Visi, tvirtai besiviliantys Dievu, iškyla iki Jo ir nušvinta amžinos Šviesos švytėjimu.
Jeigu Žmogus pernelyg nesirūpina savimi vardan Dievo Meilės ir Dorybės, žinodamas, kad Dievas rūpinasi juo - tokia Viltis yra tikra ir išmintinga. O jeigu Žmogus rūpinasi savo reikalais ir kreipiasi į Dievą Malda tik tuomet, kai jau apninka neišvengiamos bėdos, ir savo jėgomis jau negalėdamas pakeisti nieko, pradeda viltis Dievo pagalbos - tokia Viltis sumaištinga ir klaidinga. Tikroji Viltis ieško vienintelės Dievo karalystės ir yra užtikrinta, kad visa, kas žemiška ir būtina dėl šio laikino Gyvenimo, neabejotinai bus duota. Širdis negali būti Taikoje, kol nesiekia šios Vilties. Ji nuramina ir įlieja džiaugsmo. Apie šią Viltį bylojo visi švenčiausi asmenys.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą