Gintaras Beresnevičius apie Lietuvos galimybes globalizacijos eroje

Lietuvai visada reikėtų būti kokio nors geopolitinio proceso centre ar iniciatorių grupėje. Kam to reikia? Visų pirma vidaus stabilumui. Įdomi užsienio politika būtų bet kokios vyriausybės koziris, Mes juk poetų Tauta.. Ir vyriausybė ir ideologinės kryptys čia galėtų pasiūlyti Tautai rašyti savo taip ir neužrašytą lietuvišką epą; rašyti XXI amžiaus rašmenimis. Jis jau pradėtas, sustoti reiškia pasimirti. Tokia jau ta globalizacija. Išlieka tie, kurie juda ir mąsto globaliomis kategorijomis. O poeto vartojamos kategorijos, sąvokos ir metaforos– globalios. Tad poetų Tauta gali labai nesunkiai susivokti globalizacijoje ir bent jau rasti vietą ir vietas, kur jos odės bus išklausomos.

Ištrauka iš Gintaro Beresnevičiaus knygos "Imperijos darymas"

Antrosios Lietuvos idėja Kazio Pakšto darbuose

         

Iškilusis Lietuvių mokslininkas geografas, geopolitikas, visuomenininkas Kazys Pakštas pagarsėjo daugeliu įdomių idėjų, sumanymų, toli siekiančių projektų. Bene pats kontraversiškiausias K. Pakšto kūrybinio palikimo klausimas – antrosios, atsarginės, Lietuvos idėja.

Visą Gyvenimą K. Pakštas puoselėjo idėją grąžinti Lietuvių Tautai kadaise jos turėtą didybę ir Garbę, atkakliai ragino visuomenę pasukti Lietuvos Gyvenimo laikrodį 100 metų į priekį. Numatė būdus sunkiai atgautai nepriklausomybei išsaugoti: kelti Kultūrą, mokslą, meną, literatūrą, puoselėti moralę ir sveikatingumą, ugdyti iniciatyvą, veiklumą, demokratiją, stiprintis prie Jūros. Siekiant ugdyti intelektualumą, skatino įvairiausių pasaulėžiūrų Lietuvius bendradarbiauti, įgyvendinti kultūrinę autonomiją, politinę toleranciją. Atkakliai rengė Tautą gresiančiam naujam priklausymui nuo agresyvių išorinių jėgų, nepriklausomybės netekčiai. Pasinėręs į geopolitines studijas, mokslininkas nuo 1927 m. vasaros aiškino, rašė, teigė, kad Lietuvių Kultūros ir net Tautos padėtis prie Baltijos Jūros yra labai nesaugi. 1928 m. vasario 16 d. proga kalbėdamas Virbalio muitinės salėje (kalbą 1928 m. paskelbė Židinys, vėliau ji buvo išleista atskira brošiūra Iš praėjusio dešimtmečio į ateinantį) teigė: „Kai Šveicariją ir Afganistaną charakterizuojame aukštais kalnais, Italiją – meno Kūriniais, Suomiją – ežerais, tai Lietuvą reikėtų pavadinti kraštu, kuriame labai pavojinga gyventi mažai Tautai“. Svarbių Europos arterijų sankirtoje esanti, trijų didelių Tautų – dviejų slaviškų ir gausių germanų – apsupta Lietuva pasmerkta nuolatiniams išoriniams pavojams.

Lietuvos DK geopolitinis vaidmuo XVa.

Vilniaus kaip antrojo Kijevo perspektyva buvo istorinė alternatyva faktiškai realizuotam Maskvos kaip trečiosios Romos imperiniam projektui. LDK XVa. antroje pusėje nesugebėjo išsaugoti nuo žlugimo Rytų Europos tarptautinės sistemos, bet vis dėlto tapo net trijų modernių Tautų lopšiu, tokiu būdu suvaidindama šio regiono istorijoje vaidmenį, analogišką tam, kuris Vakarų Europoje teko Frankų imperijai.

Ištrauka iš Zenono Norkaus Knygos "Nepasiskelbusioji imperija"

Karaliaučius - galimos ateities Baltoslavijos širdis

Po Kaliningrado pamatais – ir Baltų mitologinio Pasaulio Medžio šaknys. Nesupuvusios, gyvos, krutančios. Vien ko verta Tvankstės kalva, Prūsų tvirtovės vieta, kur buvo pastatyti, o po septynių šimtmečių ir prasmego garsieji teutonų statyti Karalių rūmai! Čia – mistinė vieta, nes teutonai, germanai, vokiečiai ir net sovietai nesugebėjo išdeginti šaknų nei Ugnimi, nei plienu. Stojęs ant šios Žemės pajunti, kaip sukruta tavyje mitinės jėgos.

       Šiaip ar taip, Kaliningrado sritis yra įdomiausia vieta šiuolaikinėje Europoje. Lietuviui su lenku nė važiuoti toli nereikia – kelk koją per sieną, ir tu spąstuose. Gyvenimas čia vis dar mažiau spalvotas (Vaiko Žodžiai, pasakyti prieš dešimtmetį: „Mama, čia viskas kaip pas mus, tik nespalvota“), tačiau galingesnis nei Lietuvoje. Todėl nereikia pasiduoti depresijai – ji atitolins mus nuo tikrovės. Sąmonės ir pasąmonės maišalynė – Darbas ne iš lengvųjų, bet dirbkime jį.

       Dar neseniai Kaliningrado srityje, labiausiai „vakarietiškoje“ TSRS imperijos dalyje, buvo kuriama „vieninga tarybinė liaudis“. Eksperimentas pavyko geriau nei kurioje kitoje vietoje ar respublikoje. Ir kaip manote? – šiandien neša nuostabius vaisius! Europoje nėra kito tokio kompaktiško politinio vieneto, kuriame susirėmę alkūnėmis per 100 Tautų išgyventų vieningą dvasinę revoliuciją. Negana to, ši revoliucija vyksta be rimtų politinių konfliktų ar, neduok Dieve, terorizmo akcijų. Čia užraugtas naujas, taikingas genius loci katilas, čia lydoma naujoji Baltoslavija. Kiekviena imigrantų banga (jų per pastarąjį dešimtmetį daugiau nei šimtas tūkstančių), kiekviena atsikėlėlių Šeima per kelerius metus gali tapti bendruomenės dalimi, o aktyvesni Vyrai metasi į verslą ir vietos Dūmą, miesto Tarybą – ir gana sėkmingai. Tokia Baltoslavijos demokratija.

Aliaksėjus Dzermantas: "Gudai – tai slaviškai kalbantys Baltai“

Su baltiškosios idėjos pakilimu Gudijoje lygiagrečiai žygiuoja ir taip vadinamo „litvinizmo“ teorijos. Tai labai nevienalytis reiškinys, kurio pagrindiniai postulatai remiasi bandymais monopolizuoti LDK istoriją, tačiau savaime litvinizmas gali būti tiek grynai slavofiliškas, tiek „slaviškai baltiškas“, kai baltiškosios baltarusių šaknys pripažįstamos, bet visa tai įgauna ryškų „antižmudinišką“ (antižemaitišką), „antilietuvisišką“ (antilietuvišką) atspalvį. Pastaruoju metu Gudijoje galima pastebėti susidomėjimo LDK palikimu augimą, kurį lydi Lietuvos vaidmens ir vietos paieškos mūsų tapatybėje. Pats šis reiškinys iš tiesų nevienalytis, todėl jame ganėtinai paplitę aukščiau išvardinti požymiai. Mano požiūris į litvinizmą kritiškas. Manau, kad „slavofiliškasis“, konfrontacijos su šiuolaikiniais Lietuviais siekiantis litvinizmas, yra negatyvus reiškinys, kylantis iš antilietuviškos rusų istoriografijos, savo ideologijos interesuose įvardijančios slaviškąjį (rusėnų) elementą Didžiojoje Kunigaikštystėje kaip tam tikrą Kultūros nešėją baltiškojo (lietuviškojo) elemento atžvilgiu.

Jonas Šliūpas. Lietuvių-Latvių Vienybės ir bendros Valstybės idėja

Jonas Šliūpas (1861–1944) Lietuvos istorijoje pirmiausia iškyla kaip vienas iš lietuvių tautinio atgimimo veikėjų, Aušros leidėjų. Jo vardas siejamas ir su lietuviško socializmo, ir laisvamanybės idėjomis. Jo biografija raiškiai ženklinta ir lietuvių-latvių vienybės idėja. Šliūpas buvo nuoseklus ir aktyvus lietuvių-latvių vienybės idėjos skelbėjas – tai yra pažymėję tiek jo biografai (B ū t ė n a s 2004; J a k š t a s 1996), tiek visi dėmesingiau tyrinėję lietuvių ir latvių santykius (B u tk u s 1993). Nežiūrint to, dėmesingesnio ir nuoseklesnio žvilgsnio Šliūpo populiarinta lietuvių-latvių vienybės idėja, jos genezė, kurti bendros Lietuvos–Latvijos valstybės projektai taip ir nesulaukė.

Šliūpo lietuvių-latvių vienybės idėja užsimezgė šiam mokantis Mintaujos gimnazijoje. Jis buvo tarp pirmųjų lietuvių valstiečių sūnų, XIX a. peržengusių šios gimnazijos slenkstį. Dauguma gimnazistų buvo miestelėnų vokiečių vaikai. Mokėsi, suprantama, ir latviai – tuo metu gimnaziją lankė būsimas Latvijos prezidentas Janis Čakstė. Šliūpo teigimu, lietuviai ir latviai moksleiviai laikėsi veik atskirai ir artimesnio tarpusavio bendravimo nebuvo – jo žodžiais tariant, „latvių draugijų buvo nemaža, tai visa latviškoji jaunuomenė speitėsi aplink jas ar apie latvių laikraščius“ (Šliūpas 1927, 27). Išties buvo daugiau to, kas lietuvius ir latvius skyrė, nei vienijo – priklausomybė skirtingoms, ne itin draugiškai viena kitos atžvilgiu nusistačiusioms, religinėms konfesijoms, toli gražu dar neaiški pačių lietuvių moksleivių tautinė tapatybė – Šliūpo kartoje lietuviška tapatybė dar tik budo.

Geoistorinės įdomybės. Eurazijos ciklai: 800 metų logika

Ši logika - tai  maždaug kas 800 metų vykstantys didieji Tautų judėjimai Eurazijoje iš Rytų į Vakarus ir atvirkščiai. Jie vyksta švytuoklės principu. Įdomu ir tai, kad šių ciklų viduryje įvykdavo didžiuliai ir rimti socialiniai-ekonominiai pokyčiai: iškildavo naujos imperijos, naujos socialinės-ekonominės sistemos.

XIII-XIIa. pr.m.e. savo vežimuose į Vakarus iš Centrinės Eurazijos pajudėjo indoeuropiečiai, mūsų Protėviai. 

Po 800 metų (IVa. pr.m.e.) į Rytus plūstelėjo Aleksandro Makedoniečio kariauna, 

Lietuvos ateitis JAV, Rusijos ir ES akimis

"Who rules East Europe commands the Heartland;
who rules the Heartland commands the World-Island;
who rules the World-Island controls the world." (H.Makinderis, 1919m.)

Geopolitiniuose didžiųjų žaidėjų žaidimuose Lietuvai numatytas mainų objekto ir skeveldrų zonos (nuotraukoje ši zona tarp mėlynosios ir rudosios linijų) statusas ir vaidmuo. Taip teigia Lietuvos analitikų suformuluotos įžvalgos dėl svetimų Valstybių strategijų Lietuvos atžvilgiu (2006m.): "Lietuva, siekdama išvengti didžiųjų Valstybių Galios pusiausvyros žaidimo apraiškų, galinčių VĖL ją paversti mainų objektu, turi kurti efektyvų regioninės atsvaros mechanizmą, galintį susilpninti (neutralizuoti) globalaus geopolitinio lygmens galimų pokyčių neigiamus padarinius valstybės nacionaliniam saugumui. Taigi, vertinant pagal Lietuvos Valstybės santykinės politinės autonomijos išsaugojimo kriterijų, pavojingiausia Lietuvai – tapti mainų objektu, nes tai galiausiai lemia provincijos likimą. Užkirsti kelią tokioms Lietuvos „perspektyvoms“ galima darant įtaką didžiųjų Valstybių geopolitiniams kodams, kad Lietuvai juose būtų skiriamos geopolitinės sąsajos arba barjero (placdarmo) funkcijos, kurias reikia stengtis aktyviai vykdyti."

Grenlandija dalija turtus

Geopolitiniai Kinijos manevrai. Derėtų akylai stebėti juos, nes kinai savo atsidavimu ir gebėjimu vykdyti ilgalaikes strategijas tikrai turi atsaką į globalizmo iššūkius ar bent jau rimtai tam ruošiasi.

"Klimato kaita atvėrė Grenlandijos gelmių turtus. Šiandien į juos nusitaikiusi gamtinių išteklių ištroškusi Kinija – nuo šiol kinų darbininkus šioje atokioje saloje bus galima sutikti vis dažniau.

Tarp Arkties ir Atlanto vandenynų esančioje Grenlandijos saloje netrukus prakaitą lieti pradės didžiulę geležies rūdos kasyklą statysiantys kinų darbininkai. Tokiam scenarijui pagrindą suteikė dėl klimato kaitos tirpstantys ledynai, Grenlandijos siekis plėtoti savo ekonomiką bei Kinijos gamtinių išteklių alkis."

Plačiau apie tai čia: http://www.ekonomika.lt/m/naujiena/grenlandija-dalija-turtus-36575.html

Geopolitinė strategija "Pietryčiai. Darnos juosta"

Būdami savo vidumi švarūs ir stiprūs, ori, pasitikinti savimi Tauta, buriame bei telkiame aplink save tos pačios kultūros kaimynus į stiprų geokultūrinį baltų arealą-santalką – latvius, gudus, buvusios Prūsijos gyventojus (Latvija, Baltarusija, Karaliaučiaus sritis). Nuo amžių mūsuose yra žodis Talka (savanoriška ir dažniausiai neatlygintina pagalba vienas kitam nesitikint užmokesčio), sunkiai verčiamas į kitas pasaulio kalbas.

Kelias, kuriuo atėjome.

Į praeitį grimztant tautinės valstybės sąvokai (tokiai, kokia ji buvo suvokiama XIXa.), aušta nauja Pasaulio performatavimo epocha. Su ja sutampa kapitalizmo eros pabaigos laikotarpis. Todėl naujame Pasaulio Galių žaidimo etape privalome turėti savą civilizacinę idėją. Vaizdžiai tariant, iš figūros tapti žaidėju, arba (optimistiniu atveju) ir taisyklių Kūrėjais. Ateitį turi tik civilizacijos pagrindu kuriama Valstybė. Todėl aplink Lietuvą buriasi Darnos ideologijos – baltiškosios teosofijos persmelktos, t.y. Baltų civilizacijos Tautos. Šios ideologijos ir geokultūrinės įtakos ribos natūraliai ir beveik tiksliai atkartoja kažkuomet buvusį baltų arealą ir apima buvusias Baltarusijos, Latvijos, Lietuvos valstybes bei Karaliaučiaus sritį. Pažymėtos sienos čia nereiškia politinių sienų, t.y. Valstybės išsaugo savo teritorinį vientisumą ir savas ribas, tačiau sudaro tarpusavyje kultūriškai ir ideologiškai vientisą erdvę-Santalką. Ši Darnos didvalstybė – tai Šiaurės Tibetas, vienas iš dviejų Pasaulio dvasinių centrų. Šios didvalstybės pamatas – dvasingumo ir žmoniškumo pasaulėžiūra. Jos puoselėjimas ir sklaida yra mūsų pasaulinė misija, tad mūsų interesai ir geopolitinė kryptis krypsta į pietryčius. Tai Kelias, kuriuos kažkada jau praėjome, juo pajudėję mūsų Protėviai apsistojo ten, kur iki šiol esame. Didžiųjų Eurazijos ciklų diktuojama logika yra neišvengiama, priimdami ją, einame teisingiausiu Keliu.