Mykoliukas (iš Vaižganto "Dėdės ir dėdienės") kaip Lietuvio būdo prasimbolis

Tik jau toks jo buvo būdas: neprieštarauti, ne gintis, ne pretenzijas kelti, tik vis gilyn į savo kiautą trauktis; juo skaudžiau, juo giliau, ir ten gyventi savo Gyvybe.[..]

[..] Tokiam dalykui tinkamas nebent vienų tik Lietuvių vidus. Jo viduje širdies sopė, Sielos nelaimės apauga kaip gumbas; pasidaro dalis jo Sielos, padaro jį kitokį, o pašalietis nė spėti neatspėja, jog to iš pradžių nebūta, su tuo neapsigimta, – tai susidaryta. Ko tu rastumei Lietuvių širdyje, išskrodęs jų kokį šimtuką, sudarytumei kitiems gerą pragariuką, o Lietuviams tai sudaro – tik liūdesį, iš šalies žiūrint. Širdims išskrost ir patirt, ką atskiras Lietuvis kenčia, dar nerasta tokių peiliukų. Viena poezija tai težino, ir ta – tik nujautimu.

Ištrauka iš Vaižganto Knygos "Dėdės ir dėdienės"