Laozi Išmintis

Kiečiausią Pasaulyje
Nugali lanksčiausias,
Pro neprasiskverbiamą
Prasiskverbia beformis;
Todėl aš žinau:
Kai neveikiama prieš Gamtą,
Visos būtybės klesti;
Tačiau šiame Pasaulyje
Labai retai sutinkamas
Mokymas be Žodžių -
Neveik prieš Gamtą.

Mistinės Baltų vietos. Puokainių Šventovė Latvijoje

akmenurataiPo(u) kaini (kaimi). Rami vieta, esanti Ramybėje, Ramybės kaimas (Romuva???). Tokia žinia yra užkoduota dabartiniame šios vietos pavadinime (šis pavadinimas minimas nuo 1661 metų).

Netoli Duobelės, ant stačių kalvų ir gilių klonių maždaug 500 ha plote ošia Puokainių Miškas. Jame ilgus šimtmečius glūdi didi Šventykla, kartais Latvijoje vadinama latviškais X failais. 1995 metais, ėmus kirsti Mišką, atsivėrė Akmenų karalija. Grupė entuziastų apgynė šią vietą nuo naikinimo, ėmė rastis pėsčiųjų takeliai, iki šiol savanoriai valo Akmenis ir atidengia vis naujus klodus. Daug savanorių darbo čia įdėta, iš visos Latvijos važiuoja Žmonės iki šiolei.

Šventykla yra milžiniško dydžio. Daugelis čia atvažiuoja tikėdamiesi pasveikti arba prisiminti Protėvių Išmintį. Bioenergetikai seniai pastebėjo, jog paslaptingos „Akmenų upės“, krūsnys, jau nekalbant apie pavienius įvairių skvarmų (formų) Akmenis – galingos energijos tėkmės vietos.

Vydūnas. Kaip tapti saulėtu Žmogumi

Apie svarbų klausimą kalbant Vaikams, bręstantiems ir subręndususiems kartu, reikia labai pasistengt surasti visiems suprantamų Žodžių.Tai nujauciant, Žmogui pasidaro uždavinys tapti saulėtu ir tokiu vis būti.
Ir kaip tai vykdyti, labai apmąstytina.Ypačiai svarbu tai šiais laikais, kada Saulė sviečia, bet Žmogaus Gyvenimas yra niukuma užklotas, kurs nuolatai slegia Žmonių širdis. Skausmai ir ilgesys nuolatai jaudina vargstančiuosius. O Saulė yra aukščiausiai įkopusi ir nušviečia Žemę su visu, kas čia randasi. Bet kaip tai pavyksta - labai nuostabu.

Bendžaminas Franklinas apie blaivybę

Blaivybė deda malkas į krosnį, mėsą į katilą, Duoną - ant stalo, kreditą - Valstybei, pinigus - į piniginę, jėgą - kūnui, drabužius - ant nugaros, protą - į galvą, pasitenkinimą - į Šeimą.

Bhagavad Gita apie Laimę ir kančią

... Laimė ir kančia pasirodo trumpam ir ilgainiui išnyksta - taip keičiasi žiemos ir vasaros. Šiuos pojūčius sukelia juslinis patyrimas ... ir reikia mokytis netrikdomam juos pakęsti. O geriausias tarp Žmonių, tik tas, kurio netrikdo Laimė ir kančia, kuris išlieka tvirtas jas patyręs - iš tikro vertas išsivaduoti. Regintieji Tiesą priėjo išvadą, kad tai, kas neegzistuoja - nepastovu, o tai kas amžina - nekinta. Šią išvadą jie padarė ištyrę abiejų reiškinių esmę.

Arvydas Juozaitis apie Lietuvos ir Latvijos Draugystės būtinumą

Būtina aiški ir tvirta valstybinė pozicija, nauja Lietuvos-Latvijos „sutartinė“. Dabar gi kiekvienas plyšaujame gaidžio balsu ir baigiame užkimti. Vieni užsidarę Ignaliną ir padovanoję amerikiečiams-rusams-lenkams Mažeikius, kiti sužlugdę Rygos uostus ir geležinkelius. Reikia skubiai kurti dviejų Valstybių Ekonominę, Santarvės ar kokio kito vardo komisiją, kuri su Vyriausybių įgaliojimais bendrautų su Eurokomisija. Ir su Maskva. Ir su Skandinavija, ir su Varšuva. Antraip mus po vieną nustekens visokio plauko „investitoriai“.   
Žinoma, reikia pagalvoti ir apie bendrą valiutą. Tarkime, „Baltą“. Šiuo metu šis pasiūlymas gali pasirodyti juokingas. Tačiau! Kodėl ES narė Švedija neatsisakė savo pinigo? Ir kodėl kita ES narė Danija sugeba taip pririšti savo kroną prie euro, kad palieka erdvės nacionaliniam „plaukiojančiam“ valiutos kursui? Lietuvos-Latvijos ekonominė konfederacija būtų tarpinio dydžio – tarp Švedijos ir Danijos.      
Aukso veršis, kaip prisimename, gražus tik ant postamento. Vadinasi, prie jo geriau nesiartinti. Ar sugebėsime atsispirti magnetiniam jo spindesiui? Tik susiėmę už rankų. Lietuva su Latvija. Latvija su Lietuva.   

Lietuvių Kalbos slėpiniai. Priebalsių prasmės ir reikšmės

Lietuvių kalbos garso ir prasmės ryšys

Paprastai etnologijoje pagrindinė tyrimo priemonė yra papročiai ir tradicijos. Kalba laikoma pagalbine. Bet labai gali būti, kad su lietuvių kalba yra kitaip – kalba, žodis gali tapti etnologijos ir netgi platesne prasme pasaulėžiūros instrumentu. Neabejotinas lietuvių (baltų) kalbų archajiškumas leidžia savaip spręsti garso ir prasmės santykio žodyje mįslę. Gali būti, kad rašto atsiradimas (kuris, aišku, yra civilizacijos pasiekimas) kartu yra ir kultūros nuosmukis špengleriškąja prasme, kai buvo prarasta garso ir prasmės dermė (Babelio bokšto katastrofa). Pačios seniausios kultūros (pavyzdžiui, Indija) nepasitiki raštu ir tęstinumui užtikrinti laikosi sakytinės tradicijos, garso kultūros.

Gal iš tiesų branduolinėse, "motininėse" kiekvienos kalbinės šeimos kalbose, dar tebesančiose "porojinės" būklės, iki Babelio katastrofos, garsas turi prasmę, o prasmė – savą garsą? Jei taip, tai lietuvių kalba būtų pirmoji pretendentė tarp ide. kalbų. Labai gali būti, kad mūsų kalboje garsas reiškia, o prasmė girdisi, tik šito jau nebežinome ir nebemokame. Gali būti, kad mūsų kalboje glūdi "paslaptis minties, įkūnytos garso materijoje" (R. Jakobson).

Levas Tolstojus. Meilės palaima

Mieli Broliai, ypač tie, kurie kovoja už vienokią ar kitokią niekam nereikalingą Valstybės santvarką. Tau, mielas Broli, nesvarbu, kas toks būtum – caras, ministras, darbininkas, valstietis, – tau reikia vieno: nugyventi tą neapibrėžtai trumpą Gyvenimo akimirką taip, kaip to nori tas, kas pasiuntė tave į Gyvenimą.
Mes visi tą žinome, ir aš visada miglotai jutau, bet kuo ilgiau gyvenau, tuo aiškiau tą supratau. Dabar gi, šiandien, kada aiškiai – kaip gyvas Žmogus jaučia rytdienos artėjimą – pajutau natūralų mirties artumą, nebaisų, tarsi permainą, kuri tap pat natūrali ir gera, kaip ir rytdiena, – dabar, tą pajutus, man pasidarė baisu ir, svarbiausia, keista galvoti apie tą siaubingai nepakenčiamą Gyvenimą, kurį dabar gyvena daugelis iš mūsų Žmonių, gimusių Meilei ir Gėriui.

Simonas Daukantas apie būdą senovės Lietuvių, kalnėnų ir žemaičių


Nuo to, ką iki šiol pasakojau, gali manyti kiekvienas, jog didžiai karingi yra buvę, drąsūs, kantrūs bei narsūs karėje žmonės, o namuose dori, malonūs ir taikūs ūkininkai, noris visados ne vien ginkluoti namie brūzdė ar kelionę keliavo, bet pačiose suvodbose ginkluoti linksminos, pavojaus nevengė, tardami: "Nuo vilko bėgęs, mešką sutiksi", kaipogi ne vien reikėjo saugotis nuo pikto žmogaus, bet ir nuo pačių smarkių žvėrių, kurie jų traškančiose giriose liulėte liulėjo. Todėl reikėjo tuoįtimpos pratintis, kaip juos paveikti ar gorinti savo skudrumu, greičiu ar spėku. To neminint, tankiai dar kilo vaidai ir barniai tarp pačių baltsermėgių ar pilksermėgių ir rudsermėgių valdymierų, kurie barniai visados bengės kare. Ant galo reikėjo grumtis su svetimomis tautomis, kurios tankiai dyko į jų kraštą įsigrūsti ir juos nuvergti, prieš kurias tuoįtimpos turėjo stengti ir kariauti lig paskuojojo, norėdami liuosais išlikti ir po seno gyventi. Dėl to ne stebuklas yra regėti senovėj lietuvius, kalnėnus ir žemaičius, ne vien smurtus ir narsius karėj, bet dar viešėse, gėrynėse ir namuose visados ginkluotus. Ne vien pati vieta (kaip sakiau), kurioje gyveno, skatino juos ant karių, bet patsai jų karingas būdas tenai traukė, nesgi mylintys pervis savo liuosybę, kurios iki pat savo gyvos galvos neišsižadėjo ir nuo neprietelių iki paskuojo ją gyniojo kaipogi turtus, lobius, lepumą, noris viso pasaulio, per nieką turėjo, vieną tiktai savo liuosybę, kaipo lietos daiktą, godojo ir gerbė. Užvis ilgainiui, kad, nedori krikščionys, užsidengę liekulu savo tikybos, suokė kardu juos krikštytis, vildamies, jog tuo pragumu tegalėsią juos nuvergti ir tarp savo gyvulių paskaityti, todėl toje gadynėj lietuvis, kalnėnas ar žemaitis, norėdamas dar liuosu mirti ar po seno gyventi, turėjo su ginklu gulti ir kelti, idant visados būt rangiu drausti ir ramdyti savo neprietelius, dykstančius išplėšti jo liuosybę, visų brangiąją nuo paties Dievo jiems duotą dovaną, kuriuos tankiai nuveikę, atmonydami savo žalas ir gieždamies ant jų apmaudą, nusiaubė plačiai platesniai, toli tolesiniai jų kraštų sritis, belikdami po savęs akmenį ir vandenį.

Lietuvos mokslininkų inovacijos pripažįstamos pačiu aukščiausiu lygiu

Lietuvos mokslininkų inovacijos pripažįstamos pačiu aukščiausiu lygiu. JAV Kongresui ir NASA vadovui generolui, buvusiam astronautui Charlesui Boldenui buvo pristatyta Kauno technologijos universiteto (KTU) Telematikos mokslo centro mokslininkų sukurta intrakranijinio slėgio (galvospūdžio) neinvazinių matavimų technologija.
Galvospūdį jau keliolika metų įmanoma matuoti invaziniu būdu – į smegenų audinį ar skilvelį įsmeigus jutiklį. Tačiau šis būdas yra brangus, rizikingas, jo neįmanoma taikyti lauko ar juo labiau ekstremaliomis kosmoso sąlygomis. Neinvazinis galvospūdžio absoliutinės vertės matuoklis gali padėti išvengti sunkių komplikacijų ir net mirčių dėl padidėjusio žmogaus smegenų slėgio. 

Vydūnas. Kam Žmogus gyvena?

Žmogus negyvena, kad kuo daugiau sau imtų smagumų iš Gyvenimo, bet jeib jam kuo daugiau žmoniškumo suteiktų.

Gyvenimas dar nėra toks turtingas, kad galėtų Žmogui kažin ko duoti. Priešingai, Žmogus savo esybėje yra Gyvenimo didybė. Žmogus yra jame didžiausias veiksnys, galingas gaminti visokių lobių, grožybių ir sumanymų.

Tam Žmogus gyvena. Tą reikia gerai išmanyti ir todėl gerai apmąstyti. Jauniesiems tam kaip ir geriausias laikas. Kuomet Gyvenimo bėgyje prieina tyli valandėlė ir atplaukia klausimas: kam aš tik ir gyvenu? padaykime iš jo kitą klausimą, būtent šį: kiek esmi lobinęs Gyvenimą? Ar esmi įnešęs į jį daugiau Darnos, ar nedarnos, širdingumo ar keršto, Meilės ar nekantos, Išminties ar kvailumo? ir t.t.

Mums, Lietuviams, apie tai mąstyti ypačiai reikalinga. Kuomet Mes nedidiname Darnos, širdingumo, skaistumo, Išminties, Doros ir t.t., Mes nieko nedarome Tautai kilti, o kuomet Mes didiname nedarną, piktumą, kvailumą, nedorą, neteisybę, tuštumą, niekingumą ir t.t., Mes žudome ją, nors vadintumės kažin kokiais didžiais "veikėjais".

Vilius Orvidas apie Tikėjimą

Žmogus turėtų paprasčiausiai gyventi pastovioj malonės būsenoj. Nieko neturėtų nei teigti, nei neigti. Nes nieko nėra nei prasta, nei gera... Reikia tik nevaidinti kokio nors vaidmens ir neužimti Aukščiausiojo teisėjo vietos. Pirmiausia turi turėti Tikėjimą, o visa kita Tau bus duota. Anksčiau žmonės stipresnį Tikėjimą turėjo. Kada melsdavos, kiek aš jų pažįstu, regėjimus matydavo.

Oskaras Milašius. "Laiškas Storgei"


M.K.Čiurlionio "Andante" 
          Tūkstantis devyni šimtai šešioliktųjų metų vasaros dieną, kai aš, atokiai nuo jūsų, Storge Androgine, gulėjau vienas akinančios šviesos nutviekstoje pakrantėje jūros, kuri buvo ne tokia didelė, ne tokia klastinga ir daugiapavidalė kaip mano skausmas, staiga savo vidaus gelmėje išgirdau jūsų balsą, klausianti manęs: kas gi pagaliau visa tai? ko gi iš mūsų nori visa tai? - Tada nugrimzdau į gilią meditaciją, ir man buvo atskleistos tiesos,  ir mano visažinei meilei daugelio ankstesnių vizijų vidinė prasmė pasirodė be jokio šydo.

           Nuo pirmo ligi paskutinio mūsų fizinio ar protinio gyvenimo judesio, Storge, kiekvienas daiktas, esąs šiame gamtiniame pasaulyje, kuriame būname tik kelias dienas, paklūsta vienintelei būtinybei - būti patalpintam. Iš tikrųjų į gamtą mes įvedame ne erdvę, ne laiką, o tik savo kūno judėjimą ir jo pažinimą arba, tiksliau sakant, to judėjimo konstatavimą ir meilę, kuriuos vadiname Mintimi ir kurie yra pradžia pirminio ir pagrindinio sugebėjimo - patalpinti visus daiktus, pradedant mumis pačiais. Erdvė ir laikas atrodo buvę seniai mums paruošti juos įsisavinti; tačiau iš poreikio patalpinti ir pačią: erdvę bei laiką kyla visi mūsų nerimai ir mūsų proto veikla, kurios padedami, nesant kitos vietos arba įsivaizduojamos talpyklos, mes jiems skiriame vietą juose pačiuose, daugindami ir dalindami juos iki begalybės; bet tai nė kiek nesumažina baisių nuogąstavimų — tų, meilės nuogąstavimų, Storge, — kurie mus persekioja ligi pat Mirties Tamsybių Slėnio ribų...

Baltvydžio (Belovežo) Girioje - Ąžuo­lai Lie­tu­vos val­do­vų var­dais

Ąžuo­las ne tik dy­džiu, bet ir dau­ge­liu sa­vy­bių iš­si­ski­ria iš ki­tų Me­džių. Tai pats ga­lin­giau­sias ir pa­tva­riau­sias Me­dis, lai­ko­mas stip­ry­bės ir tvir­tu­mo sim­bo­liu. Sun­kiai dau­ge­liui ki­tų Me­džių pa­sie­kia­mas ir Ąžuo­lo am­žius. Daž­nai jis sie­kia 300-400 me­tų, o at­ski­ri Me­džiai su­lau­kia 1000-čio ir dau­giau me­tų. Ąžuo­lų aukš­tis daž­niau­siai yra 20-40 met­rų, o kar­tais jų ša­kos iš­ky­la ir į 50 met­rų aukš­tį. At­vi­ruo­se plo­tuo­se au­gan­tys Ąžuo­lai tu­ri pla­čias ša­kas, yra ma­žes­nio aukš­čio, o au­gan­tys Miš­ko tan­kmė­je – aukš­ti, dau­giau ša­kų tu­rin­tys vir­šu­ti­nė­je da­ly­je. Be­lo­ve­žo Gi­rio­je tarp ki­tų Me­džių au­gan­tys Ąžuo­lai sie­kia 40 ir dau­giau met­rų aukš­tį. Ąžuo­lai iš­pli­tę pla­čia­me are­a­le. Jie ži­no­mi ir sau­go­mi Šiau­rės ir Pie­tų Ame­ri­ko­je, Eu­ra­zi­jo­je, Šiau­rės Af­ri­ko­je. Nuo se­no Ąžuo­lai bu­vo sau­go­mi ir die­vi­na­mi Bal­tų Že­mė­se. Jau 1420 me­tais Lie­tu­vo­je bu­vo už­draus­ta kirs­ti se­nus Ąžuo­lus. Šven­to­mis bu­vo lai­ko­mos Ąžuo­lų Gi­rios, ku­rio­se ru­sen­da­vo am­ži­no­ji Ug­nis. 

Gustavas Lebonas (Gustave Le Bon) apie Tautos santvarką

Tauta nepasirenka patinkančios santvarkos pagal norą, lygiai kaip jos individai nepasirenka akių ar plaukų spalvos. Ir santvarką, ir vyriausybę sukuria rasė. Be to, tai yra epochos Kūriniai, o ne jos Kūrėjai. Tauta valdoma ne atsižvelgiant į jos akimirkos užgaidas, bet taip, kaip reikalauja susiformavęs jos charakteris. Kartais politinis režimas išsirutulioja ar pakinta per kelis šimtmečius. Santvarka neturi jokios vidinės Dorybės, iš esmės ji nei gera, nei bloga. Ta pati santvarka tam tikru metu vienai Tautai gali būti gera, o kitai nepakenčiama.

Pati Tauta negali pakeisti savo santvarkos. Žinoma, radikalia revoliucija galima santvarką pervardyti, bet esmė nesikeis. Pavadinimai yra beverčiai Žodžiai, į kuriuos istorikas, ieškantis esmės, neturėtų atsižvelgti. Tautos likimą lemia charakteris, ne valdžia.

Ištrauka iš Gustavo Lebono (Gustave Le Bon) Knygos "Minios psichologija"

Algirdas Patackas apie lietuviškąją savimonę

Tezės

1. Tautos menatalitetas, arba savimonė, yra tai, kas Tautą daro Tauta, kas yra tautiškumo esmė. Visos seną ir gilią kultūrinę tradiciją turinčios Tautos rūpinasi mentaliteto problemomis, jas tiria. Tai - nacijos brandos ženklas. Paprastai tai būna esė žanro Kūriniai, neišvengiamai subjektyvūs.

2. Siūloma raktu į lietuviškojo mentaliteto slėpinį laikyti tą neginčijamą faktą, kad jame vyrauja moteriškasis pradas. Netgi, galima sakyti, vyrauja kraštutinai.

3. Tai liudija aiški lyrizmo persvara tautosakoje ir poetikoje, taip pat ir negatyviu būdu  - epo ir epinių tradicijų nebuvimas (epas - vyriškojo pradmens, lyrika - moteriškojo pradmens apraiška). Baladės žanras lietuviškoje tautosakoje - svetimos (slaviškos) Kultūros įtaka. Pažymėtina ir melodikos persvara tautosakoje. Netgi pirmajame (viename seniausių Europoje) Lietuvos Valstybės juridiniame Kūrinyje, Lietuvos Statute, Moterų teisės ginamos labiau nei Vyrų.

Rytų idėja Lietuvių filosofijoje, literatūroje ir Kultūroje. Vydūnas

Vydūnas, V. Krėvė, M. K. Čiurlionis – priskiriami prie tų autorių, kurių darbai akivaizdžiai byloja Bhagavad-gitos Išmintį ir yra tapę aukščiausiais dvasingumo pavyzdžiais tiek XX a., tiek XXI a. Lietuvių Kultūroje. Kaip ir teatro režisierius J. Miltinis, kuriam aktoriaus dvasinis ugdymas buvo vienas iš svarbiausių reikalavimų. Vydūnas, V. Krėvė, M. K. Čiurlionis, J. Miltinis – visi jie reiškėsi skirtingose kūrybinėse erdvėse, tačiau juos jungianti Rytų idėja tarnavo kuriant nacionalinį stilių. Šių menininkų Darbai, kuriems rytietiškos Kultūros turėjo pamatinę reikšmę, ypač svarbūs visai Lietuvių Kultūros plėtotei.

Vydūniškoji Bhagavad-gitos sklaida
,,Bhagavad-gita ne tik esmingai paveikė Vydūno filosofiją ir Kūrybą, bet ir buvo tarsi viso jo Gyvenimo ir veikimo kelrodis“ (Bukontas, 1999, 41 p.). Vilhelmas Storosta (1868–1953) – ryškiausias rytietiškos orientacijos Kūrėjas Lietuvių Kultūroje. Indų vedanta atliko svarbiausią vaidmenį formuojantis Vydūno pasaulėžiūrai. Išsamiausio Vydūno tyrinėtojo V. Bagdonavičiaus teigimu, Bhagavad-gita yra mėgstamiausias jo Kūrinys ir šiam šventraščiui Vydūnas jautęs skolą beveik visą Gyvenimą (V. Bagdonavičius, Sugrįžti prie Vydūno, 2001, 286 p.). Vydūno dėka 1947 m. pasirodė pirmasis lietuviškas Bhagavad-gitos vertimas. Šią Knygą jis vertė net penkis kartus. Penktąjį vertimą baigė 1939 m. ir kreipėsi į kalbininką A. Salį, kad patikrintų, ar taisyklingai vartojama sanskrito Kalba. Nesulaukęs atsakymo ir išsinešiojęs su savimi vertimą visus karo metus, galiausiai jį išleido tik po aštuonerių metų Detmolde. Vėliau, jau grįžęs į Lietuvą, Bhagavad-gitos ištraukas Vydūnas spausdino žurnale Šaltinis (1905–1906). 

Stasys Šalkauskis apie tikrąjį patriotizmą

Patriotizmas tik tada yra patikima ir tikrai teigiama pajėga, kai jis nėra emocionalių motyvų nuolat blaškomas ir mėtomas į kraštutinius nusistatymus kaip tik todėl, kad jis yra tapęs moraline Dorybe, apšviesta proto argumentais ir sustiprinta Valios Galia.

Fiodoras Dostojevskis apie tikrąjį didvyriškumą

Būti minutę ar valandą Didvyriu yra daug lengviau, negu tyliame heroizme leisti dieną iš dienos. Tik prisiminkime tą pilką kasdienybę, Darbą, už kurį niekas nepagirs, - didvyriškumą, kurio niekas nepastebės, kuriuo niekas nesidomės. Kas tą kasdienybę pakelia ir vis tiek išlieka Žmogumi, tas tikrai yra Didvyris.

Tomas Girdzijauskas apie Baltų Vyrų vyriškumo atstatymą

Mes, Lietuviai/Baltai Vyrai privalome grįžti prie savo amžinų vyriškųjų Pareigų: kartu išsiaiškinti išsigryninti vyriškąsias Pareigas ir jas vykdyti (palaikydami vienas kitą šiame procese)


Pagrindinės amžinos vyriškosios Pareigos yra įvairiai traktuojamos Pasaulio Tautose, tačiau vienaip ar kitaip jos yra universalios, amžinos ir susiveda į panašų sąrašą.



Štai kai kurios autoriui žinomos Vyrų Pareigos (žiūrint iš šalies į Vyrus, Moterų požiūriu, objektyviai). Pirmoji Pareiga laikoma pačia svarbiausia, šaknine, nes jos nevykdydamas Vyras negali vykdyti kitų savo Pareigų. Trijų pagrindinių Pareigų eiliškumas neatsitiktinis.

  1. PIRMOJI VYRO PAREIGA: autoritetas.

M. K. Čiurlionis – Pasaulio Sielos dailininkas

Pasak A. Andrijausko, Čiurlionio dailės neįmanoma suvokti nesusipažinus su Rytų civilizacijomis Garsiausio lietuvių dailininko ir kompozitoriaus M. K. Čiurlionio (1875–1911) gyvenimui ir kūrybai senoji indų filosofija darė stiprų poveikį. Rytai menininkui buvo itin svarbūs dvasiniam brendimui, pasaulėžiūrai ir kūrybai. Tai matyti iš jo laiškų, paveikslų, amžininkų prisiminimų. V. Krėvė senąją Indiją vadina savo dvasiniais pamatais, o M. K. Čiurlionis ant Indijos pamatų mato visos mūsų tautos namus: ,,ne kokio kito stiliaus, tik būtent indų pagodų – šventinyčių stiliaus turėtų būti lietuvių tautos namai“, – prisimena Liudas Gira dailininko žodžius (Neimantas, 1988, 206 p.). 

Rytais kūrėjas pradėjo domėtis dar vaikystėje, kada kunigaikščio Mykolo Mikalojaus Oginskio rūmuose pirmą kartą išvydo Rytų tautų dailės kūrinius. Vėliau M. K. Čiurlionis pradėjo intensyviai gilintis į kosmologiją, astronomiją, literatūrą, indų religinę filosofiją ir mitologiją, skaityti senuosius indų raštus. Henri Bergson, Arthur Schopenhauer, Friedrich Nietzche akcentavo Rytų filosofijos ir religijos svarbą. Šių mąstytojų idėjos buvo ypač gajos M. K. Čiurlionio aplinkoje. Su orientalizmu menininkas susidūrė ir tiesiogiai, kada studijuodamas Varšuvos dailės akademijoje lankė literatūros ir filosofijos paskaitas, kuriose indų vediniams raštams buvo skiriamas ypatingas dėmesys. 

Algirdas Patackas ir Aleksandras Žarskus. Darnos paslaptis

Vieno mirtis, kito gimimas
Nuo rašytinės istorijos pradžios iki šiol medžiaginės civilizacijos raidai, gamybos, technologijų, įvairių mokslo sričių pažangai nuėjus labai toli, žmonija, deja, nesukūrė nei, darnaus pasaulio, nei visuotinio gėrio. Atvirkščiai, matome vis skaudesnius praradimus, jaučiame materialiojo ir dvasinio pasaulio aižėjimą.
Mums grasančios ekologinės ir kultūrinės katastrofos akivaizdoje prieš keletą dešimtmečių ėmė kristalizuotis nauja pasaulėvoka (paradigma), mokslo pasaulyje vadinama bendru sinergetikos vardu, atverianti tarytum ir visai nesusijusiose srityse vykstančių procesų bendrumą. Anot Nobelio premijos laureato, rusų kilmės Belgijos fiziko I.Prigožino, „mes buvome iškreipto mokslo aukos“. Sinergetika laužo mechanistinį pasaulio aiškinimą tiek Niutono fizikoje, tiek moderniose reliatyvumo, kvantų teorijose, ji tiesia tiltą tarp fizinių ir socialinių mokslų. Sinergetikos principai prikelia ir pamirštas archajinių kultūrų idėjas, sujungia jas su naujausia moksline mintimi, sutaiko rytietišką ir vakarietišką požiūrį į pasaulį. Iš senųjų kultūrų sinergetika perima ir toliau plėtoja visybinį pasaulio suvokimą, bendro dėsnio idėją. O iš vakarietiško mokslo perima skaldymo (analizės) tradicijas, eksperimento reikšmę, matematinius instrumentus.
Turtingumas ir skurdas
Mąstydami apie ateitį, gal neatsitiktinai atsigręžiame į praeitį. Ir „Aušros“ gadynėje tėvynės žadintojai tvirtumo sėmėsi iš amžių glūdumos. Ten – Lietuvos šaknys, mūsų stiprybė.

Laozi apie aukščiausiąjį gėrį

Aukščiausias gėris yra kaip Vanduo.
Vanduo moka būti naudingas viskam, kas yra Visatoje, ir niekuomet nekovoja.
Jis renkasi tas vietas, kurios Žmonėms atrodo niekingos, ir šitaip jis yra arčiausiai Dao.
[Tas yra geriausias, kurs] geba susirasti būstui vietą; pajėgia viduje išsaugoti akliną Ramybę;
kitą moka mylėti atvira širdimi; kurio Žodžiais galima pasikliauti;
kuris imasi Valstybės reikalų perpratęs valdymo meną,
o užsimojęs ką nors nuveikti sukaupia visą savo išmanymą;
kuris kiekvienam žingsniui ištaiko jam skirtą metą.
Jisai gyvena be kovos, ir vien dėl to nėra jis niekam nusižengęs.