Gunaras Kakaras apie Šeimos ir Mokyklos išskirtinę reikšmę

Pasakysiu tai, ką visi žinome, ką labai taikliai pasakė de Sent-Egziuperi – visi Mes atėjome iš savo vaikystės. Iš vaikystės, kur bausmė už melą ar kitą prasižengimą taps neužmirštama visą Gyvenimą, kur vakarais į miegą nuneš Tėtės ar Mamos sekama pasaka, kur Tiesos, užuojautos, gailestingumo, Meilės ir teisingumo įtvirtinti stulpai bus tarsi vartai išeinant į Mokyklą, į gatvę, į Knygų Pasaulį, į margą, Gėriu ir blogiu nuspalvintą kasdienybę. 


Šeimos problema sunki, skaudi ir tikrai ne per rytdieną spręstina.[..] Aš nekompetentingas nurodyti čia kokias nors konkrečias veikimo gaires, tačiau kiekvieną  besikuriančią Šeimą turėtų pasiekti Šeimos bendražmogiškų vertybių pradžiamokslis. Šiame pradžiamokslyje būtų ypatingai akcentuotas Vaikų auklėjimas, darbinis užimtumas ir, kas labai svarbu, emocinio intelekto ugdymas.  Manau Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos pagrindinis uždavinys būtų, pasitelkus aukšto lygio ekspertus, sociologus, psichologus, kitų šalių patirtį, paruošti konkrečių veiksmų ilgalaikę programą skirtą Šeimoms, kurios neatidėliotinas įgyvendinimas, nuolat ją koreguojant ir tobulinant, vestų lietuvišką Šeimą į bendražmogiškų vertybių erdvę – taurios ir pilnavertės vaikystės  erdvę, iš kurios išeitų atgimusios Lietuvos žemdirbiai, Mokytojai, verslininkai, teisėjai ir prokurorai, valdininkai ir politikai, premjerai ir prezidentai.

 

Antra svarbi įtakojanti erdvė, o kai kuriais atžvilgiais ir svarbiausia, būtų Mokykla. Mokykla, kur tave pasitiktų Mokytojai. [..] kalbu ne apie šiandienos, bet apie rytdienos Mokyklą, kurioje Mokytojas turėtų būti Mokytojas. Mokytojas  -  visam Gyvenimui. Jis ir tik jis tuos tavo Tiesos, užuojautos, gailestingumo, Meilės ir teisingumo vartus, atsineštus iš Šeimos, iš vaikystės, turi paversti gelžbetoniniais kelrodžiais, tavo Gyvenimo kelrodžiais. Ir ne tik Žodžiais, bet ir savo išskirtine Mokytojo asmenybe. Mokytojo, kuris ne tik moko, bet iš kurio mokomasi. Aritmetika, algebra, fizika, chemija ir kiti specializuoti dalykai Mokyklos programoje turėtų būti antraeiliai. Išskirtiniai – dorinis ugdymas, istorija, literatūra ir Kalba.

Keli Žodžiai apie Kalbą. Žinoma, čia ir gramatika, ir sintaksė, ir rašyba, bet svarbiausia kas kita – tai mokėjimas kalbėti. Kalbėti taip, kad tave girdėtų, kad tave suprastų, kad pagaliau būtų malonu tavęs klausytis. Pasakykite, kurioje šiandienos Mokykloje mokoma kalbėti? Rezultatas akivaizdus – politikai, Seimo nariai, pagrindiniai Valstybės Vyrai ir Moterys pauzes užpildo mykimu, karštligiškai ieškodami sekančios minties, Žodžio, ar net viso sakinio. Nemoka kalbėti ir didelė dalis televizijos ir radijo žurnalistų. 

O regis viskas taip paprasta - turėti ką pasakyti, norėti tai  pasakyti ir kalbant, aiškiai ir suprantamai girdėti save klausytojų ausimis. Tai elementarus ir universalus bendravimo dėsnis, deja, Mokyklose dar nesurastas.

Kiekvienas Mokytojas, nepriklausomai nuo jo dėstomų dalykų, privalėtų moksleivius mokyti kalbėti. Ir kiekvienas Mokytojas šalia dėstomų fizikos ar chemijos dėsnių visada žvelgtų į moksleivį per bendražmogiškų vertybių prizmę ir koreguotų moksleivių matymą ir mąstymą taip, kad ir jie Pasaulį su visomis jo blogybėmis galėtų matyti per tą pačią vertybių prizmę. Ir tai būtų pagrindinis Mokytojo tikslas – išleisti iš Mokyklos pilnaverčius Žmones, o ne Žinių prifarširuotus būsimus beveidžius  specialistus. Pilnavertis Žmogus turi visas galimybes tapti specialistu, tuo tarpu  iš šių dienų gimnazijų ar aukštųjų Mokyklų atėjęs specialistas tapti pilnaverčiu Žmogumi turi žymiai mažiau galimybių, nes šalia jo visada  budės vartojimo-turėjimo slibinas.

[..] Nenukentės bendro išsilavinimo lygis, jeigu  Mokytojai vietoj pastangų įtvirtinti moksleivių galvose Omo dėsnį, Niutono binomą, ar netiesines lygtis, uždegsime juose prigimtinį, nenumaldomą pažinimo alkį ir džiaugsmą – jis ir tik jis ateityje duos vešlius, plataus pažinimo ūglius, į tvirtus Medžius išsikerojančius, vietoj per prievartą į neparuoštą, nederlingą dirvą įterptus sodinukus (kad nors atsakinėdamas pamoką atsimintų ką aš jiems vakar pasakojau...), kurie vargsta, džiūsta ir dažniausiai negrįžtamai nunyksta.

Bet kur tie Mokytojai? Deja, jų tik vienetai visoje Lietuvoje, o turėtų būti dauguma. Ne, šiandieninis algų padidinimas nieko neduos – pinigais tikrų vertybių į žmogaus sąmonę neįterpsi. Dar tebegalioja Mokytojų nuvertinimo pasekmės – į pedagoginius universitetus nueina dauguma tų, kurie nepateko į norimas aukštąsias, į norimas specialybes, o, ir baigę pedagoginį, gabesnieji su džiaugsmu aplenkia Mokyklas. Pažvelkime į Mūsų Tautos praeitų šimtmečių šviesuolių biografijas – dažnas jų atėjo iš Mokyklos, nemažus metus Mokytoju padirbėjęs.

Tik griežta atranka, gal net intelekto, o ypač emocinio intelekto, koeficientą nustatant, iš Šeimos atsineštas ir Mokykloje subrandintas vertybes įvertinant, gal įleidžiant į Mokyklas ne tik standartinį pedagogo išsilavinimą turinčius, bet ir Gyvenimo patirtį turinčius bei gilų norą jį perduoti jaunimui norinčius - tik tokia stojančių į pedagogų kelią Mokytojų atranka galėtų pagausinti Mokytojų kastą. Gal po metų ar dviejų reikėtų peratestuoti jaunus Mokytojus, patikrinti jų motyvaciją būti  Mokytoju – ar tikrai jis yra pasiryžęs dalį savo Širdies atiduoti mokiniams? Mokytoju, kaip vienuolis, turėtų duoti pasiaukojimo įžadus siekti brandžios asmenybės, dalinantis ja su mokiniais.

Net paviršutiniškai susipažinus su šiandieninėmis psichologijos problemomis, tyrimais, analizėmis, apklausomis, mokslinių Darbų išvadomis, aiškėja visiškai nenormali padėtis Mokyklose. Mūsų Mokyklose ruošiami būsimi specialistai, nes Žinių perdavimas, jų įtvirtinimas sudaro esminį ir pagrindinį pedagogo darbo tikslą. Tuo tarpu jaunas Žmogus turėtų būti ruošiamas būti Žmogumi, brandinamas Žmogumi. Pilnavertis Žmogus be tam tikro Žinių bagažo turėtų remtis bendražmogiškomis vertybėmis, emociniu ir socialiniu intelektu. Čia ir tik čia turėtų būti nukreiptos pagrindinės pedagogų pastangos. 

Kodėl tiek daug Žodžių apie Mokyklą ir Mokytojus? Todėl, kad tik dvi institucijos, Šeima ir Mokykla, turi potencinę Galią pakeisti Pasaulį – išugdyti pagrindinėmis žmogiškomis vertybėmis persmelktą jauną Žmogų. Noriu akcentuoti  - šios bendražmogiškos vertybės turi būti jauno Žmogaus dvasiniai griaučiai, kaip analogas fizinio kūno griaučiams. Kaip Žmogaus fizinis kūnas negali egzistuoti be kūno atramą suformuojančių ir palaikančių kaulų struktūros, taip Žmogaus dvasinis, etinis, moralinis būvis turėtų remtis bendražmogiškomis  vertybėmis, kaip pagrindine dvasinio kūno atrama. Nors mano palyginimas pakankamai natūralistinis, bet tikiuosi pakankamai akivaizdus.

Akcentuodamas Šeimą ir Mokyklą, kaip pagrindines Doros ugdymo institucijas, matau tarp jų didžiulį skirtumą. Šeima, apsaugota privatumo teisėmis, yra pakankamai uždara sistema, į kurios erdvę patekti galima tik gavus teisėtvarkos leidimą. Tai sistema, į kurios vidinius procesus, vyksmus ir, žinoma, turiu galvoje Vaikų auklėjimą, Mes neturime teisės tiesiogiai reaguoti, kol jie, tie vidiniai vyksmai neperžengia teisėtvarkos, įstatymų rėmus. Mokykla yra atvira Mūsų pastangoms keisti, tobulinti jos struktūrą ir veiklą. Tą ir darome – tobuliname, reformuojame.