 |
M.K.Čiurlionio "Andante" |
Tūkstantis devyni šimtai šešioliktųjų metų vasaros dieną, kai aš, atokiai nuo jūsų, Storge Androgine, gulėjau vienas akinančios šviesos nutviekstoje pakrantėje jūros, kuri buvo ne tokia didelė, ne tokia klastinga ir daugiapavidalė kaip mano skausmas, staiga savo vidaus gelmėje išgirdau jūsų balsą, klausianti manęs: kas gi pagaliau visa tai? ko gi iš mūsų nori visa tai? - Tada nugrimzdau į gilią meditaciją, ir man buvo atskleistos tiesos, ir mano visažinei meilei daugelio ankstesnių vizijų vidinė prasmė pasirodė be jokio šydo.
Nuo pirmo ligi paskutinio mūsų fizinio ar protinio gyvenimo judesio, Storge, kiekvienas daiktas, esąs šiame gamtiniame pasaulyje, kuriame būname tik kelias dienas, paklūsta vienintelei būtinybei - būti patalpintam. Iš tikrųjų į gamtą mes įvedame ne erdvę, ne laiką, o tik savo kūno judėjimą ir jo pažinimą arba, tiksliau sakant, to judėjimo konstatavimą ir meilę, kuriuos vadiname Mintimi ir kurie yra pradžia pirminio ir pagrindinio sugebėjimo - patalpinti visus daiktus, pradedant mumis pačiais. Erdvė ir laikas atrodo buvę seniai mums paruošti juos įsisavinti; tačiau iš poreikio patalpinti ir pačią: erdvę bei laiką kyla visi mūsų nerimai ir mūsų proto veikla, kurios padedami, nesant kitos vietos arba įsivaizduojamos talpyklos, mes jiems skiriame vietą juose pačiuose, daugindami ir dalindami juos iki begalybės; bet tai nė kiek nesumažina baisių nuogąstavimų — tų, meilės nuogąstavimų, Storge, — kurie mus persekioja ligi pat Mirties Tamsybių Slėnio ribų...
Neaiškus jausmas, kuris lydi baimingą mūsų pasirodymą gamtoje, gali būti panašus į tą, kuris kartais taip skandžiai apninka, kai nubundame, pašokdami iš gilaus, be jokių sapnų sustingimo, apėmusio mus pavakare, pačiame vasaros įkarštyje. Laiko ir vietos užmiršimas tada mus nugramzdina į neapsakomą išgąstį bei liūdesį; ir ne tiek tame visų organų sustingime, kiek tame būtiname poreikyje, svarbiausiame ir tironiškiausiame iš visų poreikių, viską patalpinti erdvėje ir laike reikia ieškoti giliausių šios neapsakomos depresijos priežasčių.
Galima būtų pasakoti, kad toji prievarta, kuri mums įsako patalpinti visus daiktus net erdvę ir laiką, kuriuose talpiname, yra pirmoji proto apraiška mūsų gyvenime. Tikrai nėra nei minties, nei jausmo, kuris neišplauktų iš šitos pagrindinės kiekvienos būtybės veiklos. Jai yra aklai pavaldūs pirmieji mūsų sąmonės veiksmai, stengiantis pažinti aplinkinį pasaulį. Vėliau mes ją atrandame tais pačiais valdingais bruožais geometrijoje ir gamtos moksluose. Ji valdo viską, ligi pat aukščiausių filosofijos, religijos, moralės ir meno abstrakcijų; gėris, blogis, meilė, konfliktai tarp to kas tikra ir netikra. Apreiškimo pagava, užmarštis, nekaltybės būsena, įkvėpimas - visa mūsų dvasios įpėdinystė iš mūsų reikalauja savo užburtųjų žemių paveldėjimo dalies ir ją gauna; vėlgi tai ta pati pirmykštė būtinybė patalpinti visus daiktus tiesia savo valdžios skeptrą virš šių nuostabių arba baisių plotų: Senovės Rytų, Pragarų, Saanos, Harmagedono, Boanergo Patmo, Letos, Arkadijos, Parnaso — ir kitų, ir dar ištisos begalės kitų.
Pirmąja savo mintimi aš konstatuoju savo paties judėjimą ir, tai darydamas, jau talpinu daiktus laike ir erdvėje; antrąja - stengiuosi aprėpti, taigi patalpinti pačią erdvę, ir patį laiką ten, kur patalpinau visus daiktus. Ir tada pastebiu, kad abi mano ribinės gamtinio pasaulio sąvokos, atseit begalinio didumo ir begalinio mažumo sąvokos, tiesiogiai išplaukia iš tos prievartos, kuri mane verčia nustatyti tikrąją visų daiktų vietą. Nes jei neįmanoma patalpinti kokio nors objekto kitaip, kaip tik kito objekto atžvilgiu, tai tas mano nepagydomas erdvės ir laiko santykio nesuvokimas liepia man skirti jiems tam tikrą vietą juose pačiuose, išplečiant ir vieną, ir kitą iki begalybės. 0 mano nenoras sustoti prie ko nors nedalomo kyla iš tos pačios būtinybės žūtbūt patalpinti, nes paskutiniam dalomajam irgi reikia surasti kokią nors vietą, ir ją galima surasti tik dalume paskirų pusių, kurias aš tariau esant neskaidomas.
Mano materijos idėja, visų natūralių idėjų pagrindas, taip neatskiriamai yra susijusi su tariamąja padėtimi, jog grynai teorinė galimybė dauginti ir dalinti ligi begalybės leidžia man ją taikyti ir laikui, ir vietai. Atimkite iš manęs tą judėjimo meilę ir tą mano smegenų ritmo beprotybę, ir jūs tuo pačiu atimsite iš manęs ir materijos idėją, Nes paliovos dauginti ir dalinti iki begalybės, aš prarandu bet kokią sąvoką tos vietos, kurioje pats buvau patalpintas, aš jau nebetalpinau ir nebeįvaizduoju gamtinio pasaulio jame pačiame, kaip tai darau daugindamas ir dalindamas. Taigi, atmetus amžiną ribų tįsumą daugybėje ir mažybėje, atmetama viskas, net ir materijos idėja.
Bet, pasakysite jūs, mums čia nėra kas veikti su materija: dauginimas ir dalinimas iki begalybės liečia tik laiką ir erdvę.. Tai tikra tiesa, tačiau laikas, erdvė ir materija yra duoti ne paskirai, bet viena ištisa visuma judėjime. Daug mąstytojų, be abejo skatinamų nepagristo noro supaprastinti, stengėsi atskirti turinio įvaizdį nuo talpyklos įvaizdžio arba apribotos materijos idėją nuo jos begalinio erdvumo. Kai kurie net taip toli nuėjo, jog savo vaikiška drąsa bandė begalinę nesuprastinamą erdvę skirstyti į dvi dalis, kurių viena, pagal juos, apimtų kosminę materiją, o antroji - vien tik "išorines tamsybes". Jie mums paliko neribotą erdvę ir normuotą materiją, turbūt tikėdamiesi, kad pirmosios begalybė lengviau suvokiama, negu antrosios. Didieji protai ir lakiosios vaizduotės visu greičiu atsitrenkė į sieną. Aš negaliu čia išaiškinti gilių tokio nuklydimo priežasčių. Jos yra dvasinio pobūdžio, ir šiame laiške, ištisai skirtame materijai, tai būtų per didelis nukrypimas į šali. Aš tik konstatuosiu, kad baigtinės visatos šalininkų tuščioji erdvė, kartu su užpildyta erdvės dalele sudaro tik tą pačią vieną bekraštybę, nes bet koks, beje neįsivaizduojamas, erdvės trūkis jau savaime būtų tiesiog jungiamoji erdvė. Taigi, begalybė, galutinis amžinas rezultatas, nepavaldus teoriniam dauginimui ir dalinimui, išlieka stabilus bet kokių veiksmų metu: nes koks bebūtų daugiklis, sandauga yra begalinė; lygiai taip ir dalmuo nepriklauso nuo daliklio, nes tam tikras dalmuo, padaugintas iš daliklio, neatkuria begalinio dalinio. Taigi, grįžtant tenka aplamai pasakyti, kad begalybė neturi dalių arba - sutinkamai su teiginiais, kuriuos siūlo "Eureka" - kad kiekviena, begalybės dalis yra begalinė savaime. Taigi, pažintoji talpinanti erdvė, būdama dalis begalinės, tariamai tuščios erdvės, yra begalinė pati savaime; ir tuo būdu medžiaginis pasaulis yra begalinis arba, kalbant ne taip tariamai, mūsų žmogiškasis materialios visatos įsivaizdavimas yra tuo pačiu beribės materialios visatos sąvoka.
Savo knygose "Santuokinė meilė ir jos skaistūs džiaugsmai", "Dievas, tvėrimas, žmogus", "Tikrasis krikščioniškas tikėjimas", ir "Atskleistasis Apreiškimas" moderniojo mokslo tėvas, proto ir tikėjimo sutaikintojas, dažnai prisimena tą siaubą, kurį jaunystės metais jam sukėlė samprotavimai apie erdvės ir laiko sukūrimą; tuo pačiu jis, rodos, išreiškia įsitikinimą, kad erdvės ir laiko sukūrimas buvęs pirmesnis už materijos sukūrimą. Tačiau materijos idėja neišplaukia iš erdvės ir laiko idėjos. Visa buvo duota drauge, kaip visuma Judėjime; egzistuoja absoliutus vienalaikiškumas ir tapatumas. Ir kiekvieną kartą, kai visuotinę materiją imame kaip temą meditacijai, išmintinga būtų, kiek tai įmanoma, palikti nuošalyje nerimą keliantį tarpžvaigždinių erdvių paveikslą. Tie plotai, lyginant su materialių aprašomųjų begalybe arba netgi su nearėpiamybe žvaigždėto dangaus, kurį dalinai galime stebėti, yra ne kas kita, kaip tik tampatomiai; ir kai tik juos patalpiname visatos neišmatuojamybėje, jie tampa vien regimybe. Mūsų skurdžiame astronominiame danguje aš žinau dvi nepaprastai karštas žvaigždes, dvi artimas bičiules, gražias ir skaisčias, kurias tikėjau esant neįsivaizduojamame nuotolyje. Ir štai aną vakarą, kai kažkoks didelis naktinis drugys nuo lempos nukrito art mano rankos, aš su meile ir smalsiai žiūrėjau į jo liepsnojančias akis...
Bekraštybė yra išsisukinėjimo priešas. Jai reikia arba visiško patvirtinimo išminties, arba absoliutaus paneigimo beprotybės. Aš galiu laisvai nurodyti materijos ribas, kol suteikiu vienam objektui vietą kito objekto atžvilgiu išdėstymo arba orientavimo erdvėje; bet kai tik įsivaizduoju absoliučią materijos visumą, tai aš skiriu jai vietą jau nebepriešpriešindamas kokiam objektui ir nebe aprašomoje erdvėje, o neišmatuojamybėje, kurią vadinu grynąja erdve; ir čia bet koks apibrėžtumas jau išnyksta. Protu patalpintas toje grynoje erdvėje nykstamas materijos kiekis užpildo ertmės begalybę.
Taigi, mintis arba aktas, kuriuo mes skiriame vietą bet kokiam daiktui, kyla tik iš pažinimo arba, kaip anksčiau esame apibrėžę, iš judėjimo konstatavimo ir meilės; vadinasi mintis neatskiriamai susijusi su visatos judėjimu. Net ir tų kūnų, kuriuos vadiname negyvaisiais, rimtis yra tik tariama, tampriai susijusi su aplinkinių objektų ir pasaulių judėjimu; nes visa, kas yra kūnas, yra visuotinės materijos kūnas, ir toji materija yra neatskiriama nuo aprašomosios erdvės judėjimo. Judėjimo ir konstatavimo vienalaikiškumo dėka neaiški šio judėjimo visuotinumo nuojauta turėjo mus apimti jau tais laikais, kai atsižvelgiant į saulės judėjimą, žemė buvo laikoma pastoviu centru; o Koperniko atradimas, kaip ir kiti žmonijos atradimai, galbūt tėra tik matematinis patvirtinimas to neatmenamo intuityvaus pažinimo, kurį sustabdė pastovumo regimybė arba užgožė koks nors religinis skrupulingumas, panašus į tą, kuris Krikščionybėje pasireiškė paraidžiui interpretuojant grynai dvasinio turinio ištrauką iš Šventojo Rašto. Ši visuotinio judėjimo nuojauta, be abejonės turėjo panašų poveikį ir šių dienų elektrodinamikos pažangai. Kai aprašomoje ertmėje patalpinu objektą A objekto B atžvilgiu, aš paprasčiausiai judėjimo A liniją priešpriešinu judėjimo B linijai. Taigi, dabar mes jau žinome, kad ta aprašomoji ertmė arba išdėstymo ir orientavimo erdvė yra pati begalybė, nes nustatėme grynosios erdvės ir materijos tapatumą. Vadinasi, mums belieka išnagrinėti šios materijos begalybės ryšius su turimais judėjime dėsniais, niekada neišleidžiant iš akių, kad tai, ką mes tik ką esame nustatę erdvei, tiksliausiai tinka ir laiko atžvilgiu, nes minties pradžia yra judėjimo konstatavime, o šis ne tik yra neatskiriamais ryšiais susijęs su laiku, bet tam, kuris su meile žiūri į jį, net atsiskleidžia kaip pati trukmės materija. Judėjimas taip pat galėtų būti apibrėžtas kaip laiko ir erdvės lygiagrečių susikirtimo taškas begalybėje; nes materijos ir neapribotos ertmės panašumo pripažinime jau glūdi begalybės ir amžinybės sutapatinimas.
Patalpinti kūną aprašomoje erdvėje reiškia įvertinti ir apibrėžti jo judėjimą kokio nors kito kūno judėjimo atžvilgiu. Mes sutapatinome mūsų patirčiai prieinamą erdvę su materijos begalybe, suvokiama mūsų protu; iš čia natūraliausiu pasaulyje būdu atrodytu aišku, kad tas pats judėjimo dėsnis turėtų būti veiksmingas ir tam, kas yra neribota, ir tam, kas aprašoma. Ir tokia padėtis iš tikrųjų yra tol, kol mes taikome šį dėsnį visuotinei materijai, esančiai begalybėje ertmių, analogiškų tai, kurioje patalpinome vieną kūną kito atžvilgiu, ir artimai susijusių, bent jau mūsų įsivaizdavimu, tarpusavyje. Bet kai tik nes atsisakome šio begalybės išdėstymo erdvių vaizdo vardan minties apie vienintelę begalybę, atseit nepatalpintą priešpriešinant kitai, tasai dėsnis praranda savo visuotinumą, ir mūsų sąmonėje iškyla bekraštybė su visa savo triuškinančia absoliučios rimties didybe. Iš to taško, kuriame atsidūrėme, tai jau reikia suprasti dvejopai: kaip begalybę aprašomų daiktų, suvokiamų kaip jų visuma, o taip pat kaip vienintelę begalybę; nes kiek mes besistengtume patalpinti vieną kūną aprašomoje ertmėje begalybės kūnų judėjimo atžvilgiu arba vieną aprašomąją erdvę - ištisą žvaigždėtą dangų - priešpriešindami begalybės kitų erdvių judėjimui, pirmasis ir antroji tučtuojau praranda savo judėjimą, niekada nerasdami vietos. O kai dėl materijos begalybės, kurią laikome absoliučia ir vienintele visuma, tai jokiu būdu negali būti įsivaizduojama paslanki, esanti kartu ir neribota talpykla, ir neribotas turinys. Trumpai tariant, materijos judėjimas ir padėtis yra grynai reliatyvūs: realūs žmogiškąja prasme, kol sudaro ryšį tarp kūnų, irealūs - ir absoliučia prasme irealūs - tučtuojau, kai tik materiją patalpiname begalybėje.
ENS spiralė, pirmoji paprastybė, pirmasis judėjimas, pirmas natūralus taškas ir begalybės judamųjų gimdytoja, tėra tik proto sukurta modifikacija, tik tam tikra, grynai vidinė Dievybės meilės būsena, nes ji pertraukia Esmės pastovume vien tam, kad patektų į Apraiškos pastovumą. Didesnio aiškumo dėlei tebūnie man leista palydinti materijos begalybę su nejudančiu paveikslu, kuriuo tobulame veidrodyje gėrėtųsi Grožis, "linijas iškreipiančio judėjimo" priešas.
Taigi Judėjimas, mūsų minties pradžia ir pabaiga, Judėjimas, tasai mistiškas ministrantas, kuris lydi mus per begalę judančių aprašomųjų, tas judėjimas išnyksta, vien paminėjus Begalybės vardą. Argi tai nėra visai natūralu? Nes kaip gi galima įsivaizduoti bendrą materijos visumos judėjimą, kuris, anot apibrėžimo, pripildęs beribę erdvę, tam tikra prasme ją realizuoja arba, dar geriau, įsijungia į ertmės begalybę? Ir vis dėlto absoliuti nejudamybė visumos to vienintelio ir tobulo kūno, kurį sudaro begalybė judančių dalelių, yra tikra kančia mūsų minčiai. Taip yra todėl, kad mintis - tai tasai aktas, kuriuo mes patalpiname visus daiktus tikroje jų vietoje judėjimo konstatavimo ir meilės dėka, ir nejudamybė - tai ne tik judėjimo nebuvimas, bet dar ir vietos paneigimas.
Mintį mes pavadiname judėjimo konstatavimu ir meile. Tų amžių, kurie mus skiria nuo viduramžių, nemokšiškumas ir grubumas žodžiui "meilė " suteikė nevieną vaikišką arba nepagarbią reikšmę; ir net mažiausiai klaidingi šio baisaus meto, šio nuodėmių atpirkimo meto, kuriame savo nelaimei turime gyventi, protai atrodo nelabai linkę išreikšti žodžiu "meilė" ką nors kitą, kaip tik aistrą, malonumą arba smalsumą. Bet tai nėra ta prasmė, kurią aš jam teikiu; aš, besistengiąs rašyti sudvasintais žodžiais, teikiu kitokią prasmę šiam didingam, užburiančiam ir kartu baisiam žodžiui. Man jis visada reiškia Aligjerio ir Gėtės amžiną moteriškumą - dieviškumą, angelišką jausmingumą ir erotiškumą, nekaltą motiniškumą, kur tarsi įkaitusiame žaizdre ištirpsta Svedenborgo adramandonizmas, Helderlyno hesperiškumąs, Šilerio eliziejiškumas: tobuliausioji žmonių santarvė, kurią sudaro vyro išminties trauka ir žmonos meilės gravitacija, tikroji pirmojo dvasinė padėtis pastarosios atžvilgiu, esminis slėpinys, toks baisus ir toks puikus, jog man nuo tos dienos, kai jį suvokiau, nebeįmanoma apie jį kalbėti be ašarų akyse; tai - visa, iki šios dienos menkai tesuprasta Richardo Vagnerio muzika, žadinanti baimę ir neaiškų švelnumą, atkakliai pagaunanti ir kelianti neviltį nuo pirmos ligi paskutinės gaidos, pačiam autoriui to nežinant. Pagaliau visuotine prasme - tai orfėjiška intuicija, kuri moko mus išlieti savojo judėjimo perteklių į brolišką akmens širdį, atgaivinti kukliausią kūną, patalpinti jį vietoje ir laike su tuo švelniu jautrumu ir tuo meilės kupinu neklaidingumu, kuris mums leidžia patalpinti tikroje vietojo ir reikiamame laike žodį ir garsą eilėraštyje, raumenį ir žingsnį šokyje, toną ir kirtį tarsenoje, judesio ir gyvybės liniją skulptūroje, pirmąjį ir paskutinį spalvos virpesį tapyboje, pagaliau architektūroje - akmenį ar medžio siją harmoningame ir logiškame apkrovų išskirstyme. Ritmas yra aukščiausioji žemiška išraiška to, ką mes vadiname mintimi, t .y. Judėjimo konstatavimo ir meilės išraiška.
Štai keliais skubriais bruožais išreikšta dvasinė prasmė, kurią savo rašiniuose aš suteikiu pagrindiniam žodžiui "meilė", amžinam žodžiui ir pirmajam, iš visų sušukimų. Bet kaip suderinti šią kilnią meilę to judėjimo, kuris be paliovos verčia skrieti ratu aprašomose erdvėse tokią harmoningą ir tokią gražią materiją, taigi, kaip suderinti tą neaprėpiamą meilę, tą meną ir mokslą, ir tą visuotinį tikėjimą su neįsivaizduojama grynosios materijos begalybės nejudamybe? Nes mūsų meilei reikia judančios materijos ir tokios materijos, kurią būtų galina išplėsti ligi begalybės; ir protas mielai teigia mums tokią materiją, kurią galima išplėsti, bet mes ją išplečiame tik gyvybę įkvepiančio protavimo ritmo dėka. Taigi, grynoji materija, nepaisant jos aprašymo tikrumo, sutapatinant su begalybe, bet kuriam judėjimui ir tuo pačiu bet kuriai padėčiai apibrėžti turi tik tai, ką apie vieną ir apie kitą jai gali suteikti grynai teoriška galimybė be galo dauginti bei dalinti ir amžinai nepasotinama ritmų kūryba.
Tenai, nežinau kur, yra nejudančioji Bekraštybė: nei judėjimo, nei vietos: nežinau kas, bet tai yra visuma viso to, kas yra, viso to, ką aš žinau, ir viso to, kas man dar lieka sužinoti; bet kurios realios arba išsivaizduotos vietos talpykla; kaip tik tai, kur aš einu, tai, į ką veržiasi kiekvienas begalės aprašomųjų dalykų judėjimas; o, kas gi tai? Kas gi tai, pagaliau; — Nejudamybės absoliutumas, kuris pranoksta mano protą ir kuris vis dėlto nepranoksta jo tiek, kad šis negalėtų pažinti esminės savybės, ir tasai vienintelis galimas pažinti dalykas kaip tik ir yra neįsivaizduojama nejudamybė. Čia - o ką gi reiškia, Storge, tasai žodis čia?- silpnas, nepasotinamas, ir maištaujantis protas ir neaprėpiama meilė; meilė, kurios niekas nepasotina, niekas nenuramina; šventa beribės, amžinai judančios materijos meilė, visuotinė Ritmo Beprotybė.
Ir saugokimės, Storge, kada nors išleisti iš akių, kad tai, kas mus čia domina, nėra nei mistinis ir emocinis gyvenimas, nei dvasinio giminingumo paslaptis, nei nežinomybė, kurios gelmėse visi mes ryt turėsime nugrimzti; mes kalbamės tiktai apie materiją, kuri mus supa, ir materiją, kuria mes būsime kapuose ilgos ilgus metus. Stalas, į kurį aš atsiremiu, rašalinė, kurioje merkiu plunksną, pakiša mano nuolat judančioms smegenims neišsprendžiamą problemą. Aš, žmogaus sunūs, neturiu kur galvos priglausti. Nėra vietos; ir, aišku, man mažai rūpėtų žinoti, iš kur aš ateinu ir kur eisiu; bet aš nežinau, kur esu, ir vis dėlto esu aš, kuris myli! Nes visa kita yra tuštybė, migla, šešėlis; bet jūs, Storge, kuri man, esate judėjimas ir vieta, ir aš, jūsų sutuoktinis šioje erdvėje, šioje materijoje, kuri jau yra begalybė, ir tame išmatuojamame laike, kuris jau yra amžinybe, mes juk esame. Jūs, Storge, ir aš, mes juk esame; ir galbūt tai mano pamišimas arba svaigulys, bet šios neapibrėžtos, nepatalpintos visatos gelmėse aš žinau vieną tikrą vietą, kurioje protas ne įklimpsta, ir toji vieta yra mano meilė; taip pat žinau vieną judėjimą, ir tas judėjimas yra nuolatinis ir bergždžias dauginimas ir dalinimas ligi begalybės, nepaliaujamas erdvių ir laikų kryžiavimasis, dvasinis brolis to begalinio dauginimo, kuris yra amžinai nepasotinama poema. Nes mokslas niekada nenustatys nė vienos bet kurio kūno padėties, tačiau kiekvienas kūnas yra patalpintas tikroje vietoje tik visažinystės žvilgsniu, o toji visažinystė yra meilė. Vis dėlto, žiūrint mūsų žmogiškomis akimis, šis grynai mistiškas vietos apibrėžimas pranoksta ir protą, ir jausmą, ir būtų beprotiška ieškoti mūsų žemiškojo gyvenimo realumo patvirtinimų anapus absoliutaus tapatumo tos materijos, kuri mus apvelka ir supa, ir tos, kurioje Įsikūnijimo laikais nusižemino visagalė Meilė.
Ten, kur nieko nepadėta, nėra ir perėjimo iš vienos vietos į kitą, bet yra tik perėjimas iš vienos būklės — meilės būklės - į kitą; štai kodėl meilė juokiasi ir iš gyvenimo, ir iš mirties. Nemėgstu nei astralinių teorijų, nei Svedenborgo dvasinių pasaulių šalininkų. Visi tie meilės skurdžiai, galbūt, neaiškiai žino, kad nėra nieko apibrėžto, bet jiems žūtbūt reikia judėjimo ir vietos; ir judindami nesamybę, jie patalkina ją nieke. Ir tegul jie sau sako, kad jų daiktiškieji pasauliai neturi nieko bendro su laiku ir erdve ir kad vieta tenai tėra tik regimybė ar netgi kad bet kokia realybė ten yra tik akimirką trunkantis tvarinys ir dvasinės būklės atitikmuo; vis tiek aišku, kad jie — nepaisant visko, pamaldūs judėjimo dėsniui - tai, kas nemedžiagiška, patalpina apibrėžtoje vietoje jau vien tuo, kad priešpriešina tam, kas yra materialu. Bet ir gryniausiuose mąstymo veiksmuose nelengva atsisakyti įpročio A talpinti B atžvilgiu. Priešiškiausias materializmui spiritualistinis mokymas, bijodamas netekti pagrindo po kojomis, nesiryžta atimti iš materijos judėjimą ir tuo būdu atimti iš jos vietą: nes kaip gi nurodyti vietą dvasiniam pasauliui, kad ir anapus erdvės ir laiko, jei ne patalpinant priešpriešinus jį jau kitos, įkurdintos materijos idėjai?
Bet jūs, Storge, jūs dabar jau žinote, kad ši materija, kurią pripažįstame begalinę esant, yra nejudamybės absoliutumas ir kad ji tėra patalpinta tik „visažinės“ Meilės požiūriu. Ir jūs taip pat žinote, kad mūsų mintis, mūsų gyvenimas aprašomoje erdvėje, o Storge, tėra tik judėjimo konstatavimas ir meilė, ir aukščiausia šios meilės išraiška moksle yra begalybės dauginiams ir dalinimas iš begalybės, o mene - be paliovos trykštantis ir amžinai nepasotinamas ritmas. Taigi, atėjo laikas nukelti šią antinomiją, atskleidžiant jums, žemiškasis švelnume, giliausią visuotinės meilės slėpinį, kaip jis man buvo atskleistas, man, jūsų sutuoktiniui, tuo metu, kai meditavau, padėjęs galvą ant smėlio saulės apšviestoje pakrantėje.
Ten, kur nieko nepadėta, nėra ir perėjimo iš vienos vietos į kitą, Storge, bet tik iš vienos būklės - meilės būklės - į kitą. Dabartinėje mūsų meilės būklėje mes dauginame ir daliname iki begalybės ir pasiduodame įnirtingai ritmų srovei, ir niekas negali mūsų patenkinti. Bet mes mirsime, Storge, ir įžengsime į tą palaimingą būklę, kai dauginimas bei dalinimas ir ritmas, amžinai nepasotinami, atranda aukščiausią absoliutų skaičių ir kiekvienos poemos nekintamą tobulą finalą. Tai antroji meilė, Storge, tai metro Gėtės Eliziejus, tai didžiojo Aligjerio Empirijus, tai gerojo Svedenborgo Adramandoni, tai nelaimingojo Helderlyno Hesperija. Jinai jau čia pat - bet ką gi reiškia žodžiai čia pat, o Storge? - taip, ji pasklidusi visatos materijoje, taigi neturinti judėjimo ir vietos. Laimei, teigime dvasia čia pat atranda tą tikrą ir vienintelę realybę, tą Patmo salą, palaimos žemę, kur proto judėjimo vyksmas yra begalinės materijos nejudamybės atitikmuo. Nes kita meilės būklė - trečioji - man buvo atskleista, man, išdidžiam, maištaujančiam, ir neigiančiam nelaimingajam protui. Ten dauginimas ir dalinimas iki begalybės bergždžiai stengiasi užpildyti juodą ir žiaurią siaubo amžinybę, o nepasotinamas, šventvagiškas, pragariškas ritmas neša jus kaip šiaudelį atpirkimo chaoso gaivalingame sūkuryje ir triukšme. Aš pabuvojau, mano mielas kūdiki, ir vienoje, ir kitoje vietoje, ir štai tikslus tos mano kelionės aprašymas.
Tūkstantis devyni šimtai keturioliktųjų metų, gruodžio keturioliktą, apie vienuoliktą valandą vakaro, būdamas visiškai budrus, sukalbėjęs savo maldą ir apmąstęs kasdieną Biblijos ištrauką, aš staiga pajutau, visai tuo nesistebėdamas, kad visame mano kūne vyksta neįtikėtinas pasikeitimas. Iš pat pradžių nusprendžiau, kad man suteikiama lig šiol nežinoma galia laisvai pakilti ir skrieti, erdvėje: po valandėlės aš jau buvau netoli didžiulio, melsvomis miglomis apgaubto kalno viršūnės, o tos miglos buvo neapsakomai švelnios ir perregimos. Nuo šio momento nebejaučiau jokio vargo kilti savo judesių pagalba, nes tas kalnas, šaknimis atitrūkus nuo žemės, greit nešė mane į neįsivaizduojamas aukštumas, į ūkanų plotus, nebylius ir išvagotus milžiniškų žaibų. Tačiau tas keistas kilimas aukštyn truko labai neilgai. Tuoj pat bet koks judėjimas pasibaigė, ir netoli savo kaktos aš pastebėjau, sunkų ir tirštą debesį, kurį palyginau su neseniai žmogaus pasėtais javais, nors jie buvo švelnios vario spalvos. Virš mano galvos, truputį užpakalyje, pasirodė šviesa, lyg kokio deglo atspindys ramiame vandeny arba sename veidrodyje. Šiems paveikslams greitai keičiantis, visi mano pojūčiai buvo tokie pat aštrus, kaip ir dabar, kai aš rašau šias eilutes; bet nejutau nei baimės, nei smalsumo, nei nuostabos. Iš tų plotų, kuriuos jaučiau esant toli užpakaly savęs, po akimirkos išniro savotiška milžiniška rausva ova, kuri su neregėta jėga paleista į erdvę, netrukus turėjo paliesti mano kaktos liniją; ir ten, staiga pakeitusi spalvą ir judėjimo kryptį, ji suapskritėjo, susitraukė, pavirto auksiniu žibintu ir nusileido žemyn, beveik paliesdama mano kaktą; paskui ji vėl pakilo, ištįso, įgijo pirmykštę angeliškos saulės ovos formą, pakilo šiek tiek aukščiau mano kaktos ir ilgai žvelgė man į akis, o po ta serafiška žvaigžde, ligi pat meilės krašto ribų, tiesėsi garais virtusio aukso lyguma, Šebos aukso grožiu užbūrusi mano akis. Tada tobuliausia nejudamybė, absoliuti nejudamybė ištiko saulę ir debesis, leisdama man neapsakomai pajusti aukščiausiąjį vyksmą, galutinį nusiraminimą, bet kurio galvojimo baigtį, paskutinio ritmo viršžmogišką įgyvendinimą. Mano vardui buvo pridurta raidė H; aš mėgavausi ramybe, taip, Storge, Storge! aš, aš mėgavausi šventąja ramybe, mano galvoje jau nebebuvo nė žymės nerimo ar skausmo, aš buvau kunigas Melchizedeko būdu. Deja! Amžinoji ir labai trumpa vizija išnyko; aš vėl atsidūriau savo nepakenčiamoje buveinėje; bet galingi sparnai, arba, teisingiau, nematomi antsparniai, kuriuos aš spėjau milžiniškus esant, lyg vėduoklė gaivino mane, žavingai čežėdami, ir broliškos užuojautos kupinomis pašnabždomis, į kurias įsiterpdavo keisti liutnios garsai, klausinėjo mane nežinoma kalba. Į tą labai gyvą prisiminimą apie anos būklės pasikeitimą, įvykusį fizinio gyvenimo ir blaivios sąmonės pilnatvėje, įsiterpia slapta nuojauta, kad mano moralinis pasiruošimas dar neatitiko to reiškinio svarbos ir kad gražioji Šebos saulė galbūt tebuvo tik paskutinis šydas, kurio mano nevertumas nedrįso pakelti.
Po kurio laiko man buvo suteikta malonė aplankyti savo tikrąją dvasinę tėvynę. Ta antroji kelionė įvyko tokiomis aplinkybėmis, kurios labai skyrėsi nuo pirmosios; nes aš, toli gražu nesijausdamas savęs paties šeimininku, kaip pirmojo žygio metu, šeimininku visų savo kūno ir proto galių, tuo metu, kai mane pagavo pavojingas antplūdis, buvau giliai įmigęs. 23-ame savo knygos skyriuje Jeremijas labai tiksliai nustatė, koks skirtumas tarp pirmojo grynosios vizijos arba apokaliptinio Patmo būvio ir antrojo, kai suvokiama, esant miego bedugnėje. Staiga prieis akis atsivėrė didžiulis plotas tamsių žalsvų dvokiančių ežerų, kuriuos buvo apnikusi liūdnų geltonų vandens lelijų beprotybė. Virš tų sustingusių ir nykių tartum paralitiko akys vandenų buvo nutiestas geležinis tiltas, šlykštus ir baisiai ilgas, o gale to tilto, nusitiesusį per milijonus metų, mano akys išvydo vietovaizdį, kurio mirtinos pragariškos melancholijos aš nė nebandysiu išreikšti. Tai buvo bekraštė ir tuščia lyguma, apsupta atgrasaus ir nebylaus aukštų tykojančių kalnų rato. Vienuma be išeities, nepermaldaujamas pasmerktumas, visiškas apleistumas; ir visoje toje šėtoniškoje neaprėpiamybėje nė vienos pėdos ploto, kurio nebūtų užgožusi ir dengusi geltona peleninga šlykšti žolė, kurią palyginau su rusvomis išdžiuvusiomis samanomis, graužiančiomis senųjų antkapių akmenis, nors buvo ji aukšta kaip krūmas. Sutemo. Tada siaubo visata, milijardu milijardus kartų didesnė, labiau apgyvendinta ir labiau žėrinti, negu mūsų žvaigždėtas dangus, įsižiebė virš mano galvos, o plika akimi matomą šių neramių kosmosų judėjimą lydėjo šlykštus nusikalstamas triukšmas, bet kokios meditacijos, bet kokio susikaupimo priešas. O štai viso šio judėjimo ir viso to triukšmo priežastis: reikia dauginti ir dalinti begalybę iš begalybės per amžinybių amžinybes; nei poilsio tau, nei prisiminimo - nei meilės, nei vilties; daugink, daugink, dalink dalink; tie pasauliai nugarmės į chaosą, bet tu juos pakeisi kitais; ir visada busi čia, visada toje pačioje vietoje, ir vis dauginsi ir dalinsi. Ir tu amžinai jausi tą galutinį skaičių, aukščiausią garsą, kankinantį šio ritmo finalą ant savo liežuvio galo, ir, nelaimingoji savo paties neteisingumo auka, juokingas savo paties mokslinio išdidumo žaisle, tu beviltiškomis pastangomis stengiesi jį išspjauti, išvemti - veltui, išbluks jis tavo silpnoje atmintyje, ir tu vėl atsidursi savo begalinio skaičiavimo pradžioje, amžino ritmo sūkuryje. Tada iš savo siaubo gelmių ir iš savo nevilties viršūnės aš surikau: "Kur yra šio krašto šeimininkas? kur yra šios baisios Aveno Karalystės Karalius"; Tegul jis pasirodo! Jis mane supras, priglaus po savo juodu ir šaltu sparnu, mane mylės, mane išganys; nes jeigu šioje skausmo, siaubo ir apleistumo begalybėje ir yra Meilei draugiška būtybe, tai ji gali būti ne kas kita, kaip nuvainikuotas šių Karalysčių Kunigaikštis!"
Prie mano veido susibūrė milijardai baisių žvaigždiškų žvilgsnių, demonišku juoku nušvito amžinai Judančiojo veidas. "Ryto žvaigždė ieško RYTO ŽVAIGŽDĖS, žmogaus sūnus šaukia ŽMOGAUS SŪNŲ. Visa įvyko. Visa įvyko."
Tegul Dieviškasis, neišklausąs mano juodųjų maldų, teikiasi, o Storge, išklausyti jūsiškių.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą