Tiesą mato tas, kuris suvokia, kad kūno patiriami malonumai ir skausmai atsiranda tik veikiant laikui ir aplinkybėms, kurios su juo neturi nieko bendro.
Tiesą mato tas, kuris suvokia save kaip visa persmelkiančią beribę Sąmonę, kuri aprėpia viską, visur ir visada.
Tiesą mato tas, kuris žino, kad tikrasis Aš, smulkus kaip milijoninė plauko galiuko, padalinto milijoną kartų, dalis, esti visur.
Tiesą mato tas, kuris žino, kad nėra jokio skirtumo tarp manęs ir kito, o vienintelė egzistuojanti realybė - viena beribės Sąmonės Šviesa.
Tiesą mato tas, kuris suvokia, kad neduali Sąmonė, egzistuojanti visose būtybėse, yra visur esanti ir visagalė.
Tiesą mato tas, kuris neapsigauna galvodamas, kad jis yra kūnas - sergantis, bijantis, nerimaujantis, senstantis ir pagaliau mirštantis.
Tiesą žino tas, kuris regi visus daiktus ir būtybes, kaip karoliukus, suvertus ant tikrojo Aš siūlo. Jis žino, kad "aš nesu protas".
Tiesą mato tas, kuris visas būtybes visuose trijuose Pasauliuose suvokia kaip savo Šeimą, vertą Atjautos ir globos.
Tiesą mato tas, kuris žino, kad objektyvumas neturi jokio pagrindo ir egzistuoja tik tikrasis Aš.
Tas, kuris žino, kad malonumai, skausmas, gimimas, mirtis ir visa kita yra vien tikrasis Aš, bus jų nepažeidžiamas.
Su Tiesa tvirtai suaugo tas, kuris mąsto: "Ko verta siekti ir ko atsižadėti, jeigu visa yra vien tikrasis Aš?"
Palaimo karalystės gyventojų sveikinimai tiems, kurie kupini aukščiausio suvokimo, kad visa Visata yra tik Brahmanas, kuris išlieka nekintantis per visus menamus Visatos tvėrimo, egzistencijos ir griūties ciklus.
Nors Žmogus gyvendamas šiame kūne iš inercijos sukasi kaip puodžiaus žiedimo ratas, tačiau jei jis žengia aukščiausiuoju Dvasios keliu, jo nesuteps jokie veiksmai. Šiuo atveju kūnas tarnauja jo malonumui ir jo Sielos išsilaisvinimui ir nėra jo nelamių šaltinis.
Neišmanančiam šis kūnas yra kančių šaltinis, tačiau nušvitusiam - palaimos versmė. Kol kūnas egzistuoja, Išminčius patiria jame didžiulį nušvitimo malonumą ir palaimą. Kai kūno Gyvenimas baigiasi, Išminčius neliūdi dėl netekties. Nušvitusiam Žmogui pats kūnas jau yra begalinės palaimos šaltinis. Jo kūnas suvokiamas kaip Išminties karieta, kuri lengvai ir maloniai keliauja su savo šeimininku po šį Pasaulį. Kūno pagalba Išminčius patiria įvairius pojūčius, bendrauja, atranda Draugystę ir prisirišimą - jam kūnas yra atradimų šaltinis. Kaip aukštybių Valdovas valdo savo karalystę, taip Išminčius laimingai valdo savo miestą - nuosavą kūną.
Įsikūnijusi būtybė su kūnu palaiko silpną ryšį, ji lieka jame per visą Gyvenimą, tačiau jo nejuadina kūno išėjimas. Prie kūno ji prisileičia kaip oras prie puodo, kuriam sudūlėjus, oras išlieka.
Įvairūs nušvitusio Žmogaus veiksmai ir patirti malonumai nepririš jo prie gimimų ir mirčių ciklo. Kaip žinodamas, jog Žmogus yra vagis, su juo bendrauji ir tampi jo Draugu - lygiai taip pat, suvokęs tikrąją objektų prigimtį, tu jais mėgaujiesi, o jie tau dovanoja džiaugsmą. Išminčius, atsikratęs abejonių ir sunaikinęs savo įvaizdį, karaliauja savo kūne.
Todėl būtina atsisakyti visų malonumų troškimų ir siekti Išminties. Tik disciplinuotas protas iš tiesų jaučia Laimę. Iš nelaisvės išvaduotas karalius džiaugiasi net Duonos kąsniu, tačiau vergijos nepatyrusio karaliaus nedžiugina net visos kaimyninės karalystės užkariavimas. Todėl Išminčius sukandęs dantis veržiasi pažaboti savo protą ir jausmus - tokia Pergalė daug nuostabesnė už bet kokio išorinio priešo nugalėjimą.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą