudų, nei sodros, nei pensijos. O jie vis kyla, vis dainuoja, vis lekia ant žirgų. Jie. Duonos augintojai ir valgytojai. Dainuojanti Lietuva. Ar mes - jų palikuonys?

Vydūno mintys apie žmoniškumą

"Iš Žmogaus, kurio žmoniškumas pakankamai atsiskleidęs, visuomet sklinda kažkas, kas žadina kitų esmingumą, verčiantį kiekvieną vis daugiau Žmogumi tapti. Ir veikia čia ne tiek pasakytas Žodis, ne sergėjimas nuo pikto ar raginimas daryti gera, bet pats esmingo Žmogaus buvimas. Jis yra tarytum šventykla su niekad negęstančia Šviesa, paslaptingai skleidžiančia Galias, kurios, lyg gaivinantis gėlės aromatas, gyvina kitų dvasingumą.
Pamokymai, kurių laukiama iš tokių Žmonių, niekados nebus peikimai ar net ryšių su velniu atskleidimai, bet jie padės atsiduoti Dievui, iš kurio visa yra ir kuris teikia palaimą kiekvienam jam atsidavusiajam. Taip kiekvieną kartą išreiškiama Žmogaus Gyvenimo prasmė. Apie tai turi nuolatos mąstyti ypač tas, kuris turi ypatingų uždavinių visuomenėje. Jis turi padaryti viską, kad taptų kuo esmingesnis."
Nuotraukoje: M.K.Čiurlionio "Mintis"

Aisčių Dvasios Kreipimąsis

Aš, Aisčių Dvasia, kreipiuosi į tuos, kurie mane girdi:


Pabuskite ir kelkitės
Pabuskite ir kelkitės
Pabuskite ir kelkitės

Laikas lemtingas atėjo.
Mažai Jūsų liko.
Tie, kurie girdi – kelkitės.
Tie, kurie keliasi – eikite.
Eikite ir darykite.


Pečius suglauskite.
Ratu sustokite.
Širdį nuo širdies įžiebkite.

Lietuva – mano dukra,
Vienintelė gyva likusi.
Žuvo kiti vaikai.
Išėjo ir negrįš.

Darnos idėjos lietuviškose Dainose

Daina "Rimo rimo tūto sutariela". "Rimo" senąja Lietuvių Kalba reiškia pasyvųjį pradą, moteriškąjį (rytų Kultūroje atstoja in energiją) - iš čia "ramybė", "rimsta". Žodis "tūto" reiškia aktyvųjį pradą, vyriškąją energiją (jan). "Sutariela" tarmiskai nuo žodžio Sutarėlė, Sutarimas. Tad Dainoje kartojama "rimo rimo tūto sutariela" išreiškia moteriškosios ir vyriškosios energijų santarą, dermę, Darną, nes tik jų tarpusavio darni sąveika gali duoti taip visų trokštamą Sutarielą.

Daina čia: http://www.youtube.com/watch?v=_aj6FSCKZPs

Lietuvos idėja

Žalioji Lietuva - Darnos didvalstybės pamatas

Du pasauliniai Dvasios centrai -
Darnos didvalstybė ir Tibetas

• Atskiras, savitos Kultūros civilizacinis vienetas, pasaulinių žaidimo taisyklių Kūrėjas;
• Europos Tibetas, dviejų pasaulinių Dvasios centrų koncepcija (Tibetas ir Darnos didvalstybė);
• Baltiškosios Kultūros Žmonių telkimąsis į politinį ir geokultūrinį vienetą- Santalką - Darnos didvalstybę (lietuvių, latvių, gudų, buvusių prūsų (dab. Karaliaučiaus srities rusų) Tautų, kurioje gyvena per 25 milijonai gyventojų, turinčių baltiškąją savimonę ir kurią vienija baltiškoji teosofija, arba Darnos ideologija;
• Darnos ideologija, kurios pagrindiniai principai yra Pagarba, Pareiga, Kūryba, Sąžinė ir ir pagrindinės vertybės: Dora, Darna, Gyvybė;
• Tauta, kurios vystymosi vektorius yra: ŽMONIŠKUMAS, DVASINGUMAS, SĄMONINGUMAS, ĖJIMAS DIEVOP; 
• buvimas Europos "plaučiais", t.y. santykinai miškingiausia Europos erdvė (Miško Tautos paragidma);
• Žaliojo suvereniteto ir neutralumo geopolitinė doktrina, Pietryčių geopolitinė strategija ;
• meritokratinė valdymo forma su tiesioginės demokratijos ir kapos teisės požymiais;