Apie priebalsius esame svarstę kaip apie formos, skvarmõs atstovus lietuviškajame Žodyje; bandėme įspėti, ką jie ar jų tarpusavio sąveika reiškia. O ką reiškia balsė?
Slėpinys ir yra, kad balsė nieko nereiškia. Balsės yra grynas garsas.
Balsės paskirtis visai kita – suteikti Gyvybę, esmę, pagaliau emociją Žodžio konstrukcijai, Žodžio skeletui. Priebalsiai yra griaučiai, balsės – tai, kas griaučius paverčia gyva būtybe. Vien priebalsinė konstrukcija yra prasminga, bet negyva, ji neturi vertybinio matmens – gerai ar blogai, šil-ta ar šal-ta. Balsė ją padaro esminga, tai yra gaivina, teikia gyvastį.
Priebalsis ir balsė – du skirtingi Pasauliai. Pirmasis – formų, reikšmių Pasaulis, õvis, akies karalystė. Antrasis – esõs, ausies viešpatija. Ir tegul bus atleista, kad teksto pavadinime yra „balsės“, o ne „balsiai“ – mat moteriškumas labiau atliepia jų esmiškumui ir dera į porą vyriškam priebalsiui [Lietuvių raštijoje naudojami abu terminai – tiek balsiai, tiek balsės (balsė – raidė, balsis – garsas)].
Ypač šitai ryšku dėsnyje nykti-nokti, visoje Gyvybės-mirties skalėje (žydėti / žiedėti; kupti / keipti; visti / vysti; kusti /kūsti; tarpti / tirpti ir t. t.). Pati priebalsinė konstrukcija, priebalsių dipolis čia nieko nesako, į kurią pusę vyksta vyksmas. Vektorių, kryptį suteikia balsės. Per jas, jų „šlamesius ir ūžesius“ išryškėja, kurlink plaukia priebalsių laivė – į Gyvybę ar mirtį. Tik balsių muzika žodžių polifonijai suteikia gyvastį, pažadina ir gaivina Sielą. Ir todėl muzika nereiškia nieko ir tuo pačiu reiškia viską – džiaugsmą ir liūdesį, susimąstymą ir įniršį, Meilę ir dies irae. Balsių muzikos, balsių stebuklo dėka buitis virsta būtimi, o tuščia erdvė, ruimas – rūmais. Todėl muzika yra tai, ko nėra ovyje, ko negalima nusakyti per formą, per raišką.
Mikalojus Konstantinas Čiurlionis – galbūt pats lietuviškiausias Lietuvis, patyrė šią dramą tarp formos ir esmės, akies ir ausies, tapybos ir muzikos egzistenciškai – svyravo tarp muzikos ir tapybos, kol gležna prigimtis neatlaikė šių iš esmės skirtingų talentų įtampos.
Būtent todėl europietiškasis ratio pateko į akligatvį kalbotyroje. Susidūrę su balsėmis, mokslininkai griebėsi fonetikos. Ir ko tik nebuvo prigalvota – pradedant garso technika ir baigiant matematika – visais tais Helvago (Helwag) trikampiais, D. Joneso balsių kampainiais ir dendrogramomis. Buvo išaiškinta, kaip padaromas garsas, kaip kas taria garsus, tačiau net nekeltas klausimas – o kas iš to? Žodis, jo vidinis kosmos taip ir nebuvo išslaptintas anei išgirstas...
Mūsų Kalboje šitoji muzika dar gyva. „Aš mąstau apie tolumõs ir tylumõs buvimą sykiu“ – sakė Heidegeris (M. Heidegger). Ką vokiečiui tenka išmąstyti, Lietuviui akivaizdu – tõliai ir tyla, tolti ir tilti, tõlumos ir tylumà yra poetiniai ir metafiziniai dvyniai. Esame tikri, kad pasklaidę mūsų poeziją dažnai rastume šiuos Žodžius–dvynius sykiu.
***
Girduvà ir akijà. Lietuvių Kalba nepaliauja stebinti ir, atrodo, ją pažįstančius ir mylinčius. Autoriai prisipažįsta, kad nieko iki šiol apie ją neišmano, lygiai kaip ir tie 99% Lietuvių, kurie nors ir kalba lietuviškai, bet jos nepažįsta (pažinti čia reiškia vartoti ją sąmoningai, esmiškai, ne vien susižinojimui). Ar galite patikėti, kad Lietuvių senkalbėje, kaimo Žmonių šnekoje, galima išgirsti ne tik garsą, bet ir:
šaltį – kai apsivelku storai, tai šalčio negirdžiu.skausmą – rodos nei ligotas, nei ko, o vis girdis ir girdis (skausmas). Jau kaip ir sugijo, ale vis dar toj vietoj girdis sopėjimas.
kvapą – aš labai mėgstu, kai dešroj biskį česnako girdėt.
skonį – viralas – nors ant šunies pilk – sūrumos negirdėt [LKŽ].
Todėl nenuostabu, kad galima išgirsti ir prasmę, ką ir teigia LKŽ: girdėti (girdi [girdžia], -ėjo) – 1. ausimis suvokti garsus (beje, tą patį teigia ir senovinės rusų Kalbos – Vl. Dalio žodynas).
Taigi, ausis – universalus instrumentas visoms juslėms atpažinti – skausmui, šalčiui ar šilimai, kvapui, skoniui. Visoms joms tinka tas pats – išgirsti, girdėti. Tik ne akiai.
Nes akis, akijà – visai kita karalystė. Čia kiekvienai akies Gãlios pakopai – atskiras pavadinimas, pradedant nuo tiesmuko žvelgti (žvelgiu ir tiek); žiūrėti – (nusakomas pats veiksmas); matyti (žvilgsnis darosi sąmoningesnis), domėti [įsi-dėmėti] (koncentruoti žvilgsnį); regėti (praregiu, prasiveržiu pro materijos luobą); ir, pagaliau, vydėti – išvysti esmę bei õvį. Šis gebėjimas, vyda yra jau anapus fizinio-gamtinio Pasaulio, yra jau transcendentinis lygmuo, ir būtent čia akis, akijà susilieja su ausimi, girduvà.
Giliausiame lygmenyje ausis ir akis pasiekia santarvę, Darną; girduvà susilieja su akijà. Vydūnas, Rasos epoptas, ne tik įžvelgia, bet ir girdi VISA – visa, kas ẽsa.
***
Tačiau pats laikas sustoti. Turbūt pajutome, kad vėl grįžtame, patys to nepastebėdami, prie smalsiojo „ką tai reiškia?“ Gali būti, kad mūsų senkalbėje buvo dar daugiau šių akivaizdybių, nei dabartinėje Lietuvių Kalboje. Tačiau šitai nėra labai svarbu. Svarbiau yra pakeisti mąstymą. Ne tiek stengtis suvokti, o kiek stengtis pajusti. Ne tik suprasti Žodį, bet ir jį išgirsti, jo skambesį, jo balsą. Ne tik garsą. Juk kuo skiriasi garsas nuo balso? Balsas – tai suasmenintas garsas, mano garsas, iš manęs. Priebalsių garsas yra tiktai garsas; balsės garsas yra ir balsas. Tad ir Žodis – ne vien slaptažodis ar spėjinys, o mano Kūrinys. Kaip jį ištarsiu, taip ir turėsiu. Virš dėsnių esu Aš, kaip Dievo Kūrinys, kaip sukurta kurti, sutverta tverti būtybė, kuriai Kūryba yra priesakas ir Laimė. Tad neužsisklęskime dėsniuose ir prasmėse, mokėkime išgirsti ir įgarsinti, įbalsinti, grįžkime prie rojinio santykio ne tik su Dievu, ne tik su artimu savo, bet ir su dieviškuoju „Pradžioje buvo Žodis...“
Parengta pagal http://vydija.lt/straipsniai/Gimtoji_kalba/balses_Patackas_Zarskus.htm
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą