Į tą klausimą atsakyti būtų lengva, kad Žmonės neduotų Dievo vardo kažin kokiems susvajotiems dalykams, paveikslui, kokiai šmėklai, kuri tik laukia, kad galėtų Žmogų nubausti dėl kokio netikusio Darbo; toliau - kokiam didžiam neregimam Žmogui, kurs daug prašomas ar meldžiamas išpido visus Žmogaus ūpus ir t.t. O tai todėl, kad Žmonės girdėję kalbant apie ką, kas būk Dievas esąs, o patys nieko nėra apie tokį patyrę. Nors gera, kad jie dar tiki, jog Dievas yra, ir šį bei tą numano apie jį. Tūli sako Dievo nesant. Bet tai yra dar didesnis paklydimas, negu kažin ką susvajota vadinti Dievu. Berods tame jie turi teisybę, kad jie sako, tokio Dievo, kaip kiti jį susisvajoja, nėra. Bet sakyti - nėra nieko aukštesnio už tai, ką pažįstame, yra didis pasididžiavimas ir nesižinojimas. Žmogus labai daug ką gali žinoti. Bet tai vis tebus lašelis tų jūrų, kurios galėtų būti žinomos. Yra toks įstatymas: Mes žinome, ką Mes patiriame, o Mes patiriame, ką patirti esame tinkami. Kitokiais pastodami, tai esti kitaip galėdami pajausti, numanyti, Mes ir kito ko ir daugiau patiriame. Sako Žodis: Dievas yra Dvasia (tikriau pagal graikų Žodį - dvasiškumas). Kas dvasiškumo patirti negali, tam jo nėra. Ir jis turės sakyti - nėra Dvasios, nors jis pats būtų kad ir kaži kokia silpnutė Dvasia. Tačiau labai dažnai Žmonės kalba apie didžią kokio Žmogaus Dvasią. O nieks jos nėra matęs. Ir nieks nežino, kaip ją patyrus. Sako kits Žodis: Dievas yra Meilė, bet kas Meilė yra, nieks negali pasakyti. Nėra ji nei matoma, nei girdima. Tačiau Žmonės tiki Meilę esant. Kadangi jie ją patiria. Berods ne visi. Ir todėl kiti vadina Meile, kas tėra geidulys, net gašlumas. Vienok todėl Meilė nepastoja nesančia. Ji yra. O tas apie ją kuo daugiau žino, kame ji apsireiškia.
Kinų išmintingasis Laozi sako: Visame, ką tu regi, yra Dao (Dievas), bet Dao nėra tai, ką tu regi. Indų šventuose raštuose nuolatai randami Žodžiai, kaip šitas: Aš (Dievas) visame, o visuma manyje. Kas yra aukšta kokiame dalyke, žinoki, kad aš jam tą aukštybę suteikiu. Ir t.t. Iš viso to numanyti, kad apie dievą tegalima kalbėti, tegalima žinoti, kad jis ir kas jis yra, kuomet Žmogus jį yra patyręs. Be to, Žmonės ginčysis dėl jiems nežinomų dalykų. O Žmogus gali Dievą patirti, kuomet dievas Žmogaus Dvasioj ir Sieloj apsireiškia. Bet tą Žmogus vėl pats turi pasidaryti tinkamas. Turi išmokti pajausti prakilnybę, šventybę, Meilę ir t.t., tuomet jis iš lengvo persikeičia, tai esti tinkamesnis pastoja dalykams patirti, kurie nėra prieinami akims, ausims, mąstymui, o tai yra visa tai, kas dvasiška, kas prakilnu. Ir būdamas visai "skaisčios širdies" jis patiria Dievą. Ir jam dėl jo nėra ko abejoti. Kiti turi vargintis sus susvajotais dalykais ir ginčytis, ar jie yra, ar ne, ar jais tikėti.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą