Mėnulis, Saulė ir žvaigždės Lietuvių tradicinėje Kultūroje

Laiko matavimas nuo seniausių laikų Žmogui buvo egzistenciškai svarbus. Gyvename ritmiškai banguojančiame Pasaulyje, kuriame naktį keičia diena, dėsningai juda Saulė, Mėnulis, žvaigždės ir planetos, dėsningai keičiasi metų laikai, ritmiškai kvėpuojame, ritmiškai plaka širdis. Gamtos reiškinių stebėjimas padėjo Žmogui geriau prisitaikyti, orientuotis, numatyti, išgyventi. 

Nūdienos metskaitlyje atsispindi ilgametė Gamtos stebėjimo patirtis. Laikomačiai arba metskaitliai išsaugojo vertingą praktinę informaciją ir kultūrinę patirtį. Jame rasime nemaža žilos praeities rudimentų, kurių gausu ir išlikusiuose Švenčių papročiuose, tautosakoje. Metskaitliai atskleidžia tai, kas šiandieną ir anuomet buvo Žmogui svarbiausia, jo Darbus ir rūpesčius, pasaulėvoką ir Tikėjimus, čia ryškios mitologijos ir religijos apraiškos. 

Liaudies kalendorius (lot. calendarium „skolų knygelė“, nuo calendae “kalendos” – pirmoji mėnesio diena, kada būdavo atiduodamos skolos), liet. metskaitlis – viena seniausių laiko matavimo sistemų, pagrįsta Dangaus kūnų stebėjimo patirtimi, Gamtos reiškinių ir Žemės ūkio Darbų periodiškumu. Lietuvių tradiciniame metskaitlyje ryšku Mėnulio ir Saulės metskaitlių gretinimas. 

Mėnulio (lunarinis) metskaitlis ir jo atspindžiai etninėje Kultūroje 
Seniausia laiko skaičiavimo sistema Lietuvoje, siekianti paleolito laikus, kurios daug pėdsakų išliko metskaitliniame folklore, rėmėsi Mėnulio fazių stebėjimu. „Pirmykščiam Žmogui atrodė, tarsi Mėnulis diktuoja Gamtai ritmą. Nuo jo fazių kaitos kyla Jūros potvyniai, kartojasi žuvų nerštas, žvėrių migracija, devynis jo ciklus trunka galvijų, taip pat Moterų nėštumas“, – teigia etnologas L. Klimka. Greičiausia iš tų senų laikų mus pasiekia Mėnulio kulto reliktai – jo vadinimas Dievaičiu, jo formų amuletų ir papuošalų naudojimas, mėnulio atvaizdo kėlimas į stogastulpius, maldelių, pamačius jauną mėnulį, naudojimas. 


Mėnulio atmainos (fazės) gerai matomos iš Žemės. Jos turi senus lietuviškus pavadinimus: jaunatis, priešpilnis, pilnatis, delčia, sengalys, galadelčius. Dienos, kai Mėnulis nematomas vadintos sanvarta, mainomis, tuštimu. Mėnulio fazės tris paras veik nekinta, jaunaties fazė nuo pjautuviuko pasirodymo pradžios trunka septynias paras. Mėnulis maždaug dvi savaites kasnakt didėja, po to dvi mažėja. 

Tautosakoje randame Mėnulio atmainų dalybą į tris fazių ciklus po 9 paras. Manoma, kad tokios trys devyniadienės savaitės kažkada sudarė Mėnulio mėnesį. Beje, pats mėnesio pavadinimas reiškia Mėnulio fazių ciklą. Ritualinės formulės „trejos devynerios“ greičiausiai mena tuos pačius laikus. Mėnulio atmainų ritmas neabejotinai turėjo įtakos mūsų skaičių simbolikai: trys, septyni, šeši, devyni, dvylika nesunkiai išvedami iš Mėnulio fazių trukmių skaičiavimo. 

Mėnulio metus sudarė 13 mėnesių, kurie prasidėdavo jaunatimi ir baigdavosi delčia. Kadangi Mėnulio mėnesį (apsisukimo apie Žemę – siderinį periodą) sudarė 27,3 paros, o sugrįžimo į tą pačią padėtį Saulės atžvilgiu 29,5 paros (sinodinis periodas), iš likusių dienų kas 2–3 metai būdavo sudaromas dar vienas papildomas mėnuo. 

Mėnulio metskaitlis gerai tiko skaičiuoti trumpus laiko tarpus, juo ir šiandieną remiasi medžiotojai, gyvulių augintojai. Mėnulio metskaitlis su kilnojama Metų pradžios data yra visuotinai paplitęs musulmonų religiją išpažįstančiose šalyse. Tačiau skaičiuojant ilgesnius laiko tarpus, ypač ten, kur Žmonės vertėsi žemdirbyste, kur reikėjo tikslesnio laiko matavimo būdo, šis metskaitlis pasidarė nepakankamas: juo remiantis gaudavosi didelės laiko paklaidos, kurios galėjo būti lemtingos žemdirbiams. Greičiausiai tai ir buvo svarbiausia priežastis, vertusi atsisakyti Mėnulio metskaitlio. Tačiau šiandieną plačiai naudojant Saulės metskaitlį, į Mėnulio fazes taip pat atsižvelgiama. Svarbiausia pavasario Šventė – Velykos yra švenčiama pirmąjį sekmadienį po pavasario lygiadienio, kai būna Mėnulio pilnatis. Pagal Mėnulio metskaitlį nustatomos Užgavėnių, Šeštinių, Sekminių, Devintinių Švenčių laikas. Jaunam Mėnuliui stojus po Naujųjų Metų, buvo švenčiama Viduržemio Šventė. Žemdirbiai ir šiandieną atsižvelgia į Mėnulio atmainas sėdami javus, sodindami įvairius augalus. 

Saulės metskaitlio atspindžiai 
Saulės metskaitlis, nors ir nėra toks senas, kaip Mėnulio, tačiau Lietuvoje naudotas taip pat ne vieną tūkstantį metų. Pagarba Saulei taip pat gerai matoma mūsų tradicinėje Kultūroje ir folklore. Moteriškosios Giminės Saulė Baltų Kultūroje yra reta išimtis ir svarbus archaizmas, greičiausiai menantis matriarchato laikus. Saulė tradicinėje kultūroje antropomorfinė, sužmoginta. Į ją kreipiamasi gražiausiais vardais, kreipiniais „Saulele-Motule“: 
– Saulele, Motule, 
Užtekėk, užtekėk! 

Saulės svarbą rodo skritulio formos koplytstulpių, bažnyčių viršūnių ar vėjarodžių „saulutės“, tai vaizdžiai liudija gausi Saulės ornamentika ant verpsčių, kultuvių, puodų, dievirpos (muzikos) instrumentų, audinių raštų, juostų puošmenos. 

Daug Pagarbos Saulei randame sutartinėse, išliko pastabų apie sutartinių giedotojas – rugių pjovėjas, pagarbiai laukiančias Saulės patekėjimo, ir tik nusilenkus jai, pradedančias pjūtį. Dzūkų rugiapjūtės Dainose į Saulę kreipiamasi, kaip į svarbiausią asmenį, ji piemenėlių ir našlaičių 
užtarytoja ir globėja. 

Astronominė Saulės metų trukmė yra maždaug 365,25 paros (tiksli atogrąžinių metų trukmė yra 365,2422 paros). Metai turi 12 mėnesių, mėnesį sudaro 29–31 diena, o kas ketveri metai prisideda dar viena diena. 

Saulės stebėjimu buvo galima nustatyti ne tik nakties–dienos, paros trukmę, bet ir ilgesnius – 3, 6, 9, 12 mėnesių metų tarpsnius. Tai buvo daroma stebint ir fiksuojant kulminacinius Saulės judėjimo taškus saulėgrąžas (solsticijas) bei lygiadienius – kai nakties ir dienos ilgis susilygina. Liaudies Dainose retkarčiais pasitaiko tokio Saulės stebėjimo užuominų – „jau Saulelė stulpavojo“. 

Kryžiaus ženklas apskritime yra ne tik Saulės simbolis, bet drauge ir Saulės metų simbolis, žymintis svarbiausias metskaitlinių metų Šventes. 

Iki mūsų laikų metskaitlyje išliko dvi svarbiausios metskaitlinių metų Šventės – Kalėdos ir Joninės (Kupolės), sutampančios su žiemos (XII. 22) bei vasaros (VI.22) saulėgrąžomis. Istoriniai šaltiniai liudija buvus tikslią datą turėjusias pavasario bei rudens lygiadienio Šventes – sambarius, kurias vėliau pakeitė kilnojamosios Šventės bei rudens Darbų pabaigtuvės. 

Žvaigždžių metskaitlis
Žvaigždžių stebėjimas nuo seniausių laikų taip pat teikė daug Žinių ir leido orientuotis erdvėje. Pagal žvaigždes į tolimiausius kraštus plaukdavo jūreiviai, pagal žvaigždžių ir žvaigždynų padėtį mūsų Protėviai tiksliai galėdavo nustatyti sėjos arba pjūties metą. 

Buvo stebimas Saulės kelias ir gretinamas su žvaigždynais. Kiekvienais metais judėdama ekliptika Saulė kerta 13 žvaigždynų, tad pagal jos padėtį žvaigždynų atžvilgiu taip pat buvo galima matuoti laiką. Apie tai, kad buvo stebimas Saulės kelias liudija XVI a. Rotundo kronika. Deja, šios kronikos rankraštis neišliko, manoma, kad sudegė per gaisrą. Tačiau išliko šios kronikos nuorašų, kuriuos padarė vokiečių istorikas J.Rivijus. Jis mini, kad Neries ir Vilijos santakoje stovėjusi Perkūno Šventykla, kuri turėjusi 12 pakopų altorių. „Kiekviena pakopa buvo skirta vienam Zodiako ženklui. Ant jo būdavo deginamos aukos – kiekvieną mėnesį, tą dieną, kai Saulė, pasiekusi savo aukštį, įžengdavo į ţenklą. Tad aukščiausioji pakopa priklausiusi Vėžiui, o žemiausioji – Ožiaragiui. Ant šitų pakopų jokios tikros aukos (taip galvota) nedegindavo, o tik vaškinį atvaizdą, pavyzdžiui, Liūto, Mergelės ir kt.“. Tokius stebėjimus ir matavimus galėjo atlikti tik tam pasišventę asmenys, greičiausiai – žyniai. Tačiau ir paprasti žemdirbiai Danguje galėjo rasti aiškių orientyrų ir gairių. Žemdirbiams ypač daug naudingos informacijos teikė Sietyno stebėjimas. 

Sietynas liaudies terminologija Sietas, Sietelis, Sytas, Sėtas, Sietinys – žvaigždžių spiečius Tauro žvaigždyne, tarptautinėje literatūroje vadinamas Plejadomis. Žmogaus akis paprastai mato 7 žvaigždes, nors turintieji gerą regėjimą gali įžvelgti ir 12 ar net 15 žvaigždžių. Sietyno Žvaigždės sudaro netaisyklingą keturkampį, kuris primena vežimą. Sietynas juda Dangumi beveik tuo pačiu keliu kaip Saulė ar Mėnulis. Pagal jo padėtį Dangaus skliaute rudens ir žiemos naktimis žemdirbiai galėjo beveik tiksliai pasakyti laiką. 

Balandžio pabaigoje jis prapuola vakaro žarose, o rugsėjo pabaigoje matomas sutemus rytuose. Žemdirbiams buvo ypač svarbus pavasarinis Sietyno pasirodymas Saulei nusileidus vakaruose, maždaug sutampantis su Jurginėmis (IV.23), žymėjęs laukų Darbų ir ganymo sezono pradžią. 

Buvo stebimas rytinis Sietyno patekėjimas liepos 10-15 dienomis, žymėjęs lietingojo vasaros laikotarpio pradžią („Septynis miegančius brolius“), kulminacinė žvaigždyno padėtis ženklino rugių sėjos laiką (rugsėjo antrąją dekadą), o Sietyno nusileidimas rytą (XI.30–XII.1) žymėjo Advento pradţią. Tad nieko nuostabaus, kad Sietynas Dainose gretinamas su Saule ir Mėnuliu. 

Ne mažiau svarbi laiko suvokimui buvo Venera, kuri buvo vakare vadinta Vakarine žvaigžde, o ryte Aušrine. Aušrinė drauge su Saule ir Mėnuliu dažnai sutinkamos kosmologinėje mitologijoje. Vakarinė žvaigždelė – dažna rugiapjūtės giesmių dalyvė, paleidžianti, išlaisvinanti iš sunkių dienos Darbų, paguodžianti ir patarianti.

Buvo stebimos ir kitos žvaigždės, planetos bei žvaigždynai. Žvaigždžių stebėjimo svarbą rodo gausūs ir saviti žvaigždynų vardai, turtinga astralinė mitologija. Kalendorinėse ir ypač našlaičių Dainose dažnai sutinkame visą „dangišką Šeimą“ – Saulę, Mėnulį, žvaigždes ir Sietyną, kurie našlaitei pakeičia Močiutę ir Tėvelį, Seselę ir Brolelį. Panašius Dangaus kūnų derinius matome kulto pastatų ir kryžių viršūnėse, randame iškaltus ant mitologinių Akmenų, nupieštus ant skrynių, išskaitome audimo raštuose ir juostų ornamentuose. Tai kosminė simbolika, kupina stipraus jausmo ir didingo, iškilmingo skambesio akordų. 

Lietuvių metskaitlinės Šventės ir apeigos – tradicinės agrarinės metų ciklo Šventės ir apeigos, atliekamos griežtai apibrėžtu metu, nustatomu pagal liaudies metskaitlį. Tai per ilgus šimtmečius susiklosčiusi ir praktiškai pasiteisinusi papročių ir apeigų sistema, padėjusi išgyventi ir darninti (harmonizuoti) savo būtį. Dangaus kūnų, Gamtos reiškinių stebėjimas buvo svarbus laiko matavimui, nuostabą keliantys, nesuprantami, nepasiekiami Dangaus šviesuliai masino vaizduotę, sužmoginti, apipinti mitais, legendomis ilgainiui tapo neatsiejama Lietuvių etninės Kultūros dalimi. 

Parengta pagal Rimanto Astrausko Darbą
http://lietuvostautodaile.lt/archyvas/www.lietuvostautodaile.lt/_sites/tautodaile/media/pdf/mnulis%20trumpintas.pdf

Komentarų nėra: