Medžių mitologizavimas tradicinėje Lietuvių Kultūroje

Viena svarbiausių liaudiškų Tikėjimų ir papročių funkcijų – ugdyti ekologinės elgsenos nuostatas. Žemdirbiškoje Baltų Bendruomenėje vyravusi ciklinė laiko samprata sudarė prielaidas susiformuoti tausojantiems Žmogaus veiksmams gamtinės aplinkos atžvilgiu. Neveltui priežodis sako:„Kiekvienas Vyras turi pasodinti Medį, išauginti Sūnų, pastatyti namą. “Liaudiškoji patirtis gali būti įdomi, naudinga ir šiandien – kaip subtilus metodas įtvirtinant darnius Žmogaus ir Gamtos santykius, suteikiant jiems Doros ir moralės normų pavidalą. Tai išsakyta tautosakos Kūriniais ir tautodailės įvaizdžiais, o visos kalendorinės Šventės yra kuo glaudžiausiai susijusios su fenologiniais reiškiniais. Mitologiniai personažai, senojo Tikėjimo Dievai ir dievybės – tai Gamtos Galios, išreikštos personifikuotai. Į Dievus prosenovės Žmonės kreipdavosi alkavietėse. Tai šventos giraitės, gražiai ar net keistai nuaugę pavieniai Medžiai, dideli Akmenys, šaltiniai ir verdenės, kalneliai ir ežero salos.

Per gyvąją Gamtą būdavo kalbamasi su Dievais ir gaunama jų patarimų. Žyniai čia pranešdavo Dievų ištarmę svarbiausiais genties Gyvenimo atvejais: ar pasiseks karo žygis, ketinama sudaryti sutartis, numatyta tolima kelionė, ar užderės derlius, ar tinkama vieta piliai statyti... Dievams aukojama ir pradedant pagrindinius Žemės ūkio Darbus - sėją, ganiavą, pjūtį. Rudenį jiems padėkojama už išaugintą derlių. Aukojimo laužo liepsna tarsi susiedavo visas kosmoso dalis, pavaldžias skirtingiems Dievams. Tačiau svarbiausia, kad ir visas Pasaulio supratimas senojoje Baltų Kultūroje iš esmės persmelktas Gyvybės idėjos. Gamtos duotybės Žmogui buvo sakralios. Tokios pažiūros išliko ir tradicinėje Kultūroje bemaž iki Mūsų laikų. Šios nuostatos ateina iš archajiškojo Pasaulio modelio. 

„Sodink Medį, nors nežinai, kas jo pavėsyje ilsėsis“,– tai įrašas paminkle miškininkams Šernų girininkijoje. Ir išties nebuvo Lietuvoje sodybos, šalia kurios neaugo Medžių, nors Žemė buvo ir brangi, ir taupytina. Medžius pasodindavo, kai statydavo namą. Jaukumui, Grožiui, pavėsiui, kad perkūnas Namų neįtrenktų, kad vėjas šakose pailsėtų... Kitados ir tam, kad Dievai arčiau Žmogaus būtų. O tų Medžių reikėjo prie sodybos įvairių, nes apie kiekvieną buvo skirtingai mąstoma. Dabar tik nuojauta ir estetika vadovaujantis sodinama, kitados – žinant konkrečiai, ką kuris Medis įprasmina. Šiek tiek Žinių apie tai galima rasti istoriografiniuose šaltiniuose ir papročiuose. Sudėjus į visumą, ima ryškėti mitologinė potekstė, apibrėžianti Lietuvio pasaulėjautą. Ir šiandien pasodintas Ąžuolas, uosis, liepa – gražiausias paminklas svarbiam Šeimos, Giminės, Bendruomenės ar Valstybės įvykiui prisiminti.

Parengta pagal Liberto Klimkos Darbą "Medžių mitologizavimas tradicinėje Lietuvių Kultūroje" http://vddb.library.lt/fedora/get/LT-eLABa-0001:J.04~2011~ISSN_1822-7309.N_13.PG_18-39/DS.002.0.01.ARTIC