Galima manyti, kad sutartinės savo prigimtimi susijusios su ypač svarbiomis apeigomis, kurių metu tarsi kontaktuojama su jėgomis, turinčiomis ypatingų Galių, esančiomis ypatingame Pasaulyje. Tai tam tikri metų ciklo periodai, gimimo ir mirties momentai ir kiti, kuriais ypač aštriai suvokiamas Žmonių ryšys su Pasauliu bei vieno su kitu. Gal tai savaip atsispindi ir pačiame šių sakralių giesmių pavadinime sutartinės (nuo sutarti, susitarti), sutartys (nuo sudaryti sutartį, sandėrį). Be to, sutarti - tai derėti. Taigi, sutartinės - ir darnaus skambėjimo, t.y. visuotinės Darnos išraiška (mūsų laikų muzikos teorijoje tai skamba paradoksaliai - nedarnių intervalų - sekundų - Darna!).
Galbūt neatsitiktinai sutartinių muziką galima įprasminti kaip ratą - Visatos ir Metų idėjos išraišką (prisiminkime Žemės ratą - Laiko ratą). Ratas - universalus Darnos bei tobulumo simbolis. Net ir kasdieninėje vartosenoje, rodos, kas gali būti artimiau, patvariau ir saugiau už Šeimos ratą, Draugų ratą. Ratas puikiai išreiškia sutartinių nenutrūkstančio skambesio idėją (jos neturi jokių ribų, jokių baigiamųjų kadencijų; giesmininkė užbaigia giedojimą nuūkimu).
Panašią struktūrą turi ir rytiečių mandala. Tai Visatos arba jos dalių modelis ir priemonė ritualo arba individualios meditacijos metu pasiekti pasąmonės gelmes. Sutartinių ratas - lyg muzikinis Visatos simbolis. Rato centre - teksto "rinkėja", tarsi Visatos pagrindėja. Jos funkcija - pradėti giesmę ir rinkti tekstą toliau, t.y. kurti. Nuolatinio giesmės rinkimo, neužbaigtumo idėja verta dėmesio. Sutartinė pripažįstama tarsi esantis neužbaigtas produktas: susiliejant su Kosmosu, vyksta nuolatinė giesmės Kūryba. Nuolatinis garsiažodžių kartojimas teikia ypatingo įtaigumo. Tai primena begalinį mantrų kartojimą, kuriam Rytuose suteikiama ypatinga reikšmė.
Galima prielaida, kad sutartinės kadaise buvo tik tam tikros elitinės kategorijos Žmonių menas. Tikėtina, kad jos skambėjo ir platesniame rate, tačiau jų prasmę matyt žinojo tik ir saugojo tik nedaugelis. Be abejo, šventybės pasireiškimas nuo sutartinių pradžios iki šių laikų nuolat kito, tačiau, galima tvirtinti, niekur neišnyko. Vargu ar galėtume paneigti šventybės atsivėrimą, pavyzdžiui, sutartinėse, giedamose rugiapjūtės apeigų metu (kur Darbas tolygus Šventei; šventas Darbas, kuris atliekamas apsirėdžius būtinai baltai; šviesiai, švytinčiai, šviečiančiai arba tiesiog šventai).
Sutartinių muzika - puikus pavyzdys to, kad šventybė neturi nei laiko, nei erdvės ribų.
Parengta pagal Daivos Račiūnaitės-Vyčinienės pranešimą (http://tautosmenta.lt/wp-content/uploads/2013/12/Vyciniene_Daiva/Vyciniene_LK_1997_1.pdf)
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą