Žmogus yra sveikas, kai jo asmenybėje palaikoma Darna ir jo esmė, kai jo Dvasia-Siela gali netrukdomai reikštis ir dalyvauti dieviškoje Kūryboje. Žmogui netvarkant savo Gyvenimo iš vidaus, asmenybės Darna sutrikdoma pažmoniškumo jėgų: reiškiasi liga, krinka asmens, Šeimos, Tautos ir visos Žmonijos gyvenimas. Patiriamos kančios žadina žmonišką esmę ir skatina žmoniškumo Galias. Bundanti Sąmonė numano savo kilmę ir į ją kreipiasi savo širdies Galia, Vydūno vadinama Tikėjimu. Visumos Priežasties išvydimas ir patyrimas vadinamas gyvąja Tikyba. Ji yra svarbiausia sąlyga šviesiam žmoniškumui reikštis ir tuo Žmogaus bei Žmonijos Gyvenimo Darnai kurti.Plačiai žinomas posakis „sveikame kūne sveika Siela“ paprastai taip ir suprantamas – rūpinkis kūno Sveikata, ir būsi sveikas ir laimingas. Materialistiška ir prarandanti Tikybos likučius vartotojiška visuomenė sutrumpino senų laikų lotynišką posakį „orandum est, ut sit mens sana in corpore sano“ – „melskitės, kad būtų sveikame kūne sveika Siela“, atmesdama Maldą kaip atgyveną.
Trumpai prisiminkime, ką apie Sveikatą išmano šių laikų mokslas. Jau nuo praėjusio šimtmečio vidurio galioja Pasaulio sveikatos organizacijos apibrėžimas:„Sveikata yra visiškos fizinės, protinės ir socialinės gerovės būsena, o ne tik ligos arba negalios nebuvimas“. Lietuviški šaltiniai pateikia ir kitokius variantus: „Sveikata – tai fizinė, dvasinė ir socialinė gerovė“, „Sveikata – asmens ir visuomenės fizinė, dvasinė ir socialinė gerovė“. Šie apibrėžimai jau atveria galimybę ir platesniam Žmogaus supratimui, religijų skelbtam nuo seniausių laikų – Žmogus yra Dvasia, Siela ir kūnas. Vydūnui toks trejopas Žmogaus supratimas su vyraujančiu dvasiniu pradu yra aiški tikrovė, jam Sveikata yra „netrukdomas veikimas gyvojo pavidalo esmės [Dvasios], nestabdomas kūrimo vyksmas.“ Tokiu supratimu grindžiama visa Vydūno Sveikatos filosofija.
Parengta pagal http://vydunodraugija.lt/2013/09/sveikata-ir-tikyba-vyduno-filosofijoje/
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą