Prisiminkite tik vieną dalyką. Vienintelė galima nuolatinė Gėrio ir blogio Žmogui idėja susijusi su Gajos (evoliucijos) idėja – ne mechaninės Gajos, suprantama, o su Žmogaus sąmoningo vystymosi savo paties pastangomis idėja, su jo būties pasikeitimo, Vienio jame sukūrimo, formavimosi jame nekintančiojo „Aš“, idėja. (…) Jeigu Žmogus supranta, kad jis miega, jeigu jis nori atsibusti, tuomet visa, kas padeda jam atsibusti, bus Gėriu, o visa, kas kliudo jam tame ir ilgina jo miegą, bus blogiu. Tiksliai taip jis supras Gėrį ir blogį kitiems. Tai, kas padeda jiems atsibusti, – Gėris, tai, kas trukdo tam, – blogis. Tačiau taip yra tiktai tiems, kurie nori atsibusti, tai yra tiems, kurie supranta, kad jie miega. Gi tie, kurie nesupranta, kad jie miega, tie, kas neturi noro prabusti, neturi Gėrio ir blogio supratimo.
Visos religijos, tame tarpe ir krikščioniškoji, atspindi pirminį, arba žemišką, arba primityvų – žodžiu, akivaizdų Dvasios paveikslą. Tai kaip liaudies tapyba skiriasi nuo profesionalios, paremtos teorinėmis meno žiniomis ir praktika.
Pavyzdžiui, piemenaitė pamatė Dievo Motiną Mariją – toje vietoje iškilo bažnyčia, ši vieta tapo „šventa“. Kitais Žodžiais kalbant, vieta, kurioje įvyko apsireiškimas, buvo „įteisinta“. Ir nuo šiol ji „priklauso“ religinei bendruomenei, yra jos globojama ir apipavidalinama. Ji garsinama ir iš jos pelnomasi.
Kas liko iš apreiškimo? Pažymėta įvykio vieta ir mačiusiųjų pasakojimas, jau tapęs šventuoju Dievo apreiškimu. Šalia įsikuria Dievo vietininkai Žemėje, tai yra šventosios Romos bažnyčios tarnai (toks modelis taikomas visose religijose) – kunigai, vienuoliai. Taip šventumas įteisinamas civilizacijoje arba materijoje.