Sielos Vartai. Sielos samprata Irano filosofijoje

Irano (arba persų) filosofija turi šaknis, siekiančias maždaug 1500 m. pr. Kr. Filosofijos objekto ir filosofijos kaip mokslo pradžia būtent ir yra senųjų iranėnų filosofija, kuriai didžiausią įtaką darė Zaratustros mokymas, kuris „per judaizmą veikė Vakarų filosofijos tradiciją bei vidurinįjį platonizmą“.

Irano filosofijoje persipina įvairių filosofijos Mokyklų mokymai: nuo ikiislamiškųjų, su Zaratustra susijusių tradicijų, manichėjų mokymo, mazdakizmo iki islamo filosofijos bei šiuolaikinių filosofų transhumanistų, tokių kaip FM-2030 (Fereidoun M.Esfandiary). Vienas svarbiausių klausimų, kurį nagrinėja Irano filosofija, - Sielos samprata.

Žymiausi klasikinio periodo islamo filosofai Persijoje – Avicena (Ibn Sina, hebr. Aven Sina), Šahab al-Din Suhrawardi ir Mulla Sadra ir, be abejo, sufijų itin gerbiamas filosofas Ibn Arabi (tiesa, jis nebuvo persas, o arabas, gimęs Andalūzijoje, tačiau jo filosofija buvo labai populiari tarp iranietiškos kilmės filosofų). Visiems jiems rūpėjo Sielos prigimties doktrina, jos samprata. Šiame straipsnyje norime pažvelgti į filosofinę Sielos sampratą vieno žymiausių klasikinio periodo islamo filosofo Persijoje Avicenos (Ibn Sinos) akimis. Būtent jo „Gydymo knyga“ ir „Plūduriuojančio Žmogaus“ minčių eksperimentas nutiesė tolesnius kelius į Persijos bei viso Pasaulio filosofiją.

Sielos koncepcija į Avicenos filosofiją atkeliavo iš Graikijos filosofų. Pitagoras Sielą įvardijo kaip nemirtingą ir keliaujančią per įvairius kūnus. Šią idėją perėmė Platonas. Aristotelis teigė, kad Siela yra kiekvieno organinio kūno skvarma (forma), todėl negali būti atskirta nuo kūno, o Žmonės turi amžiną ir atskirą aktyvią Sielą arba priežastį. Veikale “Apie Sielą” Aristotelis sakė, jog būtent Sielos dėka Mes gyvename, suvokiame, mąstome. Siela – ypatinga skvarma, kuri skiria gyva nuo negyva, ji – aukštesnio laipsnio skvarma.

Netoli Bucharos (dab. Uzbekistanas) gimęs Avicena (Abū Ali Sina Balkhi, apie 980-1037) – žymiausias Viduramžių polimatas persas, kurio interesų laukas aprėpė filosofiją, mediciną, astronomiją, chemiją, geologiją, logiką, paleontologiją, matematiką, fiziką, poeziją, psichologiją, karybą, pedagogiką ir kt. Ibn Sina parašė beveik 450 traktatų, iš kurių iki šiol išliko apie 240. Iš jų 150 – filosofiniai.

Žymiausias Avicenos filosofinis kūrinys – „Gydymo Knyga“ arba „Pasisotinimas“ (arab. Al Šifa), parašyta 1014-1020 m. Knyga sudaryta iš 18 dalių: devynių apie logiką, aštuonių apie Gamtos mokslus, keturių apie aritmetiką, geometriją, astronomiją bei dievirpą, o likusiose nagrinėjamos filosofijos, metafizikos ir psichologijos problemos. Didžiausią įtaką Avicenai padarė Aristotelis, Al Kindi, Al Farabi ir Abū Raihan al-Birūni.

Ibn Sinos filosofija ieško atsakymo į klausimą, kas yra Būtis, kurią skiria į mahiat (Esmė) ir wujud (Egzistencija, Esatis). Jis teigia, kad Egzistencija-Pasekmė negali būti atskirta nuo Esmės, kuri yra Priežastis. Abi jos yra Viena (Wahid Ahad), o tai yra atskirta (bari‘) nuo materijos (madda), kokybės (kayf), kiekybės (kam), vietos (ayn), situacijos (wad‘) ir laiko (waqt).

Avicenos filosofiją atspindi ir jo Gyvenimo motto: „Geriau trumpas ir platus Gyvenimas nei ilgas ir siauras“.
Mediką ir metafiziką labai traukė išsiaiškinti Sielos prigimtį. Nors Avicena buvo atsidavęs musulmonas, nuo septynerių mokėjęs Kuraną mintinai, jis norėjo pasitelkdamas protą ir logiką įrodyti, kad egzistuoja Siela ir Dievas. Kalinamas Fardadžano pilyje prie Hamadano miesto (dab. Iranas), Avicena aprašė „Plūduriuojančio Žmogaus“ minčių eksperimentą, kuriuo siekė pademonstruoti Žmogaus savimonę ir Sielos substancialumą. Intelektą Ibn Sina laikė Dievo hipostaze, kurios pagalba protui perduodama Tiesa. „Plūduriuojančio Žmogaus“ skaitytojams Avicena pataria įsivaizduoti save plaukiojančius ore, atskirtus nuo visų jutimų. Tuomet, pasak Ibn Sinos, net nieko nejusdamas fiziškai, Žmogus vis tiek turi savimonę. Avicena daro išvadą: Žmogaus savastis logiškai nepriklauso nuo fizinės realybės, o Siela – tai substancija.

Kaip ir daugelis arabų filosofų, Ibn Sina neišvengė neoplatonizmo įtakos. Derindamas Aristotelio ir Platono filosofines koncepcijas, Avicena išdėstė savąjį supratimą apie universalijas. Pasak jo, yra galimos: 1) universalijos iki daiktų, 2) universalijos daiktuose ir 3) universalijos po daiktų. Taigi pripažįstama, jog iki tų daiktų sukūrimo egzistuoja jų planas (idėja), vėliau jis įkūnijamas (realūs daiktai), po to gimsta mintys apie egzistuojančius objektus (subjektyvi Sąmonė).

“Materiją Ibn Sina laikė amžina, bet pasyvia visų daiktų potencija, galimybe realybei sukurti. Dievas esąs idealus Kūrėjas (būtinybė), suteikęs materijai skvarmą ir taip sukūręs Pasaulį. Tačiau Dievas to negalėtų padaryti, jei nebūtų materijos, kurios Kūrėjas jis nesąs. Dievas Ibn Sinai - ne daugiau kaip Pasaulio architektas, nesikišąs į savo Kūrinio egzistenciją. Dėl to egzistuojanti laisva Valia“.

Persų filosofas Al-Farabi (Abū Nasr Muhammad al-Farabi; apie 872-950 arba 951), įkvėpęs Aviceną ir daugelį kitų Persijos bei islamo Pasaulio filosofų, veikale “Resala fi’ l-aql” skiria dešimt intelekto (aql) stadijų – nuo “paprasto intelekto” iki “Pranašo intelekto”. Pirmasis (Pranašo) intelektas – tiesiai iš Dievo, iš jo atsiranda antrasis ir taip toliau iki dešimtojo, kuris yra toks silpnas, kad nebegali pagimdyti vienuoliktojo. Vietoje kito intelekto Dešimtasis intelektas gimdo materiją. Tai – aktyvusis intelektas, duodantis skvarmas erdvėlaikyje esančioje Pasaulio būtybių hierarchijai. Ši teorija buvo priimtina ir filosofams, ir teologams.

Sielos, Dvasios, proto stadijos Avicenos, Al-Farabi, sufijų filosofijoje primena senąją iranėnų religiją zoroastrizmą. Joje Siela yra trejopa: urvan – moralinė jėga, kurios dėka Žmogus renkasi tarp Gėrio ir blogio; baodah – Sąmonė, protas; ir ahu – gyvybinė jėga, esanti kūne.

Sielos lygmenys aprašyti įvairiose filosofijose, religinėse tradicijose, pvz., tantrizme, krikščionių misticizme, hinduizme ir kt. Vėliau “sluoksniuotos” Sielos idėją perėmė teosofija ir iš jos kilę “Naujojo amžiaus” (New age) judėjimai.

Grįžtant prie Irano filosofijos, būtina pažymėti, kad Sielos samprata pirmąsyk paminėta “Avestoje”. Joje minima, kad Žmogaus kūnas (tanu) susideda iš “kaulų” ir “Gyvybės kvėpavimo, gyvybingumo” (ushtâna). Žmogus turi tris “Sielas”, t.y. Sielos sluoksnius: frawashi arba“iki-Sielą”, kuri sukurta minčių Pasaulyje ir egzistuoja anksčiau nei Žmogus gimsta; urwan arba “kvėpavimo Siela”, kuri palieka kūną po mirties ir klajoja anapus, laukdama pomirtinio teismo; ir daênâ arba “Siela-vizija”, mentalinis Žmogaus atspindys, leidžiantis jam “matyti” minčių Pasaulyje, atspindinti visas Žmogaus mintis, žodžius, veiksmus.

Daênâ etimologiškai galime sieti su “Avestos” Kalbos šaknimis diarba dai (sanskrito dhyai), kurios reiškia “matyti, suvokti, kontempliuoti, medituoti”, taip pat su būdvardine priesaga nâ; taigi daênâ – tai su iranėnais Lietuvius siejanti Darna, reiškianti “Sąmonė, įžvalga, religija, sąmoningas Žinojimas” (sanskr. dhyâna). Tai – ir budistinė dharma (dhamma).

Jivanji Mody sako: “Laimingas tas Žmogus, kuris priima savo fravashi, kad šis per intelektą (baodha) ir gyvybingumą (ahu) išlaiko savo Sielą (urvan) nesuterštą, kad galėtų patekti į kitą Pasaulį ir prieš Dievą pasirodyti kaip grynoji Sąmonė (daênâ)”.

Fravashi  koncepcija – viena centrinių zoroastrizmo filosofijoje, apibrėžianti trejopą Sielos fenomeną: Sielą iki gimimo (fravashayo zatanam), gimusiojo ir gyvenančiojo Sielą (fravashayo zavantam) ir mirusiojo Sielą (fravashayo irirathusham). Kai Vaikas gimsta, jo fravashi ateina į Žemę ir tampa tarsi angelu sargu, tikru Draugu ir vedliu. Mirštant fravashi, kuri yra tobula, grįžta pas kitas Sielas. Tikima, kad šios Visatos pabaigoje (frasho kereti) visos Sielos – geros ir blogos – bus apvalytos ir fravashi susilies su tobulais kūnais tan-i-pastin.

Sielos nemirtingumo ir kompensuojamojo teisingumo pomirtiniame Pasaulyje doktrina – zoroastrizmo filosofijos ašis. Senoji iranėnų filosofija suformavo savitą jų požiūrį į pomirtinį Gyvenimą ir Sielą. Sielos poetika ir filosofija iš Persijos persikėlė į hinduistinius, džainistinius, budistinius, krikščioniškus ir musulmoniškus tikėjimus. Avicena – kertinis Viduramžių Persijos filosofas – buvo tarsi tarpinė grandis tarp senojo (zoroastristų, neoplatonikų) ir naujojo (islamo) Pasaulio. Iranėnų mitologija slepia daug netyrinėtų klodų, kuriuose esama ryšių ir su Baltų, slavų bei germanų mitologijomis.

Parengta pagal http://www.radikaliai.lt/filosofija/1697-sielos-vartai-sielos-samprata-irano-filosofijoje

Komentarų nėra: