Šiaip ar taip, Kaliningrado sritis yra įdomiausia vieta šiuolaikinėje Europoje. Lietuviui su lenku nė važiuoti toli nereikia – kelk koją per sieną, ir tu spąstuose. Gyvenimas čia vis dar mažiau spalvotas (Vaiko Žodžiai, pasakyti prieš dešimtmetį: „Mama, čia viskas kaip pas mus, tik nespalvota“), tačiau galingesnis nei Lietuvoje. Todėl nereikia pasiduoti depresijai – ji atitolins mus nuo tikrovės. Sąmonės ir pasąmonės maišalynė – Darbas ne iš lengvųjų, bet dirbkime jį.
Dar neseniai Kaliningrado srityje, labiausiai „vakarietiškoje“ TSRS imperijos dalyje, buvo kuriama „vieninga tarybinė liaudis“. Eksperimentas pavyko geriau nei kurioje kitoje vietoje ar respublikoje. Ir kaip manote? – šiandien neša nuostabius vaisius! Europoje nėra kito tokio kompaktiško politinio vieneto, kuriame susirėmę alkūnėmis per 100 Tautų išgyventų vieningą dvasinę revoliuciją. Negana to, ši revoliucija vyksta be rimtų politinių konfliktų ar, neduok Dieve, terorizmo akcijų. Čia užraugtas naujas, taikingas genius loci katilas, čia lydoma naujoji Baltoslavija. Kiekviena imigrantų banga (jų per pastarąjį dešimtmetį daugiau nei šimtas tūkstančių), kiekviena atsikėlėlių Šeima per kelerius metus gali tapti bendruomenės dalimi, o aktyvesni Vyrai metasi į verslą ir vietos Dūmą, miesto Tarybą – ir gana sėkmingai. Tokia Baltoslavijos demokratija.
Ar tikrai tai – Baltoslavija? Tarkime, dėl tokios priežasties: vos trisdešimt procentų vidurinių klasių mokinių mano, kad jie gyvena Rusijoje; visi kiti atsako į šį klausimą truktelėdami pečiais. Žinoma, visi gyvena Rusijos Kultūros erdvėje, Rytų Prūsijos istorinėje dalyje – to nebeužginčys net stalinistas. Tai – karo trofėjus, paklojus milžiniškas aukas, tačiau tas trofėjus virsta Gyvenimo resursu. Ir Žmonės teisūs, jie nori gyventi ten, kur gyvena. O Baltoslavijoje tikrai galima gyventi.
Laikas prisiminti nors vieną žodinį Karalių miesto apibūdinimą. Kaliningrado vardas kiek palauks, pasižiūrėkime, ką apie miestą sakė I. Kantas: „Didelis miestas, valstybės centras, kuriame įsikūrusios vyriausybinės įstaigos ir yra universitetas. Miestas, kuriame patogi Jūrų prekyba ir kurio padėtis ant upės krantų padeda bendrauti su šalia ir atokiau esančiomis šalimis, kalbančiomis kitomis Kalbomis, ir kur vyrauja kiti papročiai, – tokį miestą, Kionigsbergą ant Priegliaus, galima laikyti tinkamu plėsti Žinias apie Žmogų ir Pasaulį“.
Trumpas ir racionalus apibūdinimas kaip apie Pasaulio bambą. Universiteto profesoriui, įžymybei kitaip ir nedera. Tiesa, I. Kantas ir jautėsi esąs Pasaulio bamba, niekur nesitraukė iš miesto visus 80 savo Gyvenimo metų. Todėl Pasaulis turėjo ateiti pas jį.
Tačiau ši Išmintis ilgai netvėrė. Karalių miestas išsyk po I. Kanto mirties ėmė sparčiai keisti išvaizdą. Mat Napoleonas, 1807–1812 metais žengęs į Kionigsbergą kada tik panorėjęs gerokai aplamdė prūsokų-vokiečių Garbę. Todėl, sulaukę Europos tirono baigties, jie nusprendė pastatyti kelių žiedų gynybinius įrengimus. Ir kone visą XIX a. dygo miesto vartų, bokštų, ravelinų, fortų ir bastionų (daugelis jų – prie seniausio, XVII a. statyto, Lietuvių pylimo) sistema, jungiama gynybinių griovių. Tokiam miestui netruko prilipti miesto-forto vardas, ir Prūsijos karalių rezidencija sublizgo karine didybe. Karūnuotis iš Berlyno į Knaiphofą ir Altštadtą atvykstantys sosto įpėdiniai jau galėjo jaustis ir kaip karinės Galios simboliai. Deja, deja... Baigiant Darbus tapo aišku, kad miesto neapginsi jokiais sutvirtinimais: amžiaus technikos pažanga perlipo per fortifikacijas ir amunicijas. Karo ministerija atsisakė jas išlaikyti, o miestui prakiuro kišenės. Buvo paskelbti aukcionai, ir šis tas spėta parduoti ir išardyti iki Pirmojo pasaulinio karo.
Dėl teisybės reikia pasakyti, kad kartą fortų ir bastionų prisireikė vokiečiams – kad ir be naudos. Baigiantis Antrajam pasauliniam karui, prieš pat pralaimėjimą, savo leisgyve artilerija Kionigsbergo gynėjai norėjo sustabdyti Trečiojo Baltarusijos fronto uraganą. Karalių miestas – dviejų žlugusių imperijų palikuonis, jame dvi civilizacijos išgyveno saulėlydžius. Dabar aušta XXI amžiaus rytas, gimsta sunkiai kaip kūdikis, bet...
Vidury nakties kartais pamatau sidabru degantį karalienės Luizos bažnyčios bokštą. Šiurpoka. Kur link nutaikyta ši raketa? Ne, ne į Dangų – ten ji jau galėjo pakilti (paskutinį kartą – 1972-aisiais, kai ją rengėsi susprogdinti), o į ateitį. Reikėtų pranešti Lietuvai, kad Tėvynė nemiegotų, kad išgirstų, jog ties vakarinėmis jos sienomis kruta... Bet vargu ar ji išgirs. Lietuvą domina tik laukiniai, ne artimieji Vakarai. Ir todėl ji negirdi, kad gyvename nepakartojamu Karalių miesto atgimimo laikotarpiu. Čia ore tvyro pokyčių kvapas, jis net žydi kaštonais, o didžiausi pavojai jau pasitraukę. Likęs vienas – mūsų aklumas ir kurtumas, kai Kaliningradas aukojamas kažkam didesniam. Įdomu būtų sužinoti kam? Kas artimiausius kelerius metus nepabuvos Karalių mieste – gali čia nebeskubėti, o ir skaityti šių minčių neverta.
..Laisvė čia erdvi, kaip chaotiškas eismas gatvėje, gali gyventi su ja, tarytum Pasaulyje nebuvę nei teutonų magistrų, nei Hohencolernų ir protestantų kurfiurstų, taip pat ir Brandenburgo princų, kaizerių ir hindenburgų, nebuvę fiurerių ir komunistų partijos sekretorių, – nieko nebuvę, o likęs tik aš, brangiausias Žmogus, užsiimantis skalbimo miltelių prekyba. Bet galima gyventi ir geriau: domėtis Žeme. Bent jau šaligatviu, po kuriuo – klodų klodai. Žodžiu, tapti savotišku Prūsu-kaliningradiečiu.
Karalių miestas nelaukia karo, nesirengia jam. Miestui rūpi Maskva, beveik neberūpi Berlynas. Jis dairosi į šalis ir mokosi išsisukti iš keblių situacijų. Metropolijų grasinimai jį kiek erzina, tačiau silpnojo ginklas – švelni klasta. Žmogus, pamilęs miestą, pavadina jį Kaliningradu, rusų miestu, ir supranta, kad tai – naudinga. Čia gyvena taikūs baltoslavai, kurie, švęsdami miesto jubiliejų, pagaliau suvokė, kad myli. Kad jie – europiečiai. Ant keistos demokratijos pamatų.
Ką dar norėjau prisiminti? Aha, Kionigsbergo širdį išplėšė ne Raudonoji armija, ne sovietai ir ne rusai – ją sudegino W. Churchillis, užleidęs ant centrinės miesto dalies britų aviaciją. Plieniniai varnai atliko pragarišką užduotį per kelias 1944 metų rugpjūčio paras. Turtingesnių rajonų nesprogdino, pramoninių – taip pat... Bet gal gana apie karą.
2004 metų Vasario 16-ąją, Lietuvos nepriklausomybės dieną, viešbučio „Maskva“ restorane diplomatinių atstovybių žmonės kalbėjo apie Karalių miestą. „Kaliningradas – tai infantiliškos liaudies miestas, – tarė vokietis, – jis neturi jokio identiteto, jame nėra pakankamai intelektualų...“ Jis, žinoma, neištarė žodžio „inteligentija“ – vakariečiai šio žodžio seniai nebesupranta. „Trūksta kritinės intelektualų masės.“ Diplomatas nė metų nedirbo Kaliningrade, ir ši išvada gerokai nustebino. Nors stebėtis nebuvo ko: jis buvo iš grynųjų vakariečių, kurie, atsidūrę Rusijoje, susidaro įspūdį apie ją tik per vertėją. Pamokantis tonas, „vyresniojo brolio“ kompleksas (nors koks ten, tiesą pasakius, brolio – pono!) būdingas kone 99 proc. vakariečių, atvykstančių į Kaliningradą. O Lietuviai – ar ne panašiai Mes elgiamės? Laimė, daugelis, bet vis dėlto – ne dauguma, ir mūsų pusėn net nusilenkti iš Pagarbos verta. Baltoslaviškas lietuvaičių kraujas ir bendras su Rytų slavais temperamentas (šitai atskleidžia Lietuvių kino aktoriai, kuriuos rusai myli kaip savus) leidžia mūsų Žmonėms geriau suprasti ir net užjausti savo kaimyną.
Vakariečiai mėgsta cituoti Nikolajų Gogolį: anot jo, Rusija turinti tik dvi bėdas – kvailius ir kelius. Kvailių Kaliningrade ženkliai mažėja – pagerės netrukus ir keliai. Jau gerėja. Nejaugi vakariečiai to nepastebi? Vakarai lyg nenori matyti, kad rusai – keisčiausia Pasaulyje imperinė Tauta, pasirengusi ne tik valdyti, bet ir ištirpti. Kodėl? Todėl, kad nėra paleidusi imperijai būtino plieno ir raumenų mechaninio laikrodžio, kad pernelyg pasitiki jausmais, ideologija, kad mėgsta Dvasią, Sielą ir pasiaukojimą... Karas sumalė ją, suniokojo, ji vos atsigavo. Tik ar atsigavo? Kaliningrade atsigaunama, bet Rusija...
Rusas mėgsta filosofuoti, daug kalbėti, todėl čia nėra vakarietiškos filosofijos. Filosofai čia visi. Užpernai likimas leido susipažinti su Fiodoro Dostojevskio proproanūkiu Alioša. Jis – tramvajaus vairuotojas Peterburge, suka tomis pačiomis gatvėmis, kuriomis vaikščiojo F. Dostojevskio herojai. Kadangi labai panašus į savo pirmtaką, keleiviai dažnai užduoda jam vieną klausimą: „Kokia yra rusų idėja?“ Tramvajaus vairuotojas, o jam – apie idėjas? Vairuoja, gerai vairuoja, tramvajus netrūkčioja nuo klausimų. Ir kalba.
Tikriausiai toks jau Dievo planas, kad prūsų Sambiją ir Natangiją valdytų ne geležimi ir plienu kaustytas vokietis, o Sielos kančiomis besikankinantis Brolis slavas.
Ištraukos iš Arvydo Juozaičio Knygos "Karalių miestas be Karalių"
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą