Lietuvių bruožai pasak Vydūno

Labai į akis krintantis bruožas - s a n t ū r u m a s. Lietuviai jį vertina nuo seno. Užtat kadaise aisčiai garsėjo taikingumu. Kur viešpatauja tikras santūrumas, tik ten gali būti Taika. 

Tik santūrus Žmogus niekada nepasiduoda aplinkybių valdomas. Tam tikra prasme jis tada lūkuriuoja. Kai, pvz., vokiečių sakoma, kad negerai yra neatsilaikyti, Lietuviai tuo tarpu sako, jog nereikia išsišokti. Vadinasi, vokiečiai teigia paskatą gavę iš šalies, o Lietuviai pabrėžia savo APSISPRENDIMĄ.

Taigi, Lietuvis elgiasi paklusdamas savo esybei, tai yra reikšdamas savo žmoniškumą. Todėl jis lieka tam tikra prasme PASTOVUS keičiantis aplinkybėms.

Pasitikėjimas ateitimi jam nelengvai dingsta ir sunkiomis aplinkybėmis. Taip, kaip tik tada Lietuvis susiima ir pagyvėja. O jeigu su kuo nors būna rimtai susidraugavęs, tai ir patyręs iš jo nemalonumų, ne tuoj nusigręžia. Nepasitraukia šalin, tarsi norėtų likti ištikimas, net kai supranta, jog tokia Ištikimybė nepelnyta. Patyręs ko nors gero, Lietuvis to neužmirš.

Jis visada jaučiasi ATSAKINGAS už sugyvenimą su kitais. Įvairiais atvejais sprendžia pernelyg pagal save ir atitinkamai elgiasi. Tačiau savojo Aš ieško ne kokiame nors nežmoniškume, o DVASINIO PASAULIO GELMĖSE.

Komentarų nėra: