Gamtoje žinoma augmenija su savo gyvumu.O tas gyvumas su savo ypatumu pasireiškia ir Žmogaus kūno Gyvenime. Bet kiekvieno Žmogaus žmogystoje yra numanyt ir gyvališkumas. Vienok prasiskverbia pro visa tai žmogiškumas. Žmogiškasis gyvumas siekia užviršyti visą gyvymą, kokio ypatumo jis ir nebūtų Žmogaus asmenyje ir asmenybėje. Vis dėlto visa Gyvybė, kaip ir žmogiškumas, yra tikras slėpinys. Jis kyla iš visai nenuvokiamo didelio Slėpinio, kurs yra pradas viso to, kas apreiškia ir sudaro Visatą. Labai pastebėtina, kad žmogiškesnis gyvumas yra ypatingas kiekvienoje Tautoje, nors žmoniškoji esmė tegali būt suprantama kaip visur ta pati. Skirtumui daug reiškia jau gyvenamoji šalis. Kaip augmenys ir gyvuliai geriausiai tarpsta tam tikrame krašte, taip ir Žmonės. Jų kūnas bet ir visa jų žmogysta veikiama aplinkos ir labai ypatingai Žemės magnetizmo. Iškilę iš gimtojo krašto Žmonės jaučia lyg kiek gyvumo netenka ir ilgisi savo Tėvynės. Bet kiekvieno Žmogaus žmogysta ir veikiama jo esmės. Ji yra jos kilmė. Ji kūrėsi, Gamtos jėgoms veikiant, žemiškajame Gyvenime sau apstabą, kūną ir vidinį gyvumą. O jeigu žmoniškoji esmė įstengia kuo aiškiau apsireikšti, Žmogus tiki galįs gyventi visiškai savaip. Jis nusimano esąs savo žmogystoje ta Galia, kuri visus jos apsireiškimus nustato kaip jų viešpats. Kalbama apie tai, kad Žmogus esąs laisvas, esąs laisvos esybės. Taip ir Tautos kalba apie Laisvę, jeigu kiekvienos Tautos Žmonės gali gyventi savo būdu, santykius tarp jų tvarkyti atitinkant savo ypatumus, ir visą savo Gyvenimą nustatyti, kaip jai tai rodo ir geriausiai būtų. Taip gyvendama Tauta amžiais ir pakinta. Patirtys yra nuolat kitokios ir taip veikia Žmones, iššaukia pasikeičiančius atsiliepimus.
Labai reikšminga patirtis yra ta, kad galingesnė, didesnė Tauta užplūsta su savo gyvumu mažesniąją. Didžiosios Tautos gyvumas veikia kaip Galia, kuri stengiasi visa užniktosios Tautos Gyvenimą savo būdu tvarkyti ir jos gyvumą kaip nors pakeisti. Užvertia jai savo būdus ir savo Kalbą. Užplūstosios Tautos gyvumas tuo yra lyg stabdomas savotiškuose apsireiškimuose ir visame savo ypatume. Tada Tauta jaučiasi nelaisva. Jos gyvumas spaudiamas veržiasi lyg į visas šalis. Ir nebelieka jos paveldėtųjų ypatumų, kokie jie būdavo ir stengėsi apsireikšti. Sukyla tada ilgesys įsigyti galimumą gyventi savaip, būti laisva. Taip būdavo visais Žmonijos amžiais, tai kartojasi ir dabartyje. Bet reikia numanyti, kad ir tokia Tautos nelaimė yra įterpta į Kūrybos vyksmą. Kaip kieviena ir maža nelaimė, taip ir šitoji turi savo prasmę. Yra žmogiškumo skatinimas atsiskleisti, įsigalėti. Ir veikia kuo skaudžiau, kuo mažiau yra Tautoje pastangos dėtos žmogiškumui įgalinti prieš visą pažmogiškumą. Yra dar kitas vyksmas Tautų santykiuose. Vienos Tautos Žmogus renkasi Žmoną iš kitos Tautos, Žmona sau Žmogų iš kitos. Gimsta iš tokios santuokos nauja karta su dviejų Tautų ypatumais jos gyvume. Pasireiškia tada tokioj žmogystoje lyg ypatingi priešingumai. Subrendę Žmonės jaučia tai lyg kokį vidinį varžymą, kokią nelaisvę savo apsireiškimuose. Bet tai nuveikima, jeigu pasistengta esmiškai laisvėti. Ir dažnai pavyksta tada net turiningesni ir pilnesni apsireiškimai.
Visa tai apmąsčius gali aiškėti, kad Tautos visuma ir jos Gyvenimas yra pagrįstas pavienių jos Žmonių
pastangomis ir jų išvadų. Kaip kiekvienas Žmogus gali Gyvenimu naudotis laisvėjimui, taip laisvėja ir visa Tauta. Kiekvieno Žmogaus siekimas laisvėti yra pagrindinė sąlyga visai Tautai laisvėti. Bet tam aiškiai matyti, reikia suprast, kas yra Žmogaus Laisvė. Kalbama dažnai, kad Žmogus esąs laisvas, kai jis turįs laisvą Valią. Tikima, kad Žmogus visais savo apsireiškimais teikiasi Gyvenimui iš savo esmės. Bet geriau stebint save, galima nuvokti, kad kiekvienam judesiui, kiekvienam veikimui Žmogus yra ko nors skatinamas, o labai dažnai tieisog privertiamas, kad veikia be jokios atstangos. Žinomi yra tūli kūno Gyvenimo reikalingumai turi būti patenkinami, jeigu Žmogus nori kūną gyvą ir juo pasinaudoti patirtims ir apsireiškimams. Iš to jau aiškiai matyti, kad Žmogus nėra visai laisvas, bet įterptas į tikrus būtinumus. Toliau ir kyla vidiniame Žmogaus Gyvenime visokios būsenos, visokie jausmai, geidavimai, aistros ir dar visa kas. Čia, Tiesa, Žmogus galėtų jau juos ar sekti ir patenkinti, ar jiems pasipriešinti ir juos nuguldyti. Bet nepalyginamai didžiausias Žmonių skaičius jiems pasiduoda, jiems vergauja ir juos apreiškia, o jų esmė lyg apnykusi. Beveik tą patį Žmogus patiria apie vidinį savo vaizdavimą apie savo mintis ir mąstymus. Jis juos pats kuriasi, jiems suteikia Šviesos iš savo Sąmonės. Bet juos susikūręs, jis jiems ir pasiduoda ir leidiasi jų vedžiojamas, tarsi jie būtų jo valdytojai, ypačiai tada, kada jie susieja su visokiais geiduliais. Nenumano, kad jis yra savo Kūrinių, būtent minčių ir apskritai protavimų tarnas. Dažnai jis netgi tiki, kad jo protavimas sudarąs jo esmę. O nors kiek sąmoningai susivokdamas jis gali numanyti, kaip jis tada yra nelaisvas. Žmogus Laisvėje numanydamas, kad jis kaip Žmogus yra kita kas kaip jo kūnas, bet ir kaip jo juslumas, jo nuotaika ir jo protavimas. Visam tam jis yra pradas ir pagrindas ir turi visa to apreiškimą nustatytą. Taip save suvokdamas jis iš nelaisvės jau kiek atsigauna.
Bet daug reikšmingiau dar yra, kad jis stengiasi numanyti savo esmės kilmę, didįjį Slėpinį, kurs yra visa ko išeiga ir pagrindas, ir juo sekdamas eina Kūrybos vyksmu. Tada Žmogus iškyla iš visų suvaržymų ir pavergimų ir jaučiasi laisvėjančiu. Prisimena garsaus Krikščioniškumo Skelbėjo Augsutino žodis: „Deo servire summa libertas (Dievui tarnauti pilniausioji Laisvė)“. Jeigu tokių Žmonių daugėja Tautoje, visa ji ir laisvėja, nors būtų ir užplūsta kitos Tautos gyvumo ir jojo Galios. Esmiškai laisvėjantios Tautos žmogiškumas nuolat šviesiau spinduliuoja ir veikia tuos, kurie ją yra pavergę, taip, kad jie pakinta ir atslūgsta nuo jos, įstengdami vertinti visų Žmonių žmoniškumą ir jų Laisvės apsireiškimus.
Ištrauka iš "Vydūno laiškų skautams"
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą