Bhagavad Gita apie tvirtą Dvasią

..55. Kurs atmeta visus geidavimus, kurie smelkiasi į Širdį, ir, parimdamas Esmėje, yra patenkintas esmingumu, tas vadinamas esančiu tvirtos Dvasios.
56. Kurio Širdis nebesuvirpa skausmuose, ir linksmume liekasi be užgaidų, kuriam nebėra aistrų, baimės, pykčio, tas vadinamas patvarios Dvasios užsigrūdėliu.
57. Kurs visais atžvilgiais būva be prisikibimo, vis tiek ar jį pataikintų malonumas ar nemalonumas, nieku nebesidžiugindamas, nieku nebapsimaudydamas, tas yra patvarios Dvasios.
58. Kurs savo jusles nuo juslinių dalykų atlaiko, kaip vėžlys savo narius įsitraukia, tas yra patvarios Dvasios.
59. Juslių dalykai atkrinta nuo Sielos, kuri jais nebeminta, jai liekasi tik dar jų skonis, bet ir skonis pranyksta, kada Siela yra patyrusi Aukščiausiąjį.
60. Vis dėlto juslės kartais smarkiai užninka ir išmintingojo didžių pastangų Žmogaus Širdį, tarsi siekdamos ją išrauti iš šaknų.
61. Jas visas drausmėje laikydamas ir Manyje susivokdamas, aukščiausiame savo siekinyje, jis Manyje parims; jusles suvaldžius, Dvasia tvirtėja.
62. Atsiduodamas juslių dalykams, Žmogus prie jų ir kimba; iš to prikibimo kyla geidulingumas, iš geidulingumo išauga aistringumas;

63. Aistringumas niaukia Dvasią ir atmintis pakrinka; tokia atmintis sudarko protą ir Žmogus žūva.
64. Bet kurs, atsikliudęs nuo daiktiškumo traukos ir atsparos, gyvena daiktuose susivaldydamas, Esmei vadovaujant, tas pasiekia palaiminimą.
65. Palaiminime visos sielvartos išnyksta, ir nurimusioje Širdyje užteka sąmoningumas.
66. Nėra budrumo tam, kurs nesusivaldo; nėra jo ir tam, kurs nesusikaupia; be susikaupimo nėra nurimimo, o nenurimusiajam nėra palaiminimo.
67. Klaidinančioms juslėms atsiduodant, jos prisitaikina nuotaiką, kuri protą plėšia su savim kaip vėjas vandenyne laivą.
68. Todėl, protas tojo, kurs visiškai atitraukia jusles nuo juslinių dalykų, yra giedrus.
69. Kas yra aptemdanti naktis visoms būtybėms, tame atsigavusysis budi, o kas kitoms būtybėms rodosi budėjimu, tai reginčiajam tėra nakties prieblanda.
70. Kurio nebejaudina jį pasiekiančios geislumo pažados, kaip nebesujudina jūrų visos upės, kurios į jas liejasi, tas prikyla palaiminimą, bet ne tas, kurs trokšta geismo dalykų.
71. Kurs atmeta visus geidulius ir žengia tolyn be jų, be asmeninių siekimų, prie nieko neprisikibęs, tam tenka Ramybė.
72. Tai yra susivokimas Aukščiausiajame, ir nebėra krikdinamas, kurs jame yra atsigavęs. Amžiams pasibaigus, jis Aukščiausiajame nuvokia tilsmą. (Nirvàna)..