Jonas Gervė apie Žmogaus evoliucijos uždavinius

Žmogus – pilnas šio didžiulio Pasaulio atspindys. Tai, kas Mumyse neatspindėta, to Mūsų Sąmonėje nėra. Kaip Mes atspindime Pasaulį, tokios ir Mūsų pažiūros. Savo mokymų metu J. Gervė siekė, kad Žmonės suprastų paprastą, bet esminę Tiesą: Mes patys kuriame Pasaulį ir save. Patys darome klaidas, patys jas transliuojame laike, patys jas ir taisome. Bet viską darome patys! Niekas Pasaulyje nevyksta ir negali vykti be Mūsų Valios. Bet Mums reikia grįžti prie savo žmogiškųjų šaknų, susigrąžinti genetinę atmintį, reabilituoti Mūsų neribotas galimybes ir svarbiausia – giliai suvokti, kad būtent Žmogus, o niekas kitas, – pati aukščiausia pakopa visos neaprėpiamos Visatos vystymęsi. Šio proceso reikšmės pervertinti tiesiog neįmanoma.

Tėvas - Šeimos stiprybės šaltinis

Tėvas buvo ir yra karys, kuris atiduoda savo Gyvybę už savo Šeimą, Tautos ir Valstybės Laisvę. Jis ir visuomenininkas, kuris dalyvauja aplinkos Kūryboje, politikas, tvarkantis valstybinį Gyvenimą. Kiekvienas Tėvas yra duonos pelnytojas, jaunosios kartos ugdytojas, Šeimos apsauga ir sprendimų autoritetas. Beveik visi žvelgia į savo Tėvą, kaip į besirūpinantį Šeimos pragyvenimu ir savo Vaikų ateities grindėją.

Šeima yra Tautos, Valstybės ir visuomenės pagrindas, nes čia prasideda tikrasis auklėjimas visuomeniniam Gyvenimui ir pilietiniam atsakingumui. Jeigu Motina yra ta, kuri sujungia Šeimos narius į nesuardomą vienumą, tai Tėvas yra toji jėga, kuri duoda ištvermę prieš visokius Gyvenimo išbandymus. 

Darniam Šeimos Gyvenimui, pilnaverčiam Vaikų auklėjimui Tėvo niekas negali pakeisti, nes niekas negali atstoti tėviškos atsakomybės, kuri kyla iš prigimties tampant Tėvu. Tėvas turi jausti atsakingumą už Šeimą ir Vaikų ateitį, ir juo gyventi. Gyvenimas - nuolatinės pastangos siekti gėrio ir kasdienis rūpestis kurti maloningą Vaikų Gyvenimą. Čia ir yra didžioji Tėvo atsakomybė - Vaikai mokosi iš jo ir kuria kartu su juo.

Origenas apie širdies gelmes

Gerk Vandenį iš savo talpyklos, – tyrą Vandenį iš savo šaltinio. Tu, klausytojau, stenkis turėti savą talpyklą ir savo šaltinį, kad paėmęs Šventraščio Knygą, suprastum, ko pasimokei bažnyčioje. Stenkis ir pats atsigerti iš savo dvasinio šaltinio.
Tavo viduje yra gyvojo Vandens versmė, racionalaus suvokimo, neišsenkančios gyslos bei gaivinančios vagos, jei tik jų dar neužpylė Žemės ir atliekos. Stenkis kasti savo Žemę ir valyti šiukšles, tai yra savo Dvasią, siek iš širdies pašalinti dykinėjimą ir vangumą.