Darnos Žmonės

Darnos Žmonės vadovaujasi sava patirtimi, o ne visuomenės nuomonėmis ar nurodymais. Jie mato, kaip juda Žvaigždės bei planetos. Stebi, kaip pučia vėjas. Kaip keičiasi metų laikai. Junta Žemės sukimąsi. Geria oro gaivumą. Skanauja Vandens tyrumą. Mato, ką veikia žvėrys bei paukščiai. Girdi Medžių garsus. Tyrinėja Žmonių Gyvenimą. Skaito Akmenų raštą. Atmena, kaip iškildavo ir smukdavo civilizacijos bei Kultūros. Mėgaujasi maisto ir gėrimų teikiamais malonumais. Su džiaugsmu kasa laukus. Neskuba stoti į konfliktą. Visaip remia Taiką. Mąsto apie tylą. Gydo vaistažolėmis. Skamba sykiu su dievirpa. Tapo, davę Valią vaizduotei. Pastangas deda tikslingai. Mankštinasi, kad neprarastų vikrumo. Skaičiuoja tai, kas nesuskaičiuojama.
Kukliai pripažįsta savo trūkumus. Susijaudina iki virpulio, patyrę didybę. Nepamiršta mirties. Džiūgauja dėl naujai gimusios Gyvybės. Palaiko Draugus. Atgauna jėgas vienatvėje. Dirba savo rankomis. Keliauja savo kojomis.

Jie trokšta tik Darnos su kuo įprasčiausia kasdienybe. Nori gyventi orų, metų laikų, Dangaus, Vandenų ir Žemės draugijoje. Darnos Žmogui nieko nereikia, tik tapti Žmogumi, suprantančiu Dangaus ir Žemės dėsnius, pažįstančiu Dvasią. Darnos Žmogus platus tarsi slėnis, atviras, nieko neatstumiantis, radęs savo vietą - Žmogus su pusiausvyra.

Nagingai ką išdrožti iš Medžio, greitai užvirinti Vandens, pagaminti gardų valgį, tvarkingai suremontuoti Namus, vienam irkluoti valtį, nužiesti apvalų puodą, paruošti reikiamo stiprumo žolgirą, auginti javus, kurie išmaitins daugelį Šeimų, suprasti gyvūnus, rašyti tai, ką manai ir jauti, vaikščioti lengva eisena, tobulai susikaupti - visi šie veiksmai atrodo paprasti. Darnos Žmogus nieko daugiau netrokšta, tik atlikti kiekvieną jų gerai.

Taip paprastai gyventi yra dora. Salonų lankytojai gyvenantį prie Žemės pavadins prasčioku, neišmanėliu. Tačiau Darnos Žmogus tik nusišypsos ir nueis sau į Miškus. Jam geriau likti neišmanėliu ir neatitrūkti nuo Dievo, nei iškilti į pačias rafinuotos aukštuomenės viršūnes ir nepažinti Dievo.