Laimė negali būti tame, ką Žmogus mato, girdi, ragauja ir t.t. Kaip žinoma, tie patys dalykai vieną kartą malonūs, kitą kartą nemalonūs. Ne vienas vargšas jaučiasi visai laimingas, o turtingasis labai dažnai nelaimingas. Matyti, koks Žmogus yra, taip jam ar Laimei, ar nelaimei, dera turtai. Laimė yra Žmogaus esybės dalykas. Ji yra Žmogaus galėjimas palaiminti. Kuomet Žmogus iškyla iš paviršutinių daiktų vergovės, sakysime, iš geismų valdybos, jis pastoja palaimingu. Bet ne tas yra iškilęs iš geismų, kurs viso šio Pasaulio yra atgrįsęs, bet kurs tiek yra padidėjęs ir pastiprėjęs savo esybe, jog jis gali būti ramstis ir pagalba visose Gyvenimo sunkenybėse, gali juos palaiminti ir nebeprivalo sau palaiminimo, kaip Saulė šviečia ir neprivalo būti apšviečiama. Toks tai tikrai laimingas. Tik toks iškilimo stovis yra labai aukštas. Ir tik ilgais evoliucijos amžiais pasiekiamas. Bet ir mažumą tik tam stoviui prisiartinant, tai esti Žmogui savo esybėje augant, žmoniškesniu pastojant, jam pasidaro jaučiama tikroji palaima. Ir todėl turime sakyti, jog Laimė tegali būti randama žmoniškumo didėjime.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą