Jonas Šliūpas (1861–1944) Lietuvos istorijoje
pirmiausia iškyla kaip vienas iš lietuvių tautinio atgimimo veikėjų, Aušros leidėjų.
Jo vardas siejamas ir su lietuviško socializmo, ir laisvamanybės idėjomis. Jo
biografija raiškiai ženklinta ir lietuvių-latvių vienybės idėja. Šliūpas buvo
nuoseklus ir aktyvus lietuvių-latvių vienybės idėjos skelbėjas – tai yra
pažymėję tiek jo biografai (B ū t ė n a s 2004; J a k š t a s 1996), tiek visi
dėmesingiau tyrinėję lietuvių ir latvių santykius (B u tk u s 1993). Nežiūrint
to, dėmesingesnio ir nuoseklesnio žvilgsnio Šliūpo populiarinta lietuvių-latvių
vienybės idėja, jos genezė, kurti bendros Lietuvos–Latvijos valstybės projektai
taip ir nesulaukė.
Šliūpo lietuvių-latvių vienybės idėja
užsimezgė šiam mokantis Mintaujos gimnazijoje. Jis buvo tarp pirmųjų lietuvių
valstiečių sūnų, XIX a. peržengusių šios gimnazijos slenkstį. Dauguma
gimnazistų buvo miestelėnų vokiečių vaikai. Mokėsi, suprantama, ir latviai –
tuo metu gimnaziją lankė būsimas Latvijos prezidentas Janis Čakstė. Šliūpo
teigimu, lietuviai ir latviai moksleiviai laikėsi veik atskirai ir artimesnio
tarpusavio bendravimo nebuvo – jo žodžiais tariant, „latvių draugijų buvo
nemaža, tai visa latviškoji jaunuomenė speitėsi aplink jas ar apie latvių laikraščius“
(Šliūpas 1927, 27). Išties buvo daugiau to, kas lietuvius ir latvius skyrė, nei
vienijo – priklausomybė skirtingoms, ne itin draugiškai viena kitos atžvilgiu
nusistačiusioms, religinėms konfesijoms, toli gražu dar neaiški pačių lietuvių
moksleivių tautinė tapatybė – Šliūpo kartoje lietuviška tapatybė dar tik budo.
Šliūpas prisipažino, jog savo akimis išvystas
latvių atsidavimas „savo tautos labui ir laimėjimui kovoje už būtį“ paskatino
jį ne tik tapti „veikliu nariu lietuvių studentų būrelyje“, bet ir gilintis į
savo tautos praeitį (Šliūpas 1930, 9). Istorija buvo veik svarbiausiu Šliūpo
lietuvių-latvių vienybės idėjos šaltiniu – tai pastarajam buvo akivaizdus
kaimyninių tautų bendros etninės kilties, bendros praeities ir istoriškai determinuotos
ateities liudijimas. Mokydamasis Mintaujos gimnazijoje Šliūpas gerai susipažino
su Livonijos istorija, o Lietuvos istoriją studijavo savarankiškai, skaitydamas
vokiečių ir lenkų istorikų veikalus. Tačiau didžiausią įspūdį jam padarė Simonas
Daukantas – ypač pažintis su pastarojo „Pasakojimų apie veikalus lietuvių
tautos senovėje“ rankraščiu (Š l i ū p a s 1927, 39). Daukantas pabrėžė
ypatingą lie tuvių ir latvių etninį artumą – lietuvių tautą, gyvenusią „Lietuvos
pasvietyje“, jis dalijo į šešias gimines: aukštaičius, žemaičius, prūsus,
jotvingius, baltuosius gudus ir latvius (D a u k a n t a s 1976, 12–14), ir
įrodinėjo, jog net pats žodis „latvis yra pagadintas žodis lietuvis“ (Ibid.,
13). Daukantui latviai ir lietuviai – tai viena tauta, kurią tik, deja,
perskyrė istorinė lemtis.
Šliūpas, priešingai nei Daukantas, nemanė, jog
latvis ir lietuvis yra tas pats. Jo manymu, lietuviai ir latviai – tai dvi
tautos, kilusios iš tos pačios „lietuviškos padermės“. Tiesa, skirtis tarp šių
tautų, jo akimis žvelgiant, tokia menka, jog net žodis „tauta“ jam netiko
apibūdinti lietuvių-latvių santykį. Tauta Šliūpui – tai liaudis, „turinti
savotišką kalbą, savotišką praeitį ir kultūrą, savotiškus reikalus“ (Š l i ūp a
s 1917, 20). Jam regėjosi, jog šie tautas skiriantys bruožai tarp lietuvių ir
latvių per mažai raiškūs, jog būtų galima besąlygiškai kalbėti apie dvi
atskiras lietuvių ir latvių tautas. Šliūpas manė, jog šias tautas sieja itin
artima giminystė ir jei šios tautos nebūtų buvusios istorijos būvyje perskirtos
jėga (latvių žemėse įsikūrusių kalavijuočių), tai jos, be abejonės, būtų
sukūrusios bendrą valstybę ir Mindaugas būtų tapęs lietuvių ir latvių
karaliumi. Todėl ne atsitiktinai Šliūpo parašytoje ir XX a. pradžioje
išleistoje lietuvių tautos istorijoje autoriaus dėmesys nuolat slysteli latvių
pusėn – tarsi užmetant akį likimo atskirtos tautos dalies pusėn. Latviai jam rūpėjo
ne mažiau kaip Mažoji Lietuva. Šliūpas teigė, jog ne tik Mindaugo laikais, bet
ir vėliau būta istorijos suteiktų, tačiau, deja, neišnaudotų progų giminiškas
tautas sutelkti į vieną valstybę – taip jis vertino Livonijos patekimą LDK
vasalinėn priklausomybėn XVI a. Tačiau tuomet, pasak jo, tam sutrukdęs lietuvių
diduomenės sulenkėjimas.
Šliūpas tikėjo, jog tautų atgimimo laikotarpis,
prasidėjęs XIX a., giminiškoms lietuvių ir latvių tautoms suteikė naują progą
artimiau susaistyti tolimoje praeityje prievarta atskirtas giminiškas tautas. Tolimą
praeitį primenantį lietuvių tautos istorinį naratyvą Šliūpas pavertė tarnauti
lietuvių ir latvių etninio bendrumo liudijimui, o štai latvių tautos istorijos
apybraižos, pavadintos „Latvių tauta, kitąkart ir šiandien“, jis sėdo rašyti
siekdamas lietuviams padėti pažinti giminišką latvių tautą. Tiesa, tikslas buvo
tas pats – kad „prisidėtu prie suartinimo Latvių su Lietuviais, iš ko didoka
nauda dvasiška bei politiška galėtu išeiti abipusiai“ (Šliūpas 1900, 4). Šioje
latvių tautos istorijos apybraižoje jis daug dėmesio paskyrė latvių tautinio
atgimimo istorijai ir net pateikė trisdešimt aštuonių latvių tautinio judėjimo
veikėjų biografijas. Visa tai persmelkta asmeniškos Šliūpo simpatijos latvių
tautai.
1884 m. atsidūręs emigracijoje JAV Šliūpas
toliau populiarino lietuvių–latvių vienybės idėją. Kaip pats teigė, sau tuomet
užsibrėžė kelis svarbiausius veiklos prioritetus: „Nuo pačių pradžių mano
triūsui Amerikoje buvo užsibrėžtos aiškios linijos pirmoje vietoje lietuvybė su
idealu laisvos Lietuv – Latvijos, 2) troškimas atsiskirti nuo lenkų įtakos,
kuri tuomet reiškėsi ypačiai per lenkų bažnyčią, ir 3) noras šviesti ir auklėti
tautą mokslo, laisvės ir pažangos šviesoje, nusikratant tarp kitko ir nuo
pragaištingos įtakos religiškųjų dogmų“ (Š l i ū p a s 1927, 100). Taigi lietuvių-latvių
vienybės idėja Šliūpui buvo tiesiog tapati Lietuvos politinės nepriklausomybės
idėjai. Jis buvo įsitikinęs, jog politinė lietuvių ir latvių nepriklausomybė bus
pasiekta tik tuomet, jei abi tautos sutartinai sieks politinės emancipacijos.
Pirmąja vieta lietuvių-latvių vienybės idėjos
platinimui lietuviškoje išeivijoje tapo Šliūpo kartu su Mykolu Tvarausku
1884–1885 m. leistas lietuviškas savaitraštis Unija, virtęs
lietuvių-latvių vienybę skelbiančiu ruporu. Šiame laikraštyje Šliūpas ugdė
lietuvių tautinę savigarbą ir savimonę, kėlė nepriklausomos lietuvių ir latvių valstybės
idėją. Žadindamas lietuvius politinei emancipacijai jis ragino nesitikėti malonės
iš kitų, o patiems siekti laisvės. Jis buvo įsitikinęs apie neišvengiamai Europoje
artėjantį panslavizmo ir pangermanizmo susidūrimą, kuris virs imperijų karu.
Jis manė, jog Lietuva ir Latvija galės „atgauti valnybę“ tik tuomet, kai „susirems
savytarpe Pangermanizmas su Panslavizmu“, todėl ragino rengtis pasinaudoti imperijų
susidūrimu siekiant Lietuvai ir Latvijai laisvės – kviesdamas tautinius judėjimus
susitelkti ir internacionalizuoti Lietuvos ir Latvijos laisvės klausimą pareiškiant
visam pasauliui balsu apie savo teises į etnografinę lietuvių ir latvių erdvę (Unija
1885a, 1–2). Unijoje Šliūpas išdėstė ir pačius bendriausius jo
projektuojamos būsimos Lietuvos–Latvijos valstybės sandaros principus, kuriuos
vėliau, iki pat savo gyvenimo galo, tik gludino ir detalizavo. Šią valstybę jis
regėjo kaip demokratinę respubliką, kurioje visų piliečių teisės bus lygios, o
valstybė taps sociallinio teisingumo garantu (Unija 1885b, 1–2). Unija
tapo vieta, kur panslavizmui ir pangermanizmui Šliūpas priešpriešino savąją
judviejų įveikos doktriną, kurią Vincas Trumpa taikliai pavadino panlituanizmu
(Trumpa 2001, 404).
Lietuvių-latvių vienybės idėją Šliūpas
populiarino pirmai progai pasitaikius. Tačiau raiškiausiai lietuvių-latvių
vienybės idėją Šliūpas aktyvuodavo tuomet, kai tik pagausėdavo vilties, jog
Lietuva gali ištrūkti iš ją varžančių Rusijos imperijos gniaužtų, t. y. tuomet,
kai atsirasdavo vilties politiškai suvienyti lietuvius ir latvius vienoje
valstybėje. Taip 1905 m. revoliucijos Rusijoje metu Šliūpo ir jo bendražygių
kreipimesi į tautiečius greta tautos apsisprendimo teisės, socialinio
teisingumo, sąžinės ir politinės laisvės reikalavimų nuskambėjo ir veikiau į
šūkį panašus reikalavimas: „Tesusivienija Lietuva su Latvija, kaip brolis su
broliu, ir tegul įtekmės juos skiriančios nuo tiek šimtmečių,
prasmenga!“ (Kova 1905, 51).
Šliūpo lietuvių ir latvių bendros valstybės
kūrimo idėjai pritariančių buvo mažai. Tiesa, buvo tokių, kurie kaip Šliūpas
lietuviškai latviškos respublikos neprojektavo, bet jų lietuviškos erdvės
samprata buvo panaši į Šliūpišką – grįsta
etninio bendrumo idėja. Toks, pavyzdžiui, buvo Juozas Gabrys, kuriam Dauguva
buvo
„antra [po Nemuno – aut. pastaba] didelė
Lietuvos upė“, o lietuviškos žemės geografinės aukštumos buvo trys: Didžioji
Lietuvos aukštuma, Telšių kalnai ir Latvių aukštuma (G a b r y s 1906).
Šliūpo samprotavimai apie tai, jog „Prūsų
Lietuva, Latvija ir Didėji Lietuva yra broliai, vienos motinos sūnūs ir nors
juos pereitų gadynių likimas perskyrė, tai susipratimas ir laimingesnės ateities
troškulys turėtų subendrinti iš naujo taip, kad pražydėtų Lietuv – Latvijos
respublika“ (LM 1913, 975–976), vertinti daugelio kaip politinė utopija.
Tačiau 1914 m. vasarą prasidėjęs Pirmasis pasaulinis karas suardė iki tol kaip nepajudinamą
regėtą geopolitinę konjunktūrą Europoje ir tautiniams judėjimams suteikė
vilties, jog pasibaigus karui bent iš dalies bus patenkinti pastarųjų lūkesčiai
– savo valdinių lojalumu karo metu susirūpinusios imperijos patenkins tautinių
mažumų siekį gauti bent kultūrinę autonomiją imperijų viduje. Šliūpas vylėsi,
jog karas pasibaigs Rusijos pergale, o tuomet ir pavyks sutelkti į vieną visas
lietuviškas žemes (iš Vokietijos
bus atimta Mažoji Lietuva), bei tikino, jog
„susitelkę lietuviai ir latviai krūvon, įsisteigs lietuviškai latvišką
respubliką, įsirengs savo mokyklas, praplatins pramonę ir pirklybą, pagerins
žemę ir gyvens laimingai, mylėdami laisvę, šviesą, dorybę ir gerovę“ (LM 1914,
1224). 1914 m., karo pradžioje, kai rusai triuškino vokiečius Rytų Prūsijos erdvėje,
pagrindo tikėti Rusijos pergale visuomenei buvo apsčiai.
Taigi Šliūpas manė, jog jo lietuvių ir latvių
valstybės idėja galės būti įgyvendinta pasibaigus karui į vienas rankas
„surinkus“ etnines baltų žemes. Jis ne vienintelis turėjo tokių vilčių – jų
lietuvių tautiniame judėjime būta daugiau. 1914 m. rudenį lietuviškoje
išeivijoje JAV keliskart nuskambėjo politinis siekis kurti bendrą
lietuvių–latvių autonominį vienetą ar net savarankišką valstybę. Tuo metu ir lietuvių
informaciniam biurui Paryžiuje vadovaujantis Juozas Gabrys propagavo autonominės
Lietuvos politinį projektą (pasak Gabrio, „Lietuvai reikalinga ne bile savyvalda,
bet kuonplačiausia autonomija su Seimu senobinėj Lietuvos sostinėj
Vilniuje“), o Lietuvos autonomiją jis
įsivaizdavo artimais federaciniais ryšiais susaistytą su tokia pačia
autonomiška Latvija. Gabrys kaip atsaką pangermanizmui ir panslavizmui pasiūlė
panlituanizmo doktriną – „reikalingumą suartinti ant panlituaniškojo pamato dvi
skeveldri kadaise galingos ir skaitlingos mūsų tautos“ (G a br y s 1914).
Pirmojo pasaulinio karo metais Šliūpas ypač
aktyviai populiarino bendros lietuvių–latvių valstybės idėją. 1917 m. pradžioje
jis apkeliavo vienuolika JAV miestų, skaitydamas paskaitas, kuriose dalijosi
mintimis apie lietuvių tautos ateitį ir piešė būsimos valstybės viziją. Jo
vizijose buvo demokratinė Lietuvos–Latvijos respublika etnografinėje lietuvių
ir latvių erdvėje (lietuviška erdvė Šliūpui – tai Kauno, Vilniaus, Suvalkų,
Gardino, Minsko ir Vitebsko gubernijos su Mažąja arba Prūsų Lietuva, kurios
vakarinė siena yra linija Braunsberg (dabar Braniewo) – Lyck (dabar Ełk), o
latviška erdvė – tai „Kuršas, Vidžemis bei dalis Polocko apielinkėse“) su
tiesiogiai renkamu prezidentu ir seimu, renkamais teisėjais bei valdininkais.
Jis aiškino, jog šioje respublikoje bus skiriamas ypatingas dėmesys švietimui,
kuris bus atribotas nuo religinių konfesijų įtakos – „valstybė turės būti
griežtai atskirta nuo religijos ir bažnyčios“. Aukštosios mokyklos bus
Vilniuje, Karaliaučiuje ir Rygoje. Lietuvių kalba Lietuvoje, o latvių Latvijoje
bus valstybinėmis kalbomis.
Nesunku pastebėti, jog sektinu valstybės
sandaros pavyzdžiu Šliūpui buvo JAV (Š l i ū p a s 1917, 21–27). Jis buvo JAV
demokratijos gerbėjas, nors ir kritiškai vertino šios valstybės realijas –
pirmiausia socialiniu aspektu (Š l i ū p a s 1897). Tuo metu projektuodamas
bendrą lietuvių–latvių valstybę Šliūpas buvo įsitikinęs, jog „tik lietuviškai –
latviškajai padermei suėjus į daiktą, tėra galima tikėtiesi, kad laisva Lietuv
– Latvija užsilaikyti galėtų“ (Š l i ū p a s 1917, 6–7). Nors bendrą
lietuvių–latvių valstybę jis projektavo pirmiausia galvodamas apie esminę prielaidą
įkūnyti lietuvių ir latvių politinės nepriklausomybės siekį, Šliūpas nepamiršo ir
jam svarbaus sąžinės laisvės klausimo, kuris jam pirmiausia siejosi su tikėjimo
ir (ar) netikėjimo laisvės pasirinkimu. Būdamas laisvamanis, jis nuogąstavo,
jog nepriklausomybę iškovojusioje etnografinėje Lietuvoje dominuojanti
katalikybė gali netrukus įgyti valstybinės religijos statusą. To jis labai
nenorėjo, todėl vylėsi,
jog bendroje lietuvių–latvių valstybėje (kur „dauguma
lietuvių yra Romos katalikais, o Prūsų lietuviai ir latviai daugumoje yra
protestantais“) susidūrus dviem dominuojančioms religinėms konfesijoms (katalikams
ir protestantams), „teokratija neturėtų persvaro ir netrukdytų valstybės pažangos,
nes būtų atsvaras tarp katalikybės ir tarp protestantybės“ ir taip būtų
užkirstas kelias oficialios valstybinės religijos įteisinimui (Š l i ū p a s
1917, 7).
Po 1917 m. vasarį įvykusios buržuazinės
revoliucijos, Šliūpas iškeliavo į Rusiją. Didelių vilčių su Laikinąja
vyriausybe jis nesiejo, tačiau nusprendė pasinaudoti demokratine šalimi
tapusios Rusijos viešąja erdve populiarinant savąją valstybės viziją –
Lietuvos–Latvijos respubliką. Atvykęs į Petrogradą ir prisistatęs Lietuvių
tautos tarybon jis be užuolankų pareiškė atkeliavęs skelbti lietuvių–latvių
respublikos idėją (T 1917 10 05). Lietuvių veikėjus jis tikino, esą JAV
lietuviai truputį skiriasi „Lietuvos ateities politikos klausimo rišime“ – esą
jie pageidauja „lietuviškai latviškos respublikos“ (T 1917 08 24).
Suprantama, toks pareiškimas buvo labai drąsus ir niekuo nepagrįstas.
Šliūpas labai susidomėjo latgalių
savarankiškumo siekiais. Latgalių regiono specifiškumą Šliūpas žinojo gerai,
tačiau latgalių autonomijos siekis jam buvo didelė naujiena. Susidomėjęs
latgalių tautiniu judėjimu, Maskvoje susitiko su keliais įtakingais latgalių
veikėjais. Nors paties Šliūpo vertinimu latgaliai – tai žemdirbiškas subetnosas
su negausia inteligentija, tačiau juos laikė svarbia ir įtakinga grupe latviškoje
erdvėje, kurios įtaką jo akyse didino tarp latgalių raiškiai dominuojanti katalikybė.
Latgaliai jam buvo tarsi visų Latvijos katalikų, kurių Šliūpo skaičiavimais
1905 m. turėjo būti ne mažiau kaip 850 tūkstančių, lūkesčių ir interesų reiškėjai
(LB 1917 07 09).
1917 m., būdamas Rusijoje, Šliūpas savo
politinį idealą – Lietuvos–Latvijos respubliką populiarino ir Petrograde
leidžiamame Lietuvių balse. Jis ragino lietuvių nepriklausomybės
siekiams įkūnyti pasinaudoti susiklosčiusia palankia geopolitine konjunktūra –
tuo, jog kaizerinės Vokietijos rankose tuo metu buvo Lietuva
ir Kuršas. Esą Rusija šios erdvės ginklu iš
vokiečių atsiimti negalės, todėl ir jos pasipriešinimo lietuvių
nepriklausomybės siekiams nebus, o kitos Antantės šalys lietuvių siekiams bus
priverstos pritarti, nes nenorės, palikdami mus Vokiečių globai sustiprinti ir
taip jau labai įsigalėjusią Vokietiją“. Todėl, pasak jo, „būtinai
reikia, kad lietuviai ir latviai mažiaus ko
nereikalautų, negu Liet. – Latv. respublikos“ (LB 1917 07 23). Būsimą
Lietuvos–Latvijos respubliką jis regėjo kaip stiprią, 10–12 mln. gyventojų
turinčią jūrinę valstybę su uostais Karaliaučiuje, Klaipėdoje, Liepojoje,
Ventspilyje ir Rygoje. Jis tikino, jog būsimos valstybės erdvėje pakanka ir
gamtos turtų, kurie esą dar net nepakankamai išžvalgyti (LB 1917 07 20).
Šliūpo tapomą bendros valstybės viziją ir
lietuvių, ir latvių politinis elitas vertino skeptiškai. 1917 m. vasaros gale
Vaižgantas, apibendrindamas latvių požiūrį, konstatavo: „Dr. J. Šliūpo sumanymu
Lietuvių Latvių respublikos – jie netiki“ (LB1917 08 27). Tą patį tuo
metu buvo galima pasakyti ir apie lietuvius. Suprantama,
nacionaliniai judėjimai vienas kitu domėjosi
ir net svarstė galimybes suvienyti pastangas ginant savo interesus, tačiau
ypatingo susidomėjimo Šliūpo idėja nebuvo abiejose pusėse. Ši Lietuvos–Latvijos
valstybės idėja geriausiu atveju galėjo tik drąsinti siekiant politinės
nepriklausomybės.
1917 m. rugsėjį Šliūpas iškeliavo į Stokholmą.
Išvykdamas Šliūpas guodėsi, jog jei esą jo puoselėtas idealas neprigis, tai jo
politinio idealo populiarinimas pasitarnaus bent jau abipusiam lietuvių ir
latvių suartėjimui, jog abiejų tautų inteligentija ims artimiau bendrauti (T
1918 01 25).
Likęs Stokholme iki 1918 m. gegužės Šliūpas
toliau populiarino savo Lietuvos–Latvijos respublikos viziją. Tuo tikslu
Stokholme išleido net savo straipsnių ir paskaitų rinkinį (dalis jų jau buvo
skelbta lietuviškoje periodikoje), pavadintą „Lietuvių-Latvių Respublika ir
Šiaurės tautų sąjunga“. Pagrindinis šios knygelės tikslas – pagrįsti politinį ir ekonominį
Lietuvos–Latvijos respublikos realumą. Šįkart savąją viziją jis tik papildė
samprotavimais apie Lietuvai naudingą politinę proskandinavišką orientaciją ir
net svarstė plačios prie Baltijos jūros prigludusių Europos tautų sąjungos,
kuriai priklausytų ir Lietuva, idėją (Š l i ū p a s 1918).
Net paskelbus Lietuvos nepriklausomybę ir
aiškiai pasukus nacionalinės valstybės kūrimo keliu, Šliūpas nesustojo kūręs
Lietuvos–Latvijos valstybės projektus, įrodinėdamas šios idėjos gyvybingumą. Jo
politinis idealas liko tas pats – demokratinė Lietuvos–Latvijos respublika.
Būsimą respubliką jis projektavo kaip iš dviejų autonomiškų dalių (Lietuvos ir
Latvijos) sudarytą valstybę su bendra valdžia (prezidentu ir vyriausybe) bei
seimu Vilniuje. Jo vizijose esančioje šalyje turėjo būti bendri įstatymai,
valiuta, užsienio politika ir kariuomenė, o autonominės Lietuvos ir Latvijos dalys
turėti savo administracinę ir teisėsaugos struktūrą su administracijoje
vartojama vietine kalba bei teisę turėti savo seimelius „tvarkymui savo šalies interesų
ir pritaikymui visuotinų įstatymų prie jų šalies reikalavimų“, pridurdamas, jog
vietiniai įstatymai negalės prieštarauti bendriems įstatymams. Nors Šliūpas to tiesiogiai
neakcentavo, tačiau, skaitydami jo samprotavimus, matome, jog Latgalą jis
regėjo kaip autonominį vienetą būsimoje valstybėje. Iš pastarojo pateiktos labia
apibendrintos Lietuvos–Latvijos respublikos vizijos daug kas lieka neaišku – pavyzdžiui,
kaip šioje valstybėje būtų sprendžiamas bendros kalbos klausimas. Šliūpas tik
pareiškė, jog autonominėse dalyse „viešpataus vietinė, prigimtoji kalba“, ir
vylėsi, kad „vadovaujantieji visuomenėje žmonės mokės ir lietuviškai ir latviškai,
kas juk sunku nebus taip artymais abiem kalbom stovint“ (Š l i ū p a s 1918,124–125).
Antra vertus, pačiam autoriui rūpėjo ne tiek detalūs bendros valstybės metmenys,
kiek pačios idėjos gyvybingumo pagrindimas, vardijant įrodymus, liudijančius
esant visas politines ir ekonomines prielaidas šios vizijos įkūnijimui.
1918 m. gegužės gale Šliūpas grįžo į JAV. Pasakodamas
apie savo kelionės rezultatus, jis įrodinėjo lietuvių ir latvių valstybės idėjos
gyvybingumą tarp Rusijoje gyvenančių lietuvių ir latvių. Esą tik jam pradėjus
agituoti už Lietuvos–Latvijos respubliką tiek lietuviai, tiek latviai į jo
idėją žiūrėję skeptiškai – kai lietuviai atvirai
nepritarė, tai latviai šiuo klausimu „bent
pasyviai žiūrėję“. Tačiau vėliau esą „pas latvius tokia apžvalga atsimainiusi“
ir pastarieji esą jau supranta, „jog jų tautai būtų daug sveikiau besirišant su
lietuviais; dabar ir latviai geidžia Lietuvių – Latvių respublikos“ (T 1918
05 31). Jis teigė, jog latvių požiūris į Lietuvos–Latvijos valstybės idėją
pasikeitė po to, kai 1918 m. pradžioje pasistūmėjus fronto linijai vokiečių valdžioje
atsidūrė visa etnografinė Latvija – tuomet latvių veikėjai esą ir atsisakę iki
tol buvusios raiškios orientacijos į Rusiją bei „griebėsi kovoti daugiau išvien
su lietuviais už savo šalies laisvę“ (Naujienos 1918). Lietuvos „gražią
ateitį sąryšyje su Latvija“ Šliūpas piešė visose tuo metu pasakytose kalbose (T
1918 06 14).
1918 m. rudenį,kaip jau kūrėsi pirmoji
Lietuvos vyriausybė, jis toliau ragino „stengties prisikalbėti latvius į krūvą
<...> kad lietuvių padermė per susivienijimą įgytų politišką galybę ir
kad, gyvendama Baltijos pajūriuose, užimtų tinkamą jai vietą pirklyboje, pramonėje
ir uktverystėje“, tikindamas, jog latviai esą šiai idėjai nesipriešina (Š l i ū
p a s 1919, 40).
1919 m. rudenį Šliūpas buvo paskirtas Lietuvos
atstovu Latvijoje – tikriausiai šio paskyrimo sulaukė dėl savo artimų ryšių su
latvių veikėjais. Netenka abejoti, jog pasiūlymą vadovauti diplomatinei misijai
Rygoje jis priėmė tikėdamasis šia padėtimi pasinaudoti populiarinant
Lietuvos–Latvijos valstybės idėją. Tačiau ši viltis, pasinaudojant oficialiu
diplomatiniu statusu, populiarinti bendros valstybės idėją žlugo greitai, nes
pritarimo nebuvo iš abiejų pusių. Pirmiausia Šliūpo federacinės valstybės idėja
buvo nepriimtina abiejų šalių politiniam elitui, kuris išskirtinai orientavosi
į tautinių valstybių sukūrimą ir įtvirtinimą. Šliūpas su savo idėjomis pragmatiškajam Latvijos užsienio reikalų
ministrui Zigfrydui Meierovicui, kurio žodis sprendžiant šios idėjos eigą buvo
lemtingas, turėjo atrodyti kaip keistuolis. Paties Šliūpo žodžiais tariant,
santykiai tarp judviejų „ne per gerai vyko“, tačiau to priežastis buvo ne
skepsis Šliūpo bendros valstybės vizijos atžvilgiu, bet kitos problemos: Lietuvos nepasitenkinimas dėl Latvijoje
gyvenančių lietuvių mobilizacijos latvių kariuomenėn, kylantys teritoriniai ginčai
Lietuvos ir Latvijos pasienyje, Latvijos nepasitenkinimas Lietuvos vyriausybės
atsisakymu suteikti karinę paramą bermontininkų apgultai Rygai.
Tarpukariu Šliūpas įgijo kolektyvinį savo
lietuvių-latvių vienybės idėjos populiarintoją – 1921 m. vasario 1 d. Rygoje
įsikūrusią Latvių–lietuvių vienybės draugiją ir 1922 m. Kaune įsikūrusią
analogišką Lietuvių–latvių vienybės draugiją. Šių draugijų puoselėjamas
lietuvių-latvių vienybės sąjūdis atliepė Šliūpo idėjas. Aktyviu šių draugijų
veikėju Šliūpas netapo, tačiau nepraleisdavo nė menkiausios progos populiarinti
lietuvių-latvių vienybės idėją. Pavyzdžiui, tiek tikindamas, jog susivienijusi
Lietuva ir Latvija lengviau spręstų savo ekonomines problemas – pasak jo:
„Vieni kitus lyg papildyti galime: vienur didoki miestai ir pramonė, antrur –
žemės ūkis. Darbininkų perteklių Lietuva gali Latvijos ūkiui duoti, užuot ką dabar
išleidžia emigrantus į Braziliją, Argentiną ar kitur. Taip–gi uostais Latvija turtingesnė
esti, ir nuo senų laikų lietuviai pratę buvo javus vežti į Rygą ar Liepojų“,
tiek savo politinio suverenumo problemas: „Abidvi – gi krūvoje visokiems pavojams
galėtų smagiau sketerą statyti. Pasaulis dar toli gražu negyvena ethiškais dėsniais
pasirėmęs“ (Š l i ū p a s 1929, 52–55). Kaip ir anksčiau, rimta kliūtimi valstybių
suartėjimui jis laikė Katalikų bažnyčios esą statomas kliūtis, nuogąstaujant
jungtinėje valstybėje prarasti savo įtaką. Jis manė, jog būtent tai slypi už
viešumoje pasigirstančio nuogąstavimo, jog Lietuvai susijungus su labiau
ekonomiškai ir kultūriškai išsivysčiusia Latvija atsitiks taip, „kad latviai
mus pralenksią ir užviešpatausią“ (Š l i ū p a s 1929, 52).
1930 m. pavasarį, paragintas Lietuvių–latvių
vienybės draugijos valdybos, savąjį bendros lietuvių ir latvių valstybės
projektą Šliūpas pristatė Lietuvos universitete Kaune ir Latvių–lietuvių
vienybės draugijos valdybos susirinkime Rygoje. Tąkart, jo paties žodžiais
tariant, „nuo seniai svarstomąjį projektą“ jis pakartojo „su men-
kais pakeitimais“. Pagal jo pasiūlytą schemą
Lietuva ir Latvija „kuria sąjunginę respubliką, susidedančią iš autonominių
dalių (su numatoma sostine Vilniuje)“. Valstybės priešakyje paeiliui iš
lietuvių ir latvių 4–6 metų kadencijai renkamas prezidentas. Veikia bendra
dviejų rūmų tautos atstovybė – iš senato, sudaryto „iš kilnių tautos sūnų“,
kuris sekdamas „įstatymų tikslumą ir pritaikymą, eina aukščiausios apeliacinės
įstaigos funkcijas“, ir seimo „bendrajai įstatymdavystai“, kurį sudaro lygus (ar
proporcingas gyventojų skaičiui) abiejų tautų atstovų skaičius. Autonominėse
dalyse veikia vietiniai seimeliai, kurių tikslas – bendruosius įstatymus
pritaikyti „vietiniams įstatymams“. Šioje
valstybėje bendra administracijos, teisėsaugos ir švietimo sistema, bendra
užsienio politika, viena kariuomenė, piniginis vienetas ir fiskalinė politika.
Šioje valstybėje lietuvių ir latvių kalbos yra lygiavertės ir jų mokoma visose
mokyklose. Bažnyčia atskirta nuo valstybės. Valstybė išlaiko aukštąsias mokyklas,
o teatrai „paramstomi valstybės, jeigu reikia, abipusiai lygiai“ (Š l i ū p a s
1930, 22–24).
Lietuvos–Latvijos valstybės idėjos Šliūpas
neatsisakė iki pat gyvenimo galo. Ketvirtojo dešimtmečio antroje pusėje jis
toliau įrodinėjo bendros valstybės, kuri namais taptų visiems baltams,
privalumus: „Kolektyvinė, federalistinė valstybė, kurion priklausytų vienokio
kraujo giminės: estai, latviai, lietuviai, prūsai (iki Vyslai) ir gudai
(senieji getvingiai arba jadzvingiai iki Pinsko). Lietuviai yra mažiausiai
linkę svetimiems ant sprando jodinėti; tad minėtos tautos galės autonomiškai valdytis,
savose ribose nekliudydamos pašalinėms valstybėms“ (J a k š t a s 1996, 312).
Tuo metu Lietuvos ir Latvijos politiniai režimai stiprėjančios nacistinės Vokietijos
ir Sovietų Sąjungos grėsmės akivaizdoje ėmėsi energingai stiprinti Baltijos šalių
tarpusavio santykius, projektuodami kolektyvinio saugumo sistemą. Politiniai
režimai susirūpino net artimesniais lietuvių ir latvių visuomenių kontaktais, tačiau
bendros valstybės niekas neprojektavo – Šliūpo bendros Lietuvos–Latvijos valstybės
idėja buvo ir liko politinio diskurso marginalija.
Parengta pagal Dangiro Mačiulio mokslinį darbą "Jonas Šliūpas ir lietuvių-latvių vienybės idėja"
3 komentarai:
Tai kada gi mes susijungsime,kuo ilgiau lauksime,tuo toliau vienas nuo kito tolsime.
Gaila,kad nieks nebesistengia pratęsti ta puikia idėja,o laikas tai bėga ne mūsų naudai.
Kad tokių žmonių būtų daugiau kaip Šliūpas,mes jau gyventumėme stiprioje Baltų valstybėje.
Rašyti komentarą