Vydūno laiškai skautams. Žmogus ir laikas

Žmogaus ir Laiko Lenktynės
Dabartyje Žmones labai skubrūs. Laikas jiems nuostabiai greitai prašoksta. Tiek daug visa - ko reikia atlikti, o norėta visa – kuo ir pasigerėti. Visokie Darbai turi būti daromi kuo greitiausiai, visokie žygiai reikalauja didiausio skubumo, kad atsitinka visokios nelaimės. Pasinaudojama tam visokiomis priemonėmis. Jomis galima greitiau visa – ką pasidirbti, trumpu laiku savo tikslus. Reikiant kur – nors netgi labai toli nukilti, tam labai gerai padeda traukinys, o dar smagiau sauvežis, automobilis. Visa tai bet pralenkia kelionės su lėktuviu. Trumpu laiku galima net apskristi visą žemės rutulį. Visa to seniau nebuvo. Laikas buvo Žmonėms ramus ir kantrus. Ir nevargino Žmonių kaip šiandien. Dabar atrodo, kaip kad jis nuolatai rėktų: „Skubinkis! Aš tik greitesniu!“ O Žmogui paklausiant, jam ir erdvė lyg kitokia pasidaro. Nebėra ji tokia plati ir nenugalima. Net gi didelė toluma lyg susmunka. Savo greitumu laikas ją išdildo, Žmogų sviesdamas per jį. Apie visa tai pamąstius, sukyla klausimas, kas laikas, kas erdvė ištikrųjų. Šv. Augustinas manė, kad Dievas juodu pirmiau sukūręs, o tada tik Pasaulį. O garsusis mąstytojas I. Kant‘as skelbė, kad laikas, erdvė ir priežastybė esą Žmogaus Dvasios pažvalgos apstabai. Vadinas, Žmogus galįs ką – nors sužinoti ir išmanyti tiktai laiko, erdvės ir priežasties patyrimo apstabinimu.


Vyksmas ir Laikas
Mąstantiam Žmogui atrodo, kaip kad laikas būtų kaip kokia srovė, kuri, slėpiningai sukilusi, plūsta tolyn, užliedama visą erdvę. Iš tikrųjų taip yra, kad laikas pasidaro iš vyksmų. Jie sukeliami slėpiningos jėgos, kurios vyksmu tirštėja ir virsta daigtiškumas erdvės nuvokimą. Bet reikia numanyti, kad vyksmai sukeliami to, kas yra lyg augšt laiko ir erdvės. Kiekvienas Žmogus tai gali suprasti, prisimindamas, kad visi jo veiksmai sukeliami mintių, kurios nėra kada ir kur, ale yra. Gimdamas Žmogus patenka į tam tikrą laikotarpį ir tam tikrą apribotą erdvės sritį. Ir jam rodosi, kad jis jų savyje laikomas. Bet jis numano laiką tiktai iš vyksmų ir erdvę iš vyksmų sukrekėjimo, iš daigtiškumo. Taip tada jis yra gimimu vyksmams ir jų išdavoms paduotas. Su jomis jis turi atsiskaityti. Reikia vis ir prisiminti, kad visas Pasaulis ir net visa Visata yra nuolatinis vyksmas, kur sukuriamas Galios, kuri negali būr numanoma kaip laikinė ir erdvinė, vis – dėlto yra esanti ir veikianti. Jos veikimu sukyla visokie gyvi pasirodymai, nuolatai pakinta ir pranyksta, ir nauji sukyla. Atrodo, kad jie būtų erdvingi ir pastovūs, o tėra laikini vyksmai. Laikas viršyja erdvę ir tėra Kūrybos vyksmo įsirodymas. Dabartyje Žmogui lyg iškilt pasistengiant iš laiko ir erdvės prievartos, jų reikšmė lyg menkėja. Vis – dėlto abu, laikas ir erdvė, laiko Žmogų savyje. Jo kūnas yra laikinis ir daigtinis, erdvinis dalykas ir Žmogus turi į tai atsižiūrėti, bet ir stengties išmanyti, kad erdvė yra nelaikinė ir neerdvinė, yra viso laikino ir erdvinio jogyvenimo, visos jo veiklos kilmė.

Laikinio Žmogaus Gyvenimo Prasmė
Seniais laikais skelbta labai reikšmingai, kad Žmogus yra Pasaulio Kūrėjo kvapas, įkvęptas į žemiškumą. Ir jis įpareigotas ypatingam uždaviniui. Tur būt aišku, kad jis pašauktas Pasaulio Gyvenimui žmoniškumą skelbti. O visi vyksmai jį tam skatina, kaip laikini įsakymai. Yra, tarsi laikai visa – kuo užninka esantį ir visa – ko laukiantį Žmogų. Jis tada kalba apie visokias patirtis, kuriomis jis vis didėjantiu gausumu laiko apkraunamas. Visa – kas naujo užplūsta, užpūsta Žmogų, gaivina jį arba slegia, padaro jį tarsi gyvesniu ir vėl jį lyg siektų ištremti iš laiko. O kam tai, labai apmąstytina. Visa tai, kas Pasaulyje vyksta, yra prasminga. Viskas nustatoma neišmanytos Išminties ir Galios. Bet numanyt galima, kad gyvinama visa, kas daigtiška, Gyvybė turi vis tobuliau viršyti negyvumą, erdvinį dalyką. Tai itin siekiama Žmoguje. Jo esmė turi pirmauti jo asmenybėje tirs kūnu ir kas su juo susieja. Taip reikia ir žvelgti į tai, ką nauji laikai prineša Žmogui. Visa, kas sunku, kas vargina ir net kas kankina kaip tai, kas lengvina Gyvenimą, kas linksmina ir gaivina, kas Žmogų visa - kam įgalina, visa – tai ryškina Žmogaus Gyvenimo prasmę.

Žmogaus Laikysena Laiko Vyksmuose
Dažniausiai Žmonės tiki, kad jie esą laikini pasirodymai, vadinas, laiko dalykai. O taip tik nėra. Tai Žmogui jau aiškėja, jeigu jis stengiasi numanyti, kas jis esmiškai yra, iš kur jo esmė kilusi ir kame ji būva. Tam reikia savo viduje nurimt ir visai nutilti. Tada pradeda jį laiminti ypatingas šventumas. Ir Dievo apsireiškimas žmoniškume gali Žmoguje užgimti, Dievo Malonės jo esmėje apsireikšti. Ir nuostabūs dalykai patiriami. Laikai prineša Žmogui, kas pakeitia visą jo ypatumą ir visą jo būvį. Žmogui tikrai žmoniškėjus ir Dievui jo Sieloje apsireiškus, visi laikų vyksmai lengvina ir nušvietia jo Gyvenimą. Bet Žmogui gyvenant nedoros klampynėse, laiko vyksmai užvertia ant jo nuolatai didėjantius vargus ir skausmus, kad kartais tai ir kitaip atrodytų. Visa tai patiria ir pavienio Žmogaus Tauta. Kuo daugiau jojoj yra Žmonių, kurie smaginasi niekšiškumais, tuo smarkiau ją pataiko skaudūs laikų šoviniai ir net baisiai sprogstamos bombos. Tenka tada žūti baisume, jeigu nesusivokstama dar tojoj Malonėje, kuri visą Gyvenimą laiko savo globoje. Todėl galima viltingam būti, žvelgiant į ateitį, jeigu gyvenama nuolatiniu atsidavimu tai Išmintiai ir Meilei,iš kurios kiekvienas Žmogus yra ir Kuriospi jis grįžti turi, kaip tai ir gražiai tvirtina Žodis Rom.11, 36: „Iš Jų, Juo ir jopi yra viskas. Jam Garbė amžinai. Amen“. Tokiam Žmogui visa ateitis, visi nauji metai ir laikai yra nuolatai Šviesėjanti aušra.

Parengta pagal ištrauką iš "Vydūno laiškai skautams" https://www.scribd.com/doc/81291032/Vyd%C5%ABno-lai%C5%A1kai-skautams

Komentarų nėra: