J.Radvilos kultūrinė veikla
Jonušas Radvila buvo kariūnas, tikriausiai tai jam buvo atėję su genais, nes jo tėvas bei senelis buvo etmonai. Taip pat jis ženkliai prisidėjo ir prie kultūrinės šalies veiklos. Jis organizavo didžiausio XVII a. lietuvių kalba išleisto lietuviško leidinio leidybą "Knyga nobažnystės krikščioniškos".
1651 m. būtent į Kėdainius iš Dancigo buvo pakviestas garsus spaustuvininkas Joachimas Jurgis Rhetas. Prie gimnazijos įkurta jo spaustuvė 1653 m. išspausdino daugiausiai kėdainiečių autorių parengtą veikalą "Knyga nobažnystės krikščioniškos". Tai buvo didžiausias XVII a. lietuviškas leidinys (682 psl.), ir vienintelė lietuviška knyga XVII a. išleista ne Vilniuje ar Karaliaučiuje, o periferijoje. Knygą leidimui parengė ne tik reformatų kunigai -Samuelis Tomaševskis, Jonas Božimovskis ir Samuelis Minvydas, bet ir pasaulietis - reformatas - kapitalistas, Kėdainių burmistras Steponas Jaugelis Telega, parašęs eiliuotą panegiriką J. Radvilai bei išvertęs psalmes į lietuvių kalbą. Dėl šių eilių jis yra laikomas vienu iš miestietiškosios poezijos pradininkų Lietuvoje. Įdomu tai, kad iš keturių knygos autorių du - Samuelis Tamoševskis ir Jonas Božimovskis - buvo lenkai. Šis faktas byloja apie gana lietuvišką to meto Kėdainių ir LDK reformatų bažnyčios aplinką.
J.Radvila savo veiklai pasirinko jau Magdeburgo teises turinčius Kėdainius, jausdamas jog čia galės įvykdyti savo plačius užmanymus. Jo iniciatyva buvo sukurta spaustuvė, rėmė įkurtą gimnaziją. 1647 m. Kėdainių reformatų mokykla tapo gimnazija, kuri kaip ir Amsterdamo gimnazija, buvo vadinta Gymnasium Illustre - Šviesiąja gimnazija. Tai buvo pagrindinė to meto protestantiška aukštesnioji mokykla lietuviškose LDK žemėse ir atsvara netoli buvusioms katalikų kolegijoms Kražiuose ir Pašiaušėje. 1652 m. gimnazija persikėlė į puošnų renesansinio stiliaus dviejų aukštų pastatą Didžiojoje Pilies gatvėje, kurio statybą finansavo J. Radvila.
Sprendžiant iš XVII a. Kėdainių miesto inventoriuose užfiksuotų pavardžių čia absoliučią daugumą sudarė lietuviai. Ši aplinkybė dar labiau skatino Radvilas laikytis prolietuviškos politikos. 1631 m. K. Radvila ir jo žmona O. Kiškaitė - Radvilienė įsakė bažnyčios vyresniesiems, kad Kėdainiuose nuolatos privalo būti du pamokslininkai ir vienas katechetas, mokantys lietuvių ir lenkų kalbas bei galintys dėstyti teologiją Kėdainių reformatų mokykloje. Pamokslai lietuvių kalba Kėdainių senojoje reformatų bažnyčioje, kuri nuo 1629 m. stovėjo Jonušavoje, buvo sakomi per visą XVII šimtmetį.
XVII a. blėso Reformacija bajorijos ir didikų tarpe. Didikams būti evangeliku reformatu reikėjo turėti drąsos, nes buvo sudaromos kliūtys gauti aukštas pareigas valstybėje. Reformatai valdė daugelį dvarų ir jie suvokė, norint išsilaikyti reikia duoti kažką ir valstiečiams. Biržų kunigaikštystėje esantis Salamiestis, Švobiškio dvaro valda, Kėdainiai, tai tos vietos kur stabiliai 100 metų valdė evangelikai reformatai. Taigi, padėta mąstyti norint išsilaikyti būtina kažką ir duoti valstiečiams. Liuterio mokymas moko, jog žmonėms teikti patarnavimus reikia jų gimtąja kalba ir kad jie dalyvautų apeigose. Susidarė stiprus evangelikų reformatų dvasininkų branduolys, gyvenančių Užnerio ir Žemaitijos distriktuose. Pastarieji telkė žmones leidybiniam darbui. Įdomiausia tai, jog Kėdainių miesto burmistras Steponas Šelengas vertė Dovydo psalmes į lietuvių kalbą. Susidarė inteligentų grupė, susidarančių iš žmonių, suvokiančių knygos, rašto reikšmę. Jonušas Radvila suprato kokia svarbi buvo tų žmonių iniciatyva ir pasiryžimas. Džiugu, jog ši iškili istorinė asmenybė yra neužmiršta, domina istorikus ir tai, kad būsimieji kariūnai prisiekia prie Jonušo Radvilos karsto, esančio Kėdainių bažnyčios mauzoliejuje.
Kėdainių miesto šeimininkas
Reformacijos istorijos Lietuvoje kontekste Kėdainiai yra vienas iš svarbiausių miestų, kuriam šis judėjimas padarė didelę įtaką, akivaizdžiai matomą iki šiol. Čia tebėra nuo reformacijos laikų išlikęs gatvių ir aikščių tinklas, tebestovi viena iš seniausių ir didžiausių visos buvusios Abiejų Tautų Respublikos teritorijoje reformatų bažnyčia su jos kriptoje stovinčiuose sarkofaguose besiilsinčiais Radvilų palaikais, freskomis puošta liuteronų bažnyčia, viena iš trijų Lietuvoje išlikusių rotušių, Vilniaus universiteto alumnato kiemą primenančiomis arkomis papuošta Šviesioji gimnazija, XVII - XVIII a. Kėdainių miestiečių reformatų elito atstovų gyvenamieji namai.
Todėl nesuklysiu dar kartą patvirtindamas žinomą tiesą, jog pats iškiliausias Kėdainių istorijos laikotarpis nuo XVI a. iki XVIII a. vidurio sutampa su reformacijos gyvavimo ir kunigaikščių Radvilų valdymo laikotarpiu. Tuo metu Kėdainiuose buvo vertinamas protestantiškas racionalumas, pragmatiškumas, drausmė, pagarba įstatymams, miesto savininkams, jų paskirtiems pareigūnams bei jų nustatytai tvarkai. XVII a. viduryje miestas išgyveno savo aukso amžių: jame veikė uostas, 6 turgavietės, 10 amatininkų cechų, gimnazija, spaustuvė, vaistinė, kelios ligoninės. Radvilų tolerancijos dėka mieste gyvavo 6 tautinės ir 6 konfesinės bendruomenės. Kėdainių škotų bendruomenė, kurią sudarė daugiau nei 300 narių, buvo viena iš didžiausių visame Baltijos ir Skandinavijos regione.
J. Radvila, skirtingai nei jo tėvas Kristupas, labiau mėgo prabangą ir reprezentaciją. Ypač daug dėmesio jis skyrė Kėdainių miesto statyboms ir tvarkymui, reikalavo, kad čia būtų statomi tik mūriniai namai. Jam valdant XVII a. viduryje buvo baigti miesto planavimo darbai. Jis buvo suplanuotas pagal stačiakampį planą, kurio pagrindinį akcentą sudarė šešios turgaus aikštės, suformuotos keturiomis pagrindinėmis pasaulio kryptimis. Visos aikštės miesto erdvėje buvo suformuotos vienodai: keturios didesnėje dešiniojoje miesto pusėje ir dvi mažesnėje kairiojoje pusėje. Nuo XVII a. I pusės miesto centre, prie Didžiosios rinkos įsikūrė škotai reformatai, vakarinėje miesto dalyje - Jonušavoje įsikūrė vokiečiai liuteronai, šiaurinėje dalyje, prie Senosios rinkos įsikūrė žydai judėjai, J. Radvilai antrą kartą vedus stačiatikę M.Lupul - dėl vedybinės konjunktūros, XVII a. viduryje pietinėje miesto dalyje, prie Knypavos rinkos įsikūrė nedidelė rusėnų stačiatikių bendruomenė. Kairiojo kranto Kėdainių pusėje gyveno lietuviai ir sulenkėję katalikai. Iki 1655 m. karo su Rusija ir Švedija mieste buvo 19 gatvių ir 8 skersgatviai, apie 500 namų, 600 sklypų, gyveno apie 4000 gyventojų.
Netgi jau vykstant karui su Maskva, po 1654 m. gaisro J.Radvila reikalavo, kad Kėdainių seniūnas L. Kochanskis organizuotų Didžiosios Pilies gatvės tiesinimo darbus, nors labai abejotina ar tokiu metu kas nors galėjo būti padaryta. Beje, J. Radvila rūpinosi ne vien tik miesto visuomeninių ir konfesinių pastatų funkcionalumu. 1652 m. jis pabrėžė, jog miesto pagražinimui reikia pastatyti rotušę. Visiškai tikėtina, jog kunigaikštis perstatė ir Kėdainių dvaro rūmus. Būtent juose 1655 m. spalio 20 d. buvo pasirašyta LDK unija su Švedija, tapusi nerealizuota galimybe Lietuvai pasukti protestantiškosios Europos link.
Pasak habil. dr. Sigito Kregždės, Jonušas Radvila yra vertas tiek rašytojo plunksnos, tiek režisieriaus kino juostos. Ir prabėgus keturiems amžiams nuo šio didžiavyrio gimimo jis lieka įdomus ir nepralenkiamas savo darbais daugeliui iš mūsų.
Parengta pagal http://www.ref.lt/ informaciją
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą