Vydūnas apie sėslias ir klajoklių Tautas

Šiandien, atrodo, kad kiekviena Tauta turi savo Tėvynę. Tačiau vienos Tautos yra sėslios ir linkusios į pastovumą, o kitos klajoklės, nerimstančios.

Sėsli Tauta gyvena didesnėje santarvėje su Gamta. Kla­joklė linkus Gamtos tvarką laužyti. 

Sėslios Tautos Žmogus yra darnus, klajoklės – ne. Sėslusis – nereiklus, saikingas, kuklus, ramus, besidžiaugiąs savo Dvasios turtu. Klajoklis reikalauja įmanomo ir neįmanomo, besaikis ir visad nepatenkintas, nuolat ieškąs naudos.

Todėl sėslios Tautos Žmonės laikomi labiau at­silikę, o klajokliai – labiau išsivystę. Tačiau tai tik paviršutinis vertinimas.

 Kai kurios Tautos akivaizdžiai siekia turto, mate­rialių gėrybių, lengvai iškeičiamų į kitas gėrybes. Šis siekimas tuo didesnis, kuo mažiau saitų Žmogus betu­ri su Tėvyne. Atrodo, jog savo Žemės po kojų nebejaučiančio Žmogaus Sąmonėje sukyla aistra susižerti į rankas kuo daugiau turtų. Tėvynės neturėjimas išug­dė materialistinį mąstymą.

Ryškūs skirtumai tarp Tėvynę turin­čių Žmonių ir betėvynių. Ypatinga būsena, vadi­nama Tėvynės ilgesiu, juos skiria. Ji būdinga tik Tėvy­nę turintiems. 
Kiekvienos srities, kiekvieno krašto Žemės jėgos savitai pulsuoja. Todėl skiriasi kraštovaizdis, augmenija ir gyvūnija. Tos jėgos savaime veikia ir Žmogų, ir juo stipriau, kuo daugiau jo Giminės kartų yra susijusios su Tėvynės Žeme.

Todėl Tėvynę turintį Žmogų svetimoje šaly apima keistas jausmas, tartum išsekimas, tartum bejėgiškumas.
Tėvynę turintys Žmonės Gyvenimo dvasinį tu­rinį, visą Gamtos Gyvybę ir būtį patiria giliau ir esmingiau nei keliautojai ir atsikėlėliai. Dar daugiau, jie jaučiasi suaugę su pirmine kosmoso priežastimi. Jie yra tikintys.

Ištrauka iš  Vydūno Knygos "Septyni šimtmečiai Lietuvių – vokiečių santykių"