Ateitis, atrodytų, yra utopinis horizontas, tolstantis, kuo labiau artėjame jo link. Tačiau tiek daug veiklos inicijuojama būtent ateities vardan: žiniasklaidos linksniuojama nykstančios Lietuvių Tautos ir Kalbos hipotezė turi prasmės ne kaip dabartinis reiškinys, bet kaip ateities grėsmė. Merginos raginamos gimdyti dabar, o ne kai joms bus keturiasdešimt penkeri (tai ne tik genetinė, bet ir kohortos logika). Ir gramatinės skvarmos turi būti teisingos kasdien ir kiekvieną dieną, o ne rytoj ir ne poryt. Ateitis brutaliai įsiveržia į dabartį nepalikdama alternatyvaus pasirinkimo šiandien.
Ateitis kupina paradoksų. Tik pagalvok: ateitis, kuriai ruošiamės ir tarnaujame dabar, priklauso ne Mums. O tie, kurie turi daugiau ateities, šiandien neturi sprendimo teisės: dabartiniai dešimtmečiai turi mažiausiai penkiasdešimčia ateities metų daugiau negu dabartiniai šešiasdešimtmečiai. Ateitį lemia tie, kurie jos turi mažiausiai.
Ir ką gi daryti su šia paradoksalia, bet neišvengiama Gyvenimo dimensija – ateitimi? Tai klausimas, jaudinęs Žmoniją nuo seno. Senovės Romos laikais ateitis burta iš paukščių skrydžių, bet nuo XX a. antrosios pusės atsirado absoliučiai nauja mokslinės ekspertizės sritis, skirta būtent šiam klausimui: ateities studijos, futurologija, mokslinis prognozavimas.
Ateities specialistai klesti draudimo bendrovėse, investiciniuose fonduose, rinkodaros ir politinio konsultavimo firmose. Pasitelkiami įvairaus plauko metodai: statistinis ateities trendų prognozavimas, alternatyvūs scenarijai ir kompiuteriniai modeliai – šioje srityje savo paslaugas siūlo šimtai, jeigu ne tūkstančiai problemų sprendimo komisijų (think tanks) ir konsultavimo firmų.
Bet šis daugialypumas nereiškia, kad konkuruojama dėl kažkokios vienos realiai egzistuojančios ateities, kurią kažkas atspės – pamatys – užvaldys ir tokiu būdu gaus prizą dabartyje. Toli gražu ne. Realistiškiau manyti, kad egzistuoja keletas iš principo skirtingų ateitiškumo būsenų, kurios iš tiesų koegzistuoja ir netgi kovoja tarpusavyje.
Mes vis dar neturime parankių galvojimo apie daugiaateitiškumą schemų. Bet yra keletas parankių variantų. Pavyzdžiui, įdomią daugiaateitiškumo versiją pasiūlė vokiečių kilmės sociologė Barbara Adam: egzistuoja dabarties ateitys, kurios yra visiškai netapačios ateities dabarčiai.
Tai skamba gal kiek miglotai, bet iš tiesų principas labai paprastas ir daugumai intuityviai pažįstamas. Dabarties ateitys – tai pats paprasčiausias būdas sieti save su ateitimi. Jai numatyti pakanka gero Žinių bagažo apie reiškinį, tarkim, Žinių apie miesto gyventojų skaičių, šio skaičiaus istorinę kaitą, kaitą įtakojančius veiksnius ir kaitos tempus. Šiuos duomenis išvertę į matematikos Kalbą, galime daugmaž nesunkiai apskaičiuoti gyventojų skaičių, susietą su laiko matavimo dimensija: metų ketvirčiais, metais, dešimtmečiais. Dauguma prognozių ir yra dabarties ateičių numatymas: reiškinių, egzistuojančių dabar, kaitos ekstrapoliacija pagal atitinkamą laiko skalę. Laiko skalės, savo ruožtu, niekada nėra neutralios, o penkerių, dešimties ar trisdešimties metų horizontai pasirenkami neatsitiktinai. Ateities laiko dimensijos derinamos prie labai konkrečių dabarties skvarmų: parlamentiniai rinkimai (keturių metų ciklas) arba infrastruktūra (apie trisdešimt metų).
Ateities dabartis yra iš principo kitokia nuostata. Manoma, kad turėtų atsirasti kažkas absoliučiai naujo, kažkas, ko šiandien tiesiog nėra. Bet šios ateities užuomazgos jau egzistuoja dabartyje. Pastebėti ateities dabartį dažniausiai kur kas sudėtingiau negu numatyti dabarties ateitį. Dar sunkiau įtikinti kitus, kad tai, ką matome, yra ateities dabartis. Klimato kaitos skeptikai būtent tokiu ateities dalyvavimu šiandienoje ir abejoja. Ateities dabartys gali būti pastebimos ir kaip žinomi nežinomieji arba silpni signalai. Daugelis ateities ekspertų mėgino įvilkti šį fenomeną į suprantamesnę metaforų Kalbą, pavyzdžiui, kaip Nassimas Nicholas Talebas – į „juodosios gulbės“ teoriją. Talebas tiesiog populiariai perpasakojo biologinės evoliucijos teoriją apie atsitiktinių reiškinių vaidmenį Pasaulio sandaroje.
Kita vertus, ateities dabartys gali būti ir visiškai nepastebimos dabartyje, egzistuojančios kaip nežinomi nežinomieji. Tačiau yra ir dar įdomesnė versija – radikalaus lūžio vystymosi per bifurkaciją teorija, pagal kurią sistema gali pereiti į visiškai naują būseną ir to perėjimo metu prarasti absoliučiai visą informacinę atmintį apie savo buvusias būsenas. Tokios ateities ne tik iš principo neįmanoma sužinoti, bet ir neįmanoma niekaip jos paveikti. Maža to, tokia ateitis gali visiškai neturėti praeities.
Daugiaateitiškumo principai naudojami tik gana siauruose profesiniuose rateliuose. Dabarties ateičių spėjimas yra pats populiariausias ir asmeniniame Gyvenime (einame pas būrėjas), ir Valstybių ar bankų veikloje. Būtent ši sritis yra ir finansiškai pelningiausia, ir psichologiškai priimtiniausia. Juk religiniai modeliai remiasi dabarties ateities nusakymu. Dabarties ateičių spėjimui priklauso ir finansinių rinkų, ir Pasaulio naftos išteklių, ir klimato kaitos prognozės. Spėjama, kiek laiko ir kokiomis sąlygomis tęsis ir kis dabartiniai reiškiniai.
Kasdieniame, o ir profesionaliame lygmenyje į ateitį žvelgiama iš Kasandros pozicijos. Lyg ateitis egzistuotų pati savaime, galėtų būti pamatyta per rakto skylutę ar būtų lyg kokia tešla, kurią subjektas pagal savo poreikį suminko ir išsikepa norimos skvarmos meduolį. Tarsi ateitis būtų baigtinė, nulemta šiandienos pastangų – ar bent jau genų. Netgi populiarūs holivudiniai kelionės laiku filmai kažkodėl visiškai ignoruoja sudėtingesnes ateitiškumo sampratas naudodamiesi vien dabarties ateities ir dabarties praeities formomis (šokinėjimas per chronologines stadijas).
Bet ateitis nėra „tuščia“, nepriklausoma būsena. Mes gyvename ateities – nors daug tiksliau būtų sakyti ateičių ar daugiaateitiškumo – kilpose. Ateitis yra kuriama kiekvieną akimirką: kiekviena istorija, informacija apie ateitį jau ją formuoja – tai vėlgi įžvalga, kuri turėtų būti iki kaulų smegenų visiems pažįstama, tiek kartų matyta ir paliudyta.
Iš tiesų galbūt pačios įdomiausios yra naujovės, netyčia atsirandančios kaip pašalinis efektas, sąmoningai ruošiantis ateities dabarčiai ir dabarties ateičiai. Barbara Adam augina bijūnus Velse. Bruno Latouras mobilizuoja mokslininkus ir menininkus perkurti institucines kilpas, kuriomis cirkuliuoja globalaus klimato ateities dabartys. Pagal kibernetinį sistemų teorijos principą, kuo reflektyviau nersime daugiaateitiškumo kilpas, tuo daugiau turėsime pačios ateities.
Parengta pagal http://www.7md.lt/tarp_disciplinu/2015-09-04/Ateities-kilpos
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą