Didžiausia įmanomų mūsų darytų ir tebedaromų klaidų – sėdėti pasyve ir aimanuoti. Dėl prarandamo identiteto. Deja, sėdint jis nestiprėja. Jis stiprėja veikdamas ir patirdamas iššūkius. Reikia veikti taip, kad tas identitetas tvirtėtų. Identitetui pavojų nėra, kai jis eina, skina kelius, kai jis demonstruojamas. Kai jis tampa veikiančia jėga. Tai airių, italų, kinų, japonų identitetas. Į jį įsikimbama. Jis lieka nepaleistas ir už gimtosios teitorijos ribų. Jis atvirai reklamuojamas, tampa pasaulinių masinės Kultūros švenčių ir masinės Kultūros vaizdinių šaltiniu. Keltų Halovynas, airių per Šv. Patriko dieną žaliai dažomas Hudzonas, kiniečių drakonai, skandinavų troliai tapo didžiųjų kino filmų personažais.
Pasyviai ginamas identitetas pražus daug greičiau. Žinoma, galima tarti, kad Lietuvių savastis negali būti verčiama prekiniu logotipu, vartotojiškos gyvensenos žaisleliu. Tikrai – geriau būtų, kad taip nevyktų. Tačiau jeigu garsioji kino epopėja „Žiedų valdovas“ remtųsi Lietuvių mitologija, laumėm, kaukais, aitvarais, barzdukais ir barstukais, būtime stipriai patenkinti. O panašūs dalykai lieka įmanomi. Labai daug kas įmanoma, jei judama.
Mes žiūrime į ES nelyginant kiškis iš krūmo: kviečia meška medaus trobelėn, ir norisi, ir baugu, o jei medus ne liepžiedžių, o jeigu ims ir suvalgys? Ir bala ta mešką žino. Mes jau nes su viena buvome susidėję, ir niekad kiškiui į gera neišeidavo, nors kiškis ir žino, kad jam vienam Miške, be tos meškos trobelės nesaldu. Ir miegos po atviru Dangum, ir tokios trobos nepasistatys.
Tačiau nejaugi viskas taip paprasta? Mūsų mąstymas vienakryptis – taip ar ne, gerai ar blogai, prarys ar ar ne. Juk mes tokie maži, tokie nebrendylos.
Bet kodėl? Kodėl priimame savęs kaip nevėkšlų įvaizdį? Kas jį mums primetė? Kol tokį valkiosimės iš paskos, dardėdami „Mes silpni“, „Mes nepatyrę“, „Mes kiškiai, Miško nematę“, išties ims meška ir pasidės į lentyną ar lieps kur kampe girnapusę sukti, kol nukvaksim.
Meška mūsų nepažįsta, ir jos žllibumu galime pasinaudoti; Mes esame jauni vilkai, ir jeigu suvoksime save kaip tokius, toje trobelėje mūsų padėtis bus kitokia; gal mes ir godžios lapės aštriais dantimis ir su didele įgimtos klastos ir individualizmo galiomis. Mes klastingi, tai blogai, bet tai tautiško charakterio bruožas. Kodėl jo, to negero charakterio, nepanaudoti? Klasta silpnųjų jėga, ji atsirado, kai Mes buvome okupuoti, sustiprėjo. Tačiau klastingi esame nuo daug senesnių laikų, tą demonstruoja mūsų karybos istorija.
Meška, vilkai, lapės...Ne taip svarbu, kokį į vaizdį pasirinksime. Tačiau einant, judant, stojant, įstojant, reikia ne dejuoti, ne aimanuoti, dievulėliau kas bus!? Reikia atpažinti situaciją ir tarti, kad tokios dar neturėjome.
Iš Gintaro Beresnevičiaus "Imperijos darymas"
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą