Joga Vasišta apie Išmintį (vidinę Šviesą)

"Kaip norintis gauti gerą derlių be poilsio dirba savo sode, taip Žmogus visada turi siekti vidinės Šviesos, arba Išminties. Išmintis - tai šaknis, kuri tinkamai prižiūrima subrandina saldžius savęs suvokimo vaisius. Energija ir pastangos, kurias Žmogus paprastai nukreipia žemiškų reikalų tvarkymui, pirmiausia turėtų būti skiriamos būtent šiai Išminčiai suvokti..

..Nepritekliai, troškimai ir kitos bėdos aplenks išminčių, kurio proto apgauti neįmanoma. Išminties Šviesoje visas Pasaulis matomas toks, koks yra. Tas, kieno regėjimas toks tyras, vienodai suvokia sėkmę ir nesėkmę. Kaip pučiant gaiviam vėjui išsisklaido Saulę dengiantys tamsūs debesys, taip Išmintis (vidinė Šviesa) išsklaido ego jausmo tamsą, užgožiančią tikrąjį Aš. Kaip Žmogus, kuris nori auginti duoną, pirmiausia suaria lauką, taip ir tas, kuris trokšta susilieti su aukščiausiąja Sąmone, iš pradžių turi išvalyti savo protą puoselėdamas Tiesą ir įžiebdamas vidinę Šviesą."
.

Tibeto istorija

Nors Tibeto valstybės istorija prasidėjo 127 metais prieš mūsų erą, įsigalėjus Jarlungų dinastijai, šalį pirmą kartą 7 mūsų eros amžiuje suvienijo karalius Songcenas Gampo ir jo įpėdiniai.
Nuo tada tris šimtmečius Tibetas buvo viena didžiausių Azijos galių, ką patvirtina ir įrašas, esantis Potalos rūmų kolonoje, bei to laikmečio Tangų dinastijos istorikai. Oficiali taikos sutartis tarp Kinijos ir Tibeto buvo pasirašyta 821–23 metais. Tarp dviejų šalių ji patvirtino demarkacijos liniją ir užtikrino, kad „tibetiečiai laimingai gyvens Tibete, o kinai – Kinijoje“.

Raimundas Bakutis. Galimi Lietuvos ateities architektai

Tikriausiai ne vien aš galiu drąsiai teigti, jog gyvename didžiausio virsmo Pasaulio istorijoje metu. Pasaulis išgyvena didžiules transformacijas, vyksta kova už ateinančios epochos pirmaujančias pozicijas. Įvykiai seka vienas paskui kitą tarpžvaigždiniu greičiu  ir nedaug kas spėja susigaudyti juose, juolab užuosti tendencijas, tam tikrus dėsningumus, strategiškai planuoti ateitį. Dabartinė 40-50-mečių karta per savo Gyvenimą išgyveno ne vieną santvarkos, ideologijos griuvimą, ir tokiuose istorijos verpetuose be galo sunku susiformuoti tvirtą požiūrį į tai, kas realu, kas ne, kur apgaulė, o kur Tiesa. Globali krizė, pradedant ekonomine, socialine, baigiant moraline, dvasine, demografine. Lietuvių Tauta ir Valstybė pergyvena, ko gero, tragiškiausią savo istorijos momentą, kuomet grėsmė visiškai išnykti yra itin reali. Ar turime šansą išnirti iš akligatvio oriai, tvirtai ir iš naujo suskambėti tauria gaida Pasaulio muzikoje?

Vedos apie akarmą arba neprisirišimą prie veiklos rezultatų

Akarma – bevaisė veikla, arba neveiklumas. Tačiau kiekvienai Dvasiai būdingas amžinas aktyvumas ir visiškai atsisakyti veiklos ji negali. Išmintingiems Žmonėms yra kita žodžio „akarma“ reikšmė, kuri perteikia tikrąją to Žodžio prasmę. Kai Žmogus atsižada ne pačios veiklos, o jos rezultatų, nes kievienas darbas vardan atlygio ar rezultato yra vergija. Išminčius žino: šiame Pasaulyje jam niekas nepriklauso, nes jis kaip be nieko ateina, taip tuščiomis rankomis ir išeina. „Dulke buvai ir į dulkę pavirsi“. Viskas priklauso Dievui. Tai suprasdamas, protingas Žmogus dirba ne dėl turtų, o tik siekdamas dvasinio tobulumo, savo darbus dirbdamas ne dėl atlygio, o tiesiog dėl to, jog kitaip negali, jog TAIP JAM KALBA SĄŽINĖ. Visus savo veiklos rezultatus jis aukoja Aukščiausiajam – su Meile ir dėkingumu. Kai Žmogus turi tokią Sąmonę, jam neegzistuoja nei blogis, nei gėris, nei pragaras, nei rojus. Ką bedarytų, jis negauna nei geros, nei blogos karmos. Tai sielos išsivadavimo kelias, arba akarma – grįžimas pas Dievą.

Andrejus Fursovas apie ideologiją

"Kai neturi savo ideologijos, tą vietą užima svetima. 

Kai tu gauni svetimų sukurtą Pasaulio vaizdą ir pradedi žiūrėti į Pasaulį svetimo akimis, tai tu ir Pasaulį regėsi svetimų, o ne savų interesų vardan."

Vydūno mintys apie žmoniškumą

"Iš Žmogaus, kurio žmoniškumas pakankamai atsiskleidęs, visuomet sklinda kažkas, kas žadina kitų esmingumą, verčiantį kiekvieną vis daugiau Žmogumi tapti. Ir veikia čia ne tiek pasakytas Žodis, ne sergėjimas nuo pikto ar raginimas daryti gera, bet pats esmingo Žmogaus buvimas. Jis yra tarytum šventykla su niekad negęstančia Šviesa, paslaptingai skleidžiančia Galias, kurios, lyg gaivinantis gėlės aromatas, gyvina kitų dvasingumą.
Pamokymai, kurių laukiama iš tokių Žmonių, niekados nebus peikimai ar net ryšių su velniu atskleidimai, bet jie padės atsiduoti Dievui, iš kurio visa yra ir kuris teikia palaimą kiekvienam jam atsidavusiajam. Taip kiekvieną kartą išreiškiama Žmogaus Gyvenimo prasmė. Apie tai turi nuolatos mąstyti ypač tas, kuris turi ypatingų uždavinių visuomenėje. Jis turi padaryti viską, kad taptų kuo esmingesnis."
Nuotraukoje: M.K.Čiurlionio "Mintis"

1989m. parengta Tautinės mokyklos koncepcija - darnios Valstybės laidas

Vienas svarbiausių Lietuvos dokumentų - Meilės Lukšienės ir kitų jos kolegų 1989m. parengta "Tautinės mokyklos koncepcija". Ši koncepcija - vienas stipriausių Valstybės ir Tautos klestėjimo laidų. Pritaikius šią koncepciją (šiomis dienomis ji kaip niekad aktuali) realybėje, tvirtai pasuktume savo likimą orios ir darnios Valstybės kryptimi. Šiame tinklaraštyje nuolat bus patalpinama bent po keletą ištraukų iš jos. 
Visas koncepcijos tekstas - šioje nuorodoje:
https://docs.google.com/file/d/0B62vDm71AdE4VThKSmlTZ3hvbW8/edit?usp=sharing

Aizekas Azimovas apie žvilgsnį į tikrovę

Pasak A.Azimovo, yra du būdai žiūrėti į tikrovę, ar tai "mokslo sodas" ar dar kokia empirinė duotybė: pirmas - žvilgsnis šalimais aplink save, "iš apačios" arba, daugiausia, nuo nedidelės pakilumos. Šiuo atveju Mes matome daug detalių, tiesiog iki smulkiausių, bet su laiku atsiduriame padėtyje tokio Žmogaus, kuris ŽINO VIS DAUGIAU IR DAUGIAU APIE VIS MAŽIAU IR MAŽIAU. Antras būdas - žvilgsnis iš viršaus, jis leidžia pamatyti visą sodą. Žinoma, pradingsta kai kurios detalės, tačiau, bendras laimėjimas akivaizdus - Mes matome VISUMĄ - ir geriau suprantame jos atskirus elementus, kadangi VISUMA APSPRENDŽIA JOS ELEMENTUS, O NE ATVIRKŠČIAI.

Antanas Maceina 1930-aisiais apie toleranciją

"Mums liepiama būti tolerantingiems. Taigi turime žinoti, kas yra ta tolerancija ir kokia turi ji būti. Tolerancija paprastai žmonės vadina svetimos nuomonės gerbimą. Sutikime su tuo. Bet kuo būdu turėtų tas gerbimas pasireikšti? Gerbimas nėra tylėjimas. Gerbimas turi būti veiksmas. Gerbimas turi būti kova su negerbimu. O negerbimas paaiški tuomet, kai nemokama skirti priešo asmens nuo jo idėjų ir, vietoj puolus priešo idėjas, puolama patį asmenį. Tai yra negerbimas ir netolerancija. Kas to išvengia, kas moka garbingais ginklais kovoti su idėjomis, neliesdamas asmenų, tas yra tolerantingas. Daugiau iš jo reikalauti negalima.
Negalima tylėti ir leisti visokioms idėjoms netrukdomai plisti. Ne! Tai bus ne tolerancija, tik ištižimas. Reik pastoti kelią klaidingoms pažiūroms, reik pasipriešinti idėjoms, nesutinkančioms su mūsų principais, bet visa tai reik daryti atskirai nuo konkrečių asmenų. Negalima nekęsti žmogaus dėl to, kad jo pažiūros kitokios negu mano. Bet galima kovoti su jo pažiūromis – ir net reikia kovoti, jei jos griauna mūsų pasaulėžiūrą. Štai kame yra tolerancijos esmė. Gerbti asmenis, kovoti su priešingomis idėjomis! Visos kitos mums peršamos „tolerancijos“ yra tik noras mus užmigdyti."

Ūkis

Prioritetinės mūsų Valstybės ūkio šakos – ekoturizmas, miškininkystė, vaistažolininkystė, gamtinės energetikos, elektronikos pramonė, gamtinis turizmas, itin aukštos kokybės ekologinės žemės ūkio produkcijos pardavimas, žirgininkystė. Kurdami gerbūvį, vadovaujamės Darnos principais, o savo gerovę matuojame Laimės indeksu Butano pavyzdžiu.

Pas mus geriausiai išvystytas dviračių transporto tinklas pasaulyje, šituo garsėjame ir įvairių Tautų Žmonės gerai įrengtais dviračių takais, kuris sudaro platų tinklą, lanko mus pasigrožėti natūralia Gamta ir susipažinti su sveikos gyvensenos principais. Šiai transporto rūšiai vystyti skiriamas Valstybės prioritetas, kadangi ekoturizmas tampa vienu pagrindinių šalies ūkio pajamų šaltiniu. Taip pat vystomas elektra varomų traukinių tinklas, vis labiau atsisakant iškastinio kuro naudojimo.

Darnos didvalstybės visuomeninė sąranga

Mūsų Protėviai, betarpiškai bendraudami su Gamta, stebėdami ją, rinko ir kaupė Išmintį, perduodami ją iš lūpų į lūpas. Mūsuose gyvuoja amžių patikrinta ir iš mūsų krašto darbščiųjų bitelių nusižiūrėta bendruomeninė sąranga, susidedanti iš ardų (sluoksnių). Pačios Gamtos išbandyta ir laiko patikrinimą praėjusi ši sankloda visuomet nešė Santarvę ir sutarimą mūsų krašte. 

Lietuvoje yra keturi visuomenės ardai (sluoksniai): išminčiai-vedliai  (intelektualinis-dvasinis visuomenės potencialas, esantis viršūnėje - Mokytojai, dvasininkai, intelektualai), Vyčiai (administratoriai, vadovai, valdančiųjų, karių, tvarkdarių sluoksnis), šeimininkai ( tarpininkai, prekybininkai, ūkininkai, verslininkai ir pan.), darbininkai (amatininkai, žemdirbiai, samdiniai, menininkai ir t.t.). Taip sluoksniavosi visuomenė gilioje senovėje, nepaisant įvairių aplinkybių, sąlygų, tą patirtį ir Žinojimą naudojame ir mes. Kiekvienas visuomenės narys žino, kuriam ardui priklauso pagal savo dvasines savybes bei vertybes ir stengiasi kiek įmanoma geriau atlikti savo prigimtines Pareigas. 

Naujas modulinis Žmogaus tipas - Darnos Žmonės

Artimiausius šimtmečius būtent šiam tipui priklauso Žmonijos ateitis.

Pasitelkus ezoterinę Darnos Žmonių visuomenės apibūdinimo potekstę, jai artimiausia būtų Dž. R.R. Tolkino kūriniuose aprašytoji elfų padermė. Jie - geresnės, žmoniškesnės, tauresnės žmonijos rasė, išreikškianti geresnės Žmonijos, tokia, kokia ji galėtų ir derėtų būti, lūkestį. Tai naujas modulinis Žmogaus tipas Pasaulyje, kurio misija - Darnos palaikymas ir užtikrinimas. Išskirtiniai: dorovingumas, proto aštrumas, Dvasios stiprybė, kūno ir sielos blaivumas, taurumas - pagrindinės savybės, leidžiančios atskirti Darnos Žmogų. Darnos Žmones per šią prizmę galima apibūdinti taip:

Nauja Lietuvių tradicija - visuotinė Malda Tiesai

Lietuvių tarpe užgimė nauja tradicija/ritualas - visuotinė malda Tiesai. Visi Mes esame skirtingų pažiūrų, pasaulėžiūrų ir vertiname pasaulį įvairiai. Kiekvienas iš mūsų turi savo Tiesą. Tačiau kai susieina būrys Lietuvių, visi jie tampa vieningi, nes yra vienos Tautos, vienos Žmonijos Šeimos atstovai. Taigi, susirinkę draugėn, susiimkime rankomis ratu ir kiekvienas minutę skirkime pasimelsti savo Dievui ar dievams, savo Tiesai. Juk kiekvienoje pasaulio religijoje ar tikėjime skelbiama, kad Dievas - tai Tiesa. Tai ta kalno viršūnė, į kurią įlipę visi matys tą patį vaizdą, nors lipo skirtingais takais ir viršūnę vadino skirtingais vardais. Tačiau būdami skirtingi, tuo pačiu esame ir vieningi, nes tą pat minutę esame kartu, kalbame ir mąstome ta pačia Kalba, nesvarbu, kad esame skirtingų religinių įsitikinimų ar tikėjimų. Susikibę už rankų sutelkiame mintis, savo Maldas vieninteliam tikslui - kad triumfuotų Tiesa. Tylomis. Kiekvienas. 

Paprašykime to visų savo tautiečių, savo bendruomenių narių. Visuose susibūrimuose, visose bendrijose prieš imdamiesi veiklos ar po jos skirkime minutę laiko susikibimui už rankų ir Malda Tiesai. Juk mūsų Lietuvėlei šiandien užvis labiausiai trūksta Tiesos ir Vienybės. Būdami skirtingi, unikalūs, būkime vieningi. Tebūna Tiesa. Jei ji mūsų pusėje, niekas mums nebaisu.

Vydūno Sveikatos filosofijos pagrindus apibūdinančios V. Bagdonavičiaus mintys

Šiandieninės senosios kartos žmonės nepriklausomos Lietuvos gyvavimo pradžioje buvo pirmuosius savarankiško gyvenimo žingsnius žengiančio, prasmingon veiklon besiveržiančio tautos jaunimo gretose. Tasai veržimasis buvo nušviestas kilnaus idealizmo, tauraus noro savo jėgas atiduoti ilgos priespaudos nuskurdintam, laisve godžiai kvėpuoti ėmusiam gimtam kraštui. Pirmiausia reikėjo, kad tos jėgos kuo stipresnės būtų, kad žinių netruktų, kad dvasia nuo pirmųjų sunkumų nepailstų. Mokslus einantis jaunimas gal iš intuicijos, gal šviesesniųjų pedagogų suorientuotas, ne tik stengėsi išsimokslinti, bet ir daug dėmesio skyrė dvasios kultūrai, vidiniam tobulėjimui, saviauklai. Didžiausios pagalbininkės ir čia buvo knygos, daugiausia svetimomis kalbomis, viena kita verstinė. Originalios buvo didelė retenybė. Tarp jų ryškiausios – Tilžėje savotiškomis raidėmis spausdintos Vydūno knygos. Jos išsiskyrė ne vien šriftu ar kitais išoriniais požymiais, bet labiausiai savo turinio taurumu, jo paveikumu ir sugestyvumu.

Vos ne kiekvienas anuometinis šių dienų sulaukęs jaunuolis ir dabar labai ryškiai atsimena, kaip kažkas įstabaus nušvisdavo dvasioje, paskaičius tilžiškio mąstytojo veikalus „Gimdymo slėpiniai“ ir „Sveikata, jaunumas, grožė“. Daugeliui tas nušvitimas neužgeso visą gyvenimą, ne vienam jis padėjo išlaikyti, atrodytų, nepakeliamus likimo išbandymus, skaudžiausias netektis, tremties pragarus. Jeigu pats Vydūnas būtų tai žinojęs, būtų tai laikęs aukščiausiu savo visos darbuotės įvertinimu. Vienoje iš autobiografijų tos darbuotės pagrindinį tikslą jis taip nusakė: „Aš iš lietuvių tautos laukiu (…), kad ji vykintų žmogaus ir tautos gyvenimo prasmę, tai esti, kad ji siektų aukštesnio, tobulesnio žmoniškumo“[1]. Minėtieji du veikalai šiam tikslui ypač daug pasitarnavo. Jų gi ir svarbiausia paskirtis buvo padėti jaunam žmogui susiformuoti sveikam fiziškai ir dvasiškai. „Noriu lietuvių tautos žmones matyti taurius ir sveikus. Todėl ir stengiausi visaip jų taurumą ir sveikatą auginti ir tvirtinti. Dariau ir dar darau tai žodžiu ir raštu“[2], – rašoma viename iš tų veikalų.

Vydūnas apie amžinybę

"Žmogaus Kelias į Amžinybę, į absoliutą, arba, kitaip tariant, jo žmogiškosios Esmės brendimas vyksta trim dvasinio augimo pakopom (sau, Tautai, Žmonijai). Pirmiausia Žmogus turi subręsti kaip individas, tapti sąmoninga būtybe, suprantančia savo kilnų pašaukimą, siekiančia dvasinio tobulumo, aukštos moralės. „Sąmonybės, savęs – žinojimas, Sąžinė, Išmintis, Teisingumas, Meilė, visi šitie Žmogaus reiškiniai stovi tiek aukščiau už visus kitus Žmogaus Gyvenimo žymius, kad kiekvienas turi suprasti, jog juose yra tikrasis, didysis Žmogus“ (Vydūnas)

Nuotraukoje - M.K.Čiurlionio "Amžinybė"