Juozas Aputis apie Lietuvą po šimto metų

<..Man driekiasi tokia Pasaulio eigos perspektyva: jei neatsiras ypatingos prigimties, ypatingo proto ir ypatingos valstybinės ar visuomeninės padėties Žmonių, išdrįsiančių pasipriešinti savo laiko sukurtiems globalizacijos ir standartizacijos stabams, gali ištikti baisi katastrofa, kurios sulaukusi didžiuma Pasaulio Žmonių gal šito net nesuvoks, tiktai paskiri individai spindinčiomis akimis galės gręžtis į praėjusių laikų (t.y. mūsų laikų) istoriją, kai Žmoguje dar ruseno Grožio, natūralios Darnos, Atjautos jei ir ne visai tvirti pavidalai, tai bent jų ilgesys.. >

<..Mes, Lietuviai, dabar panašiai ieškome senųjų ir šventųjų ugniaviečių ar bent kokios iš anų laikų išlikusios ažuolo šaknies. Pasaulio Žmogus dabar panašiai žiūri į buvusiuosius Atėnus..>

<..Jei lydės civilizacijos ir globalizacijos pergalės, po šimto metų gal tik kas dešimtas Žmogus galės suprasti, kas parašyta dabartiniame didžiajame Lietuvių Kalbos žodyne.>

Vydūno atsakymai. Ar jausmai - Tikėjimas, Viltis ir Meilė - pareina iš proto ar ne?

Tikėjimas, Viltis ir Meilė nėra jausmai. Tieji tegali jas apsakyti. Ir su protu jos tiek teturi derybų, kiek Karalius su savo knygyno užveizdu. Jeigu Žmogaus Galias statome į eilę, tad visai apačioj yra kūno jėgos, aukščiau jausmai ir geismai; toliau protas, noras, ir visai viršuj - Meilė, Tikėjimas, Viltis. Yra tai Galios nesulyginamai prakilnesnės, šviesesnės ir stipresnės už norą, protą, geidimą ir t.t. Tiktai jomis pati Žmogaus esybė teapsireiškia. Kuomet Žmogaus Gyvenime labiau toji, o ne prigimtis veikia, tuomet Meilė, Tikėjimas ir Viltis yra galingos. Šitos Galios todėl žadinamos, Žmogui gyvenant ir veikiant ir mažiausiuose dalykuose su teisingumu, širdingumu, prakilnumu, kantra, pasišventimu ir t.t. Proto uždavinys yra Meilei, Tikėjimui ir Vilčiai tarnauti. Tik nereikėtų manyti Tikėjimą esant sutikimu su kokiais tikybos mokslais. Teisingiau jį vadinsime tvirta Valia, tvirtu pasiryžimu.

Gintaras Beresnevičius apie Lietuvių būdą

Mes nuostabūs vadovai ir valdovai, tą pripažįsta kiekviena nacija, kuriai vadovavome, ar kuri apskritai susiformavo mūsų dėka. Mes atlaidūs, tolerantiški, bet tik tada kai turime savo prigimtinę švelnumo formą imperiją, tokią, kuri derina priešybes, kuri sujungia ir apjungia stichijas. Mes barbarai ir mums artimas barbaro užkariautojo sindromas – žemdirbių teritorijos užkariavimas, kuris baigiasi mokesčiais, dažnai mažesniais nei mokėdavo tos bendruomenės anksčiau. Kuris baigiasi užkariautųjų religijos ir papročių tolerancija, tokia galinga, kad net patys atitrūkę nuo metropolijos persiimame Kalba ir Tikėjimu. Mes užkariautojai, kurie pajėgūs suprasti užkariautojų poreikius geriau nei jie patys ir Mes ne kartrą savo identitetą aukojome tam, kad atsibustų užkariautos Tautos miglota tapatybė ir per sutemas atvestume ją į istorijos Šviesą; Mes esame tie, kurie konfrontuodami padarė Maskoliją, tai kuo maskvėnai yra šiandien; rusus – rusais. 

Bendradarbiaudami ir gindami, ir bendrai gindamiesi iš rytų slavų suformavome ukrainiečius ir baltarusius – leidome tapti tuo, kuo jie yra šiandien. Tautomis, turinčiomis Kalbą ir ateitį. Skirtingas ateitis, bet tai jų reikalas. Tiesą sakant, ir mūsų, nes esame atsakingi už savo Vaikus, nacijas nuo Baltijos iki Juodosios jūros.

Padangos iš… Lietuvoje užaugintų pienių?

Netrukus Lietuvos pievos pasidengs akinančio geltonumo kiaulpienių žiedų kilimais. Pasirodo, šios piktžolės puikiausiai tinka automobilinių padangų gamybai, mat kai kurių rūšių kiaulpienės – puiki natūralios gumos, kuri gaminama iš kaučiukmedžio, žaliava. Bendra Indijos ir Olandijos bendrovė „Apollo Vredestein“ pirmoji susidomėjo padangų iš Europoje išaugintų medžiagų gamyba.

Vydūno atsakymai. Ar gali kuomet Žmogus būti visai laimingas?

Dvejopu keliu mums pareina palaimos jausmas. Išalkęs bus palaimingas gaudamas valgyti, o pilnai palaimingas - kuomet valgis bus skanus ir Žmogus galės tikėti niekuomet jo nebepritrūksiąs. Taip jame sukeliamas palaimos jausmas paviršutinišku būdu. Ir ne vienam išrodo, lyg mūsų palaima guli regimuose daiktuose. Yra skirtumų tarp tųjų. Tūli nėra taip visiškai kūno dalykai, kaip valgis, gėrimas. Imkime tik Žmogų, kurs mums mielas, kadangi jo išvaizda mums patinka, arba kokį dailės veikalą ir kas tam prilygsta. Palaimos jausmas, kurį visi tokie dalykai mumyse sužadina, bus visuomet kuo pilnesnis ir mus kuo ilgiau pildys, kuo menkiau jis bus sukeliams kūno, o kuo labiau - Dvasios. Yra Žmonių, kurie tegali palaimos pajausti, kad jų kūnas kaip nors sujudintas. Jie bus visai laimingi, kuomet bus ko skanaus pasivalgę. Kiti vėl turės būti širdy pasiekti. Tik tuomet jie gali patirti palaimos jausmą. Bet pastebėkime: visi šie palaimos jausmo žadintojai yra ar regimi šio Pasaulio dalykai, arba nors bet kaip su jais sujungti. O yra dar visai kitoks palaimos teikėjas. Žinome turbūt, kad Žmogui gyvenant iš lengvo vis gilesnės jo esybės gelmės stojasi į santykį su kūno Gyvenimu. Randasi Žmoguje visokie supratimai, visokie nepatirti dar smagumai. Tūli net nusimano virtę visai kitokiais, prakilnesniais Žmonėmis. Sako tad, būk jie naujai užgimę. Tokių naujo Žmogaus užgimimų viduje yra keli. O kad tas mumyse randasi, kurs mūsų, tai yra dabarties amžiaus, numanymui rodosi aukščiausias, tuomet Žmogus nebelaukia palaimos jausmo sužadinimo iš kokio regimo Pasaulio dalyko. Jis yra palaimingas, tarsi pats pastojęs palaimos versme. Ir niekas negali jam tos versmės užversti, išėmus jį patį. Neturi Žmogus tuomet tik palaimos jausmo, bet pati palaima pildo jįjį.

Lietuviai - Doros, Skaistos ir Esos Kultūros Žmonės

Esõs arba Doros, vidinė Kultūra. Tokios Kultūros neturi didingų pastatų, rūmų, piramidžių, šventyklų, ir kitų formos dalykų – tai vadinamosios pagrindo, pamato Kultūros. Dorinis pamatas ir sąlygojo mūsų išlikimą. Tai pati Kalba liudija. Atsiverskit mūsų Didįjį Žodyną, suraskit žodžius su šaknimi skaist- – jų ten yra virš šimto! Akivaizdu, kad skaistumo sąvoka buvo gana reikšminga.

Tai plačiai vartota sąvoka: skaistus veidas, skaistus būdas, rūbas, ežeras, skaisti Siela, pasak D. Poškos, skaisti ir Kalba… Bendrai paėmus, skaistumas reiškė išorinio Grožio (spindintis, šviesus, skaidrus, tyras) ir vidinio (doras, taurus, garbingas, malonus) dermę. Netgi yra toks žodis kaip skaistaturgis (paskutinis turgus prieš Kalėdas, į kurį suvažiuodavo jaunimas). Skaistumas buvo lemiantis Tautos bruožas. Skaistumo sąvoka buvo taikoma ne tik mergelei ar Vaikams, bet ir Senoliams. Apie tai kalba pirmosios saujos bėrimo paprotys. Pradedant sėją, pirmąją saują išberdavo skaistus Žmogus: Vaikas arba Senelis.

Laozi apie Dievą

Visame, ką tu regi, yra Dievas (Dao), bet Dievas nėra tai, ką tu regi.

Vydūno atsakymai. Kaip save patį pažinti ir suprasti, koks yra Žmogaus uždavinys?

Sakė senovėj, būk save pažinti esąs tas uždavinys. Daug reikėtų apie tai rašyti. Tai šičia negalima. Bet kaip save pažinti, tai nors keliais Žodžiais aiškysiu. Gyvenimas parodo, kas Žmoguje yra. Nuolatai yra Žmogus Gyvenimo apsireikšti. Vyriausias Gyvenimo įrankis yra kiti Žmonės. Jie sušaukia viso ko viens kitame: labo ir blogo. Ir iš to, ką vienas kitiems išrodo, jis gali pats matyti, kas yra. Kurs kiekvienam težino pasakyti ir padaryti, kas pikta, yra piktybių rykas. Kurs kiekvienam tegali apie kitus kalbėti, kas žema, nedora yra, tikrai yra vienas žemiausiųjų, nedorų Žmonių. Kurs apsireiškia vis tik su nekanta prieš kitus, neturi savy širdingumo. Garsusis vokietis Nyčė sako: "Sąžinės graužimas verčia kitus graužti". Kurs visus kitus paikais laiko, yra silpno proto Žmogus. Ir t.t. Norinčiam save pažinti, tereikia patarti: eik į Žmones ir veikiai pamatysi, kas tu ir koks tu. Taip pasirodys Doros ir Dvasios stovis ir Galios. Kur pastarosios tegali apsireikšti kūno darbais, čia reikia sakyti: dirbki! veiki! Tuomet save pažinsi, tuomet pamatysi, ką gali.

Žemaičių bajorų Šventųjų Velykų valgiai

Žemaičių bajorų pirmosios Šventųjų Velykų dienos (Ugnies dienos) stalas

 Literatūroje randame aprašytus XIX amžiuje tokius Šiaurės Žemaitijos bajorų (o teisingiau Kėkliuose) Šventųjų Velykų papročius:

 Sulaukus sekmadienio ryto, apie bažnyčią eidavo Prisikėlimo procesija, kurioje grodavo kaimo muzikantai. Priešinga kryptimi seniau dažnai eidavo triukšmingi persirengėliai („žydai“), trukdydami procesijai ir už tai gaudavo gerai į kailį ir per „kramę“, o kad mažiau skaudėtų būdavo šiaudines arba pakulų kupras pasidarę, pakulų prikimštas kepures užsidėję. Šį sekmadienį žemaičiai nešdavosi į bažnyčią Velykų pyragus – bobas pašventinimui.

Vaižgantas apie Lietuvą

Mylėdamas Lietuvą, myliu Laisvę, kurią tegali man laiduoti nepriklausoma šalis, mano Tėvynė. Tik nepriklausomoje Valstybėje gali skleistis Žmogaus proto ir Sielos pajėgos: ar daug jų, tų Dvasios pajėgų? Tikrai to dar niekas nežino. Lietuvis tik nusimano pilnas jų esąs, kaip nusimano savo Žemės viduriuose esant visokios gėrybės, metalų, mineralų. Lietuvos Dvasia, kaip ir jos prigimtis, ligi šiol visa ko terodė po truputį. Betgi rodė! Seniau iš pasirodymo spręsta ir apie turinį. Nugis niekas nebetiki tiek to ir teesant. Jei Lietuvos Siela-mintis jau davė politikų, mokslininkų, Žodžio ir plastikos dailininkų, – tai jų gali ir daugiau duoti. Ir tikrai. Šalia šimto jau visuomenei žinomų vardų, antra tiek dygsta jos akyse ir tarpsta, lyg augmens, pavasario Saulei pakaitinus ir pašvietus: visi drūtais, stambiais, plačiais lapais, visi tirštai žalios spalvos. Vilties žalumo.

Apie Tautą (ištraukos iš Audronės Ilgevičienės Knygos "Sakmė apie Aisčius")

..Ilgas ir sunkus kelias į supratimą, galybes Gyvenimų trunkantis. Žino tai išmintingasis, tačiau skuba jaunasis, manydamas senąjį aplenksiąs. Tačiau savas laikas kiekvienai Sielai. Savas ir kelias. Yra kelių į supratimą, tačiau yra ir į nesupratimą vedančių.

Link nesupratimo einantysis jėgą ir Galias ypatingas auginasi, ydoms savosioms pataikaudamas, kitais Žmonėmis visokiais būdais manipuliuodamas. Savo puikybę Dorybe didžiausia jis laiko, savo turtus - valdžia, o savo valdžią kitiems - šlove. Ydų Karalius jo laukia..

..Link supratimo keliauti susiruošęs visus savanaudiškus siekius pamiršti turi. Kūno norai pakelėje likti turi. Švarios jo mintys atsakomybe už ištartą Žodį ugdo. Toks Darbams pasiaukojantiems rengiasi..

Antanas Maceina apie Lietuvių Kalbą

Pasisavinti tos ar kitos Kalbos vidinę Dvasią reikštų pasisavinti aną „regėjimo kampą“, kuriuo Kalba iš tikro ir yra. Tačiau tai reikštų pasisavinti svetimą „kampą“, kadangi savą „kampą“ mes jau turime mums duotą gimtąja Kalba. Gimtoji Kalba jau yra apsprendusi mūsų vienkartinį artinimąsi prie būtybės, ir mes nebegalime kitaip žiūrėti į Pasaulį, kaip tik savosios kalbos „regėjimo kampu“. 

Iš čia ir kyla nenugalimos sunkenybės suprasti Pasaulį, ištartą svetima Kalba. Kasdienoje įsitvirtinusi nuomonė, esą tai yra galima, reikią tik svetimą Kalbą gerai išmokti, yra kilusi iš sampratos, kad Kalba esanti susižinojimo priemonė. Moksle ir įprastiniuose Žmonių santykiuose ji tokia iš tikro ir yra. Tačiau susižinojimas yra pats paviršutinysis Kalbos sluoksnis; jis yra tikrovinis, bet jis sudaro tik Kalbos kevalą arba aną Humboldto „garsinę formą“. Ten gi, kur Kalba skleidžia pačią savo esmę, arba „vidinę Dvasią“, kaip tai yra filosofijoje ir poezijoje, ji peržengia susižinojimą ir virsta būtybės interpretacija ir būties atvyka. Šią interpretaciją ir atvyką suprasti galima tik tiek, kiek jos „regėjimo kampas“, ištartas svetima Kalba, atitinka manąjį „regėjimo kampą“, ištartą gimtąja Kalba. Ir juo labiau šie „kampai“ skiriasi, juo kita Kalba interpretuotas Pasaulis lieka man svetimesnis. Čia negelbsti joks vertimas, nes vertimas supratimo neteikia; vertimas supratimu remiasi. Tuo tarpu šisai verstinis „supratimas“ yra visados tik apytikris, o ne kartą svetimos Kalbos pridengtas net tiek, jog kelio į jį rasti negalime.

Sofija Alšėniškė – Vidurio ir Rytų Europos karalių Motina ir pramotė

1420 m. Lenkijos Karalius Vladislovas II Jogaila palaidojo savo trečiąją Žmoną. Gandai apie dar vieną senstančio valdovo santuoką turėjo kelti nemenką Lenkijos ir Lietuvos diduomenės susirūpinimą. Juk kalba ėjo apie paskutinę galimybę Karaliui sulaukti sosto įpėdinio. Sutuoktinės buvo dairomasi tarp užsienio princesių, tačiau viską staiga pakeitė kasmetė Jogailos viešnagė Lietuvoje.

Viename provincijos dvare Vytautas jį supažindino su jaunute savo Žmonos Julijonos Alšėniškės giminaite Sofija (1405-1461). Net numanydamas lenkų didikų nepasitenkinimą, Jogaila nedelsė ir kitos kelionės metu 1422 m. Naugarduko bažnyčioje vedė gražiąją Sofiją. Karaliaus sprendimą turbūt lėmė ir to meto Tikėjimas, kad iš senyvo Vyro ir jaunos Moters santuokos galima tikėtis gausių palikuonių.

Po gero šimtmečio Lietuvos metraštis taip perteikė Jogailos Žodžius: „Turėjau vedęs tris Žmonas, dvi lenkaites, o trečią vokietę, bet vaisiaus su jomis neprigyvenau. O dabar prašau tave [Vytautai], pripiršk man Sofiją... Ji rusėnų Giminės, gal Dievas duos man su ja įpėdinį“.

Andrius Narbekovas apie Gyvybės Kultūrą

Esame Gyvybės Tauta. Būti Gyvybės tarnu nėra kažkokia privilegija, didvyriškumas, kaprizas ar noras pasirodyti, tai – Pareiga.

Nėra tikros Laisvės ten, kur nemylima ir džiaugsmingai nepriimama Gyvybė. Meilė, kaip laisvas kitam dovanojimasis, suteikia Gyvybei ir Laisvei jų tikriausią prasmę.

Kai Laisvė atribojama nuo objektyvios Tiesos, net neįmanoma racionaliai ir protingai pagrįsti asmens teises. Todėl iškyla savivalės, totalitarizmo pavojus. Labai svarbu, kad Žmogus pripažintų esąs Kūrinys. Visur, kur gyvenama taip tarsi Laisvė neegzistuotų, paminamas Žmogaus orumas ir jo Gyvybės neliečiamumas. Moralinėje teologijoje mes šnekame apie moralinį absoliutą, kad niekas niekada negali sunaikinti nekalto Žmogaus Gyvybės!

Nesukursime tikros Gyvybės Kultūros, jeigu nepadėsime jaunimui priimti ir išgyventi lytiškumo, Meilės bei Gyvenimo prasmės vientisumo kaip nedalomo Gėrio. Lytiškumo subanalinimas, supaprastinimas, subiologinimas yra vienas svarbiausių veiksnių, kurie skatina nepagarbą gimstančiai Gyvybei.

Himnas Meilei

Aš trokštu jums nurodyti

dar prakilnesnį kelią:

Jei kalbėčiau Žmonių ir Angelų Kalbomis,

bet neturėčiau Meilės, aš tebūčiau

žvangantis varis ir skambantys cimbolai.

Ir jei turėčiau pranašystės dovaną

ir pažinčiau visas paslaptis ir visą mokslą;

jei turėčiau visą tikėjimą, kad galėčiau net kalnus kilnoti,

tačiau neturėčiau Meilės, aš būčiau niekas.

Ir jei išdalyčiau vargšams visa, ką turiu,

jeigu atiduočiau savo kūną sudeginti,

bet neturėčiau Meilės, – nieko nelaimėčiau.

Meilė kantri, Meilė maloninga, ji nepavydi;

7 dvasiniai Žmogaus lygmenys (Vydūnas "Sielos Kultūra")

Visiems tiems spėjimams, būk materė esanti viso Pasaulio turinio pagrindas, būk iš jos pareinanti ir žmoniškumo pradas — Siela, patsai Žmogus, pagaliau priešinasi mūsų pačių nusimanymas. Žinome visi, kad mūsų kūnas, mūsų ūpų Gyvata ir mūsų minčių Gyvata yra mūsų Sąmonės turiniu. Ir negali būt, kad Sąmonė pasidaro iš savo turinio. Niekas, rodos, netvirtins, kad erdvė pasidaranti iš daiktų. Vien žinoma, kad jie randasi erdvėje, kad jų kiekviename yra ir erdvės. Šitas palyginimas reiškia daugiau negu tik palyginimą. Yra jis beveik įrodymas. Berods įgyja šį svarbumą tik šviesiajai Dvasiai-Sielai. Naiviam protui jis nieko nesuteikia.  

Dvasia-Siela nelygiai gyva visuose Žmonėse, nors ji visur tos pačios esmės. Vienų Žmonių Siela yra šviesesnė, kitų tamsesnė, vienų ji stipresnė, tvirtesnė, kitų silpnesnė, lėtesnė, vienų ji malonesnė, kitų žiauresnė ir t. t.

Galima visą laipsnių eilę pastebėti žiūrint į Dvasių-Sielų skirtumus. Žemiausiųjų laipsnių Siela nieko nereiškia Pasauliui, ji yra be Šviesos, be Galios ir turinio, ji vien parodo, kad ji yra. Viduriniųjų laipsnių Siela bus turtingos Sąmonės. O aukščiausiųjų laipsnių Siela bus Šviesa ir Galia, Sąmonės turinys bus menkesnio svarbumo.

Žemiausiojo laipsnio Žmogų galima vadinti miegančiuoju. To laipsnio Siela dar beveik niekaip nesantykiuoja su Pasauliu. Ji turi berods organizmą, turi kūną šiame Pasaulyje pasijusti, nusimanyti. Pasaulis ir paveikia kūną. Kūnas atsiliepia. Bet Žmogus pats sau gyvena giliame miege. Todėl užgimimas bei mirimas jam nedaug tereiškia. Šio laipsnio Žmogus nebijo mirties. Nenumano jis dar skirtumo tarp Gyvenimo su kūnu ir be kūno. Jusnių Pasaulis jam dar nėra svarbus, dar nesirodo Gyvybės versme. Tokio Žmogaus Sąmonė yra tuščia ir įgyja tik turinį akies mirksniui, kuomet Pasaulis gyviau į kūną veikia. Vadysime šį Žmogų primityvu. Mūsų laiku tokių Žmonių maža tebėra ant Žemės. Kartais įsigema vienur kitur vienas antras, bet visą Tautą retai tebesudaro primityvūs Žmonės. Sako, būk esanti viena antra tokių tautelių dar Azijoj ir Afrikoj. Tik reikia atsargiam būti. Greit galime pavadinti primityviais Žmonėmis tokius, kurie jau šauniai yra pakilę.