Visas būties turinys prasideda antgamtiniu, pojūčiais nefiksuojamu ir Žmogaus protu nepasiekiamu dievišku principu. Būties principas - kaip dieviška trejybė, kurios sandai nėra lygiaverčiai kaip krikščionių Viešpatyje. Ta trejybė yra Vienis, „Nūs“ (dvasia, protas) ir Siela . Jeigu būtų tik Vienis, Mes apie pasaulėtvarką nieko nežinotume. Protui jis neprieinamas, todėl ir nepaaiškinamas. Jis kartais vadinamas Dievu, kartais Gėriu. Tai jėga, peržengianti būties ribas, nors kartu tai ir pati būtis. Taigi Vienis yra daugiau nei Visybė, nes jis peržengia „visko“ ribas. Jis yra visur, todėl jam nereikia ateiti. Kadangi Vienio mūsų protas negali apibūdinti, tai apie jį Tiesos daugiau patirsime tylėdami.
Antrasis būties principo sandas – „Nūs“, kuris yra tai, kas panašu į Dvasią ar protą. „Nūs“ – pasaulinė Dvasia. Tai Vienio paveikslas, t. y. regimybė, kuri kilo Vieniui mąstant patį save. Taigi Vienis ir Nūs – tas pats dalykas, nes tas, kuris regi, ir tai, ką regi, – viena. Tačiau būtent Nūs yra galimybė šį tą apie jį sužinoti. Žmogus dieviškąją Dvasią gali pažinti mąstydamas savo Sielą, tiksliau, jos protingąją dalį. Tai įmanoma tam tikrais įkvėpimo momentais, ekstazėje. Sueidami į sąlytį su Nūs sužinome ir apie Vienio buvimą. Regimasis Pasaulis atsirado todėl, kad yra trečiasis būties sandas – Siela. Siela – žemiausioji Vienio pakopa, tačiau būtent ji yra žvaigždžių, Saulės, Mėnulio ir viso regimojo Pasaulio Kūrėja. Pasaulinė Siela yra dieviškojo intelekto („nūs“) atžala ar nuolauža. Ir savo ruožtu yra dvejybė: viena jos pusė (vidinė) gręžiasi į viršų, į Dvasią, kita – žemyn ir kuria savąjį paveikslą, t. y. matomąjį ir jausmų Pasaulį. Tas matomasis ir materialusis Pasaulis nėra grynas blogis, nes kyla iš dievybės. Taigi materija yra Sielos Kūrinys ir nėra nepriklausoma.
Būtis „ten“ yra tobuli „nūs“ pirmavaizdžiai (idėjos), būtis „čia“ į šituos pirmavaizdžius tik panaši. Individualios Sielos, atėjus jų laikui, patenka į kūnus. Įžūliausia Sielos dalis patenka jau į augalus. Siela, palikusi Žmogaus kūną, patenka į kitą kūną pagal teisingumo principą, kad patirtų tas pačias kančias, kurias sukėlė kitiems Žmonėms. Jeigu Siela be nuodėmės, ji mechaniškai, t. y. neištirpdama, susilies su pasauliniu Nūs. Pasaulinės Sielos sukurtas kosmosas amžinai sukasi tai žūdamas, tai vėl atgimdamas. Amžina yra gyvūnų kova, amžini karai ir tarpusavio žudynės. Taigi blogis taip pat yra amžinas ir neišvengiamas. Tačiau Pasaulis „čia“ – tik teatro vaidinimas, nes dora Siela yra nepriklausoma. Ji pavaldi tik laiko trukmei ir niekam daugiau. Nors blogis ir reiškiasi, tačiau dievybė savo sukurtu Pasauliu rūpinasi ir tvarko jį galiausiai protingai. Blogis nėra absoliuti neganda, nes tik paįvairina Pasaulio teatro dramą – taip gyventi įdomiau, o Siela po visų negandų vis tiek sugrįžta pas savo tikrąjį ir mylimą Tėvą. Trivienis nesukuria Pasaulio iš absoliutaus nieko, bet visos trejybės dalys ir pagaliau materija bei visas regimasis Pasaulis yra lyg dievybės vidaus virsmas kitu, tačiau kartu išlaikant savo nekintamumą.
Parengta pagal http://lietuvai.lt/wiki/Plotinas
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą