Gustavas Lebonas (Gustave Le Bon) apie idealo svarbą Tautai

Minia nustos būti barbariška tik tada, kai po ilgų pastangų ir nuolatinių karų bei perversmų įgis idealą. Nesvarbu kokį; ar tai būtų Romos kultas, Atėnų Galia, ar Alacho Pergalė, jo užteks visiems rasės individams, siekiantiems jausmų ir minčių Vienybės.

Tada jau gali gimti nauja civilizacija su savo santvarka, Tikėjimu ir menais. Rasė sekdama savo idealą pamažu įgis visas savybes, kurios jai suteikia Šviesos, Galios ir didybės.

Be abejonės, tam tikromis akimirkomis ji vis dar bus minia, bet po kintančiais minios požymiais slūgsos tvirtas pagrindas, rasės Siela, kuri Tautai suteikia pastovumo ir pergali atsitiktinumą.

Tačiau laikas, atlikęs Kūrybos misiją, pradeda griaunamąjį Darbą, kurio neišvengia nei Dievai, nei Žmonės. Tam tikrą Galios ir tobulėjimo pakopą pasiekusi civilizacija nustoja augti ir nuo šio akimirksnio ji pasmerkta greitai silpti. Sparčiai artėja civilizacijos senatvė.

Šiuo neišvengiamu tarpsniu idealas, palaikantis rasės Sielą, visada nusilpsta. Idealui blėstant, suyra visi religiniai, politiniai ir socialiniai dariniai, kuriuos jis buvo įkvėpęs.

Lietuvių chartija

Lietuvių chartija – Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo komiteto 1949 m. birželio 14 d. parengtas ir leidinyje „Pasaulio lietuvių bendruomenė“ 1949 m. Augsburge paskelbtas dokumentas, išreiškiantis Lietuvių išeivijos tautinio solidarumo principus.

Lietuvių chartija sumanyta Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo komiteto komisijai, kurią sudarė Domas KrivickasKipras BielinisPetras KarvelisVytautas Vaitiekūnas ir Mečys Valiukėnas 1948 m. kuriant Pasaulio Lietuvių bendruomenę – Lietuvių chartija paskelbta kartu su laikinaisiais Pasaulio Lietuvių bendruomenės nuostatais.

Lietuvių Charta



LIETUVIŲ TAUTA,

užsigrūdinusi amžių kovose dėl teisės laisvai ir nepriklausomai gyventi savo Tėvų Žemėse, vieninga Valia siekia savo Gyvybę, Kalbą, tautines bei valstybines tradicijas išlaikyti, kurti ir ugdyti, kad savo tautine Kultūra visuotinei Žmonių giminės pažangai bendradarbiaudama, vykdytų Visagalio Valią ir laisvo Žmogaus pašaukimą. Lietuvių Tautos amžinųjų siekimų vardan skelbiama ši

LIETUVIŲ CHARTA

Stasys Šalkauskis apie pasipriešinimą

Brutalios nieku nepateisinamos prievartos atveju, ypač kai šita prievarta kėsinasi prieš švenčiausias prigimtąsias teises, serviliškas nusilenkimas prieš ją arba net kompromisas su jąja yra mažiau naudingas negu griežtas, pirmu net pažvelgimu visai nenaudingas pasipriešinimas. Tai įvyksta jau todėl, kad vergiškas nusilenkimas prieš brutalią prievartą demoralizuoja Žmones moraliu atžvilgiu ir padaro juos bergždžius bet kuriai platesnei kūrybinei visuomeninei akcijai.
Šitos Tiesos pripažinimas dar toli gražu nereiškia, kad apskritai visuomeniniame Gyvenime bei veikime galima apsieiti be kompromisų. Ten, kur reikalingas yra suderinimas įvairių įvairiausių pažiūrų praktikos dalykuose ir sutaikymas priešingų interesų, kompromisai yra neišvengiami, tik reik gerai skirti, kad kompromisai tegali liesti Žmonių interesus ir taktikos priemones, bet ne dorinius principus. Nusilenkimas prieš nieku nepateisintą brutalią prievartą, kuri užgauna prigimtąsias Žmonių teises, yra iš tikrųjų šitos prievartos legalizavimas, kas yra nedora ir yra net nusižengimas.

Seneka apie Ramybę

Svarbus nerimasties šaltinis yra toks Gyvenimas, kai susijaudinęs stengies, kad kam nors nepasirodytumei toks, koks esi. Juk daugelio Žmonių Gyvenimas melagingas, skirtas apsimetinėti. Mat ilgas savęs stebėjimas kankina: bijoma pasirodyti kitokiam nei įprasta. Niekada neišsilaisviname iš rūpesčių, galvodami, jog kiekvieną sykį esame vertinami, kai tik į Mus pažvelgiama. Juk atsitinka daug ir nenoromis Žmogų apnuoginančių įvykių ir, nors toks kruopštumas gerai klojasi, nuolatinis Gyvenimas su kauke nėra nei malonus, nei ramus. O juk kiek malonumo turi nuoširdus, pats save puošiąs paprastumas, niekaip savo būdo nedangstąs! Tačiau, jei viskas visiems atvira, tai šitaip gyvenant iškyla paniekos pavojus. Esama Žmonių, iš aukšto žiūrinčių į viską, prie ko prieina arčiau. Bet Dorybei nėra pavojaus, kad nupigs visų pamatyta, ir verčiau būti niekinamam dėl nuoširdumo, negu kankinamam nuolatinio apsimetinėjimo. 

Joga Vasišta apie pastangas

Ko nors pasiekti šiame Pasaulyje galima tik asmeninėmis pastangomis, o jeigu kas nors nepasiseka - tai tik dėl nepakankamų pastangų. Tai akivaizdu, o tai, kas vadinama likimu, yra prasimanymas, nes jokio likimo nėra. Asmeninės pastangos, Rama, tai tie protiniai, žodiniai ir fiziniai veiksmai, kurie pagal švento Žmogaus nurodymus surašyti šventrasčiuose. Tokių pastangų dėka Indra tapo Dangaus karaliumi, Brahma sutvėrėju ir visi kiti Dievai užsitarnavo savo vietas. 

Pastangos gali būti dviejų rūšių - praeitų Gyvenimų pastangos ir šio Gyvenimo pastangos. Pastarosios gali neutralizuoti ankstesniąsias. Likimas tai niekas kitas, kaip praeitų Gyvenimų pastangos. Šios dvi kategorijos nuolat konfliktuoja ir laimi stipresnioji.

Arvydas Šliogeris apie savo Dievus

Raigardo slėnis Lietuvoje
Mano Dievas yra šio Pasaulio Dievas. Mano Dievo altoriai yra Ąžuolai, Miškeliai, laukai, drebulynai, žydinčios obelys, upeliai, ežerai, žolynai, kalvos, ūkanos ir upėtakiai. Saulė yra mano Dievas, debesys yra mano Dievas. Štai vienas mano dievulis gyvena Grūdos upelio sietuvėlėje, kiek žemiau Marcinkonių.

Senoji Lietuvių religija buvo stebėtinai nestabmeldiška – Lietuvis meldėsi ne lėlėms ar pasakoms, o gamtiniams Gyvybės gyvūnams – Medžiui, žalčiui, lietui ar Saulutei, ir tuo Mes, dabartiniai Lietuviai, galime didžiuotis. 

Sulaukęs tiek metų, kiek turiu, aš esu debesų ir upelių Žmogus; kažkada Kavolis labai tiksliai pasakė: laukų ir Miškų Žmogus. Visi mano Dievai, visos mano dievybės yra ten, laukuose ir Giriose, kalvose ir debesyse. O jeigu kas mane vadina ateistu, tai jau ne mano bėda. Aš nesu joks ateistas ir netgi visai nejuokaudamas tą Gyvosios Gamtos Galybę, kuri man dovanoja absoliučiai viską, vadinu Senuoju Šeimininku – čia iš Faulknerio – arba Senuoju Sodininku.

Alternatyvi mityba - žaliavalgystė

Žaliavalgystė tai toks mitybos būdas, kuomet Žmogus nevalgo kepto, virto, troškinto ar kitaip termiškai apdoroto maisto. Žmonės, propoguojantys ši mitybos būdą, maistą kaitina ne aukštesnėje nei 43 C temperatūroje arba visiškai jo termiškai neapdoroja. Taip maiste išsaugomi vitaminai, nesunaikinami enzimai ir veikliosios medžiagos. Tiesa, dažnai Žmonės apie žaliavalgystę būna dvejopos nuomonės. Vieni teigia, kad šis mitybos būdas tikra panacėja, galinti išgelbėti Pasaulį, sunaikinti visas ligas ir net padėti ataugti dantims. Kita pusė sako, kad tai dar viena ekologijos „mados“ tendencija, kuri greitai pradings. Į žaliavalgystę reikėtų žiūrėti kaip į vieną natūralaus ir sveiko Gyvenimo dalį, kuri gali mums padėti palaikyti gerą Sveikatą. Tačiau reikia nepamiršti, kad mus supa begalė veiksnių ir jei pakeisime tik mitybą, pasaulis taip greitai nepasikeis. 

Pagrindiniai aspektai: Kuo natūralesnis maistas. Geriausia maistą valgyti tokį, kokį jį mums duoda Gamta. Idealu būtų, jei Žmogus galėtų valgyti vos nuskintus vaisius ar išrautas daržoves. Pavyzdžiui, būtų labai gerai nenulupti odelės, tačiau tai praktiškai neįmanoma, jei jūsų daržovė nėra auginta ekologiškai. 

Aliaksėjus Dzermantas: "Gudai – tai slaviškai kalbantys Baltai“

Su baltiškosios idėjos pakilimu Gudijoje lygiagrečiai žygiuoja ir taip vadinamo „litvinizmo“ teorijos. Tai labai nevienalytis reiškinys, kurio pagrindiniai postulatai remiasi bandymais monopolizuoti LDK istoriją, tačiau savaime litvinizmas gali būti tiek grynai slavofiliškas, tiek „slaviškai baltiškas“, kai baltiškosios baltarusių šaknys pripažįstamos, bet visa tai įgauna ryškų „antižmudinišką“ (antižemaitišką), „antilietuvisišką“ (antilietuvišką) atspalvį. Pastaruoju metu Gudijoje galima pastebėti susidomėjimo LDK palikimu augimą, kurį lydi Lietuvos vaidmens ir vietos paieškos mūsų tapatybėje. Pats šis reiškinys iš tiesų nevienalytis, todėl jame ganėtinai paplitę aukščiau išvardinti požymiai. Mano požiūris į litvinizmą kritiškas. Manau, kad „slavofiliškasis“, konfrontacijos su šiuolaikiniais Lietuviais siekiantis litvinizmas, yra negatyvus reiškinys, kylantis iš antilietuviškos rusų istoriografijos, savo ideologijos interesuose įvardijančios slaviškąjį (rusėnų) elementą Didžiojoje Kunigaikštystėje kaip tam tikrą Kultūros nešėją baltiškojo (lietuviškojo) elemento atžvilgiu.

Julijus Evola apie svarbiausią užduotį

Svarbiausia užduotis yra elito sukūrimas, kuris, pasisėmęs jėgų, su visu intelektualiuoju griežtumu apibrėš šią idėją, kurios viešpatavimo vardan Mes turėsime susivienyti. Visų pirma šioji idėja privalo nugalėti naujojo, griuvėsiuose išlikusio Žmogaus vaizdinyje. Jeigu mums bus lemta įveikti šį krizės ir nestabilios, iliuzinės tvarkos periodą, tai tik tokiam Žmogui priklauso ateitis. Tačiau, jeigu netgi šio Pasaulio likimas nulemtas, ir mūsų laukia visiškas sunaikinimas, privalome laikytis savo: bet kokiomis aplinkybėmis tai, kam Mes dar turime jėgų – išsipildys, nes mūsų Tėvynė negali būti nei nukariauta, nei sunaikinta priešo.

Vydūno laiškas Lietuvos prezidentui 1919m.

Lietuva dabar šaukte šaukia kiekvieno Tėvynės Vaiko pilno pasišventimo jos labui ir kad kiekvienas mestų visus siaurus asmeniškus pageidimus. [...] Šiuo laiku yra pirm viso būtina visiems pilnoj Vienybėj žengti prie vieno tikslo: prie Lietuvos išvadavimo, prie žmoniško mūsų Tautos Gyvenimo.
Eisime visi tais takais, kuriuos Likimas yra Lietuvių Tautai nutiesęs. Jie veda regimai aukštyn Żmonijos Švieson.

Čarlzas Darvinas apie Dievą

Be galo sunku įsivaizduoti, kad ši neaprėpiama ir nuostabi Visata, taip pat kaip ir Žmogus, atsirado atsitiktinai; būtent tai man atrodo rimčiausias Dievo egzistavimo argumentas. 

Vytis – daugiau dvasinis, o ne žemiškas karys

Vieno ar kito dalyko kilmė ir sąsajos – ne tas pats. Kilmė reiškia, kad Vytis tiesiogiai išsirutuliojo iš tam tikros dievybės vaizdinio. O sąsajos neverčia kalbėti apie genetines ištakas, kilmę. Pirmiausia čia ateina galvon bene pagrindinis Lietuvių Dievas Perkūnas. 

Dar XX a. pradžioje užrašytoje tautosakoje jis įsivaizduotas jojantis ant balto žirgo su iškeltu ugniniu (žaibo) kalaviju. Taigi galėtume sakyti – tikras Vytis. Nors reiktų patikslinti, kad Perkūnas vis dėlto dažniau važiuoja ratuose, dviračiame vežime. Be to, jis turi labai daug kitų atributų bei apraiškų. 

Manau, kad jei Lietuvos kunigaikščiai būtų pasirinkę savo, o vėliau ir Valstybės herbu būtent Perkūną, tai jis turėtų ryškesnių mitinių požymių. Pavyzdžiui: „liepsningi“ plaukai, vietoj kalavijo gal – akmeninis kirvukas. Tad apie Perkūno ir Vyčio sąsajas kalbėti nors ir galima, vis dėlto nereiktų jų pervertinti. 

Be to, sąsajos gali būti ir antrinės, ir tiesiog tipologinės, archetipinės – būdingos vaizdiniui pagal pačią jo struktūrą. Šioje vietoje nuo mitologijos kaip tik ir pereiname prie simbolikos. 
Mitologija yra daugiau nei Dievų įvaizdžiai ar jų sąrašas... 

Vedos apie du Pasaulio suvokimo kelius

Yra du Pasaulio suvokimo keliai - dieviškas ir demoniškas. 

Dieviškas: esu Aš, o už manęs ne Aš. Visa Tai, kas ne Aš, aš tapsiu Tuo. 


Demoniškas: esu Aš, o už manęs ne Aš. Visa Tai, kas ne Aš, taps Manim.

Vydūnas apie Dorą ir Darną

Doros galybė neapveikiama. Tai visur žinoma. Reikia tai tik ir visuomet omenyj laikyti. Kūno Galios silpnos prieš Doros viekus. Drąsiausias grobuonis pabūgsta, kad prieš jį stojasi taipo jau drąsus, bet doras Žmogus. Visi didi Žmonių Darbai pareina iš aukštos Doros. Toji vien yra jų gimtuvė.
Todėl didiems Darbams vykinti neužtenka kūną lankstyti ir penėti. Didis, drūtas ir stiprus kūnas nieko nenuveikia, kad nėra jį valdančios, galingos Doros. Tūli milžinai nėra nieko padarę, nes buvo Doroje nykštukais. O kūniški nykštukai kažin ką vykino, nes buvo milžiniškos Doros.
Vienok teisybė, kad stipras, galingas kūnas yra geras įrankis Dorai apreikšti. Be kūno mūsų Pasaulyje nieko padaryti negalima. Tačiau svarbi yra pirm viso Dora. Kūno viekams sunykus, jie nebsiranda. Bet Dora nenubaigiama. Ji vis iš naujo stojasi. Ir kad kūnas žudomas, Žmogus savo Doroj jaučiasi neapveikiamas.

Andrius Mamontovas apie tikrąją Lietuvos Laisvę

Mes esame senųjų Lietuvos Dievų, piliakalnių, šventųjų Miškų ir amžinosios Ugnies Tauta, ir vis dar esame pakeliui į TIKRĄJĄ Lietuvos Laisvę, kuri bus įmanoma tik tada, kai atsigręšime į mūsų Protėvių Tikėjimą ir tradicijas. 

Dao apie Darnos paieškas

Noras užvaldyti Pasaulį nepasiekiamas
Ką tik Žmogus bedarytų.
Žemė sukurta ne Žmogaus
Ir ne jam valdyti jos likimą.
Kas bandys jį užvaldyti 
Gaus atvirkščią rezultatą.
Taigi visi Pasaulyje turi pasirinkimą:
Arba stengiesi išvengti savo likimo,
Arba eini savo Keliu.
Arba steni ir dejuoji,
Arba esi atviras ir kvėpuoji pilna krūtine.
Arba išsenki ir prarandi jėgas,
Arba darai tai, kas tau išeina.
Arba kuri arba griauni.
Todėl Išminčius vengia pertekliaus,
Atsisako nereikalingo,
Ieško Darnos su aplinka.

Lietuvių mokslo laimėjimai optoelektronikos srityje

Dirbtinė Šviesa leidžia sutemus regėti aplinką, kuria vaizdus kompiuterių ir televizorių ekranuose, plonytėse stiklo skaidulose neša XXI a. civilizacijos kraują – informaciją. O natūrali Saulės Šviesa – neišsemiamas energijos šaltinis. Versti Šviesą į elektros energiją ir atgal, naudoti ją informacijai įrašyti ir perduoti – sena Žmonijos svajonė. Jai įgyvendinti mokslininkai siūlo vis geresnių priemonių.

Liausimės švaistyti energiją
Pasitelkus puslaidininkius – Žmonių sukurtas medžiagas ir prietaisus, Šviesos dalelės (fotonai) ir krūvio dalelės (elektronai) gali nekliudomai virsti vienos kitomis. Kaip šiuos įstabius virtimus priversti tarnauti mūsų reikmėms, rūpi optoelektronikai – mokslo ir technologijos šakai, kuri šiuo metu plėtojasi ypač sparčiai. Jau kitą dešimtmetį rinkoje atsiras naujų optoelektronikos gaminių, kurie leis atsikratyti labiausiai elektros energiją švaistančių senų technologijų. 

Jonas Vaiškūnas apie Lietuvių kario Dvasią

Mūsų sakmės perspėja – artėja laikai, kai vienam gaidžiui papjauti gali prireikti net devynių Vyrų... Ir ne kokiam gaidžiui mutantui, o paprastam lietuviškam kakariekūnui – kokių devynių specialistų, neskaitant buhalterio, direktoriaus ir vadybininko. Didvyrių ir milžinų laikai užtikrintai baigėsi. Įžengėme į nykštukų puotos ant milžinkapių fazę.

Kur dingo kario Dvasia? Gal ji perėjo lenkams ar gudams sėkmingai ir sumaniai besisavinantiems herojinę Lietuvos istorijos galią? Vis dūsaujame, kad net herojinio epo, galėjusio ir tebegalinčio pakelti mūsų sielas nuo žemės, suburti ir įkvėpti žygiams, neturime. Tuo tarpu, Lukašenkos politekonominio režimo užgrūdinti gudai geba savo Dvasią kelti romantiniais istoriniais filmais apie Tautą sunkiomis kovų akimirkomis pagalbos sulaukiančią iš pelkėse užsilikusių Krivio įkvėptų, pagonių pajėgų, sugeba ir lietuvišką herojinį epą išsiversti iš lenkiškai surašytų senovinių odžių. Neremiant, bet ir visaip kliudant Valstybei, jauni Žmonės su bendraminčiais verslininkais iš savo santaupų Gudijoje atstatinėja lietuviškas pilis...

Protėvių Išmintis apie didingų dalykų kilmę

Jei kiaušinį sudaužo išorinė jėga, Gyvybė nutrūksta. Jei kiaušinis išsilukštena vidinės jėgos pagalba, Gyvybė prasideda. Visa, kas didinga, visuomet prasideda iš vidaus.

Karininko Garbės kodeksas


  • Nežadėk, jei nesi tikras, kad galėsi ištesėti.
  • Laikykis paprastai, be pozos.
  • Būtinai skirk ribą, kur baigiasi pagarbus mandagumas ir kur prasideda padlaižiavimas.
  • Nerašyk laiškų ar raportų įniršęs.
  • Mažiau atvirauk, nes pasigailėsi. “Liežuvis mano – priešas mano”.
  • Nelėbauk – savo “šaunumo” neįrodysi, o save sukompromituosi.
  • Neskubėk būti atviras su Žmogumi, kurį nepakankamai pažįsti.
  • Neturėk finansinių reikalų su draugais. Pinigai visada gadina santykius.
  • Nepriimk asmeniškai kandžių pastabų, sąmojų, patyčių, sakomų tau pavymui, kas dažnai pasitaiko gatvėse ir kitose viešose vietose. Išlik aukščiau to.
  • Jeigu apie kažką negali pasakyti nieko gero, tai nesakyk ir nieko blogo, net jeigu tai ir žinai.
  • Neatmesk jokio patarimo. Išklausyk jį. Juk teisė - vadovautis juo, ar ne – priklauso tau. Nebijok pasinaudoti naudingu kito patarimu – tai ne mažesnis menas, nei patarti pačiam sau.

Šeimos ūkiai – darnios gyvensenos pamatas

Kalbant apie Šeimos ūkius, dažnai iškyla klausimas – kas yra Šeimos ūkis, kaip jis apibrėžiamas? Bendros nuomonės šiuo klausimu nėra, tačiau sutariama, kad kalbama apie smulkius ir vidutinius ūkius, kuriuose tiek turtas, tiek jo valdymas yra Šeimos narių rankose, o didžiąją dalį Darbo atlieka Šeima. Tokių ūkių Lietuvoje yra apie 100 tūkst.
 

Darnus ir gyvas kaimas neįsivaizduojamas be smulkių, save pilnai išlaikančių ir besididžiuojančių tuo, ką daro, smulkių Šeimos ūkių. Ūkiai, nesidriekiantys šimtus ar tūkstančius hektarų, be išlygų įpareigoja tausoti aplinką, kurioje ūkininkas gyvena, nes tai pagrindinis jo pragyvenimo, maisto ir dvasinio peno šaltinis.

Radiostezija - naujai atrandamas paslaptingas mokslas

Energetinė Žemaitijos gardelė, sudaryta Eugenijaus Bunkos
Pirmosios žinios apie šį mokslą mus pasiekia iš Egipto papirusų, parašytų prieš 6000 metų. Viename iš jų be aprašymo teksto randame ir piešinį vaizduojanti žmogų su virgule (vienu iš radiostezijos instrumentų) rankose. 

Radiostezija - vienas seniausių iš mums žinomų mokslų anksčiau šis mokslas įėjo į kitų mokslų sudėtį: Kinijoje feng - shui, Indijoje vatsu. Pasaulio istorijoje randame daugybę faktų patvirtinančių tai, kad radiostezija nėra kelių išskirtinių civilizacijų mokslas. Ji priklauso visai žmonijai. Senovėje radiostezijos mokslo fenomenalumas buvo aiškinamas piktų dvasių kišimusi ir tai daugeliui kainavo net gyvybę, mokslas negalėjo normaliai vystytis.


XIXa. pabaiga ir XXa. pradžia tai radiostezijos atgimimo metai. Ja domisi žymiausi mokslininkai ir rašytojai. 1911 m Hanoveryje įvyko pirmasis pasaulinis šio mokslo suvažiavimas. 1913 m. Paryžiuje įvykusiame 2 tarptautiniame eksperimentinės psichologijos kongrese buvo išnagrinėtas radiostezijos tuo metu vadinamos biolokacija metodas ir pritarta jam, buvo išduotos pirmosios licenzijos testuotiems specialistams - naudingų iškasenų ir vandens telkinių paieškoms.

Krosnis Lietuvių pasaulėžiūroje - Aukuras, Namų Šventovė

Ugnis senovėje buvo šventa, Aukuruose kūrenta nepaliaujamai, už jos aplaidų užgesimą atsakingi asmenys buvo baudžiami net mirtimi. Namų židinio Ugnis Gabija Lietuvoje šventa vadinta dar visai neseniai, ir namų židinio Ugnis buvo atitinkamai saugoma, kad neužgestų. Pastaraisiais amžiais židiniu vadintas ir „prie krosnies lyg atskiras prilipintas kampelis“, kuriame, Jono Balio žodžiais, „būdavo daug pelenų, juose visuomet žėrėdavo anglys, iš kurių ir įpūsdavo į balaną ugnį. Skiltuvo, vėliau ir degtukų, seniau niekuomet nevartodavę krosniai ar žibintui uždegti, juos vartodavę tik rūkoriai. Židinyje ugnis turėjo būti stropiai prižiūrima, kad ji neužgestų, – namų židinio Ugnies užgesimas buvo laikomas nelaimės ženklu.“ Ir toks santykis su namų židinio Ugnimi tiesiogiai mena šventos „amžinosios Ugnies“ garbinimą Aukuruose.