Tačiau nei aborigenai, nei irokėzai nesukūrė valstybės. Japonų šintoizmas – etninė religija, ne gentinė. Tai didelis skirtumas. Šintoizmas kaip etninė religija yra tautos, sukūrusios valstybingumą, religija. Šiuo metu jis sinkretiškai susipynęs su budizmu ir konfucianizmu, bet gyvuoja ganėtinai autonomiškai; įtakos ir šaknys dar gerai atsekamos ir ta ar kita sinkretizmo paskatinta inovacija puikiai datuojama. Šintoizmas yra etninė religija, turinti valstybinės religijos statusą. Tai maždaug tas pats, jei lietuvių religinė sistema būtų išsilaikiusi iki šių dienų drauge su valstybine nepertraukiama tradicija. Todėl šintoizmas mums ir įdomus. Kita vertus, kai kurie jo vaizdiniai ir ritualai sutampa su baltiškų religijų elementais, ir dar daugiau – kai kuriuos jų paaiškina ir atskirus mums žinomus faktus susieja į visumą.
Etninė religija turi savimonę, ideologiškai ją pabrėžia ir modernybėje. Japonai kartais tarsi priversti teisintis dėl to, kad išlaikė tradiciją, kuri vakariečiams atrodo egzotika, pakabinta lyg ir tuščioje erdvėje. Vis dėlto tai ne tuščia erdvė, o nuo seno gyvuojanti sistema. Tokį aiškinimą, leidžiantį moderniam europiečiui pripažinti šintoizmą, siūlo, tarkime, šiuolaikinė japonų ideologija, kuri lygina šintoizmą su judėjų religija (etnine) ir hinduizmu (taip pat, kad ir su išlygomis, etnine religija).
Japonijos liaudies religija šintoizmas apibrėžiama iš kinų kalbos pasiskolintu žodžiu sinto, nuo sien-tao "dvasių kelias", japoniškai kami-no-mici "kilniojo kelias". Skiriamos trys šintoizmo formos: šeimos kultas, kaimo kultas, valstybinis kultas. Visi šie kultai turi atitinkamas tradicijas, ritualus, šventyklas, o pagrindiniai šintoizmo dievai – tai kami. Tai ir dievai, ir deivės, dvasios, ir protėviai, ir gamtos galios, ir "visi japonai", nes kiekvienas mirusysis tampa kami. Nieko keisto, kad kami yra 800 milijonų. Nepaisant įspūdingo skaičiaus, yra tam tikra kami hierarchija ir apibrėžtos funkcijos, nors kami nėra būtinai susijusios su kokia nors vieta, gali keliauti, judėti ar įsikūnyti į kuo nors išsiskiriantį kūną, tampantį shintai – kami kūnu. Tai gali būti akmuo, gėlė, krioklys, paveikslas, veidrodis ir iš esmės bet koks kami dėmesį atkreipęs daiktas. Kami gali judėti, bet kai kada turi savo teritorijas, tarkime, kaimą, lauką, giminę, šeimą ir – jei įsikūnija į valdovą – visą Japoniją. Kami saugo, prižiūri, sergsti. Kartais, jei sritys, kurias globoja, yra svarbios, atitinkamos kami įgauna visiems japonams bendrą reikšmę ir pereina jau nebe į dvasių, o į dievybių rangą. Taip atsirado ryžių dievybė Inari – svarbi, nes ryžiai pagrindinis japonų maistas, – mokslo dievybė, kurią pagarbinti susirenka visi stojantieji į aukštąsias mokyklas, kelionės dievybė Narita, kuri pagarbinama prieš kiekvieną ilgesnę kelionę. Kami bruožas – jos padeda čia ir dabar. Antgamtinis pasaulis yra kupinas kami ir per šitą dvasių tirštumą darosi sakralus, o gal atvirkščiai – gamtos sakralumo išgyvenimas, persmelkiantis visą japonų kultūrą, lėmė kami įtvirtinimą. Apskritai gamtos dvasios, gausios gamtos dvasios yra Sibiro tautų, Arkties tautų tikėjimų savybė, ir japonai neiškrenta iš Eurazijos konteksto. Kitas klausimas – šios religijos įgyvendinimas, susijęs su kultu, nustatytais ritualais, šventyklomis, yra smarkiai estetizuotas. Tai jau japonų savastis. Šintoizmu apibrėžiamas labai platus religinis diapazonas – nuo lokalinių kultų ar akmenyse gyvenančių dvasių iki pat imperatoriaus kulto. Šintoizmas, kaip ir konfucianizmas, turi tam tikrą valstybinį užtaisą, jis prisidėjo ir prisideda prie nacionalinio išskirtinumo formavimosi, prie lojalumo valstybei ir administracijai.
Kami yra jaučiamos, nujaučiamos, jos yra ne vaizduojamos, o įsivaizduojamos ir prišaukiamos ypatingomis maldomis norito, kuriomis žmogus jungiasi su kami.
Šintoizmą nuo VI a. antrosios pusės ėmė veikti iš Kinijos atkeliavusios religijos. Užuot, kaip tokiais atvejais įprasta, atsiribojęs nuo jų ir pabrėžęs savo išskirtinumą, šintoizmas pasirinko dialogo ir bendradarbiavimo kelią. Taip buvo sukurta jo sintezė su budizmu (ryobu shinto), konfucianizmu (suiga shinto), konfucianizmu ir budizmu (arba šintoizmo apologetika Yuiitsu shinto).
Šintoizmas nenaudoja dievų stabų ar atvaizdų įprastine prasme. Dievai ir kami šventyklose turi vadinamuosius mitamasiro – "pavaduojančią dvasią", t. y. daiktą, kuris simbolizuoja dievybę. Kai per šventes dievas "kviečiamas žemyn" iš dangaus, mitamasiro tampa shintai – pažodžiui "dievo kūnu", t. y. dievybės jame įsikūnija. Amaterasu shintai – tai aštuoniakampis veidrodis, kitai dievybei atstovauja kalavijas ir pan.
Šintoistinė šventykla susideda iš torii, savotiškos "triumfo arkos", toliau įeinama į haiden, išorinę pamaldų salę, kur vyksta ceremonijos, ir dar giliau – honden, vidinė salė, kurioje saugomas dievo shintai. Dievai, pasak šintoizmo, gyvena ne tik šventyklose, bet ir kalnuose bei miškuose. Ten taip pat stovi jiems skirtos šventyklos. Shintai laikomi kalnai "kaip tokie", kartais dievybės buvimo vietą simbolizuoja tiesiog arka torii, pastatyta vietoje, kur atsiveria puikus peizažas ir pan.
Pamaldos susideda iš maldų norito skaitymo, nusilenkimų, plojimo delnais ir ryžių ar vaisių aukų. Per didesnes šventes atliekami pantomimos pobūdžio šokiai kagura, užtrunkantys visą dieną. Dar ir šiandien šventyklose yra merginos miko, šokančios dievams. Apie kai kurias miko manoma, kad jos turi bendravimo su dievais ir mirusiaisiais dovaną, taip pat gali išpranašauti ateitį. Prisimintina prūsų legendinė milžinė Pogezana, kuri šokdavusi su dievais ir pranašaudavusi ateitį bei išprašydavusi iš jų to, ko reikia žmonėms.
Kai kurie sutapimai gali būti universalūs, "archetipiniai" ir tokie yra. Kita vertus, yra bendras Eurazijos religinių vaizdinių sluoksnis, kuris genetiškai nesusijusias religijas aprūpina tokiais pačiais ritualais, mitais ar kulto detalėmis. Trečia vertus, tokie sutapimai ilgiausiai galėjo išlikti priešinguose Eurazijos kampuose esančiose "salose", Japonijoje ir baltų kraštuose bei konkrečiai Lietuvoje, nes etninės religijos tiek Japonijoje, tiek Lietuvoje buvo tapusios valstybinės ir tai prisidėjo prie tam tikrų Eurazijos archajiškumų konservacijos. Turiu pasakyti, kad tokių panašumų yra daugybė. Prisiminkime vien "padriką" ir netvarkingą Jono Lasickio panteoną. Pasitelkus raktinę kami sąvoką, J. Lasickio dievų sąrašą būtų galima perskaityti visiškai kitaip. Kami gali glūdėti kiekviename daikte. Apie kami hierarchiją galima tarti, kad ji svarbi, bet daugybe atvejų neesminė. Tokia dvasinė esybė, kaip Dugnai, globojanti kubile supiltus miltus, ar Raugų Žemėpatis, rūgimo dievas, ar Šluotražis sunkiai įsiklijuoja į struktūros reikalaujantį panteoną. Tuo tarpu manant, kad tai kažkas panašaus į kami, išnyksta ir hierarchijos klausimas, ir panteonas, ir keistų daiktų bei funkcijų pomėgis: kami gali būti ir funkcijos globėja, ir gyventi šluotražyje – tai būtų shintai, dvasios kūnas. Apskritai kami samprata panaikina skirtumą tarp dievo ir dvasios – visi kami apibrėžia ir vieną, ir kitą.
Tokiu atveju mes galėtume lengviau suprasti skirtumus tarp prakilnių ir hierarchizuotų XIII–XIV a. dievų panteono ir "gamtos kultu" ar pan. pravardžiuojamos dvasinių esybių gausos gamtos kūnuose, daiktuose, simboliuose – ne tik sakraliniuose daiktuose ar stabuose. Tai būtų galima paaiškinti keliais lygmenimis. Paprastai tariant, "valstybinis šintoizmas" Lietuvoje karių ir valdovų su žynių pagalba (Prūsijoje atvirkščiai) redukuotas iš bendro "šintoistinio masyvo". Anksti kalbėti apie tokias požiūrio perspektyvas, šią versiją reikia analizuoti kelis dešimtmečius ir ji ne vadovėlinė, o hipotetinė. Bet kai kurie dalykai, išlikę japonų šintoizme, ir šiandien yra aiškinami tuo pačiu būdu, kaip ir šintoizmui tapus valstybine religija maždaug VI–VII a. po Kr. Milžiniškas dėmesys protėviams, Eurazijoje būdingas tik lietuviams ir japonams, labai skaidrus, "neheloviniškas" santykis su mirusiaisiais. Mirusių valdovų sudievinimas, žinomas iš Lietuvos metraščio legendinės dalies, mažai dėmesio šventyklų tvarumui (medis, audeklas, bambukas, gamtos objektai ir shintai, žiedu ar kubilu pradedant, kuriuose gyvena dvasios/dievai – gal kami vertėtų versti "deivilais"?). Samurajų etika su bušido ir ritualinis charakiris – visiškai tapati Pilėnų kunigaikščio Margirio savižudybė persirėžiant pilvą. Aukos dievams, kartu ir shintai Japonijoje gali būti iš popieriaus ir medžio padarytos simbolinės figūrėlės, labai jau primenančios lietuviškus sodus, įvairias figūras, gaminamas iš šiaudų ir, po teisybei, taip ir nepaaiškintas iki šių dienų. Piliakalniai, kurie Lietuvoje pilti (kartais) be jokios regimos priežasties, tarkime, nei politinės, nei karinės – pilti, kai greta stūkso trys ar keturios natūralios ir daug geriau gynybai tinkančios kalvos. Šintoizme tokių kalvų pylimas prisimenamas labai gerai ir žinoma, kam jos pilamos; tai mirusiųjų pilkapiai, per kuriuos sujungiama žemė ir dangus, o iš jų, iš šių "japoniškų piramidžių" (jas japonų kultūros istorikai gana rimtai taip ir vadina), į gamtą, aplinką, žemę, miškus sklisdavo palaimos srautas. Atitinkamai racionaliai galvojant – kuo daugiau tokių piliakalnių, tuo daugiau "palaimos šaltinių". Lietuvių kapinės iki dabar daugel kur įrengtos ant piliakalnių, kalvų. Galų gale tampa aiški ir sinkretiško religingumo išraiškos – Kryžių kalno – funkcija. Kad lietuvių tradicija sinkretiškai susiliejo su katalikybe, įrodinėti nereikia; lygiai taip pat šintoizmas įsiurbė ir budizmą. Norėdami konkretizuoti, tarkime, lietuvių religijos elementų aiškinimo ir supratimo galimybes, galime pasitelkti svarbų šintoizmo ritualą – specifinę "dievybės gimimo" šventę miare. Čia jau kalbama ne apie eilinį kami, o apie stipriai hierarchizuotą vaisingumo dievybę. Šis ritualas numano, kad dievybė visą laiką būna danguje, tačiau kartą per metus nusileidžia ant žemės. Miare iki šiol atliekama vienoje Kioto šintoistinių šventyklų Kamo dzindzia. Ji įsikūrusi kalno papėdėje, o ant kalno dar yra uola, vadinama Korinjiva, "nužengimo žemėn uola". Manoma, kad dievybė, laivu plaukianti per dangų, "prisišvartuoja" prie uolos ir nusileidžia žemėn kalno šlaitu (plg. lietuvių tautosakos užuominas ir latvių dainų išsitarimą apie nuo kalno nusileidžiantį Dangaus Dievą, apjojantį javų lauką). Pakalnėje dievui paruoštas ką tik nupjautas amžinai žaliuojančio medžio kamienas. Dievybę, "jojančią" ant kamieno, tempia žemyn, į upę, ir čia dievybė palieka rąstą, idant patektų į upės vandenis. Iš vandenų ją "išgelbsti" žynė, miko. Pastaroji vienai nakčiai tampa dievo sutuoktine, paskui dievas grįžta tuo pačiu keliu, kaip ir nusileido.
Jei norime, čia galime įžiūrėti ir "Eglės žalčių karalienės" motyvus, ir dievus, pasirodančius iš medžio kamieno ar rituališkai šaukiamus į medį apsigyventi dar XVII a. pab. (M. Pretorijus). Norint galima įžiūrėti ir blukio vilkimą. Fragmentai žinomi iš lietuvių ir latvių tautosakos čia tarsi susieina į pirmapradį užmirštą ritualą. Suprantama, tai tik bendros pastabos apie galimą tyrinėjimų objektą, nemanau, kad į tą paralelę be specialaus tyrimo kreiptinas dėmesys, tačiau galima sakyti, kad tai primena Jonines/Rasas.
Daug daugiau paaiškina pats "nusileidimo" ritualas. Latvių dievas pasirodo raitas, lietuvių Dievas turi ratelius, nors dažniausiai vaikšto pėsčias, Perkūnas turi ožiais ar žirgais kinkytas vežėčias – tai sausumos religiniai įvaizdžiai, japonų salose laivyba buvo nepalyginti intensyvesnė ir jų dangiškos dievybės gali plaukti, kaip ir Egipte, kur vyraujantis Dievo kelionės laivu vaizdinys sietinas su realia aplinkybe, kad pagrindinė susisiekimo arterija buvo Nilas. Tačiau dievybė nusileidžia ne tik vienoje vietoje, anksčiau kiekviena sritis, provincija turėdavo tokias dievybės nužengimo šventes, miare buvo lokalinės šventės, paplitusios visoje Japonijoje. Kiekvienas toks ritualas būdavo atliekamas naktį (plg. Jonines), jį sudarydavo dievybės sutikimas, bendravimas su ja ir išlydėjimas. Lietuvių Joninės vykdavo ant kalvų, japonų miare – irgi ant aukštumų, kur susirinkdavo visa bendruomenė. Į apačią ridenamo rąsto atitikmenų galima rasti Joninių apeigose, ir įdomiausia, kad per Jonines prisideda simbolinių vainikėlių plukdymas, rato ridenimas žemyn. Vanduo irgi būtinas Joninių elementas. Taigi, matyt, ir lietuvių Dangaus Dievas (?) ar kokia kita dievybė "užkibdavo" už kalno ir šitaip prasidėdavo šventė. Atskirose Japonijos provincijose tokia miare galėjo būti siejama ne su kalnu, o su akmeniu, aukštu vienišu medžiu: dievybė "nusėsdavo", "išsilaipindavo" ir čia. Taigi atsiranda naujų galimybių perskaityti ir lietuvių "akmenų ir medžių kultą", ir Joninių ritualus, ir t. t. Juolab labai populiarų Lietuviuose ir Prūsuose dievybės "apgyvendinimą" medyje, kas irgi reiškia tam tikrą jos "nukabinimą" ir įkurdinimą.
Šis straipsnis tėra pirmas labai trumpas mėginimas "užsikabinti" už pačios temos, veikiau išvardyti kryptis, kuriomis galima judėti. Ir jos dar toli gražu ne visos nužymėtos.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą