Dvasinę Gyvybę Tautai ir Valstybei teikiantys šaltiniai čia pat, šalia Mūsų. Nedovanotinai užmiršti, barbariškai apaugę krūmais,
avietynais ir dilgynėmis.
Lietuva
– piliakalnių šalis. Vien Mūsų Valstybės teritorijoje jų
priskaičiuojama virš pusantro tūkstančio. Daugybė jų pasilikę
Baltarusijoje, Augustavo-Suvalkų krašte (Lenkija), Kaliningrado
srityje (Rusija). Piliakalniai pilti dar iki Kristaus amžiaus. Bet
jų – nedaug. Pagrindinis jų tinklas ėmė plėstis po Baltų
religinės reformos, VII-XI šimtmečiais.
Nuklydęs nuo autostradų ir keliaudamas jaukiais
vieškeliais, sustok prie pakelėje pasitaikiusio piliakalnio.
Nepagailėk keliolikos minučių ir, užlipęs ant jo, parymok.
Pajausi Protėvių Dvasios alsavimą, išgyvensi susiliejimą su
Gamtos viešpatija... O jeigu dar pasklaidysi 2005 metais išleistą
piliakalniams skirtą trijų tomų atlasą, įsitikinsi, kad dauguma
jų buvo supilti ritualinėms apeigoms, kaip sakrali vietinės
bendruomenės susirinkimo vieta. Tai buvo Šventyklos po atviru Dangumi. Su Pasaulio Kūrėju, su Gamta Mūsų Protėviai bendravo,
išgyveno tiesiogiai, neslegiami mūro sienų.
Iš
istorijos šaltinių žinome: po hunų atsibastymo (III-IV a.) dalis Mūsų giminaičių Baltų užsikrėtė nomadine (klajokline) Dvasia.
V-VI a. Ištuštėjo pietinių galindų, sūduvių Žemės. Ženkli
jų dalis patraukė į Europą, į tuomet dar egzistavusią Romos
imperiją. Mūsų Protėviai susigriebė: Tėvynė privalėjo įgyti
konkretesnius fizinius kontūrus ir dvasinės Kultūros akcentus.
Prisiminta nuo seno piltų piliakalnių idėja. Štai ir prasidėjo
palyginus spartus jų tinklo audimas! Pririšęs kaimo bendruomenes
prie gimtosios Žemės, konkretizavęs Tėviškės pajautą. Dar
daugiau... Piliakalnių tinklas išreiškė ne tik kokybinius
pokyčius Baltų apgyvendintame regione. Jis davė impulsą gimti
politinei nacijai – Lietuvių Tautai. O ji vėliau savo sparnus
išskleidė iki didžiulės imperijos susiformavimo.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą