Giria – mūsų Protėvynė

Europos pirmykščio miško ribos - baltų Protėvynė

Nedaug Tautų gali šitaip pasakyti – kad gyvena ten, kur gimė („kur radosi, ten glūdi“ – Vaižgantas). Daugelis Tautų gimė vienur, o apsigyveno kitur, o yra ir tokių, kurios nežino, kur ir kada gimė. Kai iš Europos šiaurės atsitraukė paskutiniai ledynai, kai jos lygumos vėl apaugo Giria, toje Girioje gimėme ir mes – Baltai, aisčiai. Ši Giria – mūsų Gimtinė, mūsų prigimtoji būtovė. Joje tebegyvename ir dabar, bet jau mentaline prasme, nes tūkstantmečiai negalėjo praeiti be pėdsakų, nepalikti įspaudo tiek fizinėje, tiek dvasinėje genetikoje. Gal giliausiai lietuvišką–baltišką gyvenseną yra apibūdinęs Vaižgantas: „Glūdėti – bene bus pats tinkamiausias terminas Lietuvių būdui išreikšti; tam būdui, kurs ir dabar labai sunkiai, pamažu keičiasi“.

Giria
Dar Antanas Maceina yra sakęs: „Mes esame Miško Tauta, todėl Gamtos ritmas mums yra savas. Jis apsprendžia mūsų vidaus gyve­nimą ir mūsų kūrybą. Savo viduje mes esame išlaikę tą pirmykštį Gamtos nekaltumą…“.

Kaip keitėsi Rytų Europos miškingumas (BC - prieš mūsų erą)

Jei pavyktų sukonstruoti laiko ir erdvės sklandytuvą, ir juo pakiltume virš centrinės Europos lygumos, išvystume bekraštę ir išlakią Girią. Tai ir yra mūsų Protėvynė – nuo Elbės vakaruose iki Volgos–Okos santakos rytuose. Tai yra taip vadinama tauriųjų plačialapių Miškų zona – tokių kaip ąžuolas, liepa, uosis. Dar šiauriau tie Miškai virsta smulkiųjų lapuočių ir spygliuočių Miškais, paskui vien spygliuočiais, – ten mūsų negyventa. Pietuose gi Baltų ovalą apibrėžia Miško–stepės riba. Šio beveik taisyklingo ovalo didysis skersmuo yra apie 2000 km, o mažasis 800–900 km.
Tokį patį ovalą nubrėžia ir mūsų vandenvardžiai. Jie – ne tik mūsų Protėvynės riboženkliai, bet ir pirmasis, pats archajiškiausias poetinis paveldas. Baltiškieji vandenvardžiai ne tik nusako Vandenų fizines savybes, bet ir genialiai įžodina savaiminę poetinę nuojautą, netgi sakraliąją šio slaptingo Dievo kūrinio – vandens – esmę. Antai Aisetas – šio ežero vardas kilęs nuo aisa – metafizinis mirtingos būties liūdesys, weltschmertz (LKŽ – aisùmas; aisus: „Jis vėl pajuto ilgesį savo gyvenimo aisumo“ ); arba Šventoji, dažnas upės vardas. Būtent baltiškieji Vandenų vardai, anot genialiojo mūsų kalbininko Kazimiero Būgos – „Žemės Kalba“ – ir leido jam nubrėžti jau pamirštos mūsų Protėvynės kontūrus. Juos vėliau patvirtino ir antropologiniai duomenys, kurie rodo, kad per tūkstantmečius nebuvo kokių nors žymesnių tuose kraštuose gyvenusių genčių fizinių duomenų pokyčių. Kitaip manė daugelis archeologų – remdamiesi taip vadinamos virvelinės keramikos įsigalėjimu, rišo tai su indoeuropiečių (jų supratimu – ateivių iš kitur) įsiveržimu į Baltų kraštus. Tačiau pastaruoju metu stiprėja taip vadinamų „autochtonininkų“ pozicijos – tai yra tų, kurie mano, kad į Baltų Girias atėjo ne Žmonės, o puodai, t. y. pasikeitė materialinis paveldas, bet ne gyventojai. Kaip kitaip paaiškinti, kad jei „senieji” gyventojai nebuvo indoeuropiečiai, tai kur dingo jų vandenvardžiai ir vietovardžiai, ir apskritai, kokia Kalba jie tada kalbėjo, jei neliko jokio jos pėdsako? Visa tai yra inercija taip vadinamos difuzionizmo teorijos, kai buvo manoma, jog  Kultūros gimsta vien sklaidos, difuzijos būdu, užmirštant, jog Kultūra gali rastis, gali gimti pati iš savęs.
Tas pats senųjų nuostatų permąstymas vyksta ir kalbotyroje – vietoj t. v. Šleicherio medžio, vaizduojančio indoeuropiečių kalbinę Šeimą, 1978 m. žymus vokiečių kalbininkas Volfgangas P. Šmidas (Wolfgang P. Schmid, 1929–2009) pasiūlo ide. kal­bų tarpusavio santykius įsivaiz­duoti kaip koncentrinį modelį, kurio centrą, remiantis metodiniais, kalbiniais ir geografiniais argumentais, vietoj menamos ide. prokalbės užima Baltų Kalbos. Išoriniame koncentrinio mode­lio žiede yra centum kalbos, o satəm Kalbos užima tik pietryčių sektorių. Su šiuo V. Šmido koncentri­niu modeliu iš esmės sutiko tiek žymūs slavistai-baltistai Vladimiras N. Toporovas ir Viačeslavas Ivanovas, tiek Vytautas Mažiulis.

Indoeuropa
Koks buvo santykis tarp Baltų ir reiškinio, vadinamo Indoeuropa? Kas vadintina Indoeuropa? Ar tai tik geografinis–istorinis fenomenas, ar kai kas daugiau? Kadaise buvęs vieningu kontinuumu – nuo Iberijos iki Arianos–Irano, vėliau fragmentavosi tokiu laipsniu, kad dabar sunku atsekti kadaise buvusius ryšius. Indoeuropa, jos kalbinei šeimai priklausančios nacijos yra šiuolaikinės civilizacijos pirmeiviai, todėl indoeuropiečių radimosi vieta ir laikas tebėra nuolatinių ginčų taikinys, kuriems galo nėra ir nebus, jei nebus persilaužta pačiuose mąstymo pagrinduose: kad tai nėra „čia ir tik čia“, o yra laike ir erdvėj ištęstas procesas, ilgametė raida, vis tik turinti kažką panašaus į loginių jungčių sankryžas, kurias jau galima bandyti lokalizuoti, patalpinti erdvėje ir laike, ir toji erdvė, tiksliau jos šešėlis, vis tik kris ant Didžiosios Girios bei jos pakraščių, gal netgi vien ant pakraščių…Schemiškai, animacinių vaikiškų filmų principu tai atrodytų taip:

Girioje, kai ją pasiekė žemdirbystės naujovės, darosi ankšta. Neapsikentę, labiausiai pasionarūs, anot Vaižganto „nusinuobodžiavę“ pradeda judėti lyg Vandens garų lašai prieš užvirsiant. Tam yra priemonė – prijaukintas žirgas (beje, yra duomenų, kad ovalo pakrašty, kiek išsikišusiame į stepę, maždaug apie Dniepro vidurį, ties dabartiniu Kremenčugu, buvo viena seniausių žirgo domestikacijos vietų, bent jau Europoje). Taip buvo apgyvendinta stepė, o vėliau, prie žirgo „atradus“ vežimą, prasidėjo ir tolimoji migracija rytų kryptimi.  Analogiška ir simetriška raida vyko ir vakariniame ovalo pakrašty, tik ten žirgo vaidmenį vaidino valtis, vežimo – valtis su bure, o iššūkiu vietoj stepės buvo Jūra. Kad būta jungties tarp tokių, iš pirmo žvilgsnio tolimų vyksmų, rodo taip vadinamas „žvėrinis stilius“, būdingas tiek jūrų klajokliams vikingams, tiek stepių  klajokliams skitams. Šis stilius – tai manifestuotas vyriškas aržumas, jėgos ir agresijos Pasaulis, suformuotas kovos su Gamtos stichijomis ir varomas patricentrinės energetikos.

 Rytų Europos plačialapių Miškų ekoregionas

Tačiau Girios Pasaulis nebuvo vienalytis. Baltų ovalas, susiformavęs lyguminės Europos upių aukštumose su Pripetės pelkėmis centre (tai tas pats Herodoto minimas ežeras), buvo, kaip jau sakyta, uždaras Pasaulis su vieninteliu išėjimu į vakarus – per Baltijos jūron įtekančių upių deltas. Senovės laikais upės ir jų estuarijai buvo tarsi  autostrados, kuriomis Girių gentys galėjo susisiekti su išorės pasauliu. Rytuose gi nuo Juodosios jūros, Pontus Euxinus, jos buvo atkirstos stepių ruožo. Prasidėjus Tautų kraustymuisi, palaipsniui į tai buvo įtrauktos ir Baltų gentys, ypač vakaruose. Tai buvo nykimo pradžia: „Lietuvis – medelis gražiai auga nuošalyje, kur niekas jo nepaliečia; skursta gi prie takų, kur bet kas praeidamas ar pravažiuodamas jam žievę nubraukia“ (Vaižgantas).

Kaip žinia, tų braukėjų netrūko. Bet visa tai – pakraščiuose; ovalo centre kol kas ramu. Tačiau istorijos ratas, jo greitėjantys sūkiai ir ratilai jau įsisuka į šią Ramybės sietuvą. Štai kaip sodriai piešia Vaižgantas: „Lietuvių tauta, nuo amžių čia glūdėjusi, ramiai, nė pati nepajusdama kaip, nebtenka savo pakraščių. Niekas jos niekur nestūmė, tik pamažu apkarpė skystumas ir aiškiau parodė tirštumas“. Šios pakraščių, anot Vaižganto, „skystumos“ – suslavėjusios gentys perskelia baltų „tirštumas“ į dvi dalis – rytinius ir vakarinius baltus. Rytiniai baltai, pamaskvės galindai, ištirpsta slavų jūroje, o vakariniai mąžta tol, kol belieka septintoji dalis buvusių plotų.

Baltiškų vandenvardžių ribos

Bet čia šis dramatiškas vyksmas užstringa. Vaižgantas taikliai užkabino, kad ovalo „tirštumas“ buvo netolygus: „Lietuvių tautos branduolys yra čia pat, kur dabar mes gyvename“, t. y. vakarinė baltų ovalo dalis, Aistija, Baltijos pakrantės buvo tirščiau gyvenamos, o jau susiformavusios Tautos – prūsai, lietuviai ir latviai – buvo labiau pažengę dėka kontaktų su pasauliu anapus Girios. Sembai prekiavo gintaru su Roma, o galindai netgi pasiekė Iberijos pusiasalį. Į agresyvius iššūkius buvo atsakyta Mindaugo Valstybe. Pasionarumo sukelta banga, smogusi atsaką, su visa neišnaudota perviršio energija siūbtelėjo į Rytus. Tad būtina permąstyti LDK fenomeną – jo radimosi priežastys yra gilesnės nei atrodo. Tai buvo rekonkista, tik čia barbarų–maurų vaidmenį, skirtingai nei Ispanijoje, vaidino kryžiuočiai ir neseniai apkrikštyti slavai. Vladimiro N. Toporovo teigimu, XIII a., kai prasidėjo „litovščina“, t. y. Algirdo žygiai, tik prieš šimtmetį Maskvos apylinkėse dar gyveno rytiniai galindai (pati Maskva jau buvo slavų miestas). Kad tai nėra laužta iš piršto, rodo faktas, jog kuriasi sambūriai – tinklalapiai žmonių, laikančių save galindų palikuonimis; randasi jų netgi Tverės gubernijoje.

***
Tad mūsų niekur nekeliauta ir iš niekur neatkeliauta. Senoji Giria saugojo mus kaip Motina daugelį tūkstančių metų geriau už bet kokias tvirtoves ar sienas. Žymus viduramžių enciklopedistas Baltramiejus Anglas (Bartholomeus Anglicus, Bartholomew of England,1203–1272), pranciškonų ordino narys, veikale „De proprietatibus Rerum“ („Apie daiktų savybes“) pateikė tokį Lietuvos geografinį aprašymą: „Lietuva yra Skitijos provincija, o jos žmonės vadinami Lietuviais /…/. Lietuva – derlingų Žemių kraštas; daug kur ji pelkėta ir apžėlusi Miškais, drėkinama upių ir ežerų, joje gausu žvėrių ir gyvulių. Miškai ir pelkės ją apsaugo; be upių, Miškų ir pelkių, ji nedaug teturi kitų sutvirtintų vietų. Ir todėl vargu ar ši sritis gali būti užkariauta vasarą, nebent tik žiemą, kai upes ir kitus vandenis sukausto ledas“.


Jaukumas
Girios ertmė, jos prietema yra jauki, nes saugi tarsi įsčios, sklidina, anot Antano Baranausko, meilaus ramumėlio. Sakoma, kad Girioje sutikus Žmogų, iškart matai jo veido išraišką, tuo tarpu stepėje matymo atstumai daug didesni, ir ten sutiktas Žmogus yra greičiau grėsmės ženklas, nes sunku atspėti jo ketinimus. Apskritai Girios Pasaulis yra intravertinis, vidinis, vedantis Žmogų labiau link „moralinio dėsnio manyje“ (Imanuelis Kantas), Rūpintojėlio povyzos, nei link žvaigždėto Dangaus tolių, kurie gimdo greičiau metafizinį graudulį nei norą juos tyrinėti.

O kaip atrodė baltų šventvietės? Ar būtini joms stabai ir kita atributika? O gal Romuva – tai tiesiog erdvė Girioje, laisva žvilgsniui, susidariusi gal todėl, kad gruntinis Vanduo yra tiek giliai, kad Medžiai negali čia augti, ir todėl susiformuoja jauki erdvė, palanki meditacijai, su savu mikroklimatu, paprastai šiltesniu nei aplinkos, o dar jei pakrašty jos galingas Ąžuolas…

***
Girios Pasaulis, jos Šviesos-tamsos estetika, šešėlių ir atšešėlių žaismė atsispindi ir Kalboje – mums gražu viskas, kas mirga marga, o margas yra „gražus“ sinonimas. Paties Žodžio Giria semantika pilna įdomybių. Antai turime žodį germė, yra panašių vietovardžių ir vandenvardžių (Germaniškiai, Germanto ežeras), bet šitai su germanais nieko bendro neturi. Mat germė yra išlaki, galutinai susiformavusi Giria su ardais, tai yra esanti jau Darnos būklėje, priešingai nei Miškas, dar tebetvyrantis chaose – neveltui germė yra tos pačios priebalsinės konstrukcijos žodis kaip ir gerumas. Senovėje lietuvių žinota tik girininkai, tik naujaisiais, po Anykščių šilelio, laikais jie tapo miškininkais.

Kiekvienas šių senžodžių yra vertas atskiro dėmesio – antai germė LKŽ yra nusakoma taip: 2. ‘senas Miškas’, ‘Giria’: „Germių gyventojas“; „Lietuviškos gentės gyvenusios germėse tarp pelkių bei balų“. Ardas gi reiškia tvarką, rėdą, kuri susidaro savaime, per ilgą laiką, Miškui ataugant po gaisro ar plyno kirtimo (t. v. sukcesijos procesas). Pirmajame arde yra pomiškis, samanos; antrajame – krūmai, paskui eina smulkieji lapuočiai ir pagaliau taurieji lapuočiai. Tik toks Miškas tampa germe, tik tokiems augalijos masyvams tinka sengirės,  urwald pavadinimas. Deja, Lietuvoje nebeturime sengirių, bet ji yra išlikusi mūsų buvusioje Protėvynėje – tai Belovežo sengirė, Europos stebuklas, radęsis būtent toje vietovėje, kur nusistovi pusiausvyra tarp šilta / šalta ir sausa / drėgna, palankiausia augti Giriai. Nepraleiskime progos aplankyti šio Gamtos stebuklo, mūsų Protėvynės fragmento– tai viso labo keliolika kilometrų į šalį, važiuojant link Liublino. Pasijusite lyg nykštukas iš Haufo pasakų – visi Medžiai ir augalai tris kartus didesni nei įprasta; dvimetriniai paparčiai, drebulė, šaunanti keliolika metrų į viršų, o jau Ąžuolai – kaip Stelmužės Ąžuolo Broliai. Sengirės prietema, kitaip nei miško, didinga ir iškilminga, o įkypai tarp galingų kamienų krentantys Šviesos spinduliai suteikia vaizdui Šventovės bruožų – suvoki, kodėl viduramžių katedros, jų kolonados primena senovinių Girių sakraliąsias erdves. Tuo pačiu žygiu galime aplankyti ir muziejų po atviru dangumi, taip vadinamą skansen kurpiowski, šalia Lomžos, Novogródo miestelyje, ant Narevo–Nauros upės kranto. Jame, dėka etnografo entuziasto Adamo Chentniko (Adam Chętnik), išsilaikę kurpių – suslavėjusios Baltų genties mediniai pastatai gal net iš XVII amžiaus, taip kad Rumšiškėms toli iki jų. Tai unikali, vienintelė tokia galimybė nors trumpam pabuvoti baltiškajame ovyje, Medžio ir Romõs Pasaulyje.

***
Kodėl taip svarbu pažinti savo Protėvynę? Nes ji Žmogui, jo Dvasiai yra tas pats, kaip kūnui genetinis kodas. Nelengva netgi mokslininkams nustatyti individo genetinį kodą. Tas pats ir su Protėvyne – kiekvienas turime ją susikurti, atminti savęsp patys, savo būtį vertinti į Tėviškės Žemę įleistos šaknies gyliu, nes išrauta ar negili šaknis gresia mentaliniu liguistumu bei egzistencine nykuma.

Parengta pagal A.Patacko straipsnį "Giria- mūsų protėvynė" alkas.lt