Raimundas Bakutis. Psichoistoriniai karai ir Lietuvių galimybės juose

Kas yra psichoistorija 

Plačiau apie psichoistoriją sužinome XXa. viduryje, fantastinių romanų dėka. Psichoistorija – išgalvoto mokslo pavadinimas Aizeko Azimovo romanų cikle “Fondas” bei kitų autorių Kūriniuose. “Fonde” psichoistorijos pagalba buvo numatyta greitai artėjanti civilizacijos krizė ir rastas pakankamai greitos išeities iš jos būdas – taip vadinamo Fondo įkūrimas, kuris turėjo tapti naujos imperijos pamatu.

Psichoistorija čia – tai mokslas, kuris gali numatyti DIDELĖS grupės ateitį, t.y. visos Tautos mastu. Ir numatyti labai tiksliai, nes šio mokslo pamatas yra matematinė logika, kurioje bet kokios klaidos tikimybė atmestina. Matematikos ir psichologijos pagalba galima nustatyti socialines-ekonomines ir politines visuomenės vystymosi ir civilizacijos istorijos tendencijas. Taigi, psichoistorija visuomenėje vykstantiems procesams tyrinėti taiko matematinius metodus, prilygina tuos procesus fizikai ir chemijai ir to dėka gali numatyti ateitį pakankamai aukštu tikslumu. Tačiau yra ir viena svarbi ypatybė: kaip kad molekulinėje-kinetinėje dujų teorijoje neįmanoma nuspėti vienos molekulės judėjimo, bet galima numatyti procesus, vykstančius dideliuose molekulių kiekiuose, taip ir psichoistorija negali tiksliai nustatyti vieno Žmogaus veiksmų, tačiau gali numatyti visos visuomenės pokyčius.

Psichoistoriniai karai 

Šiandien Mes gyvename informacinėje arba idėjų, ideologijų visuomenėje. O tokioje visuomenėje, natūralu, vyksta informaciniai, ideologiniai ir panašūs karai bei mūšiai. Vis svarbesnis darosi gebėjimas dirbti su informacijos srautais, išskleisti ją, koduoti, dekoduoti, konceptualizuoti, kitaip Žmonės yra apipilami informacijos srautais, kuriuose jie nesusigaudo. Kad ir kokie fantastiniai atrodytų šie apibūdinimai, psichoistoriniai ginklai (apie kuriuos truputį vėliau) gan sėkmingai ir plačiu mastu taikomi šiuolaikinėse kovose dėl valdžios, išteklių ir informacijos kontrolės visame Pasaulyje. Tai akivaizdžiai matyti istorinėje Rytų-Vakarų priešpriešoje, kurioje Lietuva visuomet atsiduria pačioje fronto linijoje. Vis tik plačiąja prasme informaciniai karai yra tik daug platesnio suvokimo – psichoistorinių karų – aspektas.

Pasak Rusijos analitiko Andrejaus Fursovo pateikto vertinimo, psichoistoriniuose karuose yra keletas aspektų:
1) Paprasčiausias informacinis karas, kuomet tiesiog iškraipomi faktai, manipuliuojama jais.
2) Daug platesnis ir savo pasekmėmis gerokai galingesnis aspektas yra konceptualinis, t.y. kaip konceptualizuojama informacija, kaip sudaromi informacijos paketai, apibendrinimai.
3) Aukščiausias aspektas, aukštasis pilotažas – metafiziniai karai arba prasmių laukų karai, kada koncepcijos verčiamos į tam tikras prasmes, jų laukus.

Psichoistorinių karų tikslas – sunaikinti priešininko psichosferos sandarą, pakišti jį po melagingos informacijos srautu, įdiegus primestas savasties koncepcijas, o tuo pačiu likvidavus buvusios savasties prasmes bei primetus svetimas, naikinančias ir paralyžiuojančias Valią kovoti. Todėl tie, kas nori išgyventi ir išlikti kaip savitos Kultūros ar civilizacijos, turi išmokti kovoti psichoistoriniuose karuose. Tai būtina sąlyga išlikimui.

 —–

Neabejotinai pati svarbiausia kryptis psichoistoriniuose karuose – istorija. Mūšis dėl istorijos – praktiškai svarbiausias mūšis dėl ištisų Tautų psichikos užvaldymo, kadangi taip ji sudarkoma iškart keliose vietose, įskaitant smūgius per istorinę atmintį (svarbiausi įvykiai, datos, vertingiausios ir įtakingiausios asmenybės), per identitetą, per tradicines tai Kultūrai ar civilizacijai vertybes.

Lietuvių istorija kaip psichoistorinių kovų laukas 
Čia peršasi bent keletas pavyzdžių iš lietuviškos istorijos. Turbūt daugelis pastebėjo, kad pastaraisiais metais bandoma nuožmiai kirsti per Tautos psichokodą, t.y. kertinius Lietuvių istorijos taškus – tai ir Lietuvos vardo pirmasis paminėjimas istoriniuose šaltiniuose, Žalgirio mūšis, Pilėnai, 1918m. nepriklausomybė.

Panagrinėkime turbūt labiausiai žinomą – Žalgirio mūšį, kurį, neva, laimėjo ne Vytautas ir jo kariuomenė, o lenkai. Informacinis (paprasčiausias psichoistorinių karų lygmuo) šio istorinio įvykio aspektas – tiesiog iškraipyti faktus, ignoruoti nepalankius, neįtaikytus prie formuojamos koncepcijos, kai ką nuslėpti, kai ką padailinti, pagražinti. Kalbant paprastai, Lietuviai nelaimėjo mūšio, nes, neva, buvo mažiau ir prasčiau ginkluoti, bailiai, pabėgo iš mūšio lauko. Antras lygmuo – konceptualinis – kodėl mažiau ginkluoti? Todėl, kad lenkai neva gausesni, turtingesni, nes jie arčiau Vakarų, labiau civilizuoti. Ir trečias – jau prasminis – kodėl Lietuviai prastesni? Ogi todėl, kad tai apskritai, neva, mužikų Tauta, ne per seniausiai išlindusi iš ūkų ir pelkių Miškuose ir juos apskritai reikia mokyti civilizacijos. Ir šiaip tai maža Tauta, kuriems geriau “nepraleisti progos patylėti”. Argi ne tą patį naratyvą jaučiame ir dabar kurioje nors užsienio šalyje ar iš išsprūstančių įvairių diplomatų pasisakymų.

Ta pačia seka galime “atkoduoti” ir kitus kertinius įvykius ir asmenybes, per kuriuos kertama psichoistoriniais ginklais, t.y. formuojamos klaidingos klišės, kaip antai Gedimino Jakavonio pateiktuose pavyzdžiuose:

a) 2010 m. išleistoje D.Barono ir D.Mačiulio monografijoje vaizduojama, kad su priešais iš Vakarų kovoję ir mirtį, o ne nelaisvę pasirinkę Pilėnų gynėjai ir jų vadovas Margiris viso labo tebuvo psichiniai ligoniai, o už tai krašto apsaugos ministrė monografijos autorius apdovanoja medaliais „Už patriotizmo skatinimą“.

b) Vadiname savo miestų gatves šv. Bonifacijaus-Brunono vardu, kuris Lietuvių buvo nukirsdintas pasienyje, kai “nešė Saulę iš Vakarų” ir tik to dėka, neva, Pasaulis sužinojo apie Mus. Kai tuo tarpu šiandien tikriausiai vienetai pasakytų tuometinio Lietuvių kunigaikščio vardą, kuris gynė savo gimtą kraštą, savo Kalbą,Papročius, šventą Ąžuolyną, t.y. savastį.

 c) Ne vienas verstinis tų laikų kryžiuočių rašytinis šaltinis vaizduoja Lietuvius kaip laukinius, žiaurius, neišsilavinusius pagonis, nors tų laukinių du šimtus metų jie negalėjo įveikti.

d) Žalgirio mūšį laimėjęs Vytautas Didysis neva yra šunsnukis, bailys ir melagis.

e) Lietuvos valdovo Kęstučio žmona ir Vytauto motina Birutė, kurios vardą Mamos Lietuvoje suteikia Dukroms, apie kurią sudėta tiek Dainų ir legendų, kuriai pastatytas paminklas Palangoje, – neva niekada neegzistavęs asmuo.

f) 1918m. nepriklausomybė mums pateko atsitiktinai, susiklosčius palankioms aplinkybėms, tarsi nukrito tiesiai į rankas nieko nenutuokiantiems kaimiečiams, todėl Mes nepriklausomybės neverti nei tada nei dabar.

Psichoistoriniai Lietuvių ginklai

Vis aštrėjant įtampai Rytų-Vakarų priešpriešoje, Lietuvių Tautai tenka lemtingi išbandymai, kova už savasties išsaugojimą ir tautinių, pamatinių vertybių išlikimą. Kokie galimi psichoistoriniai ginklai šioje tarsi nematomoje, bet žūtbūtinėje kovoje?

Vienas svarbiausių sėkmės psichoistoriniuose karuose garantų  – tai priešininko pasaulėvaizdžio išskleidimas. Jeigu norime dalyvauti geopolitiniuose Galios žaidimuose kaip pilnavertis žaidėjas, privalu mokytis ir mokyti kitus tautiečius to, kaip galvoja kiti žaidėjai. Galima paminėti tam tikras pasaulinių žaidėjų paradigmas, kaip antai žydų savęs pozicionavimo kaip išrinktosios Tautos; anglų “buldogiškas” teisuoliškumas su jų posakiu “teisi ar ne, bet tai mano šalis”; kiniečių Pasaulio suvokimas, suvokiant save jo centru; rusų didžiavalstybiškumo ir imperijos neišvengiamumo samprata ir kitos, kuriomis remiantis yra formuojamos koncepcijos ir prasmių laukai, sklindantys bei įtakojantys Kultūras, neturinčias savojo Pasaulio projekto. Suprantant priešininko Pasaulio suvokimą, suprantami tampa ir jo veikimo motyvai, kuriuos nukenksminti gali tik jų Valios primetimo kitiems žaidėjams mechanizmo iššifravimas.

Taip pat norint sėkmingai kovoti psichoistoriniuose frontuose, reikalingos tokios struktūros, kurios talpintų savyje geriausius tiek žvalgybos, tiek modernaus mokslo pavyzdžius. Tos struktūros turėtų būti tarptautinės, nes nacionalinio lygmens, apsiribojančios viena Tauta, žaidėjams neįmanoma laimėti prieš transnacionalinius darinius. Tam reikia sukurti alternatyvų Pasaulio projektą, tam reikalingas naujas modulinis Žmogaus tipas, o to pasekoje reikalinga ir modifikuota Žinių bei švietimo sistema.

Apibendrinant, galima teigti, kad psichoistorijos kaip mokslo ir kovos principų psichoistoriniuose karuose išmanymas – vienas galingiausių ginklų, kurio pagalba galima išsaugoti Mūsų Kalbą, Kultūrą, civilizaciją. Būtent išsaugoti. Ir pernešti savos Kultūros metmenis į kitą epochą.

Išeitis
Na, o baigiant grįžkime prie Azimovo fantastikos. Pasvarstykime, kaip galėtume duoti atkirtį įvairioms invazijoms, bandymams įtakoti mūsų savitą pasaulėžiūrą, svetimų vertybių brukimą. Juk psichoistorija leidžia ne tik numatyti neišvengiamą nuosmukį, bet ir suteikia galimybę imtis priemonių Kultūros išsaugojimui. Tam reikalinga Valia ir protas, kurie galėtų sukurti didingą projektą, Tautos Enciklopediją, t.y. savotišką Lietuvių Šventąjį Raštą:

Kažkur Pasaulyje, toliau nuo geopolitinių audrų, geriausiai skurdžioje mineraliniais resursais vietoje įkurdinti mokslinį tyrimų centrą. Ten turėtų susirinkti įvairių sričių mokslininkų grupė, kuri išsikeltų uždavinį sukurti Lietuvio Enciklopediją: įvardinti didžiąsias tiek Lietuvių, tiek visos Žmonijos istorijos klaidas, jų priežastis, rasti būdus, kaip iš jų pasimokyti, nustatyti didžiausius Tautos pasiekimus, laimėjimus, suformuoti Tikro Lietuvio charakteristiką, jo silpnybes ir stiprybes. Ir be abejo, iššifruoti Lietuvių Tautos paskirtį, misiją, viziją Kūrinijoje. Šiam fundamentaliam uždaviniui skirtas laikas būtų neribotas. Ši grupė, Kūrybos ir tyrinėjimų eigoje, be abejo, patirtų įvairius sunkumus ir iššūkius, kol jai pavyktų surasti būdą surinkti senosios Mūsų Kultūros likučius ir atgaivinti buvusią didybę.

Tuo pat metu, lygiagrečiai, pačioje Lietuvoje, imtis atsakomybės išugdyti bent 5-10 proc. Tautos mastu tokių asmenybių, kurios galėtų perimti Grupės suformuotą Enciklopediją, sukauptas Žinias ir įgyvendinti realybėje jau performatuotame Pasaulyje. Tai – sąmoningumo, žmoniškumo, dvasingumo link žengiantys Žmonės, blaivūs, darbštūs ir atkaklūs, tvirtai tikintys savo Tautos sėkme. Tveriantys darnias daugiavaikes Šeimas, be galo kūrybingi ir imlūs. Turintys vilko sąkandį.

Išsprendę šiuos uždavinius, turėtume dideles galimybes tapti ne tik stipriais Pasaulio Galių žaidimo žaidėjais, bet ir vienais iš to žaidimo taisyklių Kūrėjų.

Fantastika šiuolaikiniame pašėlusiais tempais besivystančiame Pasaulyje labai greitai virsta tikrove.. Pradėti, bent jau antrąją sumanymo dalį, galime DABAR PAT.

Straipsnyje remtąsi Gedimino Jakavonio ir Andrejaus Fursovo mintimis bei straipsniais