Pasisavinti tos ar kitos Kalbos vidinę Dvasią reikštų pasisavinti aną „regėjimo kampą“, kuriuo Kalba iš tikro ir yra. Tačiau tai reikštų pasisavinti svetimą „kampą“, kadangi savą „kampą“ mes jau turime mums duotą gimtąja Kalba. Gimtoji Kalba jau yra apsprendusi mūsų vienkartinį artinimąsi prie būtybės, ir mes nebegalime kitaip žiūrėti į Pasaulį, kaip tik savosios kalbos „regėjimo kampu“.
Iš čia ir kyla nenugalimos sunkenybės suprasti Pasaulį, ištartą svetima Kalba. Kasdienoje įsitvirtinusi nuomonė, esą tai yra galima, reikią tik svetimą Kalbą gerai išmokti, yra kilusi iš sampratos, kad Kalba esanti susižinojimo priemonė. Moksle ir įprastiniuose Žmonių santykiuose ji tokia iš tikro ir yra. Tačiau susižinojimas yra pats paviršutinysis Kalbos sluoksnis; jis yra tikrovinis, bet jis sudaro tik Kalbos kevalą arba aną Humboldto „garsinę formą“. Ten gi, kur Kalba skleidžia pačią savo esmę, arba „vidinę Dvasią“, kaip tai yra filosofijoje ir poezijoje, ji peržengia susižinojimą ir virsta būtybės interpretacija ir būties atvyka. Šią interpretaciją ir atvyką suprasti galima tik tiek, kiek jos „regėjimo kampas“, ištartas svetima Kalba, atitinka manąjį „regėjimo kampą“, ištartą gimtąja Kalba. Ir juo labiau šie „kampai“ skiriasi, juo kita Kalba interpretuotas Pasaulis lieka man svetimesnis. Čia negelbsti joks vertimas, nes vertimas supratimo neteikia; vertimas supratimu remiasi. Tuo tarpu šisai verstinis „supratimas“ yra visados tik apytikris, o ne kartą svetimos Kalbos pridengtas net tiek, jog kelio į jį rasti negalime.
Pavyzdžių šiai negalimybei kalbotyra teikia iki Valios. Sakysime, J. Lohmanas nurodo, kad indoeuropiečių Kalbų sakinio Žodis žymįs objektą, tuo tarpu semitų-chamitų Kalbų sakinio Žodis žymįs būklę. Be abejo, priduria Lohmanas, „sakinys pats savyje visuomet reiškia tiek santykį su objektu, tiek santykį su būkle. Tačiau anų Kalbos tipų sakinio sąrangoje ir Žodžio daryboje šie santykiai yra vienašališkai statomi pirmon vieton“. Kitaip sakant, Žodį bei sakinį indoeuropiečių Kalbose apsprendžia pats mąstomasis objektas, o semitų-chamitų Kalbose – mąstomojo objekto padėtis. Regėti gi Pasaulį objekto pavidalu ir regėti jį būklės pavidalu yra du visiškai skirtingi „regėjimo kampai“. Kas tad mąsto Pasaulį kaip objektą, vargu ar gali suprasti Pasaulį, mąstomą kaip būklę. Čia yra pagrindas, kodėl krikščionybė jau du tūkstančiai metų kankinasi su psalmių vertimu į indoeuropiečių Kalbas, nes versti psalmes, sukurtas semitų Kalba, reiškia jose vaizduojamas būkles paversti indoeuropiečių Kalbų nusakomais objektais ir tuo pačiu teikti psalmių Pasauliui jau visai kitokį pobūdį. Štai kodėl psalmės nė į vieną indoeuropiečių Kalbą nėra „gerai“ išverstos – vis tiek, ar jos būtų verstos iš originalo, ar iš kurio kito – dažniausiai lotyniškojo – vertinio.
Dar ryškesnis svetimos Pasaulio interpretacijos pavyzdys yra pateiktas A. Gehleno. Jis teisingai pastebi, kad indoeuropiečių Kalbos griežtai skiria daiktavardį nuo veiksmažodžio: tai pagrindinės indoeuropinio mąstymo kategorijos, žinomos būsmo (esse) ir tapsmo (fieri) vardais. Ginčas, kad esąs Pasaulis – būsmas (Parmenidas) ar tapsmas (Heraklitas) – vyksta indoeuropiečių Tautų mąstyme nuo neatmenamų laikų. Tiek budistiškoji nirvana, tiek krikščioniškoji eschatologija yra atremtos į šias kategorijas: ir vienur, ir kitur tapsmas pereina į gryną būsmą, todėl tapsmas niekad nėra ir negali būti tapatus būsmui, daiktas nėra tapatus veiksmui, ir daiktavardis nėra tapatus veiksmažodžiui. Veiksmažodiniai daiktavardžiai, kaip bėgiojimas, kalbėjimas, rašymas, nėra jokie tarpininkai tarp daikto ir veiksmo, kadangi jie reiškia ne daiktą, o veiksmą, tik nusakytą atsietiniu būdu, vadinasi, veiksmą savyje, neišreikštą laiko ar asmens matmeniu, kaip tai yra paties veiksmažodžio srityje, pvz., bėga, kalbėjo, rašys. Bet štai, nurodo Gehlenas, esama Kalbų, – tai Uralo-Altajaus Tautų Kalbos, – kurios skirtumo tarp daiktavardžio ir veiksmažodžio nepažįsta; jos asmenuoja daiktavardį ir linksniuoja veiksmažodį: daiktas ir veiksmas čia yra tolygūs. Kaip tad galėtume Mes, indoeuropiečiai, suprasti tokią tolygybę ir įsijausti į jos pagrindą? Gehleno nuomone, šitokios Pasaulio interpretacijos, kurioje daiktas ir veiksmas yra tapatūs, mes pasisavinti neįstengiame. Mes galime anų Kalbų išmokti, tačiau jomis reiškiamas priėjimas prie būtybės visados liks mums svetimas. Anų Kalbų keliu eisime prie būtybės, vedami tik gramatikos taisyklių, o ne pačios Kalbos vidinės Dvasios.
Pridurkime dar vieną lietuvišką pavyzdį. Būdama indoeuropiečių Kalbų Šeimos narė, Lietuvių Kalba kitų Europos Kalbų atžvilgiu nevykdo, be abejo, tokios skirtingos Pasaulio interpretacijos, kaip semitų-chamitų ar Uralo-Altajaus Tautų Kalbos. Vis dėlto ir joje esama tam tikro „regėjimo kampo“, kuris kitų Kalbų Žmonėms vargu ar įmanomas suprasti. Sakysime, Lietuvių Kalbos veiksmažodžio 3-iasis asmuo visuose vientisiniuose laikuose turi tą pačią lytį tiek vienaskaitai, tiek daugiskaitai: jis ar jie dirba, dirbo, dirbdavo, dirbs. Tai reiškia: Lietuvio „regėjimo kampas“, išeinąs aikštėn šia kalbos lytimi, užgriebia veiksmą, bet neužgriebia veikėjo. O kadangi pats veiksmas visur ir visados yra toks pat, vis tiek, ar jį atliktų vienas, ar daugelis, todėl ir šios veiksmo tapatybės ištara Lietuviui irgi yra visur ta pati. Lietuvis taria, kad veikia, bet jis palieka netaręs, kiek veikia: jam skaičius veiksmo neįtaigauja. Tuo tarpu kitos indoeuropiečių Kalbos – ar visos, autorius pasakyti negali – savo „regėjimo kampu“ apima ir veiksmą, ir veikėją, šiojo skaičių ir kartais net lytį (pvz., rusų Kalba), todėl teikia 3-iajam veiksmažodžio asmeniui vienokią formą, jei veikėjas yra vienas, o kitokią, jei veikėjų yra daugelis. Nuosekliai tad šių Kalbų Žmonės tik gramatiškai galėtų išmokti praleisti iš savo „regėjimo kampo“ veikėjų skaičių ir kalbėti taip, tarsi visur veikėjas būtų tik vienas; tačiau vargu ar jie galėtų suprasti mūsąjį lietuviškąjį „daugelio“ neskyrimą nuo „vieno“, kaip kad, pavyzdžiui, vokietis nesupranta, kodėl ,,zwei Weiber“ lietuviškai vadinasi „dvi bobos“, o ne „du bobos“, kadangi skaičius vokiečių Kalboje lyties neįtaigauja. Lietuviškojo veiksmažodžio veikslų – trukmės ir baigties – sklaida būtų dar ryškesnis tokios skirtingos Pasaulio interpretacijos pavyzdys, nes jis atskleistų lietuviškąjį Žmogaus santykį su laiku, didžiai skirtingą nuo kitų Tautų santykio. Tačiau tai vestų mus jau per toli į Lietuvių Kalbos filosofiją.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą