Valstybės valdymo forma

Darnos didvalstybės valdymo forma - kapos ir meritokratijos principus derinanti sistema, vadinama Dera.

Pagal visuotinai priimtus dėsnius, kiekviena Tauta pati sprendžia, kaip jai tvarkytis ir kuo jai vadovautis, valdant Valstybę. Lietuva semiasi stiprybės iš savo didingos ir turtingos praeities. Mūsų šalyje nuo amžių priimta vadovautis kapos sąranga savivaldoje. Kapos sąranga – nuo mažiausios iki didžiausios struktūros persismelkianti teisingumu nuostata, jog valdyti turi tie, kurie savo gyvenimu ir darbais jau įrodė savo sugebėjimą tvarkytis ir darniai sugyventi. Todėl pas mus tiek kaimelyje ar miestelyje, tiek valsčiuje ar srityje savivaldos ir bendruomenės tvarkymosi klausimuose sprendimo teisę turi tik daugiavaikiai, pavyzdinius ūkius ir darnias Šeimas sukūrę, sąžiningi, dori piliečiai. Subūrę iš 7-12 tokių pačių narių valdančiąsias grupes, kapos nariai vienbalsiai priima pačius teisingiausius sprendimus. Tik tokia santvarka yra naudingiausia visuomenei, jos dėka mūsų Didvalstybė eina klestėjimo keliu. Ši sąranga leidžia į sprendimų priėmimą ateiti išmintingiausiems Tautos atstovams. 

Meritokratija. Per ilgą ir didingą savo Tautos istoriją įšgyvenę įvairiausias valdymo formas, mes grįžome prie Protėvių vertybių. Darnos didvalstybę valdome daugiausia meritokratijos principais – kuomet valdo turintys didžiausius pasiekimus ar sugebėjimus turintys Žmonės. Meritokratija - valdymo sistema, kai atsakomybės yra priskiriamos asmenims dėl jų nuopelnų, t.y. protinių sugebėjimų, kvalifikacijos, kompetencijos ir išsilavinimo, kurie nustatomi per testus ir įvertinimus. Asmens Gyvenimo nuopelnai (tvirta pavyzdinga daugiavaikė Šeima, tvarkingas ūkis, verslas, veikla, įrodanti, kad asmuo geba tvarkyti savo artimą ir tolimą aplinką, intelektas, Žinios, ...)  yra pagrindinis veiksnys skiriant postus.

Šios valdymo formos ištakos yra jau Konfucijaus (6 a. pr.m.e.), o taip pat kituose konfucionistų ir legalistų darbuose. Konfucijaus mokymo pagrindas buvo žinių siekimas tam, kad taptum geresnis. Pirmoji meritokratija įkūnyta Hanų dinastijoje 2 a. pr.m.e., kai buvo egzaminuojami valdininkų „nuopelnai“ (nuo 165 m. pr.m.e.). Čingischano valdytoje Mongolijoje vadai ir generolai buvo skiriami laikantis meritokratijos principais. Napoleono valdyta Prancūzija laikoma buvusi meritokratiška.

Kapos sąranga. Kapos sąranga gyvavo senovės Lietuvoje. Ji įgyvendino tikros savivaldos (bendruovaldos) modelį.

Rinkdavosi žmonės į bendruomenės susirinkimą, nuo kiekvienos Šeimos po Vyrą, Šeimos galvą, svarstydavo bendrus klausimus, išsirinkdavo savo kapinį, vieną nuo dešimties Vyrų, kurį įgaliodavo atstovauti jų interesus. Tie rinkdavosi po dešimt ir išsirinkdavo sau šimtinį, siųsdavo juos į Rėdų (tarybų) sueigas, tie išsirinkdavo savo atstovus į Pavietą (apskritį).

Visi tie rinkimai būdavo atviri, vieši, būdavo daug diskusijų – kuris geresnis atstovas bus. Renkamas kapinis vienbalsiai, nes geriausias vis tiek būdavo tik kažkuris vienas. Sprendžia ne dauguma, o bendras sutarimas, dingsta opozicijų klausimai, nelieka nepatenkintų, visi vieningai prisiima atsakomybę už savo pasirinkimą.

Kaimynai visada žinodavo, kuris darbštus, kuris rūpinasi savo Namais, Šeima, kuris atsakingiausiai žiūri į bendrus reikalus. Visi norėdavo išsirinkti tokį, kuris geriausiai atstovaus jų interesus.

Šimtinio ir tūkstantinio rinkimai vykdavo analogiškai, žmonės susipažindavo, išsiaiškindavo kiekvieno interesus ir galimybes. Šimtinius jau rinkdavo išrinktieji kapiniai (dešimtiniai). Tuo pačiu būdu būdavo išrenkami įvairių lygių teisėjai, kurie atstovaudavo Teisybei. Būdavo atsakingi savo rinkėjams ir niekam daugiau.

Ši valdymo forma ypati dėl paprasčiausios priežasties – kuo mažesnis ratas žmonių renka savo atstovą – tuo didesnė tikimybė tą padaryti teisingai – lengviau susitarti, lengviau pareikalauti atsakomybės, lengviau atšaukti blogai dirbančius. Mažesnis ratas žmonių visada lengviau susirinks, apsitars, išsakys problemas, pareikš nepasitenkinimą. Tai pradės burti žmones į pilietines grupes, bendruomenes, suteiks galimybę tiesiogiai dalyvauti valdymo procese, suteiks atsakomybę už savo bendruomenės gyvenimą, už savo Valstybės Gyvenimą. Nuo Žmogaus Valios priklauso bendra gerovė, nėra primetami nenaudingi sprendimai, vengiama daryti žalą visuomenei, nes yra atsakomybė prieš savo rinkėjus.

Deros sistema. Šiais laikais, kai ne tik nuo Vyrų priklauso Šeimos gerovė, kai balsavimo teisę turi visi Lietuvos piliečiai, deklaravę savo gyvenamą vietą, rinkimuose dalyvauja žymiai daugiau Žmonių. Todėl, rinkimai pagal Kapos sąrangą, tampa daugiapakopiai. Jie organizuojami rinkimų komisijos iniciatyva, išsiunčiant rinkėjams kvietimus, kuriuose nurodomi jų Kapos nariai, artimiausi 7-12 rinkėjų pagal gyvenamą vietą.

Kapa susirenka, vienbalsiai išrenka savo delegatą, Kapinį, visi atvyksta į rinkiminę apylinkę ir pasirašytinai patvirtina pasirinkimą. Delegatas gauna pažymėjimą. Vienbalsiai todėl, kad vis tiek tik kažkuris vienas geriausiai sugebės atstovauti savo Kapą, turės tam laiko ir noro. Visiems pritarus vienai kandidatūrai atkrenta galimi nesutarimai ateityje, nelieka nepatenkintų, opozicijos. Atviras rinkimas leidžia išsakyti Tiesą apie kandidatus, jų sąžiningumą, darbštumą, iniciatyvumą. Nepasitikėjimas turi būti paremtas faktais, o ne ambicijomis, ar emocijomis. Neišrinkus ir nesutarus dėl kandidato, jis neregistruojamas ir toliau šie žmonės nedalyvauja rinkimuose, kol neišsirinks Kapinio.  

Toliau renkamas šimtinis. Rinkiminė apylinkė išsiunčia kvietimus (7-12) artimiausiai gyvenančių Kapinių, kurie vienbalsiai išsirenka Šimtinį. Pasirinkimas užtvirtinamas rinkiminėje apylinkėje pasirašant visiems Kapiniams. Šimtinis gauna pažymėjimą. Jei dėl kažkokių priežasčių neišrenkamas Šimtinis, jis neregistruojamas ir toliau Kapiniai nedalyvauja rinkimuose, kol neišsirenka savo atstovo. Šimtiniai suformuoja seniūnaitijų tarybas. Jie renkasi savo atstovą į seniūnijos tarybą. Seniūnijų tarybos renkasi savo atstovą į savivaldybės tarybą. Savivaldybės, priklausomai nuo jų dydžio, gyventojų skaičiaus, renkasi savo atstovus į seimą. Visa tai daroma bendru sutarimu, kažkuriai grandžiai neišsirinkus savo atstovo, jis nedeleguojamas. Išsirinkti atstovai gauna atstovavimo mandatus. Nedirbantys, ar blogai dirbantys bet kurio lygio delegatai, gali būti atšaukiami juos rinkusiųjų, pareikalaujant atsakomybės už padarytą žalą.

Valstybei vadovauja Konstitucija. Jos priežiūrai visuotinai renkamas Vytis - Valstybės vadovas. Jam talkina Konstitucinis teismas. Seimo paruoštų įstatymų įgyvendinimui iš specialistų formuojama Vyriausybė. 

Nėra jokių kadencijų, nei renkamose, nei samdomose pareigose. Jei pavestas darbas atliekamas gerai, jei visi patenkinti vykdoma veikla – nėra jokios valdymo rotacijos. Taip atsiranda valdymo tęstinumas, tampa galimas ilgalaikis planavimas. Kaita visuose valstybės lygiuose vyksta pasitraukus, mirus, ar dėl kitų priežasčių nesant delegato, nuo tam tikros rinkėjų grupės. Rinkimų, kaip visuotinių nebelieka. Kam keisti tai, kas gerai dirba? Blogai dirbantį galima pašalinti tuojau pat.

Labai svarbiais valstybei klausimais atliekamos visuotinės apklausos, keliant klausimus iš apačios, kaip ir iš viršaus. Vyksta nuolatinis tiesioginis ir grįžtamasis ryšys tarp įvairiausių lygių atstovų ir visų valstybės piliečių. Nėra brangių dekoracinių rinkimų, nėra emocijomis besivadovaujančiųjų balsavimų. Skirtingų lygių teisėjai renkami skirtingų lygių tarybose.

Deros principai įtvirtinami Konstitucijoje ir jos punktus galima keisti tik Tautos referendumu, jei už tai pasisako ne mažiau, nei 2/3 turinčių balso teisę gyventojų.

Taip valstybę valdė mūsų Senoliai, tai buvo mūsų suklestėjimo ir galios pamatas. Turime pilną teisę gyventi taip, kaip jie gyveno ir privalome išlaikyti savo šalies Kultūros ir gerovės tęstinumą. Ir maži, ir seni puikiai supranta tokios santvarkos būtinumą, nuo mažens gyvena tokioje aplinkoje ir gyvena darnų, kupiną teisingumo Gyvenimą. Todėl dažnas svečias mūsų kraštą vadina Darnos šalimi.