Albertas Einšteinas apie tai, kas yra blogis

Blogio nėra arba, galima sakyti, jis neegzistuoja pats sau. Blogis – tai paprasčiausiai Dievo nebuvimas. Jis panašus į tamsą ir šaltį, tai Žodis, sukurtas Žmogaus, kad įvardinti Dievo nebuvimą. Dievas nesukūrė blogio. Blogis – tai ne Tikėjimas arba Meilė, kurie egzistuoja kaip Šviesa ir šiluma. Blogis – tai Dieviškos Meilės nebuvimo Žmogaus širdyje rezultatas. Tai kaip šaltis, kuris atsiranda, kai nėra šilumos, arba tamsa, kuri ateina, kai nėra Šviesos.

Vydūno atsakymai. Kas tai yra instinktas? Ar galima kovoti prieš jį?

Visoj Gamtoj apsireiškia Sąmonė. Veik žemiausias jos laipsnis yra instinktas. Jis pasirodo augmenų Gyvenime. Ir stovi pilname sutikime su Gamtos Gyvenimu. Žmogus yra sudėtas gyvis. Jo kūnas yra augmuo, geisminis jo Gyvenimas - gyvulis. O Siela - tai pats Žmogus. Kūno Sąmonė yra instinktas. Jis visai tamsus, bet už tai ir neiškraipomas taip lengvai. Tik paprastai Mūsų laikų Žmogus instinktą žudo. Todėl kūnas ir nieko nebesako, kad Žmogus į jį gėralą įpila, kurio kūnas negali vartoti; kad Žmogus valgo, ne kadangi išalkęs, bet dėl skanumo ir t.t. Kovoti prieš instinktą yra netikęs pasielgimas. Instinktą reikia sekti ir jį gyvą išlaikyti. Tik instinktas tikrai tepasako, kas kūnui reikalinga. Žmogus pats per maža dar šviečia, kad galėtų ir kūną savo Šviesa persunkti, ir visus jo reikalus žinoti. Mokslo tyrinėjimai tame dalyke tėra klajojimai.

Jonas Trinkūnas apie Baltų šventraštį

Daina Baltijos Tautoms visada buvo svarbiausia dvasinės raiškos priemonė. Baltai, kaip Dainų Kultūros Tautos, turi savo šventraštį – Dainas. Mūsų giminaičių arijų „Avestoje“ vartojamas Žodis „daena“, kaip ir Daina, – vienos kilmės, jo prasmė – „Tikėjimas, vidinė esmė ir dvasinis Aš“. Daina gaivina Žmogaus esmę, rodo esmės Gyvybę. Ir seni, ir jauni, Vyrai ir Moterys, visi dainavo dirbdami, linksmindamiesi, liūdėdami. Viena karta kitai perdavinėjo Dainą lyg brangiausią turtą, lyg amžinąją Ugnį. Gamta, Dievai, Žmogus suaugę į vieną būties audinį. S.Daukantas rašė: „Kiekvienas žino, jog Tautos, gyvendamos vienoje vietoje nuo neatmenamų amžių, taip tenai išsikeri, jog kalnai, upės, lieknai ir visas kraštas, kuriame Žmonės ir jų Dievai gyvena, yra mažne, sakau, ne vien su tikyba sukibę, bet ir su Žmogaus būdu taip stipriai suaugę, jog tenai kas žemingas, o kas dievingas yra, nebegali išskirti.“

Ištrauka iš Jono Trinkūno Knygos "Baltų Tikėjimas"

Rimantas Stankevičius - vienintelis Lietuvis kosmonautas

Rimantas gimė 1944 metais liepos 26 dieną Marijampolėje. 1966-aisiais baigęs Černigovo aukštąją karo aviacijos lakūnų Mokyklą (Ukraina), tarnavo Lenkijoje, Egipte, Turkmėnijoje. 1975 metais jis baigė lakūnų-bandytojų Mokyklą ir, kaip talentingas pilotas, buvo pakviestas dirbti garsiajame Bandymų instititute, Pamaskvės mieste Žukovske. Per pirmuosius septynerius skraidymų bandymų aerodrome metus Rimantas tapo pirmos klasės lakūnu-bandytoju, ir kiekvienąsyk aukštesnę kvalifikaciją jam suteikdavo anksčiau, negu leisdavo valdiškų instrukcijų nustatyti terminai. Per tą laiką jis įvaldė ir bandė dešimtis skirtingų kovinių ir transporto lėktuvų, tapo vienu patikimiausiu Bandymų instituto pilotu.

Jam teko skraidyti ir labai aukštai, ir labai dideliais greičiais. Tačiau 22 kilometrai virš Žemės, triskart už garsą didesnis greitis - tie jo skraidymų diapozoną nusakantys dydžiai - nedaug pasako apie buvusią Rimanto kasdienybę. Lakūno stažą paprastai apibūdina ore praleistų valandų skaičius, tačiau ir šis rodiklis ne ką atspindi - bandytojų biografijose apstu minučių, kurių su jokiais kitais skridimais nepalyginsi. Lakūno-bandytojo Duona - kritiniai režimai, ribos, už kurių savo sąlygas ima diktuoti visai kiti, neįprasti ir grėsmingi dėsniai. Ne kartą ir ne du Rimantui pavyko išsikapstyti iš kone beviltiškų situacijų. Jis yra bandęs skristi reaktyviniu lėktuvu be piloto kabinos gaubto. Šiuo eksperimentu mėginta išsiaiškinti iki kokio greičio orlaivio pilotas dar gali valdyti lėktuvą ir išlikti darbingu.

Sun Tzu apie Valios jėgą

Valios jėga ir energija kovoti yra visų Pergalės procesų esmė. Norėdami įveikti priešą visada privalote sugebėti sugriauti jo Valią ir sugebėjimą priešintis. Tai reiškia – jūs turite įveikti priešo mintį. Tačiau prieš tai esminės kovos vyksta paties kovotojo galvoje.

Sielos Vartai. Sielos samprata Irano filosofijoje

Irano (arba persų) filosofija turi šaknis, siekiančias maždaug 1500 m. pr. Kr. Filosofijos objekto ir filosofijos kaip mokslo pradžia būtent ir yra senųjų iranėnų filosofija, kuriai didžiausią įtaką darė Zaratustros mokymas, kuris „per judaizmą veikė Vakarų filosofijos tradiciją bei vidurinįjį platonizmą“.

Irano filosofijoje persipina įvairių filosofijos Mokyklų mokymai: nuo ikiislamiškųjų, su Zaratustra susijusių tradicijų, manichėjų mokymo, mazdakizmo iki islamo filosofijos bei šiuolaikinių filosofų transhumanistų, tokių kaip FM-2030 (Fereidoun M.Esfandiary). Vienas svarbiausių klausimų, kurį nagrinėja Irano filosofija, - Sielos samprata.

Žymiausi klasikinio periodo islamo filosofai Persijoje – Avicena (Ibn Sina, hebr. Aven Sina), Šahab al-Din Suhrawardi ir Mulla Sadra ir, be abejo, sufijų itin gerbiamas filosofas Ibn Arabi (tiesa, jis nebuvo persas, o arabas, gimęs Andalūzijoje, tačiau jo filosofija buvo labai populiari tarp iranietiškos kilmės filosofų). Visiems jiems rūpėjo Sielos prigimties doktrina, jos samprata. Šiame straipsnyje norime pažvelgti į filosofinę Sielos sampratą vieno žymiausių klasikinio periodo islamo filosofo Persijoje Avicenos (Ibn Sinos) akimis. Būtent jo „Gydymo knyga“ ir „Plūduriuojančio Žmogaus“ minčių eksperimentas nutiesė tolesnius kelius į Persijos bei viso Pasaulio filosofiją.

Mykoliukas (iš Vaižganto "Dėdės ir dėdienės") kaip Lietuvio būdo prasimbolis

Tik jau toks jo buvo būdas: neprieštarauti, ne gintis, ne pretenzijas kelti, tik vis gilyn į savo kiautą trauktis; juo skaudžiau, juo giliau, ir ten gyventi savo Gyvybe.[..]

[..] Tokiam dalykui tinkamas nebent vienų tik Lietuvių vidus. Jo viduje širdies sopė, Sielos nelaimės apauga kaip gumbas; pasidaro dalis jo Sielos, padaro jį kitokį, o pašalietis nė spėti neatspėja, jog to iš pradžių nebūta, su tuo neapsigimta, – tai susidaryta. Ko tu rastumei Lietuvių širdyje, išskrodęs jų kokį šimtuką, sudarytumei kitiems gerą pragariuką, o Lietuviams tai sudaro – tik liūdesį, iš šalies žiūrint. Širdims išskrost ir patirt, ką atskiras Lietuvis kenčia, dar nerasta tokių peiliukų. Viena poezija tai težino, ir ta – tik nujautimu.

Ištrauka iš Vaižganto Knygos "Dėdės ir dėdienės"

Vydūnas apie sėslias ir klajoklių Tautas

Šiandien, atrodo, kad kiekviena Tauta turi savo Tėvynę. Tačiau vienos Tautos yra sėslios ir linkusios į pastovumą, o kitos klajoklės, nerimstančios.

Sėsli Tauta gyvena didesnėje santarvėje su Gamta. Kla­joklė linkus Gamtos tvarką laužyti. 

Sėslios Tautos Žmogus yra darnus, klajoklės – ne. Sėslusis – nereiklus, saikingas, kuklus, ramus, besidžiaugiąs savo Dvasios turtu. Klajoklis reikalauja įmanomo ir neįmanomo, besaikis ir visad nepatenkintas, nuolat ieškąs naudos.

Todėl sėslios Tautos Žmonės laikomi labiau at­silikę, o klajokliai – labiau išsivystę. Tačiau tai tik paviršutinis vertinimas.

 Kai kurios Tautos akivaizdžiai siekia turto, mate­rialių gėrybių, lengvai iškeičiamų į kitas gėrybes. Šis siekimas tuo didesnis, kuo mažiau saitų Žmogus betu­ri su Tėvyne. Atrodo, jog savo Žemės po kojų nebejaučiančio Žmogaus Sąmonėje sukyla aistra susižerti į rankas kuo daugiau turtų. Tėvynės neturėjimas išug­dė materialistinį mąstymą.

Ryškūs skirtumai tarp Tėvynę turin­čių Žmonių ir betėvynių. Ypatinga būsena, vadi­nama Tėvynės ilgesiu, juos skiria. Ji būdinga tik Tėvy­nę turintiems. 

Lietuvių Dainų Dvasia ir charakteris

Daina Lietuvių Tautos Gyvenime yra visur ir visada esanti palydovė. Nėra svarbesnių Darbo sričių ar Gyvenimo momentų, kurie būtų pergyvenami be Dainos. Lietuvių Daina nėra tai koks koncertinis dalykas, kurį vieni gali dainuoti, o kiti klausytis. Lietuvių Daina yra dainuojama visų, nes ji yra Lietuvių Sielos reiškimosi skvarma (forma). Dėl to Lietuvių Dainos nėra vien senovės palikimas. Daugelis vakarų Europos Tautų liaudies Dainų daugiau nebekuria, tačiau Lietuvių Tautoje ta Kūryba ir šiandien tebėra gyva. Ji reiškiasi partizanų ir kitokiomis Dainomis.

Lietuvių Daina nėra nei poezija, nei dievirpa (muzika), bet sujungia abu šiuos dalykus kartu. Lietuvių Dainos tekstai ir melodija paprastai gimsta tuo pačiu kūrybiniu momentu. Dainoj Kūrėjas yra kartu poetas ir dievirpys (muzikas). Lietuvių Daina paliudija pirminę poezijos ir dievirpos Vienybę. Tuo būdu kaip tiktai pasireiškia dainuojančio Žmogaus arba dainuojančios Tautos santykis su būtimi. Vaizduojamasis menas reiškia tam tikrą atstumą nuo būties. Dailininkas yra kritiškas aplinkos atžvilgiu. Jis jaučiasi esąs ne būtyje, bet virš būties. Jis sąmoningai pergyvena savo atskirumą Pasauly. Tuo tarpu dievirpa šitą atskirumą panaikina. Dainavimu pasireiškia pirmykštis Sielos ir Pasaulio vieningumas. Dėl to dainuojanti Tauta, kaip pvz. Lietuviai, ieško, kad ji nėra kritiškai nusiteikusi būties atžvilgiu, bet ją betarpiškai pergyvena kaip savo Tėvynę, kurioj visi gyvena sandoroj. Bet tai yra ženklas, kad Tauta tebegyvena priešfilosofinį tarpsnį, nors jau ir seniai pasiekusi aukštos Kultūros laipsnį. Dainuojanti Tauta reiškia tokį tolimos praeities tarpsni, kada Žmogaus Dvasios raida nėra dar kritiškai pasireiškusi, nes "mąstymas ir dainavimas nepakenčia vienas kito".

Blaivybės privalumai

Pasirinkę blaivybę Žmonės pradeda gyventi visai kitokį – gal kiek pradžioje neįprastą, bet sveiką, turiningą ir kūrybingą Gyvenimą. Minima vis daugiau priežasčių – dėl ko verta atsisakyti alkoholio. Pasirodo, blaivybė keičia visas Gyvenimo sritis, visą Gyvenimą.

Taigi, verta nustoti vartoti alkoholį tam, kad:
Pagerinti savo charakterį:
- Turėti stiprius nervus.
- Atsisakyti žalingo įpročio.
- Išsivaduoti iš psichologinės priklausomybės nuo alkoholio.
- Niekada nesigailėti, kad šiandien sėdai už vairo.
- Tapti tikru Žmogumi.
- Gyventi pagal savo prigimtį.
- Nebūti narkomanu, nes alkoholis – narkotikas.
- Įrodyti sau, kad esi savo Valios ir savo įpročių šeimininkas.

Pasaka apie Šviesos Žmones

Kadaise gyveno Šviesos Žmonės. Saulės Sūnūs ir Dukterys. Jie gyvavo kurdami laimingą Gyvenimą. Visata skambėjo jų juoku, o aidas atsimušęs Danguje grįždavo Žemėn Laisvės, Grožio Sielos sąskambiais.

Kartą užtemo akis skleidusi Šviesą ir patapo liūdna ir šalta, niūru ir keista. Tai slaptumas įsibrovė Sielon. Kiekvienam pradėjo rodytis Tiesa kitaip, negu buvo. Kažkas tikėjo, kad jo Tiesa geresnė už kaimyno. Tada ginčijosi, įrodinėjo, pyko ir dar giliau slėpė Šviesą – Tiesą, kad tik pats (pati) ją turėtų ir džiaugtųsi. Geso Ugnis skleidusi Šviesą ir šilumą. Šalo širdys, šalo rankos. Nustojo dalinusios glamones ir Duoną. Vis dažniau sugriebdavo Akmenį, kuriuo užsimodavo.

Šiek tiek apie škotų praeitį. Įdomi ir paini Škotijos istorija

Būsimoji Škotija
Romėnams apleidus Britaniją, iš kontinento plūstelėjo germanai anglai, saksai ir jutai, kurie nustūmė keltus į salos pakraščius: Kornvalį, Velsą ir Yr Hen Ogledd („Senąją Šiaurę“- VI a. regionas apėmė teritoriją nuo Jorko iki Pijaus Antonino sienos, bet su laiku vis mažėjo). Maždaug tuo pačiu metu dalis airių (kurie romėnams buvo žinomi kaip piratai Scotti), save vadinusių Dál Riata, persikėlė į vakarų Kaledoniją ir po kelių šimtmečių kovos tapo vienvaldžiais Škotijos valdovais. Anot metraštinės tradicijos, pirmasis Škotijos karalius Kenetas Mak Alpinas (Cináed mac Ailpín), kilęs iš Dál Riatos klano „sunaikino“ piktus, tačiau kronikose pilna užuominų, kad istorija nebuvo tokia paprasta.


Su airiais (kurie Kaledonijoje ėmė vadinti save gelais) atėjo ir krikščionybė, kurią tarp piktų paskleidė Šv. Kolumbas, o su krikščionybe ėmė sklisti ir keltiška Kultūra. Šaltinių stygius neleidžia detalizuoti šio proceso, tačiau yra išlikę jo ženklų. Tai visų pirma kelios geliškos poemos, šlovinančios piktų karalių Bride III ir jo Pergales prieš anglosaksišką Nortumbrijos karalystę, bei genealogijos, rodančios, kad piktų karaliais buvo ir gelai, ir anglosaksai. Bene svarbiausias gelų Kultūros sklidimo palikimas yra vadinamasis Duplino kryžius, rastas Earno upės slėnyje, beveik pačiame piktų karalystės, keltiškai vadintos Fortriu, centre. Pats kryžius yra tipiškas keltams, tačiau svarbiausia, kad ant kryžiaus įrašytoje dedikacijoje piktų karaliui, jo vardas užrašytas geliškai.

Lietuvos vizija "Dovana Žemei". Lietuva po 20 metų

Ateikite ir imkite mane,
Aš Jums Gyvenimo vartus atkėliau.
Esu tikrai kiekviename:
Esu Žmogus, Žmona ir mažas kūdikėlis.
Esu Aš Tėvas, laikas, Dzūkija;
Esu Sūnus, Dukra ir Motinėlė;
Esu plasnojanti šviesi Svaja;
Esu Tauta, kur šiandieną atsikėlė.

Esu Taika, kūryba, obuoliai;
Šermukšnių kekės – dvasingumas.
Esu iš naujo gimę Sukiniai;
Ir Dieviškas aukštaitiškas dosnumas.

Esu Sidabro juosta lygumoj;
Esu žemaitiškas budrumas.
Esu Aš Radvilų pily šventoj;
Dabar Esu kūrybinis bendrumas.


TYLA. Sidabrinis žvaigždžių mirgėjimas, švelnumo kupina tyla.
Nuo augalų sklindantys aromatai, pirkia šiaudiniu stogu, rąstai, žievė. Saulė leidžiasi atviroje verandoje...
Esu Moteris. Širdyje ramuma, palaima. Atsiveria gelmės. Žvelgiu į ateitį, išgyvenu ją savyje. Įsisąmoninu, kad tai realu, paprasta. Kad tai duotybė. Įėjau į šią būseną per pilnatvę, suvokimą, kad dalyvauju Gyvenimo kūrime. Kad viskas amžina, kad ateitis - tai Mes patys, Mūsų svajonės, norai, sapnai, džiaugsmai, reakcijos, veikla. Kai suvokiau tai, kilo didžiulis dėkingumas Kūrėjui, didžiulis noras padovanoti ateičiai, Visatai, Žemei, Žmonijai, Lietuvai kažką labai labai gero, tyro, džiugaus ir šviesaus. Padovanoti Savo Sūnui, Jo Tėvui, Sau, Giminei, kaimynams, tiems, kurie ateis. Įkvėpimas netilpo manyje, jis augo, plėtėsi, apimdamas, Namus, sodybą, gyvenvietę, šalį, Žemę... Tada supratau, kad ribų nėra, nes Žemė apvali ir mano dėkingumo, Laimės, Meilės bangos nuskriejo į Visatą, į beribius tolius...

Kupoliniai namai - Darnos (Vandenio) eros namai

Kas yra kupolinis namas?
Apvalūs bei kupoliniai namai turi ilgą istoriją bei gilias tradicijas, kurios ilgainiui buvo nustumtos į šalį. Pasižiūrėti į šedevrais laikomus Romos kupolus kasmet plūsta daugybė Žmonių, tokia forma vis dar gyva besivystančiose šalyse, tačiau šiuolaikinėje architektūroje ji, rodos, visai pamiršta praeities atgyvena. Vis dėlto, didėjant ekologinėms problemoms bei Žmonių susirūpinimui planetos ateitimi, kupoliniai namai vėl sugrįžta dėl savo ypatingų savybių, jaukios Žmogui aplinkos bei naudos Gamtai.

Pagalvojus apie kupolo formos namą, mintis kyla apie daugiau eksperimentinius, o ne realistiškus projektus, tačiau nereikėtų visko vertinti taip vienpusiškai. Kupolinis namas gali puikiai atitikti šiuolaikinius standartus bei turėti visus įmanomus patogumus. Tokie namai neturi jokių apribojimų - tai gali būti mažutis sodo namelis ar prabangi vila, vienaukštis arba daugiaaušktis, tradicinis arba išskirtinis pastatas. Nereikėtų išsigąsti ir neįprastos namo formos, mat ji erdvėms suteikia tik daugiau žavesio ir lankstumo, o įdomiai ir racionaliai suplanuota gali virsti tikru svajonių namu.

Joga Vasišta apie vieną iš trijų pagrindinių Gyvenimo klausimų - Kas Aš esu?

Aš esu gėlės aromatas, žiedų ir lapų Grožis, švytėjimo Šviesa ir net pačioje Šviesoje Aš esu jos patyrimas. Tikrasis Aš - sąvokomis nesuvaržyta vidinė Tiesa arba Sąmonė, slypinti visose judančiose ir nejudančiose šios Visatos būtybėse. Aš esu visų šios Visatos būtybių Esmė. Kaip sviestas egzistuoja piene, o takumas - Vandenyje, taip Aš, kaip Sąmonės energija, esu viskame, kas egzistuoja. Šis išorinis praeities, dabarties ir ateities Pasaulis be atsiskyrusių objektų (sąvokų) egzistuoja beribėje Sąmonėje. Ši visur esanti, visagalė kosminė egzistencija ir yra ta Esmė, vadinama tikruoju Aš.

Malda "Aš esu čia"

Tau reikia Manęs? Esu Aš čia.
Tu negali Manęs matyti, tačiau tavo akių Šviesa esu Aš.
Tu negali Manęs girdėti, tačiau per tave kalbu Aš.
Tu negali Manęs paliesti, bet tavo rankomis srūvanti Galia esu Aš.
Aš veikiu, nors tu ir nesupranti mano kelių.
Nors tu nežinai, kad tai yra Manųjų Darbų rezultatas, - Aš veikiu.
Aš esu ne keisti regesiai, bet slėpinys.
Tik visiškoje Ramybėje, pamiršęs savąjį „aš“, tu gali pažinti Mane tokį, koks esu, tačiau tiktai jausmu ir Tikėjimu.
Nepaisant to, esu Aš čia. Aš girdžiu ir atsakau.
Kai tau reikia Manęs, Aš esu čia. Net jeigu tu neigi Mane, esu Aš čia.
Ir kai tu jautiesi labai vienišas, esu Aš čia. Esu ir tavo baimėse, ir skausmuose. Esu tavo Maldose ir Darbuose. Tavyje Aš esu, o tu esi manyje. Tiktai protu savo tu gali jaustis atsiskyręs nuo Manęs, nes skirstančios sąvokos - „mano“ ir „tavo“ - kyla iš proto.
Vis tik ir savo protu gali suvokti bei pajusti Mane.
Išlaisvink savo širdį nuo tuščių baimių. Kai tu Man netrukdai, Aš esu čia.
Vien tik iš savęs tu negali padaryti nieko, o Aš galiu viską. Esu Aš visame ir visur.
Nors tu gali ir nematyti Gėrio, Gėris yra, nes Aš esu čia. Esu čia todėl, kad turiu būti, todėl, kad Aš esu.

Vydūno atsakymai. Žmogus- socialinė būtybė. Kaip jam vienu metu būti ir visuomenišku, ir "atskiru", "savišku"?

Trumpai galima rūpimąjį dalyką apšviesti sakant: žemasis Žmogus yra įrankis aplinkybių ir kitų Žmonių, iškilęs Žmogus yra patsai savo Gyvenimo valdovas. Šitą numanyti ir pagaliaus išmanyti yra pirmutinė sąmoningosios Žmogaus pažangos, jo kilimo, jo atsilukštenimo sąlyga. Apie tai reikalinga ypačiai Mūsų amžiu kalbėti.

 Žemo laipsnio Žmogus yra gyvas kaip ir kiti. Bet jis teveikia, tedirba kitų arba ir aplinkybių, vargo, skausmo, bado, šalčio varomas. Vyriausias o žymis yra vangumas, tingumas. Kur tokių žemo laipsnio Žmonių daug yra, čia jie ar svetimos Tautos Žmonių pavergiami, ar savo valdžios kankinami. Tiktai tinginių ir, kas tiek jau, baikųjų Tauta turi žiaurią ir net šiurkščią valdžią. Vangūs, bailūs Žmonės čia yra visiškai mažųjų ir didžiųjų karalių įrankiai.

Vien pasidavę aplinkybei, Žmonės netrukus atrodo tarsi būtų visiškai be branduolio, be Gyvenimo varpsties, be širdies, pagaliau be Dvasios-Sielos. Kuo daugiau Žmogus yra iškilęs, kuo žmoniškesnis jisai, tuo mažiau jis priklausomas savo aplinkumai ir tuo daugiau aplinkuma jam priklausoma. Todėl jokiu būdu nereikėtų pasiduoti minčiai, būk Žmogus esąs aplinkumos padaras. Seniai jau žinoma, kad Žmogus tuo virsta, kuo, tiki

Audronė Ilgevičienė apie Aisčių Tautos prisikėlimą

Žuvusiųjų pasiaukojimas vardan didingo Aisčių kelio, vardan Taikos ir Meilės, vardan Tautos Laisvės, mirtimi užantspauduotas, didžiulę jėgą turėjo. Ta jėga nuo šiol šiuose Vandenyse liks. Joks laikas negalės tos jėgos išsklaidyti. Todėl tie, kurie prie šių Vandenų gyvens ir Aisčiais save laikys, įgis tą jėgą, jeigu savo širdyse Motinos Meilę ir Taiką atras. Jie įgis tą jėgą, jeigu savo Tautos Laisvė jiems brangesnė už Gyvybę bus, todėl jie jos, Tėvo Valią pasitelkę, apginti stos. Visų narsiųjų Aisčių didžiavyrių jėga ir išmintingųjų Senolių ir Žynių, visais laikais gyvenusių, Išmintis įeis tada į juos ir kiks tam, kad Tautą prikeltų, kad jos Žmones nuo žiaurios, o gal patogios nelaisvės apgintų.

Tačiau įvyks tai tik su tais, kurie Aisčių Dvasia patikės. Tokie laisvi ir neįveikiami bus. Tik dvasia tikintis ir laisvas Žmogus gali kitus paskatinti patikėti Dvasia ir parodyti kelią į Laisvę.

Talkos - lietuviška Darbo skvarma (forma)

Angliškai working bees. Vokiškai gemeinsame Arbeit. Rusiškai toloka. Ukrainietiškai toloka. Baltarusiškai talaká.

Talkos yra Darbo organizavimo forma, paremta nemokama kaimynų tarpusavio pagalba. Išlikusios kaip pirmykščio bendruomeninio Darbo tradicija kaime, talkos būdingos ir kaimyninėms Tautoms. Pagrindinis talkų tikslas – nudirbti skubius ir didesnius darbus, kai nepakanka valstiečio ir jo Šeimos narių arba Darbo pobūdis reikalauja daugiau Darbo rankų. Pagrindiniai talkų organizatoriai buvo ūkių šeimininkai, tačiau kartais ateiti pagalbon galėjo kaimynų ar net kaimo bendruomenės iniciatyva. Viduriniais amžiais LDK talkos pateko į feodalinio prievartinio Darbo sistemą ir istoriniuose šaltiniuose minimos nuo XIII a. Įsigalint baudžiavai talkos tapo valstiečių sunkiausių ir skubiausių Darbų feodaline prievole dvarui per darbymetį. Darbui skirtų dienų skaičius ir Darbo turinys bei pobūdis dvarui kito kartu su feodalinio ūkio raida ir talkos gyvavo iki baudžiavos panaikinimo 1861 m.

Dievirpos (muzikos) įtaka Žmogaus kūnui ir Dvasiai

Mokslininkai pažymi, kad iš visų menų dievirpa pirmoji buvo pradėta naudoti gydymo tikslais.

Pirmosios, primityvios magiškojo „gydymo” formos buvo įvairūs burtininkų užkeikimai, užkalbėjimai, demonų ir Dvasių iškvietimai.

Didelę reikšmę gydomajai dievirpos funkcijai teikė senovės Egipto, Graikijos, Romos medicinos mokslai. Šiose šalyse dievirpos menas buvo kur kas aukštesnio lygio. Dievirpos panaudojimas darant įtaką Žmogaus kūnui pirmą kartą buvo paminėtas rašytiniuose šaltiniuose Egipto medicininiuose papirusuose dar 1500 metais prieš Kristaus gimimą.

Graikai išvystė ne tik racionalią Žmogaus Tvarkos ir Darnos koncepciją, bet ir koncepciją apie dievirpos panaudojimą įvairioms negalioms palengvinti. Todėl nenuostabu, kad graikai yra laikomi dievirpos terapijos pradininkai. Nors jų medicina buvo dar empirinė ir subjektyvi, graikų gydytojai žinojo, kaip tiksliai diagnozuoti ligos simptomus. Dievirpos gydomajai Galiai jie skyrė ypatingą dėmesį.

Oskaras Milašius. "Lituanie"

Tos Žemės vardas – Lietuva – užvaldė mano protą ir jausmus.
Aš trokštu jums atskleisti ją.
Ateikit! Dvasioje nuvesiu Jus į svečią kraštą, ūkanotą, glūdų, šnarantį…
Suvasnokime sparnais – aure, jau skrendame per šalį, kur kiekvienas daiktas turi blausią atminimų spalvą.
Apgaubia mus Vandens lelijų kvapas, plėkstančių Miškų garai…
Tai Lietuva, la Lituanie, Gedimino ir Jogailos Žemė.
Atsiveria Mums susimąsčiusi šalis, kurios vėsi, dulsva padangė turi visą pirmapradės Giminės gaivumą. Ji nepažįsta prabangos liūdnos – subręsti.
Po septynių žiemos mėnesių letargo ji, nubudus, šoktelia nuo pavasario staigios grožybės, o rugsėjo vidury nauji atolai, netgi vasaros nedavę, juodvarnių kranksmais vėl skelbia ilgą žiemą.
Tada lietuviškųjų vasarų medaus kvapsnis užleidžia vietą rudeniniam dvelksmui, kuris yra lyg Siela Lietuvos,-
Saldrūgštis kvapas, nelyginant išvirtusio karšinčiaus Medžio, samana užkloto, ar griuvėsių po lietaus, kai vasara jau baigias.
Balzgana Šviesa dūluoja klony, o šėma migla nugulus ant Miškų,
Tylų Saulės veidą niaukia įkyrių minčių nykumas.
Nors dar nesnigo, paplukusiuos keliuos ratus pakeičia rogės,
Nuo upės smelkias per laukus linų markos tvaikai.
Galop iškrinta lapkričio sniegai, o vakarais sarginiai šunes vėl užtraukia savo begalinę šneką su vilkais iš seno Miško, skendinčio rūkuos.

Mykolas Oginskis. Priesakai Sūnui

Vaikeli mano, tu palieki Tėvo Namus ir nuo šio pirmojo žingsnio prasideda naujas tavo Gyvenimo etapas, nuo šio momento tu gali pasakyti: „aš pradedu Gyvenimą“. Labai atidžiai įsiklausyk į žodį „Gyvenimas“ – tai ne tik Gyvenimo Darbas, kas yra visų gyvųjų priedermė, bet ir Gyvenimo menas – todėl reikia susimąstyti apie esminius jo tikslus ir priemones jiems pasiekti. Tegul Žodžiai „galvoti“, „susimąstyti“, „įsigilinti“ nebaugina tavęs, mano brangus Sūnau. Nėra tokio amžiaus, kuriam protas būtų nepavaldus. Gyvenimo mokslas yra toks, kaip ir kiti mokslai, kurių galima išmokti, tik reikia prisiversti susikaupti pačiam savyje, perprasti save, įsiklausyti į patarimus Žmonių, kurie ves tave pirmaisiais savarankiško Gyvenimo keliais. Dabar aš negaliu savęs priskirti prie šių vedlių, tačiau, šito laiško padedamas, galvosiu ir kalbėsiu su tavimi taip, lyg būčiau visą laiką greta, patardamas ir įpareigodamas tol, kol Dievo Valia nepadovanos man Laimės tave ir vėl pamatyti.

Štai ką aš tau patariu ir įpareigoju:

Viliaus Orvido pasiūlymas Lietuvos išgelbėjimui

Ir ateity aš manau – Mus begali išgelbėti tiktai pranciškoniška sąjunga – į Gamtą žiūrint kaip į Brolį. Ir tokių minčių esu trupučiuką pateikęs, kad būstus reikia statyti iš molio, pilaites. Kad kuo mažiau išnaudotum energijos, kaip senovėj buvo statoma. Ir visą aplinką prižiūrėti, kaip sanitaras. Ir Japonijoj, ir Kinijoj gražių patirčių yra… Nes kitaip Mes einam į pražūtį…

Levas Tolstojus apie Laozi ir Jėzaus mokymų esmės tapatumą

Laozi mokymo pagrindas yra lygiai toks pats kaip ir visų kitų didžiųjų, tikrųjų, religinių mokymų. Jo esmė yra tokia: pirmiausia Žmogus save suvokia kaip kūnišką asmenybę, atskirtą nuo viso kito ir geidžiančią gerovės tik sau pačiai. Viena vertus, kiekvienas Žmogus suvokia esąs Piotru, Ivanu, Marija, Jekaterina; kita vertus, kiekvienas Žmogus suvokia esąs bekūne Siela, jame ir visuose kituose gyvenančia ir suteikiančia Gyvybę bei gerovę visam Pasauliui. Taigi Žmogus gali gyventi arba ta kūniška, atskirta nuo Pasaulio, asmenybe, kuri siekia gerovės tik sau, arba ta bekūne Siela, jame gyvenančia ir geidžiančia gerovės visam Pasauliui. Žmogus gali paklusti kūnui arba Sielai. Kai Žmogus gyvena kūnui – Gyvenimas varganas, nes kūnas kenčia, serga ir pasmerktas mirčiai.

Jeigu norima, kad Žmogaus Gyvenimas būtų ne varganas, o laimingas, Žmogui reikia išmokti paklusti ne kūnui, o Sielai. Taip moko Laozi. Jis moko, kaip pereiti nuo kūniško Gyvenimo prie dvasinio. Savo mokymą jis vadina Keliu, nes tas mokymas tiesia kelią perėjimo link; todėl ir visas Laozi mokymas vadinamas Kelio knyga. Anot Laozi mokymo, šio kelio esmę sudaro tikslas nenuslopinti Sielos kūniška veikla, dėl to Žmogus turi nieko neveikti arba veikti kuo mažiau tam, kad kūnas nekliudytų galimybei Žmogaus Sieloje atsiskleisti Dangaus (taip Laozi vadina Dievą) jėgai, gyvenančiai visame kame.

Vydūno atsakymai. Kuo skiriasi menko Žmogaus jausmai, troškimai ir kokie nors palinkimai nuo aukštai iškilusiojo, paveikslui, poeto, rašytojo ir t.t.?

Jausmai palydi kiekvieną Mūsų patyrimą. Jie kievieno Žmogaus tie patys, kuomet jaučiamas dalykas visiškai tas pats. Ir pasako Žmogui, ar tasai malonus, ar nemalonus. Linkimai, troškimai, geismai yra Žmogaus širdies (vidaus) atsiliepimas į tai, kas jo patirta ir pajausta. Linkimai, geismai ir t.t. verčia Žmogų patiriamą dalyką pasiimti ar atstumti. Tą žinodami galime sakyti, kad menko Žmogaus jausmai ir t.t. yra paprastai visai kitos rūšies negu iškilusiojo. Tasai nesirūpina tais, kurie menkajam labai svarbūs išrodo. O tasai vėl negali tų patirti, kurių iškilusysis geidžia. Paveikslui, dailės veikalai menkam Žmogui visai nesukelia jausmų arba tiktai tokius, kurie jokios arba tik mažos dalies teturi su daile. Menkas Žmogus nėra turtingas savo širdyje. Nėra jis toks gyvas, kad galėtų daug, giliai ir viso ko pajausti. Todėl menkas Žmogus ir maža teturi jausmų. Sakoma, jis nėra jausmingas. Paprastai jis ir nėra jautrus. Ir tik žiauresni užgavimai sukelia jo jausmus. Iškilęs Žmogus labai jų daug ir gyvų turi. Ir labai jis jautrus. Kas visai nepareina į omenį menkajam Žmogui, tas iškilusiojo greitai numanoma, ir jojo jausmų giriama ar peikiama, pritraukiama ar atstumiama.

Zoroastrizmas - prisilietimas prie Ugnies Pasaulių

Zoroastrizmas – senovinė dvasinė tradicija, kuri davė pradžią dabartinėms pasaulinėms religijoms. Ši religija, išplitusi senovėje ir ankstyvaisiais viduramžiais Vidurinėje Azijoje, Irane, Afganistane, Azerbaidžiane ir eilėje Artimųjų ir Vidurio Rytų šalių, iki šiol išliko pas parsus Indijoje ir gebrus Irane. Religijos pavadinimas kilęs nuo pranašo Zoroastro (iraniškai Zaratuštra). Jie vadovaujasi šventu kanonu (Knygos, pripažintos Dievo apreiškimu ir privalomai tikėtinos) „Avesta“. Pagrindiniai zoroastrizmo principai: dviejų, amžinų pradų priešpastatymas – Gėrio ir blogio, kova tarp kurių ir sudaro pasaulinio proceso pagrindą; Tikėjimas galutine Gėrio Pergale, kuris įkūnytas į Achuramazdos dievybę. Tai pats seniausias mokymas apie asmeninę Laisvę ir Galią. Dar neseniai Žinios apie zoroastrizmo egregorus, veikiančias jėgas ir galimybes buvo ypatingai saugomos ir tai buvo slaptas, ypatingas Mokymas ir Žinojimas išrinktiesiems.

Viena seniausių religijų, susiformavusių Tarpupyje yra Zaratustrai priskiriama Avestos (Žinojimo) Knygose išdėstyta Pasaulio koncepcija. Pagal ją, pradžioje buvusios dvi – Gėrio ir blogio – Dvasios. Gėrio Dvasia Ormuzdas sukūręs gerąsias dievybes, blogio Dvasia Arimanas – blogąsias dievybes. Jo vadovaujamos blogosios jėgos pakenkusios Gėrio jėgų kuriamai tvarkai, todėl Pasaulyje Gėris visur susijęs su blogiu. Tačiau blogis neamžinas. Jeigu Žmonės gyvens gausindami Gėrį, blogis bus nugalėtas, visi anksčiau blogį dariusieji bus apiplauti verdančiu metalu, pagirdyti nemirtingumo gėrimu ir įvesti į amžiną laimingą Gyvenimą.