Vedos apie visa ko vienovę ir skirtingumą tuo pat metu

Siela niekada negimsta ir nemiršta. Ji neatsirado praeityje, neatsiranda dabar ir neatsiras ateityje. Ji – negimusi, amžina, visad esanti, pirminė. Ji nežūva nužudžius kūną.

Kaip Žmogus užsivelka naujus drabužius, nusimetęs sudėvėtus, taip ir Siela gauna naujus materialius kūnus, palikusi senus ir nereikalingus.

Sielos nesuskaldo į dalis joks ginklas, nesudegina Ugnis, nepermerkia Vanduo, neišdžiovina vėjas.

Ji nekintama, visur esanti, amžina, kupina žinojimo ir palaimos“.

Taip apibūdinama Siela "Bhagavad Gitoje" – seniausiame Žmonijos šventraštyje.

Vediniai šventraščiai pristato vienovės ir skirtingumo tuo pat metu koncepciją (ačintja bheda abheda tatva). Jie sako, kad Dievas išskleidė Save į begalinę daugybę energijų (tatvų). Jos skirstomos į višnu-tatvas ir dživa-tatvas.

Višnu-tatvos – tai įvairios Dievo ekspansijos. Jis išreiškia Save begaline daugybe formų įvairiose Pasaulio be kančių planetose. Kartais Jis, norėdamas pradžiuginti Jam atsidavusias sielas, ateina ir į materialų pasaulį, kuriame apreiškia Savo žaidimus. Pavyzdžiui, prieš tris su puse tūkstančių metų Jis atėjo kaip Buda, o dar keli tūkstančiai metų prieš tai apsireiškė kaip Krišna. 

Dživa-tatvos yra įvairių Aukščiausiojo savybių personifikacijos. Kiekvienoje dživoje (gyvoje būtybėje) pilnai pasireiškia viena kokia nors Dievo savybė. Tokiu būdu, bendraudamas su Savo dvasiniais palydovais, Aukščiausias tarsi stengiasi geriau pažinti Pats Save. O mes nuolatos trokštame vis labiau įsisavinti įvairias dieviškas savybes, bendraudami tiek su Aukščiausiuoju, tiek su kitomis Sielomis. Ir toks procesas yra begalinis, nesgi neįmanoma nustatyti Dievo sugebėjimų ribas, kurie begaliniais aspektais pasireiškia Jame Pačiame, o taip pat vienose ar kitose Sielose.

Dživa-tatvos yra ir tuo pat metu nėra Dievo dalelės. Kaip asmenybės jos visada su Juo susiję, tačiau tuo pačiu visada nuo Jo atsietos. Nebuvo tokio laikmečio, kai Sielos atsirado, ir niekada neateis laikas joms išnykti. Kiekviena gyva būtybė yra sat-čit-ananda. Sat reiškia amžinybę, tai yra negalėjimą nutraukti savo egzistenciją ar sunaikinti savo individualumą bet kokiomis aplinkybėmis. Čit reiškia Žinojimą. Dievo Sąmonė prasismelkia visur. Mes galime su Juo bendrauti bet kokioje materialaus ar dvasinio Pasaulio vietoje ir gauti reikalingą informaciją. Tam netgi nebūtina asmeniškai kreiptis į Dievą, informaciją galima gauti Visatos matricose, ir tai reiškia, kad Siela jau turi tą čit – nuolatinį leidimą pažinti Pasaulį, jo dėsnius. Ir pagaliau kiekvienoje gyvoje būtybėje yra ananda – sugebėjimas mylėti. Meilė yra dvasinė energija, persmelkianti visas Visatas. Būtent jos pagalba Dievas bendrauja su kiekviena Siela. Jis siunčia mums šitą energiją, ir jeigu mes sugebame ją priimti, patiriame nepaprastą palaimą. O paskui grąžiname ją Aukščiausiajam ar dovanojame kitoms gyvoms būtybėms. Ir tada mūsų palaima padidėja šimtus kartų. Tai ir yra ananda.  

Vienovę ir skirtingumą tuo pat metu visame kame galima palyginti su Saule. Yra pati Saulė, yra Saulės spinduliai ir yra Saulės Šviesa. Šiuo pavyzdžiu aiškiai išreiškiama šių elementų vienovė ir skirtingumas vienas nuo kito tuo pat metu. Aukščiausiasis yra tarsi Saulė, kuri talpina savyje tiek spindulius, tiek Šviesą. Tuo ir pasireiškia Dievo, Visumos, vienovė ir skirtingumas tuo pat metu.

Parengta pagal http://bhaktistudija.lt/lt/gyvybes-istakos